Režisieriaus Paolo Sorrentino

Kino teatruose neseniai pradėtas rodyti naujausias italų režisieriaus Paolo Sorrentino filmas „Didis grožis“, šiųmečiame Kanų kino festivalyje itin dažnai lygintas su Federico Fellini „La Dolce Vita“. Juostos autorius išlieka santūrus: „Fellini pamokos man buvo svarbios, kaip ir visiems italų režisieriams. Tačiau vengčiau panašių palyginimų: „La Dolce Vita“ buvo šedevras. „Didis grožis“ tėra filmas.

Kokių jausmų Jums kelia Roma, miestas, kuriame statėte „Didįjį grožį“?

Esu neapolietis, tad Romoje apsilankiau vaikystėje, o vėliau persikėliau į ją gyventi. Metų metus rinkau patarimus ir anekdotus. Kai gimė Džepo personažas, tie užrašai transformavosi į filmą – mums reikia patvirtinimo, kad galėtume keliauti per šį pasaulį. Toliau žvelgiu į Romą su nuostaba. Mano tikslas buvo švelniu ir mylinčiu žvilgsniu aprėpti platų spektrą žmonių. Jie gali atrodyti nuobodūs ir ne tokie, su kuriais norėtųsi leisti laiką, tačiau už kiekvieno asmens slypi liūdesys, kančia ir asmeninės istorijos. Mums nesunku pasakyti, kad esame ten pat. Ant desperacijos slenksčio.

Ar pasižiūrėję filmą turėtume jaustis laimingi dėl šiandienės Romos?

Ir taip, ir ne. Ne, nes jos padėtis galėtų būti geresnė. Taip, nes už pasaulio, kurį vaizduoju filme, pasaulio, kuris yra vulgarus, dekadentiškas ir pigus, Romoje iš tiesų yra grožio. Jo nerasite per vieną dieną. Kad jį pamatytumėte, turite čia praleisti šiek tiek laiko.

Manau, kad „Didis grožis“ mėgina įvardyti dabartį. Toks buvo mano tikslas – siekiau jo iš naujo išrasdamas realybę ir versdamas ją fikcija. Žinoma, fantazuodamas ir išradinėdamas tam tikra prasme dažnai apčiuopi tiesą. Italija visada buvo šalis su milijonu galiausiai prarastų galimybių. Būtent todėl savo galimybes praleidžia ir Džepas. Jis švaisto savo talentą ir savo gyvenimą. Man patinka viena Napoleono frazė apie Romą: didybę ir neviltį skiria vos vienas žingsnis. Romoje didybę nuolat keičia neviltis.

Tas pats vyksta ir Jūsų filmuose. Kuo Jums toks įdomus groteskas?

Negaliu nuoširdžiai atsakyti. Nežinau, kodėl, bet man jis patinka. Mėgstu groteskišką kiną. Tai būtų tas pat, kaip klausti žmogaus, kodėl jam patinka baltasis arba raudonasis vynas. Neįmanoma atsakyti į tokį klausimą.

Žinoma, geriau pagalvoję, suprasime, kas mus visus kursto: jei stebėsime pasaulinio garso baleriną, atliekančią nuostabų šokį, o ji staiga suklups ir vikriai neišsisuks iš situacijos, visi prisiminsime ne jos geriausią pasirodymą, bet tą groteskišką nesėkmės momentą. Taigi, aš tik laukiu, kol žmonės suklups.

Didžiame grožyje“ vaizduojate šventąją ir bažnytinį pasaulį, kuriam negailite kandžios ironijos – kardinolai, besimėgaujantys aukštuomenės gyvenimu, vienuolės, pasišventusios botokso injekcijoms.

Neturiu tiesioginių žinių apie šį pasaulį. Ironijos ginklą išsitraukiame žvelgdami į kiekvieną filmo veikėją. Džepo žaidimas nenusiseka, kai jis ateina pas šventąją, nutolusią nuo bažnytinio pasaulio. Ji visada kelia klausimų. Džepas nusivylęs pasauliu, seksu ir jam nutinkančiais nuotykiais. Šventoji nukreipia jį netikėta linkme, atveria duris į alternatyvų pasaulį, pilną tylos ir triukšmo nebuvimo. Staiga ir Džepas ima kelti sau klausimus. Vis dėlto kardinolas jam pasirodo efemeriškesnis ir labiau socialiai angažuotas nei jis pats.

Ko išmokote statydamas šį filmą?

Bijau, kad iš patirties niekada nepasimokome, tačiau patirtis gali būti labai smagus nuotykis. Laimė, vadovaujuosi nuostata, kad neįmanoma susikrauti filmų kapitalo. Nėra ryšio tarp to, ką darėme anksčiau, ir to, ką darome vėliau. Tėra paprasta pavienė nuostabi patirtis, neturinti jokios įtakos vėlesniems veiksmams. Tai mano požiūris. Gali statyti filmus, kurie taps gražiais prisiminimais, tačiau iš jų nesimokoma. Sakau tai remdamasis patirtimi. Taigi, kai režisierius sako: „Ketinu daryti tą ir tą, nes jau esu kažką panašaus išbandęs ir žinau, jog tai veikia“, jis daro klaidą.

Ar būtumėte statęs tokią pačią juostą prieš dešimt metų?

Taip, ir jis būtų toks pat, nes keltų klausimų, nepavaldžių konkrečiam laikui. Pasak Toni Servillo, „Didis grožis“ yra nuolat galimybes prarandančios šalies metafora. Taip pat Roma su visu savo grožiu priima faktą, jog kažkas šiomis galimybėmis pasinaudojo.

Šaknų pajauta, prarastos meilės ilgesys, bėgantis laikas. Regis, pabaigoje Džepas susigrąžino orumo jausmą.

Jo šaknys paženklintos ilgesingos meilės pirmajai merginai. Vis dėlto išnirę žodžiai taip pat viską keičia. Jei sykį tapai rašytoju, visada juo būsi.

Pagal užsienio spaudą parengė Lina Žukauskaitė