Ruduo įpusėja, vakarai tamsėja, o pasakos ir skaitiniai prieš miegą ar po pamokų išlieka ir šildo, net kai už lango dargana, vėjas, plikėjantys medžiai...

Knygų daug. Jei reikėtų įvardyti šio mėnesio naujienų leitmotyvą – tai akivaizdžiai pirmautų baimės tema ir artėjančio helovino potekstė. Kartais skaitydama net kėliau klausimą, ar tai ne per stipru vaikams? Ar leidėjai, leisdami knygas, pamąsto, ką ši knyga vaikui duos, ką paliks jo širdelėje ir galvelėje? Ar tiesiog nuplauks užmarštin... Bet gerų knygų taip pat yra. Beje, ne visos šio mėnesio naujienos pateko į apžvalgą, nes tokiu atveji ji būtų išsiplėtųsi. Tad nepamirškite ir patys pasidairyti knygynuose...

o šiuokart pasižvalgykite čia ir išsirinkite, ką spalio vakarais skaitysite jūs ar jūsų vaikai.

Mažasis princas: žaislinė knygelė su magnetukais. – Kaunas: Vaiga, 2013. 12 p.

Knyga „Mažasis princas. Žaislinė knygelė su magnetukais“ – tai klasika tapusio Antuano de Sent-Egziuperi kūrinio atpasakojimas, skirtas vaikams nuo 3 metų. Vokietijoje ši knyga buvo itin populiari, išėjo net keli jos leidimai.

Knygelėje rasite išradingai sukomponuotus dvigubus magnetinius puslapius, šešiolika spalvotų magnetukų, kruopščiai parinktas gražiausias citatas...

Reikia paminėti, kad vaikų literatūroje gana svarbios diskusijos dėl to, ar verta skirtingo amžiaus vaikams adaptuoti vienus ar kitus kūrinius, ir jūs, matyt, turite savo poziciją. Tačiau sakyčiau, kad šis „Mažojo princo“ pasakojimas – tai įdomus pasirinkimas iki Mažojo Didžiojo Princo dar nepriaugusiems jauniesiems skaitytojams. Mažai turbūt rasime suaugusiųjų, kuriems nepatiktų „Mažasis princas“, tačiau akivaizdu, kad iki jo reikia užaugti. Mano dukros klasiokė būdama trečiokė bandė skaityti šią knygą (nes iš mamos girdėjo daug susižavėjimo šūksnių) ir... metė, nes nesuprato, kas gi joje tokio ypatingo. Ir kaži kada vėl panorės jį skaityti, o įspūdis bus likęs nekoks... Tai tik pavyzdys. Aišku, kad gali būti ir kitaip...

Šiaip ar taip, ši, vaikams nuo 3 metų skirta knygelė gali tapti pirmąja pažintimi su Mažuoju princu. Žaidimo pagalba vaikutis galės mokytis pastabumo, ugdyti grožio suvokimą. Juk matyti galima tik širdimi. Tai, kas svarbiausia, akimis nematoma...

M. Widmark ir H. Willis. Deimantų paslaptis. – Vilnius: Nieko rimto, 2013. 56 p.

Ši knyga patiks jauniesiems detektyvų mylėtojams. Patogiu skaityti šriftu išspausdinta, komikso stiliaus piešiniais iliustruota knyga yra patogi skaityti. O be to – detektyvas, jei gerai suregztas, visada įdomu.

Čia gi sekliais dirba du vaikai, kurie ne šiaip sau kažką sekioja, o yra įkūrę net savo seklių biurą. Tik kad besikreipiančiųjų nėra... Iki kol į juos nesikreipė juvelyrinės parduotuvės savininkas, prašydamas išsiaiškinti, kas vagia deimantus iš jo parduotuvės? Pardavėja Siva, kuriai jis nepakėlė atlyginimo? Tiuris, kurio tėvui kadaise priklausė parduotuvė? Juvelyras Lolo, neseniai įsigijęs brangų automobilį? Visi jie turi paslapčių... Kuris iš jų kaltas?

Vaikai seka įkalčių pėdomis ir išsiaiškina, kas kaltas. O kaip manote jūs?

Knister. Draugytė su piene. – Vilnius: Alma littera, 2013. 36 p.

Autorius, prisistatantis Knister slapyvardžiu (tikroji pavardė Ludgeris Jochmannas), labiausiai mūsų šalies vaikams ir jų tėvams žinomas iš šmaikščios ir gausiai iliustruotos knygų serijos apie raganą Lilę. Šios serijos knygų išleista virš keliolikos, o pats autorius 2008 metais yra lankęsis ir Lietuvoje, Vilniaus knygų mugėje.

Ši knyga kiek kitokia nei pasakos apie Lilę. Visų pirma, šioji skirta jaunesnio amžiaus skaitytojams, ir čia daug nuostabių iliustracijų, kurios tekstui labai svarbios, nuspalvina žodžius, suteikia jiems jaukumo ir švelnumo. Knygoje mažiesiems skaitytojams pasakojama šmaikšti, nuotykių kupina ir lig pačių širdies gelmių jaudinanti draugystės istorija: švilpiko (tokio gyvūnėlio) ir pienės. (tiesa, skaitant vis šmėkštelėdavo, kad mes turime panašios draugystės lietuvišką istoriją – tai arklio Dominyko ir rugiagėlės). Bet ši knyga tikrai labai graži. Labai jauki. Tokia labai tinkanti šaltais rudens vakarais. Visiems.

S. Waugh. Žmogonai dykrose. – Vilnius: Nieko rimto, 2013. 312 p.

„Nerealu“ serijos ženklu pažymėtų knygų leidykla „Nieko rimto“ išleidusi jau ne vieną. Pasak leidėjų, su šiuo ženklu leidžiamos knygos paaugliams, kuriose pasaulio realumas yra kitoks.

Taigi šįkart turime rankose antrąją anglų rašytojos Sylvios Waugh knygą apie žmogonus. Kas jie tokie paklausite? Tai skudurinių lėlių šeima, kuri iš tiesų gyvena tikrą gyvenimą tarp tikrų žmonių. Tik yra įsigudrinę taip apsimesti ir prisitaikyti prie gyvųjų, jog šie ir nepastebi, kad skudurinių lėlių šeima jau keturiasdešimt metų nesikeičia: kaip buvo tokio paties amžiaus, taip ir išlieka. Nerealu, tiesa? Šios knygos veiksmas tikrai plėtojasi nerealiai: praeities šmėklos, apsimetančios, kad gyvena (valgo ir miega) lėlės, žmogus, kuris vis dėlto apie žmogonus sužino ir pagelbsti, kai paaiškėja, kad jų namas gali būti nugriautas.

Tačiau rašytoja sugeba įtaigiai ir savitai aprašyti žmogonų jausmus: juk jie kitokie, ir tai žino, ir tas kitoniškumas ypač išsigrynina, kai tenka akis į akį susidraugauti su tikru žmogumi, jaunuoliu Albertu. Tarkim, visai žmogonų šeimai labai keista, kad Albertas iš tiesų geria arbatą ir dedasi maistą į burną, o šis prapuola jo kūne. Ypač keista, kai Albertas žmogonų namuose pirmą kartą tualete nuleidžia vandenį. Tokiose situacijose ypač stipriai išryškėjęs kitoniškumo, savitumo potyris verčia skaitytoją suklusti, susimąstyti.

Dar šioje knygoje labai svarbi namų tema, savos aplinkos svarba. Dar pridursiu, kad rašytojos sukurti žmogonų šeimos charakteriai irgi ypatingi: kiekvienas jos narys savotiškas, turintis savitų bruožų, skirtybių, priekaištų ir pretenzijų, bet taip pat ir pasiaukojimo bei ištikimybės. Tiesa, šįkart nesu visai įsitikinusi L. Dūdaitės sukurtų iliustracijų atitikimu. Žvelgiant į jas vis dėlto norėtųsi, jog žmogonai būtų sukurti kiek kitaip, nes bent jau man, sunkoka suprasti, jog tai lėlės ir tas jų kitoniškumas išreikštas tik vienu kitu labai paviršutinišku bruožu (na, tarkim, vienas veikėjų, vaikinas Sudis, yra mėlynas). Knyga tikrai savotiška, savo temų ir problemų svoriu tinkanti paaugliams ir suaugusiems.

J. Avyžius. Bardo nuotykiai ir žygiai. – Vilnius: Alma littera, 2013. 294 p.

Pirmą kartą ši apysaka buvo išleista dar 1987 metais, o iš viso J. Avyžius vaikams yra parašęs net 20 kūrinių. Rašytojo žmona viename interviu pasakojo, jog Bardas buvo jos dovana Jonu Avyžiui, kad šis nesijaustų kaime vienišas, nes čia praleisdavo pusę metų. Šuo mokė atjautos, gerumo, tvarkos, drausmės. Bardas tik jam paklusdavo.

Taigi šioje apysakoje – niufaundlendo Bardo nuotykiai. Tiesa, kaip nugarėlėje rašęs ir pats rašytojas, gerokai fantazijos pagražinti ir išplėtoti. Apysakoje jaučiamas laisvas ir nuoširdus pasakojimas, aukštinamas protas ir skatinama nieko nebijoti, iškeliama tiesa, drąsa pasakyti ją į akis. Tai šviesi, optimistiška istorija, joje daug meilės ir gerumo. Matyti, jog autoriui svarbu, kad vaikai gebėtų mylėti, rūpintis, prisiimtų atsakomybę, gerbtų kitus, nežvelgtų į pasaulį vartotojiškai.

Knygoje nestinga nutrūktgalviškų nuotykių, pavojų, netikėtų pasakojimo vingių, įtampos (viena didžiausių kyla apysakos pabaigoje, kai Bardas po metų valkatavimo atsiduria visai arti savo senųjų namų – ar pavyks jam juos surasti, ar namiškiai norės jį priimti atgal?..). Rašytojas jautriai perteikia šuns jausmus, potyrius, tai, kaip šis mato pasaulį.

P. Raud. Pono paukščio istorija. – Vilnius: Sofoklis, 2013. 40 p.

„Pono Paukščio istorija“ – pirmoji žymios Estijos rašytojos knyga lietuvių kalba. Autorės iliustracijos sukuria ypatingą knygelės nuotaiką ir „įgarsina“ žaismingą, bet daugiaprasmį tekstą.

Ponas Paukštis buvo patenkintas savo gyvenimu, kol nesugalvojo, kad norėtų, jog viskas būtų kitaip. Ir nusprendė gyventi taip, kaip kiti plačiajame pasaulyje.

Taip jis išbandė daugybę skirtingų gyvenimų: pabuvojo rožine pagalvėle, ežiu, besmegeniu, net morka. Tačiau, kas galiausiai Ponui Paukščiui padėjo suprasti, kad būti tuo, kuo esi – geriausia? Perskaitykite, ir sužinosite.

Pabaigai tegaliu pridurti, kad rašytoja sugeba žaismingai, juokaujant parodyti, kaip svarbu būti savimi.

M. Moss ir A. Currey. Užmiršau pasakyti, kad myliu tave. – Vilnius: Alma littera, 2013. 28 p.

Dar viena patiems mažiausiems skirta knygelė. Apie meškutį Bilį, jo žaisliuką kiškutę ir Bilio mamytę.

Siužetą galima būtų nusakyti maždaug taip: mamytė su Biliu labai vėlavo. Bilis sakė, kad tai – Kiškutės kaltė, nes ji visą rytą neklaũsė. Tad jiems teko bėgte nubėgti iki darželio. Ir per tą skubėjimą, mamytė užmiršo atsisveikindama Biliui pasakyti kai ką labai svarbaus...

Tai jautrus, subtiliais paveikslėliais paremtas pasakojimas apie artumo svarbą. Apie svarbiausią vaikui žmogų – mamą, ir jos „myliu“, kuris nuskaidrina dieną, pakelia nuotaiką ir teikia pasitikėjimo. Žinoma, kad iliustracijos tokioms knygoms labai svarbios. Potėpis, šešėlis, spalvos kalba lygiai tiek pat, o gal net ir daugiau nei pats tekstas.

V. Thomas ir K. Paul. Raganėlė Vinė. – Vilnius: Nieko rimto, 2013. 32 p.

Prasideda heloviniškos, šiek tiek kvaištelėjusios naujienos. Tiesą sakant, šį mėnesį ypač daug knygų vaikams, vienaip ar kitaip susijusių su visame pasaulyje populiaria – helovino – švente: apie raganaites, šiurpios ir gąsdinančios istorijos ir pan. Tiesa, ši knyga, sakyčiau, skirta mažesniems skaitytojams, todėl ji negąsdina. Ji žaisminga ir šmaikšti, o su helovinu čia susiję nebent tik du dalykai: pagrindinė veikėja ir juoda spalva. O šiaip, raganėlė Vinė visai nebaisi. Ji juokinga ir šiek tiek... nevykėlė.

Ir visa istorija sukasi apie juodąjį Vinės katiną, už kurio ši vis užkliūva. Kaip pakeisti susidariusią padėtį, nes katinas lygiai tokios pats spalvos – juodos – kaip ir namai bei visa juose? Gal verta katiną padaryti kitos spalvos? Tik ar jam tai patiks? Ir galbūt yra koks paprastesnis sprendimas?.. Mūsų dukroms šioje knygoje labai patiko iliustracijos: jų kiekis, stilistika ir daugybė mažų detalyčių, kurių kiekvienai apžiūrėti gal prireikti ne vieno vakaro.

Tiesa, verta paminėti, jog ši knyga į lietuvių kalbą jau buvo išleista kitos leidyklos prieš keletą metų.

V. Šukytė. Laimės formulė. – Vilnius: Gimtasis žodis, 2013. 136 p.

Dar viena knyga, susisiejanti su helovinu. „Laimės formulėje“ pateikiamos dvidešimt aštuonios istorijos, kuriose autorė bando atskleisti neregimojo pasaulio ir pomirtinio gyvenimo paslaptį. Dar įžangoje autorė užsimena, kad vaikai mėgsta šiurpes todėl, kad jos padeda įgauti drąsos – baugulys, išgyventas klausantis pasakojimo ar jį skaitant, naikina pasąmonės baimes. Šiais laikais įvairiausių baimių šaltinių netrūksta. Sakyčiau, kad kaip tik – jų daugėja. Galbūt iš tiesų tam gali pagelbėti naujos, perkurtos šiuolaikinės paskos, kurios mažintų iš naujo sėjamą baimę?

Kaip ir ankstesnėje knygoje („Karalaitis ir šunys“), žavi autorės išmonė, gebėjimas perkurti, savaip suaktualinti ir sudėlioti akcentus, įliejant originalių siužetų, bet pabrėžiant tradicinių vertybių svarbą. Pasakos pasižymi netikėtais veiksmo posūkiais, vaizdinga, gyva kalba ir subtiliu humoru. Pasakojama gyvai, nedaugžodžiaujant.

P.S. asmeniškai man kai kurios pasakos buvo per... baugios. Atvirai prisipažįstu, kad kai kuriuos puslapius sąmoningai praverčiau, kad nereiktų sakyti. Todėl nežinau: arba turiu dar kokių neįveiktų baimių, arba, tikėtina, ši knyga gali sulaukti diskusijų dėl to, ar temos pateikimas (siaubai, šiurpai...) ne per sunkus vaikams?

C. Gil. Narsuoliai irgi bijo. – Vilnius: Nieko rimto, 2013. 36 p.

Baimės tema pagrindinė ir „Nieko rimto“ išleistoje ispanų rašytojo Carmen Gil knygoje. Tik išreikštos ir aprašytos tos baimės daug žaismingiau. Žodžiu, visai kitaip. Čia rasite dešimt itin juokingai ir šauniai iliustruotų pasakojimų ir šiurpiausių baisumų.

Ar žinojote, kad net patys didžiausi narsuoliai kartais bijo? Tėtis išbąla vos išvydęs švirkštą. Mama ima klykti pamačiusi gyvatę. Teta Kata baisiai nenori, kad kas sužinotų: ji bijo audros. O tikriems narsuoliams tokie nemalonumai – nė motais, nes jie pasitiki savo vaizduote, savimi pačiais ir artimųjų meile. Tačiau kartais – nežinia kodėl – tos nepaprastos galios tarsi garuote išgaruoja... O tada belieka griebtis ypatingų priemonių. Kokių? Idėjų rasite šioje knygoje.

Beje, leidėjai prideda, jog šik nyga gali praversti ir tėveliams, jei mažieji kada įtikins ir juos, kad po lova gyvena baubas.

Vaikų enciklopedija. – Kaunas: Vaiga, 2013. 254 p.

Šioje enciklopedijoje rasite daugiau kaip 950 iliustracijų ir aiškių, lengvai suprantamų tekstų, atveriančių šešiamečiams (sakyčiau, ir penkiamečiams tai tikrai jau suprantama knyga) ir vyresniems vaikams pasaulį, kuriame visi gyvename. Paliečiamo įvairiausios temos: nuo visatos, žemės, gyvūnų iki žmogaus, jo kūno transporto... Pabaigoje pateikiama terminų rodyklė, todėl greitai ir paprastai surasite jus dominančią temą.

Knygoje vengiama sudėtingų ir abstrakčių sąvokų, o aiškinami svarbūs ir įdomūs dalykai.

Vyresnieji galės naudotis leidiniu atlikdami namų darbus, tenkindami savo smalsumą sužinoti daugiau. Ši enciklopedija leis vaikai su mūsų žinių lobynu susidraugaus ilgiems gyvenimo metams.

U. Hub ir J. Mühle. Aštuntą prie laivo. – Vilnius: Nieko rimto, 2013. 72 p.

Knygą įvardinčiau kaip keisčiausią šio mėnesio skaitinį. Greičiau, kaip keisčiausios pabaigos skaitinį. Leidėjai nugarėlėje rašo, jog ši knyga Vokietijoje yra pelniusi porą apdovanojimų.

Tai komiškas pasakojimas, kuriame bandoma žaismingai ieškoti atsakymų į svarbiausius gyvenimo klausimus, pavyzdžiui, Ar Dievas yra? Kaip jis viską sukūrė? Ar tikrai reikia jo klausyti ir ar jis gali nubausti? Pagrindinis apsakymo veiksmas plėtojasi pasaulio tvano metu Nojaus laive. Tačiau visas vyksmas sukasi apie pingvinų trijulę, kurie niekaip negalėjo į laivą eiti tik dviese (kaip buvo prisakęs balandis, ir bilietus buvo davęs tik du), todėl sugebėjo įsmukti trise. Kaip dabar elgtis? Ar Dievas pamatė jog laive trys, o ne du pingvinai? O ką pasakys visus prižiūrintis balandis? Čia ir pasideda visos bėdos. Bei linksmi nesusipratimai, kurių knygoje tikrai netrūksta. Tik knygos pabaigą pavadinčiau ne visai linksmu nesusipratimu. Bent jau man taip pasirodė.

Skaitė ir aprašė Jurga Lūžaitė