Evgenios Levin nuotrauka

Mano devynerių metų anūkas pagavo kūdroje pirmąją žuvį. Linas pasirodė nemenkas, laimikis džiugino. Tačiau vakarop, kai žuvis iškeliavo į geresnį pasaulį, medituodamas jos negyvą povyzą, berniukas suvokė, kas iš tiesų čia nutiko. Jis raudojo, beveik nepaguodžiamai, pirmąsyk pajutęs, kad nuo jo judesių kažkas šiame pasaulyje gali netekti gyvybės. Dar sunkiau jam buvo pakelti savo tarsi nevyrišką santykį su tuo, kas įvyko. Jam buvo nesmagu dėl savo raudos - juk kiti berniukai gal taip nesijaudina. Guosti paprastai kažkaip nesigavo. Ir tada man prieš akis išplaukė besišypsantis, iš reklaminių stendų atplaukęs Dalai Lamos veidas. „Žinai“, sakau, „tu ne vienas apverki žuvį. Yra pasaulyje tokie budistai. kurie mano, kad nereiktų pažeisti jokios gyvybės“. „Nejau iš tikrųjų yra“, kažkaip lengviau atsiduso mažylis. Kartais kieno nors pats buvimas pasaulyje daug kam gali būti paguoda.

O ar gali paguosti mus, užkietėjusius vakariečius Dalai Lamos buvimas pasaulyje? Ar atjauta mums dar gali būti pirminė vertybė? Maža Dalai Lamos knygytė su Jurgos Ivanauskaitės rašytu įvadu išleista lietuviškai taip ir pavadinta Užuojautos galia. Paskaitos ir pokalbiai. Priklausomai nuo jūsų išminties yra trys užuojautos pakopos, čia rašoma. Yra „atjauta, paskatinta gilios tikrovės prigimties įžvalgos; atjauta, paskatinta supratimo apie egzistencijos nepastovumą; atjauta, paskatinta žinojimo apie kitų gyvų būtybių kančią“ (p.54) „Manau, jog meilė, užuojauta ir atlaidumas yra bet kurios religijos pagrindas, nepriklausomai nuo jos filosofinės doktrinos ar puoselėjamų tradicijų“, sako Dalai Lama. Kita vertus, kaip pastebi pats Dalai Lama, šiuolaikiniame pasaulyje, nepaisant didžiulės religijų įvairovės, dauguma žmonių yra joms abejingi. „Aš manau , sako jis, kad iš penkių milijardų Žemės gyventojų tik milijardas nuoširdžiai išpažįsta kurią nors religiją. Likusieji Žemės gyventojai griežtai kalbant yra netikintys“. Lieka nebeaišku, kaipgi šie keturi milijardai išsiverčia be meilės ir atjautos. Kita vertus, svarbu ir statistiškai: ar šio vieno penktadalio meilė ir atjauta yra pajėgi aptirpdyti likusiųjų keturių milijardų racionalųjį egocentrizmą? Ir ar iš tiesų visos religijos pirmuoju egzistenciniu klausimu laiko meilė ir atjautą.

Slavojus Žižekas, dar tada kai buvo gyvas popiežius Jonas Paulius II-asis tekste Melancholija ir veiksmas supriešino dvi figūras: Joną Paulių antrąjį ir Dalai Lamą. Popiežius, anot Žižeko, atrodęs beviltiškai senamadiškas, netgi viduramžiškas, praradęs ryšį su naujų laikų reikalavimais, nes ignoravo kontracepciją, skyrybas, abortus, kurie yra elementarūs mūsų gyvenimo faktai. O Dalai Lama to nedaro, kaip tik atvirkščiai, todėl, anot Žižeko, jis daug priimtinesnis mūsų postmoderniais, nuolaidžiais laikais. „Jis pateikia mums silpną, į gerą savijautą orientuotą dvasingumą be jokių specifinių įsipareigojimų; kiekvienas, net ir pati dekadentiškiausia Holivudo žvaigždė, gali jo laikytis, kartu neatsisakydama į pinigus orientuoto, palaido gyvenimo būdo. Popiežius, priešingai, mums primena, kad visuomet yra kaina, kuria sumokame už deramą etinį elgesį“. Todėl tik popiežių Žižekas įvardija autentiška etine figūra. Dalai Lama lieka anapus šio sudramatinto vakariečio filosofo nužymėto etinio horizonto.

Tačiau taip paprasta ir taip jauku sekti Dalai Lamos mokymu. Rūpestis kito gerove, pasirodo, esąs rūpestis pačiu savimi. Dalai Lama siūlo tokią davimo ir ėmimo meditacinę praktiką: vizualizuoti, kad prisiimame visų gyvų būtybių skausmą, kančias ir žalingas emocijas, o mainais atiduodate savo privalumus: geras dvasios nuostatą, turtą, sveikatą ir kitus. Tai tik meditacija, ne realybė. Tokios meditacijos, sako Dalai Lama, nors iš tikrųjų nesumažina gyvų būtybių kančių, sukelia labai teigiamus Jūsų dvasios pokyčius, pažadina atjautos ir meilės galią bei gerai veikia kūną. Žodžiu, mūsų pačių egoizmas skatina su atjauta atsigręžti į kitą. Vakarų kultūros kontekste panašiai mąstę Spinoza ir Schopenhaueris. „Tas, kuris gyvena vadovaudamasis savo protu, teigia Spinoza knygoje Etika, - siekia, kiek tai įmanoma, kitam už jo neapykantą, pyktį, panieką ir kt. atsilyginti, priešingai, meile, ir didžiadvasiškumu“. Kodėl? Kokiam tikslui? Spinoza atsako: Jausdami neapykantą ar pasibjaurėjimą tiesiog patys netenkame tobulumo. Didžiausias egoistas ir perfekcionistas turėtų siekti būti labiausiai kilniu žmogumi. Kai nukreipiame savo valią nuo savojo egoizmo į kitą žmogų, rašo Schopenhaueris, tiesiog išvengiame savo kančios. Kai savo tikrąjį aš mes atpažįstame ne tik pavieniame savo aš, bet visame tame, kas gyva, širdis pasijunta plati, o egoizmas priešingai, ją susiaurina. Atjauta sumažina rūpestį dėl savojo aš, susilpnėja baimė ir nerimas. Egoistas gyvena tarp svetimų ir priešiškų reiškinių, o geras žmogus, Schopenhauerio pastebėjimu, priešingai – draugingų, todėl yra linksmai nusiteikęs.

Ar ne tuo galima paaiškinti neblėstančią Dalai Lamos šypseną? Visgi atjautą galima vertinti dviem aspektai: galima puoselėti savyje šią savybę kaip pamatinę vertybę, kaip kad moko minėti dvasios mokytojai. Kita vertus, galima vertinti šią savybę tik kituose. Antrasis kelias – patrauklesnis ir reikalaujantis mažiau pastangų – tik gebėti įžvelgti. Šios vasaros literatūrinis įvykis: Aidas Marčėnas išleidžia, taip jo pavadintos, mažosios eseistikos žanro „Sakinius“ . Knyga sudaryta iš trumpučių įžvalgų – apie kūrybą, mirtį, ir gyvenimą kaip kasdienybę. Įtaigi kūrinio forma: bandoma tarsi saulės zuikučius sugauti įvairius netikėtus kasdienybės blyksnius, kuriuose ji atsiskleistų paradoksaliai ir žaismingai. Neišvengiamai šioje nuotaikingoje kasdienybės karuselėje sukasi ir artimieji, draugai, kolegos. Visi, įskaitant ir patį poetą (jis tapatinasi su idiotu) tampame komiškais personažais, kartais net ne pačia geriausia to žodžio prasme. Kai rašo, galima numanyti, kad poetas šypsosi, nors ir gal ne taip plačiai kaip Dalai Lama. Jam smagu. Kai sutinku poetą rudeniop, jau nesišypso. Žiūri kiek išsigandusio zuikio žvilgsniu. „Ar jau įsižeidei?“ – klausia. „Visi įsižeidę“. Akivaizdu, kad poetas nepraktikavo Dalai Lamos siūlomos atjautos kitam meditacijos. „Tuoj su tavimi visi pradės bijoti bendrauti‘, - gąsdinu. „Kol kas tik aš visų bijau“, - sako. Be reikalo gąsdinu. Viena iš pagrindinių knygos personažių Viliutė niekada neliudys prieš šios knygos pasakotoją. „Jei jos nemylėčiau, gyventi su ja būtų neįmanoma. Bet jos neįmanoma nemylėti“, - formuluoja paradoksaliai. Meilė, pasirodo, praplečia širdį: „Mano meilė Viliūtei lemia, kad mylėčiau ir tuos, kuriuos ji myli. Netgi save. Netgi-šiek tiek – Ilją Breznicką“, toliau žaidžia poetas. O galiausiai knygos pasakotojas bando išskaičiuoti savo santykio su moterų gimine variacijas, jausdamasis tarsi Kafkos Pilies pagrindinis herojus ir prieina prie išvados, kad „Viliūtė-vienatinė mano moteris- daugmaž įmanomas variantas. Kartais“. Kodėl Viliūtė, o ne kuri kita iš dviejų nuošimčių poetui tinkamų pasaulio moterų? „Nėra čia ko maivytis: tiesiog jai būdinga išskirtinė atjauta“, jau rimtai sako pasakotojas.

Iš tiesų, net ir užkietėjęs vakarietis, ironiškų ir autoironiškų paradoksų meistras kartu su Dalai Lama ir Schopenhauriu pripažįsta: neįtikėtina yra atjautos galia.   

Kultūros savaitė