Neseniai Bernardinai.lt publikavo kun. Williamo Sauderso straipsnį „Kontracepcija. Ar Bažnyčia tikrai prieštarauja nėštumo reguliavimui?“, kuris sulaukė gausios skaitytojų reakcijos ir sukėlė diskusiją. Šįkart redakcija paprašė gydytojo kunigo Andriaus Narbekovo, kuris yra bioetikos srities specialistas, atsakyti į pagrindinius skaitytojų komentaruose išsakytus klausimus. Skaitytojai kviečiami ir toliau diskutuoti bei dalintis savo patirtimi. 

Kaip į kontraceptikų vartojimą žiūrima tada, kai jo pirminis tikslas nėra išvengti nėštumo? Kai moteris turi tam tikrų įgimtų nukrypimų nuo normos, kurie tikrai sukelia daug nepatogumų gyvenime? Aišku, šalia to yra ir kontraceptinis poveikis. Ar tai irgi blogis?

Kontraceptikai yra priemonė, kuri savo sudėtyje turi hormonų, ir tie hormonai yra skiriami apsisaugoti nuo nėštumo. Tačiau kai hormonai skiriami gydymui, žmonės juos vis tiek vadina kontraceptikais. Patys hormonai nėra kontraceptinė priemonė. Kontraceptinė priemonė yra hormonų ar jų derinio vartojimas siekiant sukelti nevaisingumą. Taigi, jei moteris vartoja hormoninius vaistus gydymo tikslais, nėra nieko blogo. Toks elgesys pateisinamas netgi tuo atveju, jeigu pašalinis poveikis, kuris nėra norimas, bet neišvengiamas, yra nevaisingumo sukėlimas. Pagal Bažnyčios mokymą šis pašalinis poveikis yra pateisinamas pagal „dvigubos pasekmės“ principą. Jis reiškia, kad būna tokių veiksmų, kai neįmanoma pasiekti gero ir svarbaus tikslo nesukeliant tam tikrų neigiamų pasekmių. Šiuo atveju ta nenorima neigiama pasekmė būtų nevaisingumas. Tačiau tai nėra priemonės skyrimo tikslas, dėl to tai pateisinama. Jeigu ta priemonė naudojama tik tam, kad moteris nepastotų ir nesusilauktų vaikų, net dėl įvairiausių svarbių priežasčių, tarkime, sveikatos problemų, jis būtų nepateisinamas.

Ar natūralaus šeimos planavimo (NŠP) metodas veikia, kai moteris serga, dirba sunkų fizinį darbą arba jos mėnesinių ciklas nereguliarus? Ką reikėtų daryti tokiais atvejais?

Tai, kad NŠP netinka kai kurioms moterims, kurių ciklas nereguliarus ar kurios dirba sunkų darbą, yra mitas. NŠP metodų taikymas yra individualus kiekvienai moteriai. Aišku, jeigu čia būtų galvojama tik apie vaisingų ir nevaisingų dienų skaičiavimą, užmirštant, kokie yra kiti NŠP metodai, tada būtų galima sakyti, kad jis iš tiesų netinka. Tačiau mes kalbame apie įvairių požymių, pavyzdžiui, gimdos kaklelio pokyčių stebėjimą, gimdos kaklelio gleivių stebėjimą ar bazinės kūno temperatūros pokyčių stebėjimą. Taigi, tai – visas kompleksas priemonių, kurios ir minėtas problemas turinčioms moterims leidžia taikyti tuos metodus, norint planuoti savo šeimą.

Koks esminis skirtumas tarp NŠP ir, tarkime, moters sveikatai grėsmės nesukeliančių prezervatyvų, jeigu intencija yra ta pati – neturėti vaikų?

Į tą klausimą reikėtų atsakyti taip – intencija yra visiškai ne tapati. Natūralus šeimos planavimas jokiu būdu negali būti vadinamas kontraceptine priemone. Jis yra kontracepcijos priešingybė, nors dažnai ir įdedamas į kontekstą kaip natūrali kontraceptinė priemonė. NŠP nesiekia, kad santuokinis aktas taptų nevaisingas. Niekas nėra daroma, kad jis būtų nevaisingas. Šiuo atveju sutuoktiniai, kurie nori atidėti nėštumą, atpažindami vaisingas ir nevaisingas moters ciklo fazes, santuokinį aktą atlieka tada, kai dienos yra nevaisingos. Jie nieko nedaro, kad konkretus aktas, kuris iš principo gali tapti vaisingas, taptų nevaisingu. Kontrapceptinių priemonių, prezervatyvų ar hormoninių piliulių, tikslas yra būtent kažkurį konkretų aktą padaryti nevaisingą. Čia ir glūdi esminė moralinė problema ir skirtumas. Kaip daugelis žinote, NŠP yra metodas, kuris tinka dėl „labai svarbių priežasčių“, kaip parašyta Humanae vitae enciklikoje, siekiant atidėti nėštumą kuriam laikui ar visam laikui. Tačiau jeigu NŠP  metodai taikomi siekiant išvengti neštumo visą laiką nesant svarbioms tam priežastims, jie vertinami kaip nemoralūs. Kad NŠP nėra kontracepcija rodo ir tai, jog  NŠP padeda ir susilaukti vaikelio. Tuo tarpu kontracepcija niekada netaikoma norint susilaukti vaikų. Taigi, vien  iš to galima teigti, kad tai visiškai skirtingi dalykai, kurie neturėtų būti tapatinami.

Vienas iš mitų yra tas, kad jei naudosies natūraliu šeimos planavimu, bus gimdoma daug vaikų, šeima neturės ramybės, nes vis gimdys, gimdys ir gimdys. Iš tiesų taip nėra. Tos poros, kurios naudojasi NŠP metodais nepripuolamai ir iš nuogirdų, o nuosekliai, kruopščiai kontroliuodamos savo elgesį, nuolat vaikų negimdys be pertraukos. Visų Lietuvos vyskupijų šeimų centruose dirba NŠP metodiką išmanantys specialistai, kurie gali patarti ir pamokyti, kaip tą metodiką taikyti. Poros turi dalyvauti specialiuose mokymuose, neužtenka tik kažką pasiskaityti ir mėginti taikyti. Tuomet tikrai gali atsitikti, kad neplanuotų nėštumų bus, nes pora nežinos, kaip įvertinti požymius arba pritaikys netinkamą metodiką ir panašiai.

Viena iš šiuolaikinės civilizacijos problemų yra žemės išteklių baigtinumas. Rašant Šventąjį Raštą apie tokius baigtinumus nebuvo ir minties. Ar NŠP taikymas neprisideda prie demografinio sprogimo?

Tai vėlgi vienas iš mitų, kad kontracepcija skirta tam, kad apsaugotų žmones nuo demografinio sprogimo. Šis argumentas yra arkliukas, kuriuo naudojasi tie, kurie kontracepciją platina ir iš to daug uždirba. Puikiai žinome, koks milžiniškas tai verslas. Pakaktų pasižiūrėti į statistinius duomenis Europoje, kad pamatytume, jog esame išmirštančios šalys. Tad teiginys, kad mes be kontracepcijos pražūsime, tikrai yra mitas.

Kai kas bando kalbėti, kad Bažnyčia, drausdama kontraceptikus ir abortus, prieštarauja pati sau, nes neva  jeigu nedraustų kontraceptikų, būtų mažiau abortų. Atvirkščiai – tyrimai rodo, kad kuo daugiau naudojama kontraceptikų, tuo daugiau daroma abortų. Taip kad kontraceptikai nėra tai, kas gali apsaugoti nuo abortų. Kaip sakė pal. Jonas Paulius II – tai to paties medžio vaisiai. Ir vienas, ir kitas yra moralinis blogis.

Ar tikrai NŠP yra Dievo „suteikta“ priemonė? Apskritai, ar natūralų ciklą galime vadinti „priemone“ nėštumui atidėti? Ar, pavyzdžiui, ciklinis alkio jausmas taip pat yra Dievo duota „priemonė“ kokiam nors tikslui? O gal Dievo duota priemonė žmogui yra jo protas, kad sau sukurtų priemones visose gyvenimo srityse. Ir jei visose kitose srityse žmogus naudoja savo sukurtas priemones, biomedžiagas, kodėl šioje negali?

Žmogui duota žmogiškoji prigimtis ir dėl to jis yra vienintelis protingas ir laisvas. Žmogus sugeba valdyti tuos procesus, skirti vaisingas ir nevaisingas dienas, bet  yra laisvas ir žino, kokio tikslo siekia. Jeigu supranta, kad dabar nebūtų gerai susilaukti vaikelio, jis žino, ką reikia daryti. Šiuo atveju kontracepcija yra priemonė, kurią naudojant nereikia nieko galvoti (pažinti)  ir naudotis pasirinkimo laisve. O iš tiesų žmogus yra pašauktas kartu naudojant protą ir laisvę elgtis pagal žmogaus prigimtį. Žmogus iš prigimties yra vaisingas ir vaisingumo, kaip gėrio, sunaikinimas yra moralinė problema.

Paprastai kalbant, naudojant kontraceptikus į vaisingumą žiūrima kaip į problemą, kaip į tai, kas trukdo bendrauti, gali pasibaigti vaiko gimimu ir varžo žmogaus laisvę. Tačiau vaisingumas nėra liga, tai yra sveikata. Šiandien didelė dalis nevaisingų žmonių supranta, ko neteko. Šia prasme ir protas, ir laisvė duoti tam, kad elgtumės ne prieš savo prigimtį, o pagal savo gyvenimo situaciją valdytume ir kontroliuotume savo elgesį. Ne paslaptis, kad dažniausiai kontraceptines priemones naudoja nesusituokusios poros, kad apsisaugotų nuo „problemų“, tai yra nėštumo.

Ar NŠP nėra moters kankinimas? Juk per ovuliaciją labiausiai sustiprėja moters seksualiniai poreikiai. Tai kitu metu, kai moters aistros pikas būna pasibaigęs, lytinis aktas vyksta labiau dėl vyro poreikių.

Iš tiesų vaisingomis dienomis moters noras turėti santuokinį aktą yra didžiausias, bet reikėtų pabrėžti, kad parodyti meilę vienas kitam sutuoktiniai gali ne tik per lytinį aktą. NŠP yra būdas, kuris, visų pirma, padalija atsakomybę. Kai moteris vartoja kontracepciją, vyras ją naudojasi kiek nori ir kada nori, tokiu atveju moteris tampa priemone malonumui pasiekti. NŠP atveju, jie abu, žinodami, kad šiuo metu nereikėtų susilaukti vaikelio, dalijasi atsakomybe. Toks pasidalijimas stiprina šeimas. Statistika rodo, kad tos šeimos, kurios naudoja NŠP, skiriasi gerokai rečiau. Reikėtų paminėti ir tąi, jog tyrimai akivaizdžiai rodo,  jog moterų vartojančių hormoninę kontracepciją lytinis potraukis apskritai susilpnėja.

Kaip elgtis, kai šeimoje vienas sutuoktinis yra praktikuojantis katalikas, o kitam jo siekis naudotis NŠP ir atsisakyti kontracepcinių priemonių yra nesuprantamas? Ką daryti, jei šis nesusikalbėjimas kelia grėsmę pačiai santuokai?

Kontracepcija santuokos tikrai neišgelbės, netgi priešingai. Aišku, tokiu atveju sutuoktiniai turi kalbėtis. Jeigu jie vienas kitą gerbia, antra pusė turėtų suprasti, kad tam žmogui, kuris rūpinasi savo dvasiniu gyvenimu, svarbu neatlikti nuodėmingų veiksmų. Yra toks dokumentas išleistas, kuris vadinasi „Vademekumas nuodėmklausiams kai kuriais santuokinės moralės klausimais“. Šiame dokumente rašoma, kaip tokioje sutuoktinių poroje sutuoktinis, nenorintis nusidėti, gali bendradarbiauti tame veiksme. Ten nurodytos tam tikros sąlygos. Pavyzdžiui, jeigu moteriai svarbu nesielgti nuodėmingai, o vyrui tai visiškai nesvarbu, tokiu atveju moteris turėtų nenaudoti jokių kontraceptinių priemonių, tačiau, jeigu vyras ir naudotų prezervatyvą, ji gali tame akte dalyvauti, tačiau savo vyrui kalbėdama ir aiškindama savo poziciją. Dokumente nurodoma, kad gali prireikti laiko, kol žmogus supras tuos reiškinius. Moters atsakomybė yra visuomet sakyti, kad tai yra blogis, kurio turime atsisakyti ir pereiti prie natūralių šeimos planavimo metodų. Jeigu moteris pati naudotų kontraceptines priemones, o vyras nenaudotų, toks jos veiksmas jau būtų moralinis blogis.

Iš tiesų NŠP turi aibę privalumų. Dažniausiai praleidžiami tokie faktai, kad hormoninė kontracepcija žaloja moterų sveikatą, jog moterys netgi miršta nuo hormoninės kontracepcijos dėl trombų susidarymo ir kitokių komplikacijų. O NŠP stiprina porų santykius, rūpinimąsi vienas kitu, nežaloja sveikatos, beveik nieko nekainuoja. Tuo tarpu kontraceptiniai metodai, kurie neva turi išspręsti problemas, kaip tik jas sukelia.

Kalbino Monika Midverytė OFS