Gražina Sviderskytė „Darius ir Girėnas. Istorija ir legenda“. – Vilnius: „Baltos lankos“, 2013.

Labai keistas atvejis. Nežinau, kiek kartų yra buvę, kad koks mokslininkas imtų rimtai analizuoti tam tikrą temą, kelerius metus praleistų užsienio šalių archyvuose, o tada savo tyrinėjimų medžiagą pateiktų kaip knygą vaikams. Na taip, pageidautina protingiems ir smalsiems, bet vis dėlto. Gali būti, kad savo atradimus G. Sviderskytė vėliau išskleis ir įprastu formatu – istorinės dokumentikos filme ar istorinėje monografijoje, tačiau, kol darbas tik įpusėjo, ji apie tai kalbasi su mažais berniukais ir mergaitėmis. Viename interviu autorė prisipažino, kad jos aštuonmetis sūnus kuo puikiausiai išmano aeronautikos istoriją ir geriau už ją pačią skiria lėktuvų modelius, tai kas dar galėtų trukdyti rimtam pokalbiui su tokiais greit užaugusiais mažyliais? 
Ir dar šiek tiek konteksto. G. Sviderskytė iki „Dariaus ir Girėno“ yra išleidusi dvi istorines knygas. „Uragano kapitone“ (2004 m.) pasakojama apie tarpukario Lietuvos karo aviacijos karininką Romualdą Marcinkų, o kartu su Arvydu Anušausku parašyta knyga „XX amžiaus slaptieji archyvai. Dvylika istorijos detektyvų“ (2008 m.) mena istorines mįsles. Čia ir yra svarbiausias dalykas – mena, bet atsakymų nepateikia, nes tikriausiai jų ir nežino. Štai kaip į tokius autorių slapukavimus reagavo recenzentė Jovita Sandaitė: „Nesitikėjau, kad knyga taip ir nepateiks nė vienos versijos kaip galutinės ar tikrosios. Ieškant knygos rašymui reikalingų dokumentų autorių aplankytų vietų gausa stebina. Kelionė į Vašingtoną ar Kaliforniją dėl kelių dienų praleidimo archyvuose? Solidu. Tačiau netgi tada autoriai savo nuomonės nelaiko galutine? Istorijos detektyvų dalyviai paliekami teisti pačiam skaitytojui.“ (Bernardinai.lt: „XX amžiaus slaptieji archyvai: dvylikos istorijos detektyvų traukiny“). Štai taip. Įdomiausia, kad ir naujosios knygos forma visiškai tokia pati. Gali būti, kad autorė kai kuriuos aštuonmečius laiko protingesniais už daugelį suaugusiųjų, bet net ir tokiam beribiam pasitikėjimui turėtų būti ribos. Taip, G. Sviderskytė žada parašyti antrąją knygos dalį, kai tik paaiškės daugiau dalykų, o kol kas ugdo jaunųjų skaitytojų vaizduotę ir intelektinius gebėjimus susidarant savo nuomonę, todėl nepateikia galutinių atsakymų. Argi ne tam kai kurie stagnatoriai mokytojai yra užtvėrę kelią į mokyklą iki šių dienų ir labiausiai mėgsta vaikus prifarširuoti baigtinių žinių?.. 
O dabar laikas taikyti labiau į centrą. Knygos žanras netiesiogiai, tačiau įvardytas pačiame pavadinime – „Darius ir Girėnas. Istorija ir legenda“. Labai toli nuo to, ką dažniausiai skaito vaikai, net ir tie, kurie mėgsta enciklopedijas. Jokių nuotykių, stebuklų ir pasakų, jokių nusaldintų intonacijų pasilenkus prie vaiko ir taršant jam plaukus – tik ramus ir rimtas pokalbis, tarsi kartu išėjus pasivaikščioti. „Įsivaizduok: vieną rytą nueini į mokyklą, o ten vietoj pamokų – sąmyšis“, – tai pirmasis sakinys, kuris pasako daugiau, nei galime tikėtis. Tai, kad knygos tekstas kreipiasi į vaiką, tarsi jis būtų vienintelis skaitytojas ar klausytojas, kad pasakojamą istoriją mėginama pritraukti kuo arčiau jo kasdienio gyvenimo bei patirties, ir dar tai, kad pradedama iš labai toli – lyg apvertus žiūroną. Taip keliuose pirmuose skyriuose mes gerokai paklaidžiojame po XX a. pradžią, kupiną reikšmingų atradimų, visiškai pakeitusių pasaulį, susipažįstame su to meto aviacijos pasiekimais: iš pradžių ilgos ir pavojingos kelionės dirižabliais, vėliau pirmasis 12 sekundžių, tačiau toks svaigus skrydis lėktuvu, kerėpliški Pirmojo pasaulinio karo siaubūnai, du lėktuvai, kursavę iš Kauno į Palangą ir t. t. Kol pagaliau priartėjame prie rūtų šakelėmis ir ąžuolų vainikais apipintos legendos, kurią G. Sviderskytė peržvelgia mokslininkės žvilgsniu ir pasakoja kiek kitaip. Vaikai sužino, kodėl du garsieji lietuviai žemaičiai per Atlantą skrido iš kitos jo pusės, o į Lietuvą ketino atvykti tik pasisvečiuoti. Nors visada kalbame apie jau beveik Siamo dvyniais virtusius lakūnus, knygoje jie pristatomi kaip visiškai skirtingos asmenybės. Pagaliau išsiaiškiname, kad kelionės tikslas buvo ne vien mažą Lietuvą garsinti, bet ir siekti viso pasaulio technikos pažangos: „Pagrindinis tikslas buvo nutiesti oro kelius tarp Jungtinių Amerikos Valstijų ir Europos valstybių didžiųjų miestų. Taigi lakūnai ne šiaip strykčiojo nuo vieno žemyno pakraščio iki kito, kur papuolė, trumpiausiu keliu. Jie turėjo atrasti pačius geriausius maršrutus, kad jais norėtų skraidyti visi – greitai, patogiai ir saugiai.“ 
Apie meninę kalbą, stilių neverta ilgai kalbėti, nes santūrus, lakoniškas, bet labai intriguojantis faktų dėstymas tik keliose vietose leido prasibrauti autorės fantazijai, todėl išgirstame, kaip ir ką galėjo kalbėtis lakūnai ir lėktuvų technikas Viktoras besiruošdami skrydžiui; o vėliau jau – keistas raudonas nuolaužas radusios begrybaujančios vokietės kaimietės. Gal tokie sufantazuoti vaizdai galėjo praversti atgaivinant ir lakūnų vaikystę, užuot klimpus į sudėtingas pavardžių ir gimimo datų peripetijas?.. Na, bet istorinės knygos vertė – tai ne beletristiniai užmojai. Todėl net neįsivaizduojate, kaip knieti papasakoti visokių įdomybių apie tai, kaip į lėktuvą vos neįsispraudė drąsuolė moteris, kaip lakūnai išskrido nemiegoję ir lyg per eilines pratybas apsukti ratą, kaip juokingai galėjo būti pavadintas oranžinis lietuvybės simbolis, ir taip sugadinti jums pusę skaitymo malonumo. Na, gerai, to nedarysiu, nes dalį jo jau ir taip sugadino medinės dailininko Justino Ališausko iliustracijos. Tačiau jei norite, kad jūsų vaikas, paklaustas, kuo bus užaugęs, neatsakytų standartiniais „milijonierius“ ar „prezidentas“, pasiūlykite jam knygą „Darius ir Girėnas. Istorija ir legenda“. Juk lakūnų uniformos iki šiol pačios puošniausios. O suaugusieji gali laukti jiems skirtos knygos versijos – nepanašu, kad G. Sviderskytė pavargs. 

Antanas Šimkus ir Ieva Babilaitė „Vaizdai iš gyvenimo bobulytės ir kt.“. – Vilnius: „Bernardinai“, 2012.

Dabar vėl kalbėsime apie didvyrius. Tikrai. Tik tai bus jau ne rekordų siekėjai, ne jų užmojai ir rizika, o paprasčiausi kasdienybės sergėtojai. Kartais nepelnytai nepastebimos bobulytės ir, manau, tik šiaip knygoje neminimi, tačiau aiškiai numanomi seneliai. Gal šiais laikais seneliai vis rečiau pasiekia garbų amžių, todėl vaikai ir vaikaičiai lieka gyventi šalia senų moterėlių, ilgesingais žvilgsniais juos kasryt palydinčių pro langą. 
Dailininkei I. Babilaitei pirmai kilo idėja kurti vaikams knygą apie senatvę. Pastebite džiuginančias tendencijas su vaikais kalbėtis rimtai ir apie tai, kas jiems lyg ir nepriklauso? Kam gi mažutėlius liūdinti senatvės vaizdais ir vargais, kam kamuoti lėtaeigiais senoliais? Jiems, tiesa, retokai šitai ir tenka, nes didžiosios šeimos struktūra pas mus reta kaip Raudonosios knygos žvėrys. Ir klasikinės bobulės su pasakomis lūpose bei mezgama kojine rankose jau beveik išnykusios. Atstumas tarp mažųjų ir senstančiųjų toks didelis, kad tenka vėl susipažinti per knygas. 
Taigi dailininkė „paprašė“ Antano Šimkaus parašyti eilėraščių apie bobulytę, o tada skaitė juos ir kūrė įspūdingas iliustracijas. Jos ir yra tikroji knygos stiprybė, kuri tokia akivaizdi, kad net be apdovanojimų atspėjama (dailininkei paskirta premija už gražiausiai iliustruotą 2012 m. knygą). Tačiau ne grožis čia svarbus. Juodos ir raudonos spalvų grafika sukuria tokias plačias erdves, jog atrodo, kad visa, kas sklendžia neaprėpiamoje sapniškoje realybėje, kuria keistai besidėliojančius siužetus ir atveria galimybes dar ne vieną jų patiems sukurti, iš to, kas nupieštas, sunarplioti. Gal todėl A. Šimkaus eilėraščiai atrodo tik kaip vienas iš galimų variantų. 
I. Babilaitės iliustracijos turi dvi atskleistas, tačiau paslaptis. Mažas skylutes, kuriomis jungiasi verčiami puslapiai, nes pro jas matai viena, o atvertęs jau visai ką kita – taip objektai tampa dvejopi, o vaikai turi kur kaišioti pirštus nepatirdami jokio pavojaus; ir dar pati svarbiausia raudona spalva, išplėšianti iš visumos reikšmingiausius daiktus, išryškinanti juos ir paliekanti mus apmąstyti. 
Taip, visų pilkų, mažučių, linksmų ir visai nesenų bobučių pulkelyje raudona suknele stovi tik bobulė Stasė. Ta pati, kuriai dar lemta tiek patirti, tiek daug nuveikti. Pirmiausia – išgelbėti medyje sėdintį katiną. Na taip, rašytojas surinko visai neblogą moteriškos senatvės atributų rinkinėlį: katinus, serialus, mokesčius, pensijas ir paštą. Visus šiuos bobulytiškus terminus vaikai galbūt atsitiktinai nugirsta, nes juos senolės kasdien kartoja kaip mantras, tačiau ar to pakanka, kad suprastų... Stasės gyvenimas verčiasi kūliais kaip kokios paauglės, diena iš dienos verda, lyg apie nuobodulį nebūtų niekad girdėta. Viskas jai tampa nuotykiais ir pokštais. Kartais Stasė atrodo kasdienė mūsų bobutė, o kartais virsta lyg ir pasakų veikėja, kai, pavyzdžiui, laukia, kol varnai iš snapo iškris sūris, o tada grobia jį ir bėga valgyti vakarienei. Taip, tai toks suliteratūrintos bobulytės tipažas, kuris galbūt toli nuo rytais troleibusuose sutinkamų, bet kartu – ir kvietimas senatvę priimti kitaip, jaukintis ją kaip nepažintą, vis labiau keistėjantį daiktą. Net ir liūdinti bobulė eilėraštyje „Bobulytei viskas pabodo“ elgiasi lyg paauglė: 

Dar iš pamokų pabėgo,
Nė neatsiprašius,
Kraipo galvą anūkėlis:
„Kas tau pasidarė?“


O tai jau šiek tiek keista... 

Taip neįprastai kartais suskamba ir poezijos rimai. Klaidžioja, klypinėja, stabčioja, kaip tik jiems norisi. Kai kada skaitant iš tiesų pinasi liežuvis lyg senatvėje kojos. Bet gal kitaip rašytojui ir nebuvo galima? Jei jau kalbi apie mobiliuosius ir bendraklasius, serialus ir mokesčius, iki spindesio nublizginta ritmika atrodo kaip didžiausias priešas. Tačiau net tokia sušiaušta poetinė kalba nesutrukdo parašyti paskutinio eilėraščio „Bobulytė laukia pavasario“, nuskambančio kaip nesumeluota ir nuoširdi lyrika. Čia taip nebanaliai bobulytė pasiekia dangaus aukštumas, nors bijo aukščio ir dar labiau ilgų kopėčių, anūkėlis savo mobiliu stebina čiurlio giesmėmis, jaukiai erzina ją filmuodamas, kad rytoj pralinksmintų klasės draugus, o bobulytė šiltai šiltai šypsosi. Absoliuti pilnatvė, nes šypsenoje slepiasi meilė.