Viena rusų literatūros apžvalgininkė teigia, kad grožinė literatūra prarado autoritetą, ji nebeveikia taip, kaip anksčiau. Kokia to priežastis? Parašytas žodis daugiau nebėra religinės-mistinės ar meditatyvinės praktikos dalimi, jis tapo tik informacijos vienetu. Žmonės nebesuvokia žodžio, kaip abstraktaus įvaizdžio kūrimo priemonės, dabar tai – tik informacijos gavimo priemonė. Hiperteksto epocha sukūrė anksčiau neregėtą progresijos sistemą, vis dauginančią žodžius ir prasmes, už kurių neregėti nė vieno įvaizdžio ar vaizdo. Literatūra dabar primena vienuolį atsiskyrėlį, bėgantį nuo pasaulio pagundų: ji užsiima savirefleksija, gilinasi tik į save. Gal ir gera teorija, bet labai jau beviltiška...

Mirusių poetų draugija

Ką tik praėjo Vėlines, todėl ir pradėsime nuo mirusiųjų. Pasirodo, ne vieni lietuviai yra kapų lankymo mėgėjai. Štai Meino valstijos pilietis Walteris Skoldas dalį savo gyvenimo nusprendė skirti mirusiems poetams pagerbti ir šiuo metu aplankė jau 300 mirusių poetų kapų JAV ir Europoje.

Walteris sako, kad iš pradžių juokavo, sakydamas, kad nori aplankyti 500 kapų poetų, išleidusių nors po vieną knygą. „Nesitikėjau, kad tai užtruks taip ilgai ir taps tokiu rimtu tikslu. Bet dabar visai to nesigailiu“, – sakė Walteris.

Skoldas 2009 metais įkūrė Amerikos Mirusiųjų poetų draugiją ir ėmė lankyti ir įamžinti poetų kapus. Jo įkurtos draugijos tikslas – atkreipti dėmesį į mirusius ir pamirštus rašytojus. Tais pačiais metais, keliaudamas autobusiuku, pavadintu Pomobiliu (pagal Edgaro Allano Poe pavardę), Walteris per 90 dienų aplankė 150 kapų 23 valstijose.

Jis mano, kad tokia veikla padės atkreipti žmonių dėmesį į poeziją. Padedamas trylikos dabartinių ir buvusiųjų Valstijų poetų laureatų Skaldas įsteigė Mirusiųjų poetų atminimo dieną. Mirusieji poetai turėtų būti minimi kiekvienų metų spalio 7-ąją, dieną, kai mirė Edgaras Allanas Poe.

Mirusiųjų poetų atminimo dieną paprastai vyksta skaitymai prie pasirinktų poetų kapų. Skoldas užsiima ir kitu naudingu darbu – ieško visiškai pamirštų poetų laidojimo vietų, garsina jas ir kartu tų poetų kūrybą. Skoldas tikisi savo projektui surasti mecenatą. Jam jis perduotų ir visą vaizdo medžiagą, nuotraukas, dokumentus, sukauptus savo kelionių po kapines metu. „Aš tampu kultūriniu ir archeologiniu žinių apie poetų kapus šaltiniu“, – sako Walteris. Norintys sužinoti apie Mirusiųjų poetų atminimo dieną, gali apsilankyti šiame puslapyje

Artėja gausos laikai?

O dabar šiek tiek naujienų iš knygų ateities ir technologijų srities. Dabar jau tapo įprasta, kad už nedidelį mėnesinį ar metinį mokestį vartotojai gauna neribotą priėjimą prie įvairaus internete patalpinto turinio: kino filmų, TV laidų ir serialų, muzikos, žaidimų (užtenka paminėti ir Lietuvoje žinomas interneto platformas – Netflix ir neseniai į Lietuvą atkeliavusią muzikos platformą Spotify.

Spalio pradžioje įmonė Scribd atidarė panašią platformą knygoms.

Scribd skirta platinti įvairius dokumentus viešai. Ji veikia ir kaip dokumentų laikymo „debesyje“ įrankis, ir kaip socialinis tinklas, kuriame galima „susidraugauti“ su tam tikrais dokumentų leidėjais ir nuolat stebėti, kada jie įkelia vieną ar kitą dokumentą.

Knygoms skirta interneto platforma sukurta bendradarbiaujant su viena didžiausių pasaulio leidyklų HarperCollins. Sumokėjęs 8 dolerius 99 centus, vartotojas galės naudotis labai nemaža biblioteka. Scribd vadovas Tripas Adleris mano, kad platformos laukia šviesi ateitis: „Žvelgdamas į didžiulio pasisekimo sulaukusius Netflix ir Spotify manau, kad panaši knygų platforma – labai perspektyvus verslas“.

Scribd jau turi 80 milijonų vartotojų, bet Tripas Adleris sako, kad jų tikslas – „tapti ateities biblioteka“. Paslaugą užsisakę vartotojai knygas kol kas gali skaityti savo iPhone, iPad, Android operacinės sistemos pagrindu veikiančiuose telefonuose, Kindle Fire ir Nook planšetiniuose kompiuteriuose. Deja, kol kas ši paslauga neprieinama paprastų skaityklių savininkams. Scribd bibliotekoje yra visos HarperCollins leidyklos knygos, išleistos iki 2012-ųjų. Skaitytojams prieinamos ir keleto dešimčių smulkesnių leidyklų knygos. Adleris teigia, kad šiuo metu vyksta derybos su kitomis penkiomis stambiausiomis pasaulio leidyklomis.

Scribd taip pat teko sukurti gan sudėtingą metodą, padedantį nustatyti, ar vartotojas tikrai skaito knygą, o ne ją pavarto (nes leidėjams mokama už perskaitytą knygą). Su muzika ir filmais tai lengva, nes yra „Play“ mygtukas“, – sako T. Adleris. – O su knygomis sudėtingiau, nes žmonės skaitydami perverčia puslapius, skaito skirtingu greičiu.“

„Mes tikrai ketinam plėstis, – priduria jis. – Bandysime dirbti su žurnalais, įtraukti mokslines publikacijas, partitūras. Ateities biblioteka bus ne vien knygos.“

Nežinau, ar čia tuo džiaugtis, ar jau reikia gedėti kokio nors anksčiau ar vėliau išnyksiančio tradicinio su knygomis susijusio dalyko... Galiu pasakyti tik tiek: aš tokia platforma ateityje tikrai ketinu naudotis.

Beje, tie patys Scribd ketina sukurti laisvų rankų įrangą, skirtą tik skaitymui (kažką panašaus į garsiuosius Google akinius). „Tai pamišėliška idėja ir iki jos įgyvendinimo dar toli. Be to, žmonės dabar turi pakankamai elektroninių skaitymo priemonių, naujos jiems kol kas dar nereikia“, – sako Adleris.

Bet jis įsitikinęs, kad skaitymo ateitis – laisvų rankų įranga. „Laikyti knygą rankose – pasenęs dalykas. Gerai būtų skaityti gulint ant nugaros ir žiūrint į lubas, o pats tekstas tikriausiai būtų projektuojamas tiesiai prieš jūsų akis“, – sako Scribd vadovas. Tiesa, tradicinių knygų mėgėjams jaudintis dar nereikėtų – ši technologija kol kas tik ore sklandanti idėja.

Technologijos toliau sėkmingai kėsinasi ir į tradicines bibliotekas. JAV, Oklahomos valstijoje atidaryta pirmoji automatinė kiaurą parą veikianti biblioteka. Naudodamasis savo bibliotekos kortele, skaitytojas bet kada, septynias dienas per savaitę, gali pasiimti ar atiduoti bibliotekoje esančią knygą, filmą ar muzikos įrašą. Jis netgi gali savo kreditine kortele sumokėti baudą už pavėluotas grąžinti knygas.

„Tokių bibliotekų gausu Kinijoje, – sako Bibliotekų tarnybos direktoriaus pavaduotoja Lisa Wells. – JAV automatinė biblioteka – pirmoji.“

Kaip ji atrodo ir kaip veikia, galite pažiūrėti štai čia.

Na, ir kol kas paskutinė technologijų naujiena. Visi, besidomintys pasaulio naujienomis, žino, kam naudojami nepilotuojami skraidantys aparatai, vadinamieji „dronai“ – daugiausia karinei žvalgybai ir karinėms operacijoms. Sidnėjuje, Australijoje, civiliniai dronai bus pradėti naudoti knygų pristatymui. Viena vadovėlių nuomos studentams kompanija sumanė tokiu būdu gabenti užsakytas knygas. Nuo užsakymo iki jo gavimo praeina vos kelios minutės.

Tarnyba, pristatanti vadovėlius nepilotuojamais aparatais, naudojasi užsakovo išmaniojo telefono GPS koordinatėmis. Knygą pristatantis aparatas pakimba ore dešimties pėdų aukštyje ir įteikia vadovėlį tiesiai studentui į rankas. Jei šiam sumanymui pritars vyriausybė, tarnyba pradės veikti jau šių metų kovą. Ekstravagantiškas sumanymas, bet įdomus.

Knygos persekios skaitytojus

Dar keletas žodžių apie galimą elektroninių knygų ateitį. Ji gali ir nebūti tokia šviesi, kaip mano daugelis taip vadinamųjų „progresyvių mąstytojų“ ir technologijos pažangos entuziastų. Charlesas Strossas, vienas iš geriausių šiuo metų mokslinę fantastiką rašančių autorių, knygų ateitį piešia gan niūriomis spalvomis. Pacituosiu keletą ištraukų iš jo pranešimo, skaityto Frankfurto knygų mugėje. „Ateityje ne skaitytojai ieškos knygų, – rašo jis. – Sulaukėjusios, įkyrios knygos pačios persekios skaitytojus, jos slapčiomis brausis į elektronines bibliotekas ir tykos jūsų.“

Strossas mano, kad netrukus į elektronines knygas įsibraus reklama ir skaitydami, tarkim, Flauberą, jūs nuolat būsite pertraukiami, pavyzdžiui, automobilių draudimo reklamų. „O netrukus knygos pačios taps reklamos nešėjomis. Sakydamas „reklama“, aš turiu omenyje brukalą (vadinamąjį „spamą“ – aut. past.). Autoriai, kurie tikėsis geresnės ir gausesnės reakcijos iš skaitytojų, nei įmanoma šiais informacijos pertekliaus laikais, galų gale susigundys už tam tikrą užmokestį į savo knygas įterpti kenkėjiškų programų. O šių programų taikiniu taps skaitytojų elektroninės bibliotekos. Programos tučtuojau ims platinti to autoriaus knygų reklaminius intarpus ir užkrės skaitytojų bendruomenes ir forumus teigiamomis ir palankomis tam autoriui recenzijomis. Negana to, užkrėstos knygos įkraus jums į biblioteką visas to autoriaus kada nors parašytas ir išleistas knygas – galbūt imsite ir staiga susidomėsite kuria nors iš jų.

Galų gale tos šlamštknygės paleis tikimybinius tekstų generatorius, kurie, naudodamiesi jūsų pačių bibliotekos turiniu, prikurs tūkstančius iš pažiūros patrauklių, bet tuščių, įkyrių tekstų, primenančių jūsų mėgstamas skaityti knygas. Į jūsų elektroninę biblioteką jos pateks kaip nemokami pavyzdžiai – o jų pavadinimai ir autorių pavardės bus atsitiktiniai jau egzistuojančių kūrinių ir autorių deriniai“.

„Knygos bus kaip tarakonai: jo slėpsis ir veisis tamsiuose kampuose, savo čirpimu ir šnarėjimu neduos jums miegoti naktį. Jums nebereikės ieškoti knygų: jums teks galvoti, kaip išvengti jų tvano“, – niūria ir vaizdinga gaida užbaigia autorius. Tenka konstatuoti, kad tokia knygų ateitis visai įmanoma, nors spalvos čia ir gerokai sutirštintos.

Rašytojai, nerašykime už dyką!

Dabar pereikime prie pačių rašytojų bėdų. Pasirodo, ne vien pas mus rašytojai piktinasi, kiek gi galima rašyti už dyką. Tokios pat bėdos kamuoja ir jų kolegas likusiame pasaulyje.

Pirmiesiems kantrybė trūko britų rašytojams – jiems nusibodo nemokamai rašyti, dalyvauti skaitymuose ar įvairių premijų ir konkursų žiuri.

Skandalas kilo tada, kai Kembridžo universiteto profesorius Andrew Webberis išvadino garsų rašytoją Philipą Hensherį „išpuikusiu ir nedėkingu“, nes pastarasis atsisakė už dyką parašyti įvadą akademiniam Berlyno literatūros rinkiniui.

„Kaip jis mano, iš ko uždirba šiuolaikiniai autoriai? – klausia Hensheris. – Jei žmonės, kurie turėtų gerbti literatūrą – Kembridžo literatūros profesoriai – tikisi darbo už dyką, aš nematau ateities jauniems autoriams. Kaip tu pradėsi savo karjerą, jei užmokesčio tikėtis ne tik neįmanoma, bet, pasirodo, ir nepadoru?“

„Daugybė institucijų, organizacijų, literatūrinių apdovanojimų steigėjų, festivalių tikisi, kad autoriams nereiks mokėti arba tas užmokestis bus labai mažas. Juk tokia garbė vien dalyvauti, – piktinasi kitas rašytojas Guy‘us Waltersas. – Visi romantiškai mano, kad autorius dirba tik dėl meilės kultūrai ir aukštiems idealams, bet šie dalykai valgio ant stalo nepadeda. Jei gerbi kultūrą, turi mokėti menininkams. Kitaip tai tiesiog apgaulė ir reketas. Tam yra vienintelis žodis: vergystė.“

„Neprotinga sakyti, kad jeigu tau nemoka, turi nesiskųsti ir nepykti. Jokioje kitoje profesijoje tokie dalykai neįmanomi, – rašo Hensheris. – Mūsų kaip rašytojų pareiga – nustatyti savo darbo vertę, neleisti jos griauti. Vartotojų, nemokančių už jokius kultūros produktus, ar tai būtų muzika ar laikraščiai, vis gausėja.“ Hensheris mano, kad literatūros būklės tokios nuostatos tikrai nepagerins.

Jam pritaria ir kolegos iš už Atlanto. „Žmonės, kuriems atrodytų keista apsikirpti ar gauti limonado skardinę krautuvėje už dyką, ramia sąžine ir giedru veidu gali paprašyti jūsų parašyti esė ar ką nors nupiešti už dyką, – „New York Times“ rašo Timas Kreideris. – Jie dažnai garsiai žavisi jūsų darbais, bet nėra linkę už juos mokėti nė cento.“
Kreideris teigia, kad įsigalėjusioje interneto kultūroje niekas neketina tau mokėti vien dėl to, kad skaičiuoja kita, dabar populiaria, valiuta – viešumu, išstatymu apžiūrai. Tik įsivaizduokite, kiek žmonių pamatys jūsų kūrinį, kiek perskaitys, koks tapsite žinomas... Kam jums tada pinigai? Rašytojai tampa panašūs į dešrų kimšėjus, o ir žodį „rašytojas“ šiuo metu pakeitė taip vadinamas „content provider“ – turinio tiekėjas.

Kreideris sako niekaip nesuvokiantis, kaip mąsto žmonės, kurie nepaprašytų net raktų pakabuko už dyką, bet drąsiai paprašytų jūsų nemokamai parašyti tūkstantį žodžių. „Deja, mūsų kultūra paremta pinigais, - rašo jis, – ir būti visuomenės akyse vertam nulio – demoralizuoja ir įžeidžia. Jei aplinkiniai tavo darbą laiko laisvalaikio pramoga, ir tu pats gali pradėti į save žiūrėti kaip į nepilnavertį asmenį.“

Straipsnio pabaigoje Kreideris pateikia savo paties sukurtą atsakymo žmonėms, norintiems darbo už dyką šabloną:

„Labai jums dėkoju už teigiamus atsiliepimus apie mano (tekstą/iliustracijas/kitką). Man labai malonu gauti jūsų pakvietimą į (į bet ką, už ką jie jums nemokės). Bet (tai, ką aš darau) yra darbas, aš užsidirbu iš to pragyvenimui ir esamoje ekonominėje padėtyje negaliu šio darbo dirbti už dyką. Atleiskite, kad atsisakau, bet nuoširdžiai dar kartą dėkoju jums už malonius atsiliepimus apie mano kūrybą.“

„Pakeiskite kaip jums patogiau ir naudokitės į sveikatą, – rašo autorius. – Šitai aš atiduodu jums už dyką.“

Manau, kad tai puikus patarimas ir geras šablonas, kuriuo turėtų imti naudotis visi kuriantieji, o ypač rašytojai. Nes žodis turi vertę.

Iranas tampa atlaidesnis?

Irano kultūros ministras Ali Jannati žada peržiūrėti cenzūros draudžiamų knygų sąrašą. Knygų cenzūra Irane eilinį kartą buvo sugriežtinta 2006, kai į valdžią atėjo Mahmoudas Ahmadinejadas.

„Knygų, kurios buvo draudžiamos cenzūros, kurios negavo leidimo būti spausdinamos, sąrašas bus peržiūrėtas ir dėl visko spręsime iš naujo. Mūsų požiūris į spaudos ir knygų leidybos laisvę, skiriasi nuo ankstesnio, mes taip pat norime sukurti laisvesnę aplinką menininkams ir rašytojams, ir tikime, kad tokio sprendimo rezultatai netrukus taps akivaizdūs“, – teigia Irano kultūros ministras.

„Jei Koranas nebūtų Dievo apreikštas ir pakliūtų į knygų priežiūros komisijos rankas, jį taip pat būtų uždrausta leisti“, – drąsiai pareiškė Jannati.

„Nemanau, kad Irane puls leisti „Šėtoniškas eiles“, – pažymi britų leidėjas Mitchas Albertas, – bet galbūt išvysime garsių ir uždraustų Irano rašytojų Sadegho Hedayato, Shahrnoushos Parsipour ir Houshango Golshiri knygas.“

Galbūt bus išleistas ir Irane uždraustas Williamo Faulknerio romans „Kai aš gulėjau mirties patale“, bei grupių „The Beatles“ ir „Rolling Stones“ dainų tekstai.

Tuo tarpu Irano prezidentas Rouhani žada ir laisvesnę prieigą prie interneto. Įdomu, kaip bus iš tikrųjų.

Visagalė kinų cenzūra

Tuo tarpu kai kurie Vakarų rašytojai sutinka su Kinijos cenzorių reikalavimais pakeisti ar iškupiūruoti jų kūrinius. Priežastis paprasta: jiems norisi patekti į milžinišką Kinijos rinką ir iš jos uždirbti.

Štai Harvardo profesoriaus Ezros F. Vogelio parašyta biografija apie Kinijos lyderį Den Siaopiną buvo šiek tiek pakoreguota ir jos kiniškas variantas nuosaikesnis, nei angliškas originalas. Garbusis profesorius teigia, kad sutiko su cenzūra dėl milžiniškos skaitytojų, apie kurią Vakarų autoriai tegali tik svajoti, auditorijos. JAV profesoriaus knyga buvo parduota 30 tūkstančių, o Kinijoje – 650 tūkstančių egzempliorių tiražu.

„Man pasirinkti buvo lengva, – sako jis. – Geriau jau tegul skaitytojus pasiekia 90 procentų knygos, nei iš viso nieko.“

Tokie kompromisai tampa įprasti. Praeitais metais JAV elektroninių knygų leidėjų uždarbiai Kinijoje išaugo 56 procentais. 2012 metais kinų leidėjai nupirko 16 tūkstančių užsienio autorių knygų teisių. 1995 metais jų buvo nupirkta vos 1664. Milžiniškas šuolis.

Kinai užplūsta Vakarų knygų muges, švaistydami milžiniškus avansus. Jie negaili ir honorarų. Pavyzdžiui, J. K. Rowling Kinijoje uždirbo kuklią 2, 4 milijonų JAV dolerių sumą.

Kinijos cenzūra dažniausiai savo leteną uždeda ant erotinės literatūros (taip šioje šalyje žlugo sumanymas išleisti E. L. James „Penkiasdešimt pilkos atspalvių“) ir labai jautriai reaguoja į bet kokį Kinijos, jos politikos ir gyvenimo paminėjimą. Jei rašote apie etninius konfliktus Kinijoje, Taivaną, Tibetą ar kitą opią temą – jūsų knygos kinų skaitytojai tikrai nepamatys.

Taip iš JAV gyvenančio detektyvų ir trilerių rašytojo Qiu Xiaolongo romano buvo ištrintos visos užuominos apie Šanchajų (jis buvo pervadintas anoniminiu miestu „H“), nes cenzūra nenorėjo, kad Šanchajus sietųsi su nusikalstamumu.

Dar prieš dvidešimt metų kinų leidėjai pirkdavo ribas peržengiančias knygas ir rizikuodavo jas leisti, tikėdamiesi, kad jos prasprūs pro budrią cenzoriaus akį. Deja, tie laikai baigėsi: dabar kiekviena iš 560 Kinijos leidyklų turi savo cenzorių, be to, knygą turi patvirtinti Vyriausioji spaudos ir leidybos administracija. O jie gali savavališkai išmesti ištisus skyrius ar iš viso uždrausti leisti knygą.

Tiesa, pačios leidyklos užsiima labai griežta savicenzūra. „Jei mes pralesime kokį dalyką, kuris patrauks valdžios žmonių dėmesį – mūsų karjera baigta“, – sako vienas iš Kinijos leidyklų vadovų.

P.S.

Pradėkime nuo geografijos – dešimties keisčiausių literatūros paminklų ir JAV bibliotekų, kuriose vaidenasi. Toliau – garsiausi literatūros dendžiai, rašytojai keistais kostiumais ir šešios garsios knygos, kurias parašyti užtruko maždaug pusantro mėnesio. Pabaigai – įsimintinos dedikacijos ir paprastas testas – pagal maistą atspėti knygas. Sėkmės skaitant.