J. Valiušaičio nuotrauka

Autorius yra Nepriklausomybės akto signataras, teisininkas, vienas iš LR Konstitucijos kūrėjų

Parlamentinės kontrolės, kaip Tautos atstovų kontrolės viskam, kas vyksta valstybėje, teorinės ištakos atsirado ginčuose tarp skirtingų teisės supratimo teorijų. Tai ir Montesquie samprotavimai apie įstatymų dvasią, tai ir Jeano-Jacques Rousseau išpažintyje išdėstyti asmeniški konfliktai tarp to, kas kilnu ir kas žema,  sugretinant tai su politika, tai ir Georgo Wilhelmo Friedricho Hegelio mintys apie laisvą piliečių būklę, kurios labai skiriasi nuo prancūzų „žmogaus ir piliečio teisės“ sampratos. Ir taip iki šių dienų – per Wilhelmo von Humboldto, Ernesto Blocho, Giovanni Saroti,  Pauliaus Johnsono bei mūsų Mykolo Riomerio, Petro Leono, Vytauto Radžvilo ir kitų filosofų ginčus apie valstybę, teisę, gėrį ir blogį.

Šiandien demokratinėse visuomenėse jau tvirtai įsigalėjusi nuomonė, kad skirtingos teisės ir politikos supratimo teorijos ne tik gali, bet ir turi laisvai egzistuoti. Politinė mintis apie susivienijusių žmonių, vadinamų Tauta, suverenias galias, pasireiškiančias per demokratiškai išrinktus savo atstovus, – tikrinti, sužinoti ar leidžiant įstatymus paveikti bet ką, kas kėsinasi į šias Suvereno teises, ir taip kontroliuoti bet kokių institucijų veiksmus, – yra tokia pat reikšminga žmonijai, kaip teoriniai samprotavimai ir technologiniai atradimai, dažniausiai atsirandantieji iš skirtingų minčių apie tą pati daiktą.

Mūsų atveju Tautos suverenitetas įgyvendinamas per parlamentinę kontrolę, kas yra neatskiriama  konstitucinės demokratijos dalis. Kai dingsta tokios kontrolės galimybė arba ją uzurpuoja kiti dariniai, tuomet iš viešojo gyvenimo dingsta ir Tautos suvereniteto atstovavimas, taigi, ir parlamentinė demokratija.  

Seimo nario, atstovaujančio aukščiausiam Tautos suverenitetui, galios išplaukia iš jo pareigų visomis priemonėmis apginti savo įgaliotinio – Tautos – sukurtą demokratinės respublikos ir jos konstitucinės santvarkos modelį. Tą jie privalo daryti tiek pavieniui, tiek susibūrę į parlamentinius darinius.

Todėl niekas, absoliučiai niekas negali trukdyti parlamentiniam tyrimui, kuriuo siekiama patikrinti, ar nėra kėsinamasi į demokratinę santvarką, ar nėra kėsinamasi į Tautos suverenias galias, niekas negali sutrukdyti būtinybei sužinoti, ar kas nors valstybėje, gal net pačios valstybės vardu, nedirba prieš valstybę: pvz., skleidžiant dezinformaciją ar nuslepiant tiesą.

Kaip Tautos suverenitetas negali būti skaidomas, taip ir Seimo nario įgaliojimai, kuriuos jis pagal Konstituciją turi vykdyti, negali būti ribojami (LR Konstitucijos 3 ir 4 straipsniai). To negali daryti net Seimas, nes Seimo paskirtis yra pagal savo paties taisykles sudaryti visas sąlygas Seimo nariui atstovauti Tautai – pavieniui, parlamentinuose konstituciniuose dariniuose arba Seime, kaip visumoje, įstatymų leidžiamojoje valdžioje.

Seimo, kaip institucijos,  t. y. valdžios, galias riboja LR Konstitucija (5  str.). Tačiau Seimo nario, kaip Tautos atstovo, vykdančio aukščiausią suverenią galią (LR Konstitucijos 4 str.), galių Konstitucija neriboja ir negali riboti, nes  suverenitetas ir iš jo išplaukiančios galios yra ne tik tai, kas jau sukurta, bet ir tai, kas dar bus, kas turi būti sukurta - t. y. aukščiau esamų įstatymų.

Štai tokios būtų teorinės, Konstitucija paremtos prielaidos parlamentinei kontrolei, kurią suprantame kaip galimybę kiekvienam Seimo nariui žinoti viską, kas vyksta valstybėje. Aišku, tokio sužinojimo mechanizmą turi nusistatyti Seimas, nes parlamentai dirba pagal savas taisykles. Tarkim, slapti dalykai turi būti slapti, bet jeigu už to slaptumo vyksta blogi dalykai – Tautos atstovui reikalaujant slaptumo skraistė visada gali būti nutraukta.

Taigi demokratinėje santvarkoje bet kurių sprendimų perdavimas parlamentams negali būti niekuo ribojamas, bet jų priimtų sprendimų vykdymas ir įgyvendinimas būtinai turi būti depolitizuotas. Pvz., paimkime, kad ir rungimosi principus teismuose: jie reiškia, kad skirtingus interesus turintiems proceso dalyviams turi būti suteiktos vienodos galimybės teikti įrodymus, ginčyti kitos šalies teikiamus įrodymus ir t.t. Tokio rungimosi būdų yra net keletas – tai klasikinis, mišrusis ar inkvizicinis šiuolaikine prasme. Tik nuo parlamento priklauso, kokį būdą įrašyti procesiniuose įstatymuose - tai politinis sprendimas. Tačiau  nurodinėti, kaip tą rungimosi procesą vykdyti – parlamentas jau negali. Įsitikinęs, kad pasiūlytas modelis mūsų sąlygomis veikia blogai, parlamentas bet kada gali jį pakeisti kitu. Tai ir yra teismų, kaip vienos iš valdžių, kontrolė, kuria visiškai nevaržomas pats teismų nepriklausomumo principas. Tokiu būdu atskiriamas politinio žaidimo organizatorius nuo žaidėjų, privalomai žaidžiančių pagal organizatoriaus nustatytas taisykles.

Pagal mūsų Konstituciją tik Seimas leidžia įstatymus, nors į įstatymų leidybą šiandien agresyviai bando įsiveržti ir Konstitucinis Teismas. Todėl parlamentinė kontrolė suprantama ir kaip įstatymų leidimas, taip pat ir Konstitucijos pakeitimai. Per tai, kaip minėta, Seimo nariai gali kontroliuoti kitas valdžias – Teismus ir Vyriausybę su Prezidentu.

Jau prieš keletą metų iš Seimo tribūnos buvo kalbėta, kad mūsiškė įstatymų leidybos technika turi daug trūkumų. Tas neišvengiamai atsiliepia ir parlamentinei kontrolei. Matome, kaip parlamentarai nusileidžia tiems, kurie yra „apsėsti įstatymų darymo manija“, Seimas priiminėja pastarųjų paruoštus įstatymus, labai miglotai suvokdamas, ką ir kam tai daro bei kokios bus pasekmės. Blogiausia, kai įstatymų leidimo iniciatyvą parlamentarai faktiškai perleidžia būtinai norintiems turėti savo ir būtinai savo pačių ir patiems sau paruoštą įstatymą. Taip elgėsi notarai, advokatai, teisėjai, žemėtvarkininkai, miškininkai ir t.t.

Štai dabar tokį įstatymą pasiruošė Lenkų rinkimų akcija ir rusų kolonistai, sumaišydami visiškai skirtingus tautinės bendrijos ir tautinės mažumos teisinius statusus, savaip aiškindami Europos teisę - tokio įstatymo priėmimas būtų ne kas kita, kaip okupacijos pasekmių įteisinimas, nes juo bandoma sugrąžinti tokius viešuosius užrašus, kokius buvo nustatęs okupantas.

Taigi, akivaizdžiai matoma, kad įstatymų leidyboje šiandien nepagrįstai nepaisoma išorinių pavojų, priimant įstatymus neaiškiai suvokiamos jų veikimo apimtys ir ribos, nepagrįstai sureikšminama Seimo komitetų valdžia, nuvertinant konstitucinę viso Seimo balsų daugumos valdžią. Darbas komitetuose, kuriuose nedidelė dalis parlamentarų neabejotinai klausimus gali išnagrinėti geriausiai ir vėliau patarti kitiems, kaip balsuoti – tikrai efektingas būdas, bet jis neturi paneigti balsavimo Seimo posėdyje reikšmės.

Kitas svarbus dalykas – tvarkydami įstatymus Seimo nariai savo tiesioginio darbo neturėtų nuolat perkelti į Konstitucinį Teismą. Deja, šiandien tai daroma net nesusimąstant, kokius klausimus ši institucija gali svarstyti, o kokių - ne. Taip gimdoma visagalė teisminė valdžia. Kokia ji pavojinga perspėja žinomas valstybės ir teisės teoretikas Paulius Johnsonas, nurodydamas, kad konstituciniai teisėjai visada nori parlamentus paversti vien partijų žaidimams skirtu teatru. Septyniasdešimtaisiais metais pajutę valdžios skonį jie buvo pradėję ardyti ne tik teisiškai pagrįstą JAV Kongreso įtakos sferą, bet ir prezidento valdžią, kišdamiesi net į ekonomikos tvarkymą. Jie visaip trukdė vykdomajai valdžiai mažinti viešojo sektoriaus apimtį ir kaštus, trukdė verslo efektyvumui. Ar neatrodo, kad P.Johnsonas aprašo ne tik JAV, bet ir mūsų Konstitucinio teismo sprendimus?

Kitas irgi visuotinai pripažintas teoretikas Giovanni Saroti primena demokratinių šalių parlamentarams, kad parlamentinė demokratija tikrai nėra pasenusi. Teismai ir teisėjai neturi duoti parlamentams blogų konstitucinių patarimų, nes jų klaidingi patarimai šioje gadynėje virsta katastrofomis.

Viename rimtame lietuviškame žurnale buvo pasirodę  keli straipsniai apie tai, kad parlamentinę demokratiją keičia teisminė demokratija. Straipsnių autoriai – buvę Konstitucinio Teismo teisėjai. Kodėl bet kokia Konstitucinio Teismo kritika teisininkų bendruomenės elitui sukelia isterišką šoką iki plūdimosi tame pačiame žurnale? O juk visiškai nesunku šiandien nupiešti schemą, kaip šios bendruomenės elitas per teisės departamentus ministerijose, Vyriausybėje ar  Seime gali valdyti ar gal jau valdo šalį.

Mačiau Seimo Teisės departamento teisininkų išvadą: „Įstatymo nuostatos prieštarauja formuojamai Konstitucinio teismo doktrinai“. Ar suprantate, iš kur jie gavo nurodymus ir ką tai reiškia? Taigi, parlamentinė kontrolė turi prasidėti visų pirma nuo justicijos, nebijant sugrąžinti prokuratūrą procesiniam teismų pavaldumui, nebijant iškilusius įstatymų konstitucingumo klausimus pavesti spręsti bylą nagrinėjantiems teismams, o Konstitucinio Teismo nutarimus, ypač ekonominiais klausimais, būtina „akceptuoti“ Seime.

Siekiant apsaugoti aukščiausius šalies pareigūnus ir Seimo narius nuo galimos dezinformacijos, būtina skubiai reorganizuoti VSD į politinę policiją, būtina sugrąžinti visiems teismams  vieną Aukščiausiąją valdžią. Dabar jie tokios neturi, taigi nėra ir tikrosios teisminės valdžios, nes valdžios be aukščiausiosios valdžios – nebūna.