Vilniuje duris atveria naujas šeimų klubas, pavadintas ne kaip kitaip, o „Džiaugsmadienis“. Atrodo, kad jau sugalvotos visos įmanomos iniciatyvos šeimai ir vaikams, tačiau klubo iniciatoriai neabejoja, kad atsiras norinčiųjų prisijungti, ypač todėl, kad klubas taip sugalvotas, kad jame su malonumu laiką leistų ne tik vaikai ar jų mamos, bet ir tėčiai, tiesiog – visa šeima. Bernardinai.lt redakcijoje kalbamės su Inga Bartaševičiene – šio klubo sumanytoja ir vadove. Baigusi socialinės pedagogikos studijas, su vyru Eriku Inga augina du berniukus: „Gal kaip tik juos augindama ir ieškodama vis naujų būdų, kaip juos užimti, labiausiai pasiruošiau kurti Džiaugsmadienį“ - sako pašnekovė.

Inga, Lietuvoje išties vienas po kito kuriasi privatūs darželiai, meno ir sporto mokyklėlės vaikams, mezgimo klubai mamoms. O kas yra „Džiaugsmadienis“?

Jau ne vienus metus širdyje puoselėjau troškimą sukurti erdvę visai šeimai. Išties, pasirinkimo, ypač Vilniuje, šeimoms tikrai yra, tačiau aš vis susidurdavau, kad dažniausiai siūloma kokia nors specifinė veikla tik vaikams, arba tik mamoms su kūdikiais, ar kažkas tėčiams. Tačiau man vis norėjosi tokios vietos, kur galėtų ateiti visa šeima, o be to, – susitiktų šeimos viena su kita.

Jeigu mums pasiseks, norėtume pamažu pasiūlyti vis daugiau įvairios veiklos, kad kiekvienas rastų sau tinkamą nišą – todėl ir pavadinome savo erdvę šeimų klubu.

Siūlome užsiėmimus vaikams pagal amžių, pavyzdžiui, pradėti kviečiame jau su 4 mėnesių kūdikiais – jiems turime smagią mankštelę kartu su mamytėmis. Vaikams nuo1,5 metų – jau speciali ugdymo programa, pasitelkiant muziką, dailę, įvairias užduotis bei žaidimus. Turime ir mankštą nėščiosioms bei įvairią veiklą mamoms.

Galvojame, kaip įtraukti tėvus – jiems norėtume pasiūlyti įvairių teminių seminarų aktualiais klausimais. Norime ir šokių pamokų tėveliams – kol mama su tėčiu mokysis šokti, kitoje salėje vyks užsiėmimai vaikams. Juk dažnai jaunos šeimos svajoja apie kažką tokio, tačiau paprastai neturi kur vaikų palikti.

Ateityje gal subręs kažkas daugiau, bet „Džiaugsmadienio“ esmė yra ta, kad tai – šeimų klubas, į kurį gali ateiti visa šeima. Patys diskutavome, kaip geriausiai pavadinti – šeimos ar šeimų klubu? Žinoma, norime skirti dėmesio šeimai, kad jos santykiai stiprėtų, tačiau mūsų vizija dar kiek platesnė – kad šeimos taptų atviresnės viena kitai, kurtųsi savotiška šeimų šeima.

Pavyzdžiui, kai pati pradėjau auginti vaikus, išeidama pasivaikščioti į savo rajoną, sutikdavau kitų jaunų mamų, kurios skųsdavosi, kad neturi su kuo pabendrauti, trūksta ryšių. Tad man ir norėjosi vietos, kur mamos ateitų ne tik kaip į kažkokią instituciją, bet kad užsimezgęs ryšys išliktų ir už klubo erdvės. Kiek man teko lankyti užsiėmimų, auginant savo pirmagimį, dalyvauji, ir viskas – gal kitiems to ir užtenka. Mano troškimas, pasiūlyti tiems, kurie norėtų daugiau – galimybę kitokio bendravimo.

Norėjosi vietos, kur užsimezgęs ryšys išliktų ir už klubo erdvės. 

Įsivaizduoju, kad mamos gali susigalvoti veiklą, kuri domintų jas visas, ar į ekskursiją išsiruošti, ar konkrečius seminarus susiorganizuoti, dalintis vaikų auginimo klausimais. Mūsų siekis, kad taptume vieni kitiems atviresni, ne vien užsidarę savo bute, – kad ta šeimos atmosfera išeitų anapus mūsų namų slenksčio.

Jei gerai suprantu, jūsų šeimų klubas atviras visiems, kurie nori smagiai praleisti laiką. Savo pristatyme pabrėžiate paties santykio svarbą. Kodėl? Kuo remiasi jūsų atvirumas visiems?

Mūsų Šeimų klubo specifika – svarbu ne tiek pats rezultatas, pavyzdžiui, kad vaikai puikiai muzikuotų, šoktų ar pieštų, kiek vidinio santykio perdavimas. Akcentuojamas santykis ugdytojo su ugdytiniu, su darbuotojais, su mamytėmis ir mamų tarpusavyje... Mums padės du personažai: Džibi ir Valteris. Tai du draugai – vienas – vaikas, kitas – suaugęs. Pasitelkdami vieno italų menininko ir ugdytojo pieštas siužetines vinjetes, per įvairius jų nuotykius kaskart galime atrasti, kad vaikas ir suaugęs negali vienas be kito.

Vaikams norėtume daugiau kalbėti apie tai, kaip gera pamatyti kitą, priimti kitą, koks jis yra, išdrįsti žengti pirmą žingsnį link jo, toleruoti kitą, mokėti pastebėti, kam reikalinga pagalba. Tokias vertybes norėtume perduoti per įvairią veiklą – kreipti į pozityvų santykį su šalia esančiu, kas jis bebūtų.

Taip, mūsų vaikai auga technologijų apsupty – bombarduoja internetas, telekomunikacijos ir mes nuo to nepabėgsime, tačiau norėtume vaikams duoti vertybinius pamatus, kad jis gebėtų orientuotis šiame pasaulyje.

Kviečiame vaikus nuo mažų dienų mokytis gyventi su kitais.

Pagrindinė mūsų pedagogikos idėja yra brolystė: mokytis žvelgti į kitą, kaip į artimą. Kantriai mokytis atpažinti ir priimti tai, kokią dovaną jis turi, ir išmokti dovanoti savyje esantį turtą. Kviečiame vaikus nuo mažų dienų mokytis gyventi su kitais. Tai – santykių pedagogika. Visi galime labai daug išmokti, būdami santykyje.

Juk žinoma, koks svarbus yra mamos, tėčio ir vaiko santykis, tėvų tarpusavio santykiai, taip pat ir tai, kiek šeima atvira kitoms šeimoms. Man atrodo, kad apskritai santykis yra be galo svarbus dalykas, dėl to ir norėtume sudaryti sąlygas tuo besidominčioms šeimoms tai patirti.

Kas yra šio klubo iniciatoriai ir kokia komanda jame dirbs?

Užsiėmimus ves kiekvienas savo srities specialistas arba daug praktinės patirties atitinkamoje srityje įgiję žmonės. Tačiau visiems jiems pirmiausia yra brangi ši nauja santykių kultūra. Per kiekvieną užsiėmimą, ar tai būtų sportas, ar dailė, ar muzika, didžiausias dėmesys skiriamas pačiam procesui, ta veiklai, o ne rezultatui. Svarbu, kad kiekvienas jaustų džiaugsmą dėl to, ką daro.

Kartais tenka susidurti, kad vaikai turi gražiai pasakyti eilėraštuką, gražiai stovėti, ir tai kelia stresą tiek mokytojai, tiek ir vaikui, tačiau mes norime jausti malonumą iš to, ką darome. Mums smagu, kad piešiame, nejausdami suvaržymų, visi juk esame skirtingi. Su mūsų mokytojų komanda esame sutarę siekti būtent to, bendros kūrybos ir tarpusavio priėmimo džiaugsmo.

Skamba išties patraukliai. Ar esate mačiusi pavyzdžių, kaip tai realiai atrodo?

Idėja padaryti kažką vaikams kilo prieš gerus 5 metus, kai sužiojau, kad yra toks „kitoks“ darželis – „Saulės spindulys“. Jis įsteigtas viename nedideliame mieste, Kroatijoje. Jame, pavyzdžiui, vaikai būna mišriose grupėse: vyresnėliai padeda mažesniems, puoselėjami santykiai. Žinau, kad žmonės labai mielai ten veda savo vaikus, nes jaučia ten tvyrančią dvasią. Galima sakyti yra tęstinumas, ir po darželio lankymo valandų, yra tėvelių taryba, organizuojamos bendros veiklos ir iniciatyvos, seminarai ir kt. Darželis stengiasi sukurti namų atmosferą, kur yra svarbu santykis ne tik vaikų ir auklėtojų, bet ir su kitais darbuotojais, vaikų ir virėjų, sargo ir kitų. Pastebimi visi ir galime vieni kitus praturtinti.

Darželio personalas remiasi seserų Rozos ir Karolinos Agazzi pedagogika, kuri labai artima Fokoliarų judėjimo puoselėjamoms evangelinėms vertybėms ir jo plėtojamai bendrystės pedagogikai. Darželį įsteigė būtent šio judėjimo žmonės, aš taip pat jam priklausau. „Saulės spindulys“ yra atviras visiems – nėra katalikiškas ar krikščioniškas, jį lanko įvairių įsitikinimų šeimų vaikai: krikščionių, musulmonų, netikinčių šeimų. Tiesiog darželis buvo įkurtas kaip atsakymas į Balkanų karo paliktas gilias žaizdas ir supriešinimą. Šiuo metu aktyviai bendradarbiauja su Zagrebo pedagogikos fakultetu.

Per kiekvieną užsiėmimą didžiausias dėmesys skiriamas pačiam procesui, o ne rezultatui. Kad kiekvienas jaustų džiaugsmą dėl to, ką daro.

Mano pirmoji mintis buvo įsteigti panašų darželį ir Lietuvoje. Tačiau pradėti iškart nuo darželio yra gana sudėtinga – reikia visa ko, ir tam pasirengusios komandos, ir finansų ir t.t. Tad nusprendėme pradėti nuo mamos ir vaiko erdvės, kurioje galėtume perduoti šias pedagogines idėjas. Pamažu subrendo mintis, kodėl nepadarius jos atviros visai šeimai. Tarp mūsų suradom ir sportininkų, ir įvairiausių specialistų, kurie sutiko prisijungti ir taip išsirutuliojo šeimų klubas.

Jau vyksta registracija ir yra formuojamos grupės. Visą konkrečią informaciją rasite internete www.dziaugsmadienis.lt Jei kiltų klausimų, drąsiai skambinkite ar rašykite, iškart pranešime, kai susidarys grupės. Beje, pirmas susitikimas yra nemokamas, kad ir mamos bei tėčiai iš pradžių ramiai apsižiūrėtų, ir vaikas pabandytų.

Pabaigai, kokį požiūrį į vaiką ir jo ugdymą norėtumėte perduoti?

Galiu asmeniškai pasakyti, kaip aš elgiuosi. Man labai įstrigo fokoliarų judėjimo įkūrėjos ir žymios katalikų veikėjos Chiaros Lubich raginimas į kiekvieną žmogų, tad ir į vaiką, žvelgti kaip į unikalų. Vaikas, žinoma, dar nėra suaugęs, tačiau jau yra asmenybė, kurią stengiuosi gerbti.

Saugausi nesitikėti iš jo, kaip iš suaugusio, – o taip gali nutikti. Manau, labai svarbu šnekėtis su vaikais, apie viską. Aišku, jie puikiai moka kopijuoti, tad ugdant reikia visada pradėti nuo savęs. Šito vis dar mokausi. Kažko prašydama iš savo vaikų, kartais pastebiu, kad ir aš pati ne visada taip darau, kaip iš jų tikiuosi – tad turiu būti sąžininga prieš juos.

Vaikui viską galima perteikti per žaidimą, net ir rimtus, ugdymo dalykus. Kiekvienas yra skirtingas – vienam vaikui tinka viena kalba, kitam – kitokia, tad svarbu pažinti jį.

Kitas dalykas, kad vaiką auginame pasauliui, ne sau – tad išlaikyti tą laisvę, pasitikėti juo, visada žiūrėti į jį naujomis akimis. Vaikai nuolat auga, o aš save vis pagaunu, kad galvoju: „Koks jis dar mažas.“ Tačiau reikia kaskart pažiūrėti naujai – jau galiu jam daugiau leisti, jis darosi vis savarankiškesnis, tad turiu mažiau riboti. Čia reikia daug išminties.

Kalbino Saulena Žiugždaitė