Grafikė Kristina Norvilaitė. Nuotraukos autorius Liudas Masys

Iš būties ir buities dėliojasi ryškiausi grafikės Kristinos Norvilaitės kūrybiniai punktyrai. Bet arbatinuke jau kunkuliuoja vanduo, šalimais mėtosi paprastas teptukas ir plaktukas iš įrankių dėžutės, o kelio ženklai diktuoja asmenines judėjiimo kryptis.

Esi socialiai aktyvi menininkė, inicijavusi ne vieną kūrybinį vyksmą viešosiose erdvėse. Išnaudoji tai kaip aktyvesnio, pagavesnio pokalbio galimybę?

Menininkui labai svarbus atgalinis ryšys. Man įdomu bendrauti su žmonėmis, įdomu būti socialiai aktyviai, įdomu dalyvauti parodose, turėti savo galeriją. Dialogas skatina kalbėti, klausyti ir klausti, teikia naujų impulsų kūrybai. Vyksta nuolatinis apsinuoginimas, susidūrimas su stebėtoju, vertintoju, o tai leidžia pamatyti save kitame kontekste ir skatina augti. Atvirumas praplečia tavo ribas ir vidines galimybes: ugdo kantrybę, nuolankumą, verčia pasitempti ir eiti į priekį. Man labai svarbus postūmis, kurį gaunu iš išorės.

Tema, kompozicija, spalva, linija, medžiagiškumas – kas Tau tampa kūrinio atramos tašku?

Pirmiausia galvoju apie kompoziciją ir kaip užpildyti erdvę. Kartais pamatiniu elementu tampa spalva. Naudosimas medžiagas žinau iš karto. Siužetai kartais būna išnešioti, kartais – gimę spontaniškai, tačiau niekada neišgalvoti, neiškentėti. Visa gimsta iš emocijos, tos akimirkos nuotaikos.

Man įdomus linoraižinys, jo neišnaudotos galimybės ir daugiasluoksniškumas, suteikiantis darbui gylį ir platų reikšmių spektrą. Iššūkių visada teikia formatas. Didelio formato darbas reikalauja nemenkų fizinių ir emocinių pastangų: turi suvaldyti erdvę, visai kitaip projektuoti kompoziciją, įveikti techninius sunkumus. Kita vertus, sutverti mažą pasaulį taip pat nėra lengva – turi išgryninti pasakojimą, stebėti, kad neatsirastų per daug detalių, nepamiršti, kad nedidelėje erdvėje taikytini visiškai kiti principai.

Kūrybinį darbą dirbu kiekvieną dieną. Didelis skirtumas kurti priešokiais ir kiekvieną dieną. Kasdienis darbas duoda visiškai kitą rezultatą. Kiekvieno žmogaus gyvenime tam tikrą vaidmenį vaidina buitis, tačiau jai nereikia užleisti svarbios vietos. Aš kurdama ir ilsiuosi, ir, regis, grįžtu prie savo šaknų. Spaudžiu ant medžio, popieriaus – nemąstydama, ar tai, ką darau, yra reikalinga. Kliaujuosi intuicija. Jei turi kažkokį gebėjimą, privalai jį išnaudoti.

Arbatinukas, grotažas. Kristinos Norvilaitės darbas

Nuo ornamento iki preciziško daikto, žmogaus atvaizdo – tokia eiga, regis, žymi Tavo kūrybinę tiesę. Sąmoningas ir nuoseklus kelias „plastinės kalbos grynumo“ link?

Iš pradžių nenorėjau vaizduoti žmogaus. Ornamentas struktūruoja, tačiau suteikia ir tam tikrą distanciją, saugumą. Žmogaus figūra visada žymi tam tikrą asmeniškumą. Seniau labai bijojau apsinuoginti. Mano kūrybinis lūžis įvyko gimus dukrai. Motinystė paskatino prisiminti savo vaikystę, apmąstyti moters virsmų temą – ji neišsemta iki šiol. Žmogus tapo mano kūrinių ašimi ir atvėrė platesnę prasmių erdvę. Per jį pradėjau pasakoti savo pasakojimą.

Esi minėjusi, kad kūryboje Tau labai svarbi savistabos galimybė.

Kiekvienas mano darbas yra labai asmeniškas. Atidesnis žmogus iš jų galėtų perskaityti visą mano istoriją. Kūryba man yra būdas analizuoti ir suvokti save. Kaip žmogų, moterį, menininkę. Taip pat įvardyti savo santykį su kitu, aplinka, apčiuopti minčių, idėjų kismą. Nemoku nuo to atsiriboti, nuasmeninti darbo – tai mano kalba, ja jaučiuosi pasakanti tikriausius dalykus.

Plaktukas iš įrankių dėžės, grotažas. Kristinos Norvilaitės darbas

Tavo darbuose, ypač cikluose „Komentarai“, „Menas virtuvėje“, „Stebėkite kelio ženklus“ – daug kasdienio gyvenimo objektų. Jais atveri platų temų lauką: nuo įprastos daiktų paskirties iki lyčių ir santykių stereotipų apmąstymo.

Rutina gali būti labai poetiška, norėjau atskleisti, išryškinti tų daiktų įdomumą ir grožį. Už kasdienių buities objektų slypi ištisa būtis. Tas pats daiktas gali nešti visiškai skirtingą informaciją: telefonas – tai pokalbis, laukimas, tyla, ilgesys; arbatinukas – rytas, vakaras, bendrystė, poilsis, ramybė, vienatvė... Žmonės supranta, atpažįsta tavo kodą. Tuo pačiu metu atsiveria plati erdvė vaizduotei, kurioje kiekvienas gali susikurti savo istoriją.

Kelio ženklus priskirčiau tiems patiems kasdieniams daiktams – jie slepia labai įvairialypę informaciją ir pasiduoda asmeninėms interpretacijoms. Su stereotipais tenka susidurti labai dažnai. Nemažai dirbu su medžiu, pati jį paruošiu, išsipjaunu reikiamų matmenų plokštes – daug kam atrodo neįtikėtina, kad būdama moteris pati atlieku tokius darbus. Šį seka kitas stereotipas: jei esi stipri, turi būti sulaukėjusi, grubi, šalta. Visuomenei tokia moteris yra nepatogi, nes gyvena, veikia, įgyvendina savo sumanymus nekreipdama dėmesio į aplinką. Tik ar tai reiškia, kad ji nejaučia, neišgyvena, nekaupia nuoskaudų?

Pajutus, kad ima trūkti kitokios meninės kalbos, atsirado knygos“. Eilė viršelių ir iliustracijų, Tarptautinės vaikų literatūros asociacijos (IBBY) apdovanojimas už Vytauto V. Landsbergio „Varlę bunkeryje“, paskelbtą Meniškiausiai iliustruota 2010 m. knyga. Kuo Tau kaip grafikei svarbus ir įdomus šis posūkis?

Darbas su knygomis leido ištobulinti kompozicijos įgūdžius, kitaip pažvelgti į spalvą, faktūrą, dėmę, išmokė atsisakyti nereikalingų detalių. Kurdama iliustracijas turiu žvelgti į priekį – peržiūrinėdama maketą seku, kaip verčiant knygą skleisis nuotaika. Puiki minties, temos vystymo mokykla.

Paprastas teptukas, grotažas. Kristinos Norvilaitės darbas

Leidykloje ir vėl susiduri su žmonėmis. Patenki į dvilypę situaciją: viena vertus, mokaisi paminti savo egoizmą, antra vertus, turi išlaikyti savo stilių ir idėjas. Bendrauji su autoriais, suvoki, kad jų mintys, pasaulio matymas kartais visiškai skiriasi nuo tavojo. Atsiduri kryžkelėje: gali kietakaktiškai laikytis savo įsitikinimų, gali kalbėtis ir atrasti bendrus sąlyčio taškus.

Užsiimi edukacine veikla, rengi grafikos kursus, stovyklas vaikams. Ar pritari nuostatai, kad kūrybingumas – išlavinama savybė?

Į kūrybingumo sąvoką man telpa meilė savo darbui, gebėjimas žaisti ir savaip pažvelgti į įprastas situacijas. Vaikai yra labai atviri ir imlūs, todėl jų vystymąsi stipriai lemia aplinka. Ji ne visada būna geranoriška ir palaikanti. Kūrybingumą, veikiausiai, tikrai galima išugdyti – juk pirmiausia tai mąstymo keitimas ir nukreipimas tam tikra vaga. To negalima pasakyti apie vidinę ugnį, varančią kurti ir eiti pirmyn – ji arba yra, arba ne, tik Dievas ir paties žmogaus pastangos gali ją įžiebti.

Žinoma, kartais susimąstau, ar vienkartinės kūrybingumo injekcijos gali turėti ilgalaikę naudą. Tenka dirbti su vaikais, paaugliais iš asocialių šeimų – pirmosiomis dienomis, savaitėmis susiduriu su priešiškumu, abejingumu, vėliau jie atitirpsta, susidomi, užsidega. Klausimas, kiek ilgai tokia būsena gali lydėti sustingusioje, veiklos alternatyvų stokojančioje aplinkoje.

Kalbino Lina Žukauskaitė

Lino raižinys. Kristinos Norvilaitės darbas
Lino raižinys. Kristinos Norvilaitės darbas
Nedarbo dienos, lino raižinys. Kristinos Norvilaitės darbas