Gyvenimo ir Tikėjimo institute (GTI), veikiančiame nuo 1993 metų (tai neformalaus katalikiško suaugusiųjų švietimo institucija, įsikūrusi Kaune) jau daugiau nei dešimt metų galima išklausyti dvasinio vadovavimo/palydėjimo kursą. Kalbinti apie šį kursą ir patį dvasinį palydėjimą nusprendžiau dvi patyrusias šioje srityje mokytojas: Bernadetą Mališkaitę ir Lindą Emanuelą Ceple, abi Eucharistinio Jėzaus kongregacijos (SJE) vienuoles, seseris. Bena darbuojasi GTI institute jau ne vienus metus , abi jos veda įvairius seminarus, rekolekcijas ir priima asmeninio dvasinio palydėjimo. Pokalbį pradėjau nuo paties kurso specifikos. Pats žodis „dvasinis“ besikalbant ištirpo tarsi druska verdant, ribos tarp dvasingo ir nedvasingo kaži kaip susiglaudė, susibičiuliavo. Tik pradėjus pokalbį išgirdau, kad dvasios palydėtojų jie net ... neruošia. Šis kursas tik padeda tobulėti tai jau darantiems.

Šis dvasinio palydėjimo kursas remiasi švento Ignaco mokymu. Gal galėtumėte palyginti, kokie yra kitokie palydėjimo būdai, arba kuo šis metodas yra ypatingas?

Linda: Lietuvoje žinomiausias palydėjimas galbūt būtų pagal šventą Benediktiną, jis yra praktikuojamas kaip direktyvinis modelis. Direktyvinis vadovavimas kai žmogus ateina pas vadovą, išsako savo problemą ar užduoda klausimą, ir vadovas atsako, tiesiogiai duoda patarimų. Nuvažiavę į Palendrius mes galime sutikti tokį dvasinio vadovavimo modelį, kur dvasiniai vadovai visada pasiruošę patarti, atsakyti, vesti žmogų link Dievo, patys turėdami labai gilios asmeninės dvasinės patirties, išminties.

Ne kiekvienas žmogus gali būti dvasinis vadovas, vedantis kito sielą. Tai turi būti jau labai brandus, turintis gilios patirties žmogus.

Nedirektyvinis dvasinis palydėjimas labiau primena dviejų draugų bendrą kelionę. Esi draugui, kuris į tave kreipiasi, tarsi veidrodis: padedi jam išsikalbėti, išsisakyti, atspindi tai, ką jis pasakė, užduodi vieną kitą klausimą arba pasiūlai vieną kitą dalyką, ir tokiu būdu abu keliaujate Dievo link.

Bena: Reikėtų, manau, skirti ir formalųjį bei neformalųjį, ne tik direktyvinį – nedirektyvinį dvasinį vadovavimą. Tą neformalųjį mes nuolat vieni kitiems atliekame, nesitarę, galbūt nesistemingą, negilų. Kai mes pasitikime kitu, atvirai, nuo širdies kalbamės apie tai, kas mums rūpi, ko norime, kitas mūsų klauso, ieškome bendros išeities, patarimų, klausiame, kaip kitas mato tą situaciją. Ir tai irgi yra gerai, – kuo mes esame geresni klausytojai, galime kitą išgirsti, suprasti, – tuo labiau tai padeda. Paprastai mūsų aplinkoje trūksta žmogaus, kuris klauso.

Formalus dvasinis vadovavimas – tikrai sistemingas, skirtas tiems krikščionims, kurie gyvena gana gilų dvasinį gyvenimą, supranta, ko nori. Tuomet vienas suaugęs žmogus gali palydėti kitą suaugusįjį. Tiksliau – du suaugę žmonės susitikę kalbasi ir labai klauso Šventosios Dvasios veikimo.

Yra daug tokių atvejų, kai, sakykim, kokioje nors parapijoje kažkam pasidarė blogai, ir visi kažkodėl eina pasikalbėti vat pas tą močiutę, arba pas tą vyrą, arba pas tą moterį, ji turiišminties, o klebonas visada užimtas, arba jis tiesiog kažką kita daro. O pas tą žmogų susirenka ieškantys paguodos, supratimo, išminties. Tokius žmones įgalinti būti labiau galinčiais padėti kitam...

...ir yra jūsų organizuojamo kurso tikslas?Vadinasi, mes kalbame apie tam tikrą Dievo dovaną, kuri reiškiasi ir kurią kiti atpažįsta.

Bena: Yra tam tikros anketos, dauguma žmonių jaučia tam tikrą poreikį, nori padėti kitiems žmonėms, ir patys nori kažką gauti, bet labai daug žmonių ateina savo bendruomenės siųsti. Ir pats žmogus nori ir mato poreikį, nes jis tai jau daro (yra linkęs klausyti kitų), ir bendruomenė jaučia, kad to reikia. O po to geriausia reklama yra per asmeninius santykius. Sužinojau, atėjau, norėčiau – ar galiu?

Esu ne sykį susidūrusi su žmonių nuomone, kad vienuoliai, kunigai – visi dvasininkai – gyvena savo šventą gyvenimą, ir tegu. Kam mums trukdyti juos su savo žemiškais rūpesčiais, kasdienėm bėdom? Jie nesupras, jie to nepažįsta. Kaip tokiam žmogui pasakyti, kad tie dvasiškiai ir jiems gali vertingai padėti?

Bena: Čia girdžiu du klausimus: ateina pasaulietis palydėjimo, o kitas klausimas – kad manęs išvis nesupras, ir aš neisiu. Reikėtų tada čia aiškintis, kas yra dvasingumas. Kiekvienas žmogus yra dvasingas: nėra taip, kad vienas žmogus dvasingas, o kiti nedvasingi. Gal mūsų raiška skiriasi, ir čia nederėtų lyginti vienuolių, kunigų ir pasauliečių. Bet kokio luomo, kiekvienoje situacijoje, visokio gyvenimo būdo žmogus gali būti labai dvasingas, daugybė tokių žmonių yra ir gyvena tą dvasinį gyvenimą labai raiškiai, matomai. Ir priešingai, gali būti labai sužeisti žmonės, kurie savo vargą vargsta. Aš manau, kad dvasingumas yra žmogaus dalis, žmogus yra dvasinga būtis. Kai žmonės neatliepia savo dvasinių poreikių, anksčiau ar vėliau jie palūžta, nėra laimingi, išsiskleidę, jie nuolat kažko ieško, ir ta ieškojimo kelionė yra beribė.

Tas „kažko“ poreikis visiems yra lygiai vienodas, tik gal vieni neturi laiko, arba skiria mažai laiko, arba tai užgožia buitiniai sunkumai, pirmaeilės pareigos, pvz., užauginti vaikus. Tarsi nelieka laiko mąstyti, ko jis iš tikrųjų norėtų, kas jis yra. Bet tų pagundų yra visur, kad ir kokį gyvenimą gyventum, jų yra labai daug. Kažkur skaičiau tokį pasakojimą (ir man labai patiko): žmogus stovi prie savo namų durų ir nusisukęs nuo jų, nuolat stebi, kas vyksta gatvėj, domisi gatvės gyvenimu. Ir kartais taip ir pragyvena visą gyvenimą, neužsukęs į savo namus, nepamatęs, kur jis gyvena, kas jis yra, nesidžiaugdamas savo visom dovanom.

Nemanau, kad dvasinį palydėjimą ar vadovavimą mes turėtume piršti visiems žmonėms, nes mes ir taip nuo pat vaikystės patiriame tą vadovavimą. Mums vadovauja tėvai, vadovauja knygos, mes iš pradžių skaitome viską, o paskui atsirenkame pagal poreikius, kokių mums reikia. Kai žmogus nori autentiškiau gyventi, jaučia poreikį daugiau laiko skirti maldai, krikščioniškam gyvenimui, tada jam natūraliai iškyla klausimų. Jis nori apie tai kalbėtis ir kai neturi su kuo (nes tai labai intymi, gili, asmeninė tema), – tuomet ieško. Man tiktai svarbu, kad žmonės žinotų: tikėjimo tema galima kalbėtis. Ir tikrai Lietuvoje galima rasti saugių erdvių, kur apie tai būtų galima kalbėtis. Apie tai, kas vyksta mano, kaip krikščionio gyvenime.

Lietuvoje nemažai vienuolynų, rekolekcijų namų. Žinau, kad ir GTI organizuoja įvairius seminarus, rekolekcijų savaites ar savaitgalius. Bet nuo ko viskas prasideda?

Linda: Yra daug ir įvairių būdų. Nėra taip, kad žmogus susidomėjo savo dvasiniu gyvenimu, ir iškart ieško dvasinio vadovo. Tikriausiai jis iš pradžių labai nedrąsiai ateis į bažnyčią, gal kreipsis į kunigą, tada jis suras kokį seminarą, nuvažiuos. Ir pamažu žmogus atranda, kad nėra taip baisu būti tikinčiu, arba atranda tikinčiųjų bendruomenę ir t.t. Tikriausiai taip ir gimsta tas poreikis vis labiau suvokti savo santykį su Dievu. Dvasinis palydėjimas liečia mūsų gyvenimo ir tikėjimo santykį, tai nėra tik psichoterapija, savęs atradimas ar nusiraminimas. Bet: kokiu būdu galima būtų rasti vis gyvesnį santykį su Dievu visose gyvenimo srityse.

Jūs užsiminėte apie Bažnyčią, bendruomenę. Galvoju, gaunas kaip ir paradoksas: dvasinis palydėjimas juk vis tiek vyksta individualiai. Ar tai ir lieka asmeninio gyvenimo ribose? Kaip tą asmeninį atradimą, santykį su Dievu perkelti į bendruomenę? Kaip dvasinis vadovavimas įtakoja žmonių būrimąsi į Bažnyčią?

Linda: Stipriai veikia, nes vienas iš dvasinio vadovavimo, taip pat rekolekcijų tikslų ir yra atverti žmogų visa kuo bendruomenei, kuri yra Bažnyčia. Pats dvasinis vadovavimas yra Bažnyčioje. Kaip Bena sakė: kiti tave pastebi, tavo Bažnyčia, tavo bendruomenė tau sako: taip, tu gali atlikti šitą tarnystę. Bažnyčioje žmonės ateina ir prašo tavęs atlikti tai. Ir tai, kas vyksta per tą individualų pokalbį, per individualų augimą, yra tam, kad taptum vis tikresnis, gyvesnis, vaisingesnis žmogus.

Dvasinis vadovavimas ir psichologinis konsultavimas: abiejose srityse kalbama apie tam tikrą vidinę gerovę, vidinę ramybę, palaimą, vidinį komfortą, kad negraužtų sąžinė. Kuo skiriasi psichologinis konsultavimas, psichologinė pagalba nuo dvasinio vadovavimo?

Linda: Psichologinės pagalbos tikslas yra pašalinti kančią, sukurti tam tikrą komfortą, gerovę ir t. t. Dvasinio vadovavimo tikslas nėra komfortas pats savaime. Tikslas – gyventi su Dievu ir kad tai apimtų visas gyvenimo sferas. Psichologinės konsultacijos metu tas gerėjimo procesas vyksta per santykį su psichoterapeutu ar psichologu, o dvasiniame palydėjime vadovas jokiu būdu neleidžia visko per savo asmenybę, bet bando tiktai lydėti tą palydimojo santykį su Dievu. Dvasiniai vadovai yra tiktai to santykio stebėtojai, bet neįtraukia į tai savo asmenybės. Ir ten, ir ten vyksta panašūs dalykai (tai reikėtų išmanyti formaliems dvasios vadovams, apie tai yra dėstoma kurso metu – aut.past.). Dėmesys yra sutelktas į palydimojo asmens santykį su Dievu. Nėra gerai, kai painiojamos skirtingos sritys. Dvasiniai palydėtojai nebūtinai turi psichologo diplomą.

Bena: Iš tiesų dvasinio vadovavimo tikslas nėra gera savijauta. Gali būti priešingai: žmogus nesiryžta kažką keisti, jaučia nuolatinį vidinį kvietimą, mato trukdį, kliūtį, kurios nedrįsta peržengti, ir priešingai – santykyje su Dievu jis per maldą tarsi gauna raginimą žengti tą žingsnį. Tuomet atsiveria galimybė pamatyti t.t. konfliktą, o palydėtojui – parodyti tai. Sprendimą visada daro pats žmogus, bet visi jaučiamės geriau, kai būname tikresni, svarbu nemeluoti sau. Yra ir psichoterapija, ir psichiatrija, ir psichologinės provizijos, – šiais laikais tarnysčių yra visokių. Jos vyksta žodžiu ir per bendrystę, per dviejų asmenų santykį, o tas santykis visuomet turi panašius įrankius: klausyti, išgirsti, atliepti. Dvasinis palydėjimas iš psichologijos perėmė rūpestį, kad žmogus būtų brandus ir gebėtų vesti pokalbį – klausyti, girdėti, atliepti, skirti esmę. Žmogus turi pats gyventi dvasinį gyvenimą, pats taip pat būti ir palydimas. Ir būtų labai blogai, jeigu mes pradėtume be pasirengimo užsiimti visai kita sfera – psichologiniais ar psichoterapiniais dalykais: šarlatanizmas būtų.

Linda: Iš savo kuklios dvasinės patirties galiu pasakyti, kad formalusis dvasinis palydėjimas praktiškai yra neįmanomas, jeigu žmogus neturi individualios maldos patirties. Tada yra tendencija labai greitai pereiti tik prie psichologinio pokalbio – kaip tu jautiesi, kodėl tu taip jautiesi ir t.t.. Kaip žmonės mes galime ir apie tai kalbėtis, bet jeigu žmogus neturi rimtos maldos patirties, apie dvasinį palydėjimą iš tikrųjų ir negalima kalbėti. Santykis tuomet lieka tik tarp mūsų, o santykio su Dievu kaip ir nėra. Jis nėra pajaustas, įvardintas, užčiuoptas – tuomet dvasinis palydėjimas yra toks jau skystas reikalas...(juokas).

Dievas yra asmuo, ir ateinantis palydėjimo turi tikėti, kad Dievas yra asmuo, ir Jis nesu aš. Atskirti svarbu, kad Dievas kaip asmuo tau irgi gali kelti iššūkius, kvestionuoti kažkokias tavo nuomones, pagaliau tu turi išsilaisvinti iš savo Dievo įvaizdžio ir visada būti atviras kitam, labiau atitinkančiam Šventąjį Raštą. Tai yra visa kelionė kito asmens link – ir ne vadovo link, o Dievo link.

Bena: Ir Dievo, ir tikro savęs link. Sakoma, jeigu surasi Dievą , – surasi save. Jame – kitus. Tikrai suradęs save, negali nesurasti ir Dievo. Apie tai ir filosofai, ir psichiatrai kalba...

Net ir turėdamas asmeninį ryšį su Dievu žmogus ateina daugiau ar mažiau sužeistas. Jūs, Linda, užsiminėte apie Dievo įvaizdžius. Gal būtent jie ir yra tam tikra dvasinio palydėjimo niša, kurioje tarsi galima susisiekti su tomis žaizdomis? Nes dažnai nutinka, kad kažkada seniai susikūrę tam tikrą Dievo įvaizdį mes net nesam linkę jį permąstyti, kvestionuoti. Kaip dvasinis vadovavimas (turiu omenyje formalųjį) gali paveikti tą vidinį gijimą?

Bena: Mūsų tikslas nėra gydyti žmones. Mūsų tikslas – kad žmogus išgirstų Kūrėjo vedimą ir į tai atsilieptų. Dievas kiekvienam linki paties geriausio, kaip Evangelijoje ir rašo – gyvenimo apsčiai. Tikrai pritariu minčiai, kad yra daugybė sužeistų žmonių, – mes visi daugiau ar mažiau sužeisti. Sužeidimai trukdo išgirsti Dievą, nes mes užstringame kažkur – savo įvaizdžiuose, savo saloje, ir nebegirdime Jo. Geriausia mums save pačius parodo Šventoji Dvasia, pats Dievas. Bet tai sunku – per savo žaizdas pajėgti išgirsti, ir nėra lengva, žmogus turi to norėti. Kiekvieno mūsų kelionė vyksta savo tempu, savo ritmu, kiekvienas augame savo malonės greičiu. Dvasinis palydėjimas nėra vienintelis būdas augti. Jeigu niekas žmogaus nepalydi, nebūna su kuo kalbėtis, pavyzdžiui, žmonės, išbuvę Sibire dvidešimt metų, arba gyvena kalėjime vienutėje, – tai jau jis negali turėti ryšio su Dievu, būtinai yra nedvasingas?! Nesąmonė. Yra daugybė būdų, daugybė kelių. Dvasinis vadovavimas yra vienas iš būdų labiau girdėti, labiau suprasti, labiau atliepti. Dalintis tuo, kaip aš gyvenu, kas man rūpi, ką man skauda. O jeigu tau neskauda, tuo negyveni, – tai ir nereikia. Yra kitų dalykų, kur tau skauda, ten ir sprendi tau rūpimus klausimus. Vienas sutinka savo dvasinį palydėtoją dvidešimties metų, o kitas – ir šešiasdešimties metų, ar dar kitaip.

Linda: Noriu paminėti du aspektus: vienas – dvasinis vadovavimas yra skirtas tokiam žmogui, koks jis ateina. Dvasinis palydėtojas įvertina žmogaus situaciją: kokiam dabar kelionės etape jis yra, koks yra jo Dievo įvaizdis, kokia jo realybė, maldos patirtis. Ir pradedama nuo to, o ne nuo kažkokių mistinių patirčių. Kad ir koks žmogus būtų, jis gali būtent tokioje būklėje (ar jis žaizdotas, ar su maža patirtim) – dabar atsiliepti Dievui. Jį padrąsinti būtent ten. Ten yra tam tikros žaizdos – čia yra psichologiniai dalykai, tau skauda nugarą – čia yra fiziniai dalykai, tai yra problemos. Mes galime kalbėti, kaip tame dalyvauja Dievas, koks žmogaus santykis su visu tuo. Kitas aspektas: yra įvairios rekolekcijos, dvasinio palydėjimo metodai, kurie padeda žmogui gyti iš vidinių žaizdų. Vidinio išgydymo rekolekcijos yra populiarios ir Lietuvoje.

Dievo įvaizdis iš tiesų viską diktuoja mūsų gyvenime, įskaitant ir psichologinius procesus. Į Dievo įvaizdį paprastai perkeliu ir tėvo įvaizdį, ir dėl to gali kilti daug bėdų arba daug pagalbos iš to. Todėl svarbu žiūrėti, koks tas įvaizdis, ar jis atitinka Jėzaus, biblinį Dievo įvaizdį. Galima padėti: supažindinti žmogų su gydančiu Dievu, kuriuo Jis gali pasitikėti. Aišku, kartais nebūtina net psichoterapijos ar dar kažko: pažinę Dievą, kuris myli besąlygiškai, galime pagyti iš labai daug žaizdų ir įgyti labai daug drąsos.

Bena: Arba jei nepagyti, – nes kai kurios žaizdos nepagyja, – tuomet išmokti su jomis gyventi. Kai kurios žaizdos gilios, bet jos gali ir nevaržyti, taigi net žaizdotas žmogus pajėgia gyventi toliau. Nuolat nerauda ir neapverkia. Svarbu nesustoti, nes sustoję mes mirštame.

Ar yra buvę atvejų, kai žmogus kreipėsi psichoterapijos ar psichiatrijos pagalbos ir tuo pat metu kreipėsi į jus? Ar vyksta koks nors, galbūt ir netiesioginis, bendradarbiavimas tarp tų, kurie atstovauja dvasiniam ir psichiatrijos luomui?

Bena: Būna, kad žmogus lanko ir psichologų konsultacijas, ir ateina dvasinio palydėjimo. Jis tampa atidesnis ir supranta, kad jam kažkas kliudo, kad jam reikia profesionalų pagalbos. Tu klausei apie bendradarbiavimą tarp psichologų ir dvasinių palydėtojų, – tai jo nėra. Tai visiškai skirtingos sritys, plius čia yra konfidencialu: jei žmogus atsivėrė, jis atsivėrė tik tuo metu, ir jam palydėtojas suteikia pagalbą tik čia ir dabar. Pats žmogus gali ieškoti pagalbos visur, bet mes už jį, su juo, arba jam už akių – net pokalbio metu to nedarome. Tuo reiškiama pagarba žmogaus gyvenimui, jo asmeniui.

Tarkim, nuvažiuoja žmogus į rekolekcijas, ir sutinka du ar tris žmones, –vienuolius ar kunigus, ar tiesiog dvasinius palydėtojus, (kalbam apie tą formalųjį), ir jam sunku pasirinkti, į kurį kreiptis. Pagal ką jūs patartumėte žmogui drįsti rinktis: ar moteriai geriau eiti pas moterį, ar moteriai – pas vyrą? Ar pas tą, kuriam šiek tiek simpatizuoji, ar – atvirkščiai ,pas tą, kurio kažkiek gal net privengi, bet manai, kad jis galėtų tau pasakyti tiesą?

Linda: Manyčiau, pagrindinis kriterijus renkantis dvasinį vadovą būtų pasitikėjimas. Pasitiki tuo žmogumi, jo asmenybe, jo kompetencija, žinai, kad galėsi su juo šnekėti apie viską. Nebus jokių stabdžių, kad su tuo žmogumi tuo ar kitu klausimu aš visai negalėsiu šnekėti. Kitaip tai būtų rimta kliūtis palydint. Nėra tokių bendrų kriterijų, kad galėčiau daugiau pasakyti...

Bena: Tikrai nėra bendrų kriterijų. Žmogus sprendžia, ko jam reikėtų. Be to, tai nėra pasirenkama visam laikui. Gali pabandyti. Dažnai praktiškai būna taip, kad per rekolekcijas kažkas jį palydėjo, jam buvo gerai, įgijo daugiau pasitikėjimo. Panoro tęsti – ir visai nesvarbu, ar tai buvo vienuolis, ar kunigas, ar pasaulietis, – jie karts nuo karto susitikinėja. Kartais būna, žmogus sako, kad jam per toli ten ar kitur atvažiuoti, gal jūs žinote, ar tame konkrečiame mieste kas nors kitas yra. Tada tariamasi su žmonėmis, kurie yra baigę šį kursą, arba tai daro, turi tikėjimo patirtį, ir nukreipiama į juos.

Bet aš dažnai atpažįstu tą lūkestį – kaip tu sakai, – „kuris pasakytų tiesą apie mane“. Palydėtojas nepasakys tiesos apie mane. Jis net tikslo tokio nekelia. Palydėtojas galbūt įgalins labiau, geriau pačiam žmogui išgirsti tiesą apie save. Bet jis ne Dievas ir negali taip imti ir pasakyti tiesą. Padėti žmogui mąstyti, reflektuoti, galvoti, padrąsinti, bet – ne pasakyti tiesą. Ar – juo labiau – kad paskui dar prisiimtų atsakomybę už tą pasakytą tiesą. Ir dar paskui pasakytų, kaip elgtis. (Šypsosi).

Gal galite pasakyti, kokie dažniausiai būna patarimai tik pradėjusiam eiti to dvasinio palydėjimo? Ar yra kokie nors tipiški atvejai?

Linda: Palydėjime vengiame duoti patarimus, nes skatiname atsakomybę. Bet aišku, yra kažkokie dalykai, kuriuos skatiname. Vienas tipiškiausių – kad žmogus turėtų reguliarią maldos patirtį. Kad tikrai turėtų kontaktą su Dievu, nes kitu atveju, kaip sakiau, palydėjimas yra neįmanomas. Kasdien – maldos ir kažkiek refleksijos apie tai, kas vyksta maldoje. Aišku, skiriamas dėmesys ir kasdieniams rūpesčiams. Bet be maldos patirties, kaip minėjau, pokalbis linksta labiau į psichologinius nagrinėjimus.

Bena: Žiūrim, iš kokios situacijos žmogus ateina. Pavyzdžiui, žmogus ateina tik ką atsivertęs į tikėjimą, – tuomet ir tam tikros žinios yra suteikiamos, stengiamės nemažinti iškilusio konflikto. Suvokti, kur žmogus tuo metu yra, ir padėti jam augti toliau. Žmonės labai skirtingi.

Žmonės galbūt net neįsivaizduoja, kad gali eiti drąsiai ir kalbėtis apie viską: kad ir apie sauskelnes, apie nešvarius puodus ir išmėtytus vaikų žaislus, apie nuovargį, nerimą ar pyktį,kas iš pradžių atrodo tarsi nedvasinga, čia gi tokios „buitiškos“ smulkmenos. Suprantu, kad žmogus pats turi išdrįsti pamatyti, kad jis pats turi norėti Dievo ir Jo ieškoti. Tik tada, matyt, ir įmanomas tas palydėjimas...

Bena: Mes žmogų esame tarsi suskaldę: kasdienybę atskyrę nuo dvasinio gyvenimo. Ir tada manome, kad šitos sferos yra visiškai atskiros, o atėję pas dvasinį palydėtoją galime kalbėti tik apie maldą. Malda būtina, ir aš galiu kalbėti apie tuos aukštus dalykus, kurie... ne man (visos juokiamės), tik kunigui, vienuoliui. Bet kaip pamatyti, kad aš ...visada dvasinga – ir kai vaiką vystau, ir kai pietus gaminu?

Linda: Aš manau, didžiulės energijos, įkvėpimo šaltinis yra pamatyti ir surasti tą Dievą, kuris neabejingas net sauskelnėms. Ir jei aš verdu sriubą, – pasirodo, Jis ir čia yra. Didžiausi mistikai yra tai pastebėję, pavyzdžiui, Teresė Avilietė yra sakiusi, kad Dievas yra... puodo dugne. Kur Dievą galima surasti? – Visur. Čia ir yra to palydėjimo esmė – padėti surasti Dievą visur. Ir tame procese yra daug džiaugsmo, ar ne?

Kalbino Rūtė Kiburytė