Prieš 144 metus gegužės 29-ąją gimė britų filosofas, publicistas, rašytojas, detektyvų autorius G. K. Chestertonas. Kviečiame šią sukaktį paminėti paties autoriaus tekstu.

Paaiškinti, kodėl esu katalikas, sudėtinga pirmiausia dėl to, jog egzistuoja dešimt tūkstančių priežasčių, ir visos jos gali būti suvestos į vieną: katalikybė yra tiesa. Galėčiau užpildyti visą tekstą apie katalikybę sakiniais, prasidedančiais žodžiais: „tik katalikybė…“

Pavyzdžiui, 1. Tik katalikybė neleidžia nuodėmei būti paslaptimi. 2. Tik katalikybė neleidžia stipresniam būti išpuikusiam. 3. Tik katalikybė išlaisvina žmogų iš degradacijon vedančios vergovės būti savo epochos kūdikiu. 4. Tik katalikybė kalba įsitikinusi, jog skelbia tiesą, kaip tikra skelbėja nesitapatindama su skelbiama žinia. 5. Tik katalikybė yra krikščionybės atšaka, kuriai priklauso visų tipų žmonės (netgi pagarbos verti). 6. Tik katalikybė yra viską apimanti pastanga pakeisti pasaulį iš vidaus, pasitelkiant valią, o ne įstatymus.

Arba aš galiu asmeniškai priimti klausimą – kodėl esu katalikas? – ir aprašyti savo atsivertimą. Tačiau baiminuosi, jog toks metodas katalikybę pavaizduos menkesnę, nei ji yra. Daugybė geresnių vyrų buvo atversti į žymiai blogesnes religijas.

Apie Katalikų Bažnyčią norėčiau pasakyti svarbiausią dalyką, kurio nebūtų galima pasakyti net ir apie labai gerbiamus jos varžovus. Svarbiausia tai, jog Katalikų Bažnyčia yra katalikiška, t. y. universali. Aš netgi drįsčiau manyti, kad katalikybė ne tik didesnė už mane, bet ir už visa kita pasaulyje. Iš tiesų ji didesnė už visą pasaulį.

Kadangi apimtis apribota, aptarsiu tik vieną aspektą – gebėjimą saugoti tiesą.

Kartą gerai žinomas autorius, kitaip tariant, gana gerai informuotas žmogus, pasakė, kad Katalikų Bažnyčia yra naujų idėjų priešininkė. Jam tikriausiai neatrodė, jog ši idėja nėra nauja. Neretai manoma, esą katalikai turi nuolat atmesti naujas idėjas, kadangi patys remiasi labai sena idėja. Iš tikrųjų tie, kurie skundžiasi, jog katalikai negali pasakyti nieko naujo, retai sugeba ar mano esant reikalą pasakyti ką nors naujo apie katalikybę.

Beje, istorinės žinios pateikia stebėtinai daug faktų, priešingų įsitikinimui katalikybės vidiniu archajiškumu. Kol idėjos tapdavo idėjomis ir kol jos iš tiesų būdavo naujos, katalikai nuolat kentėjo, palaikydami jas (kol jos buvo per naujos rasti kitų rėmėjų). Katalikai dažnai ne tik buvo pirmieji rėmėjai, bet netgi dažnai vieninteliai, kurie įvertindavo naujos idėjos reikšmę.

Pavyzdžiui, beveik du šimtai metų prieš Ne­pri­klau­so­my­bės deklaraciją ir Prancūzijos revoliuciją, puikybės ir princų liaupsinimo laikais, kardinolas Bellarmine ir vienuolis Suarezas aiškiai išdėstė nuoseklią tikros demokratijos teoriją. Deja, tais dieviškosios teisės laikais jie atrodė sofistiški, kraugeriški jėzuitai, slankiojantys su kryžiais, bei buvo kalti dėl karaliaus žmogžudystės.

Dar vienas pavyzdys: katalikiškų mokyklų kazuistai pasakė viską, kas gali būti pasakyta realistinėse dramose ir romanuose, dar prieš du šimtus metų iki jų parašymo. Jie rašė, kad iš tiesų egzistuoja moralinio elgesio problemos, bet jiems nepasisekė dėl to, jog pasakė tai dviem šimtais metų per anksti. Pompastiško postringavimo ir nevaržomo koneveikimo laikais jie tiesiog buvo apšaukti melagiais bei sukčiais, jie nusikalto tuo, kad buvo psichologai, psichologijai dar netapus mada.

Būtų nesunku pateikti daugybę kitų pavyzdžių, siekiančių net šiandienes dienas, idėjų, kurios yra per naujos, kad būtų suprastos. Popiežiaus Leono XIII enciklikoje „Rerum Novarum“, išleistoje 1891 m., yra fragmentų, kurie užsimena apie naujo tipo socialinius judėjimus (daug naujesnius nei socializmas). Kai Bellocas parašė „Vergišką valstybę“, jis pateikė ekonominę teoriją, tokią originalią, jog vargu ar kas iki šiol suprato, kas tai iš tiesų yra. Praėjus keletui šimtmečių, kiti tikriausiai ją pakartos, ir pakartos klaidingai, o jei katalikai paprieštaraus, jų protestas bus paaiškintas gerai žinomu faktu, kad katalikams nerūpi naujos idėjos.

Nepaisant to, minėtas mokytas vyras, kuris sukritikavo katalikus, kai ką turėjo omenyje ir veikiausiai tai suprato teisingiau nei pasakė. Šių dienų pasaulyje Katalikų Bažnyčia yra priešininkė daugelio įtakingų madingų srovių, kurios vis dar teigia esančios naujos, nors dauguma jų jau išsikvėpė. Kitaip tariant, sakydamas, jog Bažnyčia dažnai užsipuola tai, ką pasaulis tuo metu palaiko, jis buvo visiškai teisus. Bažnyčia dažnai susipriešina su šio, praeinančio, pasaulio madomis. Norėdami suvokti, ką visa tai reiškia, turime pažvelgti plačiau ir aptarti pačios idėjos idėją.

Devynios iš dešimties idėjų, kurias mes vadiname naujomis, yra tiesiog senos klaidos. Katalikų Bažnyčia vienu iš pagrindinių savo uždavinių laiko neleisti žmonėms kartoti senų klaidų ir nuolatos jų daryti – taip nutinka, jei žmonės paliekami patys sau.

Tiesa apie Katalikų Bažnyčios požiūrį į ereziją (ar, kaip kiti pasakytų, į laisvę) tikriausiai geriausiai gali būti perteikta žemėlapio metafora. Katalikų Bažnyčia nešasi minties žemėlapį, kuris atrodo kaip labirinto žemėlapis, bet iš tiesų – tai labirinto gidas. Jis sudarytas remiantis žiniomis, kurios (netgi svarstomos kaip žmogiškas supratimas) neturi jokių žmogiškų analogų.

Nėra jokios kitos tęstinės institucijos, kuri nuosekliai mąstytų apie mąstymą jau du tūkstančius metų. Jos patirtis (savaime suprantama) apima beveik visas patirtis ir beveik visas klaidas. Viso to rezultatas – žemėlapis, kuriame yra paryškinti visi akligatviai ir blogi keliai; keliai, kurie pasirodė esą beverčiai, o geriausias to įrodymas – jau ėjusieji jais.

Šiame minties žemėlapyje klaidos yra pažymėtos kaip išimtys. Didžiąją jo dalį sudaro žaidimų aikštelės ir sėk­mingos medžioklės plotai, kuriuose mintis gali turėti tiek laisvės, kiek nori. O ką jau kalbėti apie begalinį skaičių intelektualinių kovos laukų, kuriuose kova yra visiškai atvira ir nenulemta. Vis dėlto prisiimama atsakomybė pažymėti kelius, vedančius į pražūtį, į tuštumą, į prarają ar nevedančius niekur. Tokiu būdu žmonėms neleidžiama veltui švaistyti savo laiko ar prarasti gyvybės keliuose, kurie buvo bergždi ar pražūtingi praeityje, bet galintys vėl apgauti keliautojus ateityje. Bažnyčia suvokia esanti atsakinga įspėti žmones apie tokius klystkelius, o šiuo dalyku remiasi ir visa esmė. Ji dogmatiškai gina žmoniją nuo jos didžiausių priešų – tų siaubingų, naikinančių senų klaidų pabaisų.

Dabar visi šie klaidingi dalykai turi tendenciją atrodyti nauji, ypač jaunajai kartai. Jų pirmasis teiginys visuomet atrodo nekenksmingas ir tikėtinas. Pateiksiu tik du pavyzdžius.

Juk nekenksmingai skamba teiginys: „Veiksmai yra blogi tik tada, jei jie blogi visuomenei.“ Sekime toliau ir anksčiau ar vėliau turėsime nehumaniškumo spiečių ar stabmeldžių miestą, įteisinantį vergystę kaip pigiausią ir užtikrinčiausią produkcijos gavimo būdą, vergų kankinimą, nes individas valstybei yra visiškai nesvarbus, deklaruojant, kad nekaltas žmogus privalo mirti už tautą, kaip tai darė Kristaus žudikai. Tuomet tikriausiai sugrįšite prie katalikiškų apibrėžimų ir rasite, jog Bažnyčia (teikdama, kad mes turime dirbti visuomenės labui) pabrėžia dar ir kitų dalykų, kurie draudžia neteisybę asmens atžvilgiu.

Gana dievobaimingai skamba: „Mūsų moraliniai konfliktai turėtų pasibaigti dvasinių dalykų pergale prieš materialiuosius.“ Tęskime ir galime pabaigti pamišimu, sakydami, kad savižudybė yra gerai, kadangi tai – auka, jog seksualinis iškrypimas yra gerai, nes nesukuriama gyvybė, kad velnias sukūrė Saulę ir Mėnulį, kadangi jie materialūs. Tada galite pradėti spėlioti, kodėl katalikybė tvirtina, jog yra ne tik gėrio, bet ir blogio dvasių; materialūs dalykai taip pat gali būti šventi (taip kaip Įsikūnijimas ar Mišios, Santuokos sakramentas ar kūnų prikėlimas).

Pasaulyje nebėra kitos kolektyvinės minties, taip budinčios, kad apsaugotų protus nuo klystkelių. Policijos pareigūnas atvyksta per vėlai, kai jis bando sukliudyti žmogui suklysti. Daktaras atvyksta per vėlai, kadangi jis izoliuoja pamišėlį, o ne pataria sveikajam, kaip neišprotėti (ir visos kitos sektos bei mokyklos adekvačios šiam tikslui). Tai nereiškia, kad jos negali turėti savo tiesos fragmento, bet dėl to, jog jos jų turi ir yra tuo patenkintos. Niekas kitas iš tikrųjų nepretenduoja turėti tiesą. Niekas kitas nesistengia vienu metu žiūrėti visomis kryptimis. Bažnyčia nėra paprasčiausiai apsiginklavusi prieš praeities ar net šių dienų erezijas, bet tapačiai prieš ateities, kurios gali būti visiškai priešingos šiandienėms.

Katalikybė nėra ritualai; ateityje jai gali tekti kovoti su tam tikru prietaringu, stabmeldišku ritualo išaukštinimu.

Katalikybė nėra asketizmas. Praeityje ji daugybę kartų priešinosi fanatiškam ir kartais net žiauriam asketizmo svarbos išpūtimui.

Katalikybė nėra paprasčiausias misticizmas. Netgi dabar ji gina žmogaus protą nuo pragmatinio misticizmo.

Kai pasaulis XVII amžiuje tapo puritoniškas, Bažnyčia buvo kaltinama pernelyg sureikšminanti karitatyvinę veiklą bei išlaikanti per didelį kasdienių dalykų neapibrėžtumą. Dabar, kai pasaulis darosi nebe puritoniškas, bet pagoniškas, būtent Bažnyčia priešinasi pagoniškai aprangai ir manieroms. Ji daro tai, ko kadaise norėjo puritonai, tačiau daro tada, kai to iš tiesų reikia. Gali būti, jog visa, kas geriausia protestantizme, išgyvens tik katalikybėje; tokiu būdu visi katalikai bus puritonai, kai puritonai taps pagonimis.

Taip pat katalikybė (sunkiai suprantama prasme) lieka anapus tokių ginčų kaip darvinizmas Deitone. Ji lieka anapus jų, kadangi yra visur aplink juos, taip kaip namas stovi visur aplink du sunkiai suderinamus baldus. Visai nėra pagyrūniška teigti, jog katalikybė yra prieš ir po, už šių dalykų visomis kryptimis. Ji nedalyvauja fundamentalistų ir biologinės rūšių kilmės teorijos šalininkų kovoje, nes ji žvelgia į dar senesnius laikus. Ji fundamentalesnė nei pats fundamentalizmas. Ji žino, iš kur atsirado Biblija. Ji žino, kur link linksta visos evoliucijos teorijos. Ji žino, kad buvo daugiau nei keturios Evangelijos, ir tai, jog kitos buvo pašalintos iš Katalikų Bažnyčios mokymo lobyno. Ji žino, kad yra daugiau nei viena Darvino evoliucijos teorija, taip pat ir tai, jog pastaroji – gana tikėtina – bus panaikinta vėlesnių mokslinių laimėjimų. Ji (plačiai vartojama prasme) nepriima mokslinių išvadų dėl paprastos priežasties – mokslas vis dar nepadarė savo išvadų.

Padaryti išvadas – reiškia nutilti ten, kur dera tylėti, o mokslo žmogus visiškai nėra linkęs nutilti. Jis (plačiai vartojama prasme) netiki Biblija dėl paprasčiausio dalyko, jog Biblija nieko nepasako tais klausimais, apie kuriuos jis plepa. Negalite pasodinti knygos į liudininkų suolą ir paklausti, ką ji iš tikrųjų reiškia.

Patys fundamentalistai žlugdo fundamentalizmą. Biblija, pati savaime, negali būti sutarimo pagrindu, kai ji yra nesutarimo priežastis; negali vienyti krikščionių, kai vieni ją priima alegoriškai, o kiti – literatūriškai. Katalikui ji gali kai ką pasakyti. Ji gyva, nuosekli ir tęstinė mintis, apie kurią aš kalbėjau; aukščiausia žmogaus mintis, vedama Dievo.

Kiekviena akimirka didina moralinę tokios amžinos minties būtinybę. Mums reikia kažko, palaikančio visus keturis pasaulio kampus, kol mes vykdome savo socialinius eksperimentus ir kuriame utopijas. Pavyzdžiui, mes turime susitarti (nors ir žmogiškosios brolybės truizmo pagrindu), kad galėtume pasipriešinti brutalumo apraiškoms. Niekas dabar nėra taip teisinga kaip tai, jog dėl valstybės atstovų korupcijos turtingieji atitrūks nuo grandinės, trypdami visas lygybės tradicijas su pagonišku išdidumu. Truizmai visur turi būti pripažįstami kaip tiesa. Mes turime sustabdyti tokią reakciją ir nebekartoti senų klaidų. Turime paversti intelektualų pasaulį saugų demokratijai. Tik štai šiandienės modernios proto anarchijos sąlygomis nei šis, nei joks kitas idealas nėra saugus.

Taip kaip protestantai atsigręžė nuo kunigų į Bibliją ir nesuvokė, jog ir Biblija galima suabejoti, taip ir respublikonai atsigręžė nuo karalių į žmones, bet nesuvokė, kad žmonės taip pat gali būti nepaklusnūs. Nėra galo idėjų žlugimui, visų tiesos testų sunykimui, nes žmonės atsisakė bandymo pasilikti pagrindinę, civilizuotą Tiesą, kuri sujungtų visas tiesas ir padėtų atmesti visas klaidas. Nuo tada kiekviena grupė pasiėmė po tiesą ir leido laiką paversdama ją neteisybe. Mes neturėjome nieko kita kaip judėjimus ar (kitais žodžiais tariant) monomanijas.

Bažnyčia yra ne judėjimas, o susitikimo vieta, visų pasaulio tiesų susibėgimas.

Vertė Rasuolė Baleišaitė ir Andrius Navickas