Autorius yra Lietuvos žmogaus teisių asociacijos pirmininkas

Performansą surengusios ir Lietuvos himną savaip interpretavusios menininkės feministės tapytoja Vilma Fiokla Kiurė, poetė Ramunė Brunzaitė ir leidyklos „Kitos knygos“ redaktorė Aira Niauronytė ypatingo visuomenės dėmesio nesulaukė, nors žiniasklaida ir mėgino paversti jas aukomis – siekta parodyti, kad jos yra persekiojamos už pažiūrų ir įsitikinimų laisvę.

Primename, minimos menininkės yra kaltinamos dėl valstybės himno išniekinimo performanse „Po Kudirka, arba patriarchams paliepus, mums panorėjus“ praėjusių metų birželį Vilniuje, „Kultūros nakties“ renginių programoje.

Tautininkų partijos atstovus papiktino pakeistas „Tautiškos giesmės“ tekstas ir jo pateikimo forma. Jų nuomone, menininkės feministiniu performansu pasityčiojo iš Lietuvos himno ir tautos vertybių. Dėl to jas apskundė  teismui, o teismas įpareigojo policiją pradėti ikiteisminį tyrimą. Feministėms inkriminuojamas baudžiamasis nusikaltimas pagal BK 127 straipsnį (valstybės simbolių išniekinimas), kuriame nurodoma, jog „tas, kas viešai nuplėšė, sudraskė, sulaužė, sunaikino, subjaurojo ar kitaip išniekino Lietuvos valstybės vėliavą ar herbą arba viešai pasityčiojo iš Lietuvos valstybės himno, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.“

Performanso sumanytoja V. F. Kiurė piktinasi, kad teisėsaugos sistema Lietuvoje jau tampa politinio persekiojimo įrankiu. Visos trys menininkės teigia nesiekusios valstybės simbolio išniekinimo, o kilusį skandalą vadina nesusipratimu. Joms atstovaujanti advokato padėjėja taip pat teigia, kad tyčiotis iš Lietuvos valstybės himno nesiekta. Anot teisininkės, pasirodymo dalyvės siekė atkreipti dėmesį į moterų teises ir lygybę, pasinaudodamos konstitucine žodžio laisvės teise. Ji taip pat nurodo, kad įstatymas neapriboja galimybės atkurti, aktualizuoti himną arba jį naudoti meno išraiškose.

Teisininkės nuomonei pritaria ir Vilniaus dailės akademijos dėstytoja, menotyrininkė L. Kreivytė, teigianti, kad mene įvairiausiais būdais naudojamos vėliavos ir himnų tekstai. Kartais vėliavos gali būti perplėšiamos, ir panašiai. Anot jos, Vakarų demokratinėse valstybėse tokių atvejų daugybė, todėl pirmiausia reikia gilintis į menininko intencijas bei idėją ir mėginti suvokti, kodėl tai daroma ir kas tuo pasakoma.

Kultūros teoretikas prof. Gintautas Mažeikis konfliktą pamėgino vertinti teisine, pilietine ir menine prasme. Jo nuomone, tarp protesto laisvės ir įstatymų visada vyrauja tam tikra įtampa. Dėl to, kaip piliečių grupės turėtų išreikšti savo kritiką, vyksta diskusijos visame pasaulyje. Menas naudojasi abstrakcijomis – propagandos kritikos, ironijos, kičo ir kitomis priemonėmis, tad jos ne visada yra suprantamos kitoms žmonių grupėms. Jo nuomone, vertinant tautininkų ir feminisčių konfliktą, reikėtų išsiaiškinti, kokią funkciją atliko aptariamoji akcija – meninę ar protesto.

Taigi, visuomenėje kilo ginčas dėl asmens įsitikinimų ir teisės įsitikinimus laisvai reikšti, kitaip tariant, dėl žmogaus įsitikinimų ir žodžio laisvės. Šis ginčas turėtų būti sprendžiamas žmogaus teisių ir laisvių apsaugos kontekste.

Iš esmės galima sutikti, kad ginčijamasi dėl skirtingų minėto performanso interpretacijų. Tačiau performanso kūrėjų ir organizatorių nuomonė, kad jos yra persekiojamos už pažiūras arba įsitikinimus ir kad Lietuvos teisėsauga tapo politinio persekiojimo įrankiu, vertintina labai atsargiai, nes teisėsauga menininkių saviraiškos teisių niekaip nevaržė. Jos pačios laisva valia pasirinko sritį ir temą, kuriomis siekė realizuoti saviraiškos laisvę. Būtent ją realizuoti, o ne atsikratyti tam tikrų savo teisių ir laisvių suvaržymų.

Tarptautinės žmogaus teisių normos labai konkrečiai apibrėžia kiekvieno asmens teises ir laisves. Pvz., Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 9 str. 1 dalyje nurodoma, kad „kiekvienas  turi teisę  į minties,  sąžinės ir  religijos laisvę; tai  teisė laisvai keisti savo religiją ar tikėjimą, taip pat tiek  vienam, tiek  kartu su  kitais,  viešai  ar  privačiai, laisvai skelbti  savo religiją  ar  tikėjimą,  laikant  pamaldas, atliekant apeigas, praktikuojant tikėjimą ir mokant jo.“ To paties straipsnio 2 dalis nurodo, kad „Laisvė  skelbti savo  religiją ar  tikėjimą gali būti apribojama,  kiek [...] būtinai reikia demokratinėje  visuomenėje kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti.“ Konvencijos 10 str. kiekvienam laiduoja teisę  laisvai reikšti  savo  mintis  ir įsitikinimus, laisvai laikytis nuomonės, gauti bei skleisti informaciją ir idėjas. Tačiau ten pat nurodoma, kad  naudojimasis  šiomis laisvėmis,  kadangi  tai  susiję  su pareigomis bei atsakomybe, gali būti sąlygojamas apribojimų  ar bausmių [...], kurios demokratinėje visuomenėje  būtinos [...] moralei, taip  pat  kitų  asmenų  orumui  ar  teisėms  apsaugoti.

Analogišką išlygą nustato ir Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas, kuriame nurodoma, kad  „Kiekvienas žmogus turi teisę į saviraiškos laisvę; ši teisė apima laisvę nekliudomai ieškoti, gauti ir perteikti visokią informaciją bei idėjas, nepaisant valstybių sienų, žodžiu, raštu arba per spaudą, arba meninėmis išraiškos formomis, arba kitokiais būdais savo nuožiūra“ (19 str.2 dalis). Tačiau to paties straipsnio 3 dalyje nurodoma, kad naudojantis numatytomis laisvėmis atsiranda ypatingos pareigos ir ypatinga atsakomybė. Todėl naudojimasis minėtomis laisvėmis gali būti ribojamas a) kitų asmenų teisėms ir reputacijai gerbti; b) valstybės saugumui, viešajai tvarkai, gyventojų sveikatai ar dorovei apsaugoti.

Taigi tarptautinė teisė nubrėžia aiškią ribą tarp asmens teisių ir pareigų, kurių viena iš svarbiausių – nepažeisti kito asmens teisių.

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje taip pat įtvirtinta žmogaus teisė turėti  įsitikinimus ir juos laisvai reikšti (25 str.) Tačiau tame pačiame straipsnyje nurodoma, kad laisvė reikšti įsitikinimus gali būti ribojama, jei tai būtina apsaugoti žmogaus garbei ir orumui,  dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai, kad ši laisvė nesuderinama su tautinės, religinės ar socialinės neapykantos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija.

Taigi kiekvienas asmuo, siekdamas realizuoti savo teises, pirmiausia neturi pamiršti, kad kiti žmonės taip pat turi savo teises ir kad visų teisės turi būti tarpusavyje derinamos prisiimant arba nustatant kiekvienam tam tikras pareigas.

LR Konstitucijos 16 straipsnis nurodo, jog Valstybės himnas yra Vinco Kudirkos "Tautiška giesmė". Taigi pagrįstai galima manyti, kad performanse buvo pasityčiota ne šiaip iš V.Kudirkos kūrinio - „Tautiškos giesmės“, o iš konstitucinės vertybės.

Šis meninis įvykis gal ir būtų nepastebėtas, jei ne pastaruoju metu padažnėję dalį visuomenės piktinantys išpuoliai prieš konstitucines vertybes - lietuvių kalbos valstybinį statusą, šeimos ir santuokos institutą, valstybės istorinius simbolius. Šiame kontekste valstybės simbolio (himno) išniekinimas buvo suprastas kaip eilinis kėsinimasis į tautinę savimonę ir Lietuvos valstybingumą.

Valstybė, sauganti savo simbolius ir ribojanti veiksmus, kuriais kėsinamasi į tuos simbolius, yra gerbtina pirmiausia dėl to, kad performanso kūrėjos taip pat gyvena šioje valstybėje ir ją sukūrusioje visuomenėje. Valstybė, kurios himną menininkės mėgino šaržuoti, garantuoja joms visas konstitucines teises bei laisves.

Menininkės ir pačios teigia, kad siekė revizuoti tautos himną,  kuris simbolizuoja tautos savirealizaciją valstybėje. Taigi šiuo atveju susiduriame su grupės asmenų savirealizacijos siekiais ir su visuomenės bei tautos savirealizacija.

 Neabejotina, kad asmenys, naudodami menines išraiškos formas, turi suvokti, jog prisiima ypatingas pareigas ir ypatingą atsakomybę, apie kurias kalbama Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 19 str. 3 dalyje. Jokie asmenys savo teisių ir laisvių negali kelti aukščiau už visuomenės konstitucines teises ir laisves. Pirmosios neabejotinai turi būti ribojamos pastarųjų naudai. Ir toks ribojimas neturėtų būti aiškinamas kaip piliečių teisių ir laisvių suvaržymas. Versdama paklusti konstitucinėms nuostatoms ir laikytis Konstitucijos, valstybė skatina savo piliečius būti šalies patriotais, siekia sutelkti ir solidarizuoti visuomenę.

Šiame konflikte iškyla asmens  laisvių ir valstybingumo simbolių apsaugos klausimas.  Abi vertybės yra konstitucinės, tiek vienų, tiek kitų apsauga įtvirtinta Konstitucijoje.  Tačiau garantuojant įsitikinimų ir žodžio laisvę Konstitucijoje daroma išlyga – ji gali būti ribojama konstitucinei santvarkai ginti. Beje, Konstitucijos 28 straipsnyje nurodoma, kad „įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių.“

Taigi, reikalaudama ypatingos atsakomybės ir ypatingų pareigų, nubrėždama pakantumo ribą, visuomenė nustato, kada ir už kokių įstatymo nustatytų pareigų nevykdymą gali būti ribojamos asmens ir įvairių grupių (tarp jų ir menininkių) saviraiškos teisės bei laisvės.  

Vis dėl to svarbu suprasti, kad visuomenė neturi tikslo bausti. Be kitų paskirčių, bausmės, kaip socialinio instituto funkcija – atkurti pažeistą moralinę tvarką. Naujajame LR Baudžiamajame kodekse (41 str.) bausmė asmeniui taip pat numatyta ne vien apsaugos nuo nusikaltimų, bet ir auklėjimo tikslais.

Kadangi pagal Konstituciją teisingumą valstybėje vykdo tik teismai (18 str.), tikėkimės, jog ginčas teisme bus išspręstas objektyviai, įvertinus tiek ekspertų, tiek abiejų ginčo šalių argumentus.