Tekstas parengtas pagal leidinyje „Polityka“ (Lenkija) skelbtą žurnalisto D. Antonowicziaus straipsnį apie futbolą ir sirgalius.

Dešimčių tūkstančių futbolo aistruolių, kurie choru gieda, kad bus su savo mylimu klubu iki paskutinio atodūsio, ritmingai ploja, susikibę rankomis šokinėja, labai primena religinių susirinkimų dalyvių elgesį. Asociacija su religija neatsitiktinė. Pasak sociologo Thomaso Luckmano, šventybė, sakralumas visiškai neišnyko iš šiuolaikinio žmogaus gyvenimo. Sociologo tvirtinimu, mes gyvename naujojo sakralumo laikais, kai šventybės sfera vis mažiau kontroliuojama institucinių religinių struktūrų. Tad jei pažvelgsime į futbolo aistruolius kaip į nematomų religinių kultų bendruomenę, mums bus lengviau suprasti, ką reiškia „sirgti“ už mylimą komandą.

Pradėkime iš eilės. Išeities taškas – emocinis žmonių susibūrimas aplink abstrakčią ir transcendentinę sporto klubo idėją. Sirgaliai sukuria palyginti tvirtą bendruomenę, kuriai būdingi glaudūs ryšiai grupės viduje ir didelis nepasitikėjimo pasauliu anapus grupės lygmuo. Juos jungia tyra, nuostabi ir šventa klubo idėja, atliekanti sakralinio objekto vaidmenį. Sportininkai, treneriai jau ne tokie svarbūs: jie savo prigimtimi yra besikeičiantys ir netobuli šventos idėjos įsikūnijimai. Jie ateina ir nueina, dažniausiai nepalikdami gilesnio pėdsako atmintyje, o sirgalių bendruomenė gyvuoja toliau.

Varžybos tampa tikru liturginiu ritualu. Čia galima išreikšti jausmus, būti drauge, jausti intensyvią, galima sakyti, religinę bendrystę. Dalyvavimas bendruose ritualuose pripildo kone magiškos jėgos. Čia bendrumo jausmas vyrauja prieš individualumą, tai, kas jungia, svarbiau nei skirtybės. Visai tai prisideda prie naujo, kad ir neilgaamžio, būvio, kuriame nusitrina visi socialiniai ir profesiniai skirtumai. Stadione tradicinės hierarchijos ir už jo ribų galiojantis socialinis statusas netenka galios. Tai keičia egalitarinę bendrystę, kurią palaiko vienoda apranga, bendros dainos ir simbolika.

Reikšminga ir pati stadiono struktūra. Tomaszo Szlendako ir Radoslawo Kossakowskio tyrimai parodė, kad egzistuoja ypač stiprus sirgalių emocinis ryšys su sportiniais objektais. Stadiono architektūra stiprina asmeninius išgyvenimus ir minios galios pojūtį, tai, ką religijos sociologai įvardija kaip individualų švento kosmoso išgyvenimą, religinės ekstazės sukūrimą, kuri, kaip teigė prancūzų sociologas Gustave Le Bonas, veikia kitus kaip virusas. Kai kurie stadionai – Liverpulio „Anfield“, Barselonos „Camp Nou“, Londono „Stamford Bridge“ – tai tam tikros šventovės, į kurias keliauja piligrimų ne tik iš artimos aplinkos, bet ir iš tolimų pasaulio kampelių. Čia atvyksta ne tik to klubo gerbėjai, bet ir kitų „religinių bendruomenių“ nariai, kurie svarbiu gyvenimo įvykiu vadina apsilankymą šioje sporto šventovėje.

Nieko nuostabaus, kad didelė dalis aistruolių labai neigiamai vertina idėją, jog tas pats stadionas gali priklausyti keliems klubams. Pažvelkime į tai per religinę prizmę – argi normalu, kad tavo šventykloje pasirodytų kitų religijų atstovų su savo ritualais?

`danijos futbolo rinktinės sirgaliai Europos čempionate 2012 metais.

Varžybos sirgaliams – išskirtinis įvykis, kai išnyksta įprastas laikas, sukuriama metafizinė erdvė. Laikas stadione įgauna specifinį ritmą, padalinamas į kėlinius. Kartais net įvyksta tai, kas realiame pasaulyje neįmanoma: vienu metu visas stadionas sulaiko kvėpavimą, ir laikas tarsi sustoja. Taip pat galima kalbėti ir apie „liturginį laiką“, kuris sutampa ne su kalendoriniais metais, bet su sezono tvarkaraščiu. Sezono pradžia ir pabaiga yra lydimi ypatingo šventiškumo. Specialūs ritualai padeda ištrūkti anapus sterilaus, reglamentuoto kasdienio gyvenimo. Magiškame aistruolių pasaulyje kai kurios įprastos elgesio taisyklės negalioja, ir jas pakeičia specifinis elgesys: švilpimas, teisėjų, priešininkų komandos ar jos gerbėjų įžeidinėjimas. Norėdami išreikšti griežtai negatyvias nuostatas, sirgaliai, kaip bendruomenė, griebiasi šovinistinių, rasistinių, antisemitinių šūkių. Tai yra susikaupusio pykčio iškrova banaliu, bet veiksmingu būdu. Pats skanduočių turinys turi antraeilę reikšmę. Juk kalbama ne apie realias nuostatas – kur kas svarbiau galimybę sugriauti draudimus, atmesti politkorektiškumą ir tokiu būdu pajusti palengvėjimą ar net apsivalymą. Religiniame gyvenime šis aspektas labai svarbus.

Žinoma, sirgalius galima klasifikuoti į grupes. Visos jos skirtingai įsitraukusios į bendrystę ir turi savitą požiūrį į savo klubo „šventumą“. Žiniasklaida dažniausiai atkreipia dėmesį į fundamentalistus: pačius radikaliausius požiūriu ir elgesiu sirgalius. Jie aktyviausiai dalyvauja bendruose ritualuose: kuria plakatus, organizuoja aktyvų palaikymą stadionuose, veliasi į chuliganiškus susirėmimus, kurie yra būtina aukojimosi už tai, kas tau svarbu, dalis.

Kita sirgalių dalis – ortodoksai. Tai radikalūs sirgaliai, kurie save vadina klubo branduoliu ir „šventosios ugnies“ saugotojais. Jie nesivelia į susirėmimus, nėra aktyviausi varžybų metu, tačiau klubo palaikymas – tai kasdienis jų gyvenimas.

Trečioji dalis – nepraktikuojantys tikintieji. Tai sirgaliai, jaučiantys emocinį ryšį su klubu, tačiau nelanko varžybų dėl asmeninių (gyvenamoji vieta, finansai, šeima) ar subjektyvių (nesijaučia jaukiai šėlstančioje minioje) motyvų. Kaip ir bet kurioje religinėje bendruomenėje, dalis nepraktikuojančiųjų yra mažatikiai, kurie vis atitolsta nuo savo klubo, taip pat jiems būdingas „ekumenizmas“, kai kiti klubai nėra suvokiami kaip priešininkai, bet kaip būtina sportinio spektaklio dalis, kurią dera gerbti.

Dar viena sirgalių dalis – save demonstruojantys klubo gerbėjai, kurie dar vadinami sėkmės medžiotojais. Jie aktyviai demonstruoja savo prisirišimą prie klubo, apsivelka rūbus su klubo atributika. Iš tiesų jiems ši simbolika nekelia didesnių emocijų, jiems ėjimas į stadioną reikalingas pirmiausia kaip galimybė pademonstruoti save.

Paradoksaliausia sirgalių dalis – „ateistai“. Tai komercinio sporto entuziastai, kurie kolekcionuoja malonias emocijas. Jiems stiprus emocinis prisirišimas prie kokio nors klubo atrodo barbariškas, jie orientuojasi į globalių prekės ženklų vartojimą. Juos domina rungtynės, kuriose žaidžia garsūs klubai ar populiarūs žaidėjai.

Galima kalbėti apie konfliktą tarp įprasto sirgalių pasaulio ir dabartinės sporto komercializacijos. Pastaroji yra iššūkis kvazireliginiam sirgalių pasauliui. Šiandienos futbolo klubams sirgaliai pirmiausia yra klientai, kurių ištikimybė matuojama pinigų suma, kurią jie išleidžia bilietams ir suvenyrams. Naujoji rinkos ideologija svetima „religiniams“ sirgaliams, kuriems tai – vertybių išniekinimas. Jie kovoja su stadionų komercializacija, tvirtina ginantys sportinius principus nuo pinigų teroro. Savo ruožtu klubų vadovai labiau mėgsta geras emocijas kolekcionuojančius žiūrovus, kuriems varžybų stebėjimas yra paprasčiausiai atsipalaidavimo ar geros energijos pasisėmimo būdas. Dažnai klubo administracija konfliktuoja su „aborigenais“, „ultromis“, kurie tampa kliūtimi naujiems verslo planams. Tačiau ar komercija nugalės „religiją“, dar visai neaišku. Tas magiškas bendrumas, kurį siūlo „tikrieji“ sirgaliai, yra patraukli alternatyva perdėm racionalizuotam ir struktūruotam kasdieniam pasauliui. Vis daugiau žmonių ieško alternatyvų. Kodėl gi ne sporto „religijoje“?

 Parengė Andrius Navickas