Kiekvienas žmogus ieško vietos po saule. Tokios, kur galėtų jaustis laisvai, ramiai, saugiai su visom savo keistenybėm, ypatingais poreikiais, kur rastų supratimą, meilę ir laimę. Skambūs žodžiai ir tokia banali tiesa... Bet yra žmonių, kuriems šios tiesos reikia kaip oro, o rasti – labai sunku. 

Noriu pasidalinti savo patirtimi ir atradimais, nes su sūnumi beklajodami po švietimo įstaigų platybes galų gale aptikome tokią vietą. 

Ieškoti privertė šių dienų rykštė – autizmas. Bandydami rasti sūnui tą „vietą po saule“, susidūrėme su įvairiomis mūsų valstybės švietimo sistemą kamuojančiomis problemomis, neįgalaus vaiko integracija į bendrojo lavinimo įstaigas. Pakeitėme net kelis vaikų darželius, nes prieš pradedant lankyti, buvo prižadami „kalnai“, idealizuojamas auklėtojų darbas, jų pasiruošimas ir galimybės vaiko poreikiams pritaikyti aplinką ir ugdymą. Tačiau realybėje susidūrus su problemomis, visi pažadai tarsi išskrisdavo pro langą, greitai pasimiršdavo ir vaikas tapdavo nedėkingos situacijos įkaitu – kantrybės, noro, supratimo, o gal ir kompetencijos ugdytojai stokoja, tėvai nieko pakeisti negali ir belieka du pasirinkimai: „gyventi draugiškai“, tyliai netrukdyti kitiems ir toliau lankyti, nesitikint jokių gerų pokyčių, arba keliauti kitur. Tada ir paaiškėja, kad nelabai yra kur...

Manau, mums pasisekė, kad sutikome geranoriškų specialistų. Nors mūsų atveju autizmas nėra sunkus, bet pakanka ir nepakantumo triukšmui, žmonių baimės ir udgymas bendrojo lavinimo įstaigose pasidarytų labai keblus. Patekus į specialiojo ugdymo centrą pamatėme, kad galima iš pedagogų sulaukti meilės ir dėmesio, ir svarbiausia, kad jis ne apsimestinis, o tikras. Baigėsi mūsų be galo dirglūs vakarai, kai sūnus grįžęs namo išliedavo darželyje per dieną susikaupusią emocinę įtampą, o man atsirado noras pasidalinti gera patirtimi ir padėti kitiems atrasti tai, kas galbūt yra ranka pasiekiama, bet kažkodėl nepastebima.

Šiek tiek apie lankomą centrą: Šiaulių miesto lopšelis-darželis „Du gaideliai“ atidarytas 1976 m. ir iki 1992 m. buvo bendrojo ugdymo ikimokyklinė įstaiga. 1992 m. pradėjo veikti 3 specialiosios ikimokyklinės grupės vaikams, turintiems judesio ir padėties bei kompleksinius sutrikimus. 1994 m. reorganizuotas į darželį – mokyklą specialiųjų poreikių vaikams. 1999 m. – į Šiaulių specialiojo ugdymo centrą, leista vykdyti pagrindinį ugdymą vaikams, turintiems judesio ir padėties bei kompleksinius sutrikimus. Už sausų faktų slepiasi sukaupta patirtis, įvairių pegagogų ir kitų specialistų praktika:

Ikimokyklinių grupių auklėtojos, bendradarbiaudamos su tėvais, reabilitacijos specialistais, ugdo įvairaus lygio gebėjimus, puoselėja visas vaikų galias, parengia juos mokyklai. 

Mokyklos mokytojos, ir auklėtojos ugdo mokinių individualumą, jų fizines galimybes, parenka tinkamų mokymo būdų, metodų, sudaro ugdymo programas. 

Socialinis pedagogas tiria ir įvertina ugdymosi sunkumų socialines-psichologines priežastis, konsultuojatėvus ir specialistus.

Logopedas įvertina kalbėjimo, kalbos ir komunikacijos lygį, padeda esamus sutrikimus įveikti, teikia rekomendacijas specialistams ir tėvams dėl vaikų kalbos.

Specialieji pedagogai įvertina vaikų pažinimo, akademinių žinių lygį, rengia individualias programas, padeda įveikti ugdymosi sunkumus, pritaiko individualizuotus mokymo būdus, metodus, kitų specialistų rekomendacijas, šalina kalbėjimo, kalbos, komunikacijos sutrikimus. 

Kineziterapeutai specialiomis pratybomis koreguoja, atstato ugdytinių bendruosius judesius, moko specialistus ir tėvus judesių formavimo pratimų. 
Bendrosios praktikos slaugytojos seka vaikų sveikatos būklę Centre, suteikia pirmąją pagalbą susirgus, atlieka reabilitacijos procedūras. 

Fizinio lavinimo instruktorė moko plaukti, atsipalaiduoti ir judėti vandenyje. 

Ugdomoji veikla organizuojama komandos principu. Komanda sprendžia ugdymo ir reabilitacijos procese iškylančias problemas, vertina ugdytinių pasiekimus, numato tolimesnius ugdymo, socializacijos ir reabilitacijos tikslus. Ugdymo centras turtingas įvairiomis reabilitacijos priemonėmis. Įstaigoje veikia baseinas, gydomosios vonios.

O šiuo metu vyksta diskusijos dėl specialios grupės autistukams įsteigimo. Akcentuojamas pastovumo poreikis autistiškiems vaikams, nes naujai suformuotoje grupėje vaikai būtų kartu kelerius metus iki mokyklos, ar net toliau keliautų į mokyklą kartu. Tokią grupę įkūrus, auklėtojos galėtų specializuotis, gilintis į būtent  autistams labiausiai tinkančias lavinimo metodikas, turėtų daugiau galimybių ir motyvacijos tobulėti, taip atsirastų galimybė turėti saugią, ugdymo prasme vertingą erdvę pritaikytą autistukams, kokios šiuo metu Šiauliuose nėra, neskaitant logopedinio darželio, kuris perpildytas, todėl vis daugiau autistiškų vaikų lieka bendro lavinimo įstaigose, o ten jų specifiniai poreikiai lieka nepatenkinti.

Žinoma, tėvų valia rinktis: bendrojo lavinimo įstaigos ar specialiosios, pirmųjų viltinga integracijos galimybė, iššūkiai ir šviesi ateitis ar antrųjų asmeninis dėmesys, pakantumas, saugumas ir tikslingas ugdymas. Kartais pasverti vaiko galimybes ir tėvų lūkesčius būna sudėtinga, o jei dar pridėtume prestižo, statuso ir panašias autistams nesuvokiamas, bet jų tėvams itin skaudžiai rėžiančias sąvokas, pasirinkimas tampa tikra kančia. Man tai labai pažįstama...  Todėl noriu paskatinti tėvus pažvelgti į pasaulį ir darželius, mokyklas autistiško vaiko akimis. Ko jis norėtų, kaip jis jaučiasi? Pasirinkite ir suteikite savo vaikui ugdymo erdvę, kur bus galima gyventi oriai ir saugiai, o mokytis savu tempu.