Sklaidant šių dienų Lietuvos žurnalus ir spalvotus priedus, nejučia išsprūsta frazė, kad „žvaigždės“ rašo apie „žvaigždes“. Vienur straipsnių herojai – laidų vedėjai, apžvalgininkai, viešųjų ryšių agentūrų savininkai, kitur tie herojai jau kalbina verslininkus, politikus, bankininkus ir sukasi karuselė, kurioje kiekvienas kuria savo gražią istoriją. Atrodo, kad Lietuvos žmonės jau priprato, jog pirmuose puslapiuose būtinai turi būti tik žinomi vardai ir veidai. Paprastiesiems lyg ir nedera ten būti, nors iš tikrųjų žurnalistikos paskirtis yra fiksuoti kasdienybės tėkmę. Matyt, toks „žvaigždyno“ spindesys mūsų žiniasklaidoje suglumina bet kurį žmogų, kai jis išgirsta, kad su juo nori susitikti žurnalistas. „Bet aš niekuo neįžymus“, – išgirstame pasiteisinimą. Vis dėlto man, kaip žurnalistei, labai norėtųsi, kad kiekvienas jaustųsi vertas būti pakalbintas ir išgirstas, nes netikėtai pasisukus likimo ratui iš mūsų visų kūniško spindesio lieka labai mažai – tik pelenai urnoje ar žemės kauburėlis kapinėse. Tikrovė negailestinga. Tad kur gi mūsų tikrieji turtai? Apie tai pakalbėti susitikau su Milda Misiūniene, kuri neturi jokių visuomeninių titulų, tačiau turi tai, ko daugeliui mūsų labai trūksta.

Ramybė

„Kaip dažnai žmogus jaučiasi labai svarbus! Tada jam atrodo, kad be jo pasaulis sugrius. Jam netrūksta nei kolegų pagarbos, nei draugų dėmesio, ir jis pradeda galvoti, jog kitaip net būti negali. Panašiai buvo ir man, – sako moteris, pakvietusi mane patogiai įsikurti jos virtuvėje, kur prabėga didžioji jos dabartinio gyvenimo dalis. – Dirbau atsakingą ir mėgstamą darbą, nuo mano sprendimų daug kas priklausė, keliavau po pasaulį, ilsėjausi geriausiuose kurortuose. Atrodė, kad pasaulis – po mano kojomis. Šiandien galiu pasakyti, kad aš tiesiog šuoliavau per gyvenimą“.

Šiandien galiu pasakyti, kad pasaulį užkariauti nieko nereiškia, tai menkniekis. Nes visa tai per keletą akimirkų gali sudužti“

Kilusi iš Švenčionių krašto Milda įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti teisės, nes labai norėjo būti reikšminga, išbandyti save ir įrodyti, kad daug ką gali ir sugeba. Būdama 23 metų ištekėjo. Jos vyras taip pat teisininkas. Ne paslaptis, kad visais laikais teisininko profesija buvo prestižinė ir pelninga. „Dabar suprantu, kad visi tie mano siekiai buvo tik paprasčiausias žmogiškas išdidumas. Tačiau reikėjo dešimt metų, iš kurių šešeri prabėgo sėdint invalido vežimėlyje, kad turėčiau pakankamai laiko apmąstyti daugelį dalykų. Dabar mąstau apie du: ką turėjau anksčiau ir ką turiu dabar. Tada aš turėjau visą pasaulį, man netrūko pasisekimo, galėjau sutvarkyti visus reikalus. Bet šiandien galiu pasakyti, kad pasaulį užkariauti nieko nereiškia, tai menkniekis. Nes visa tai per keletą akimirkų gali sudužti“, – pradėjo pasakoti savo istoriją ponia Misiūnienė. „Buvau viename svarbiame pasitarime ir jam baigiantis pajutau, kad nebeturiu kojų. Aš žinojau, kad sergu išsėtine skleroze, bet iki tol į tai nekreipiau dėmesio, nors gydytoja ne kartą perspėjo, kad liga labai rimta. Bet man atrodė, kad aš viską galiu. Ir štai tame pasitarime pajutau, kad mano kojos paralyžiuotos, aš jų nejaučiu. Tą kartą buvo gana įtempta situacija dėl tam tikrų muitinės problemų, kurioje mano nuomonė buvo reikšminga, nors gal ir ne visiems ji patiko. Pirma mano mintis buvo, kaip aš atsistosiu. Visi pamatys, kad esu bejėgė... Buvau labai išdidi, dabar populiaru sakyti – ambicinga, – atvirai prisipažįsta Milda. – Vis dėlto tas momentinis paralyžius praėjo, aš pakilau nuo kėdės, tačiau mano karjera baigėsi. Baigėsi ir vienas mano gyvenimo etapas. Į darbą aš jau nebegrįžau, liga buvo gerokai pažengusi. Kai su tokia diagnoze patenki į ligoninę, gerų prognozių nesitikėk. Kitokiam gyvenimui aš nebuvau pasiruošusi, bet jis atėjo...“ Prieš mane invalido vežimėlyje sėdinti moteris išjungia orkaitę, iš kurios sklinda labai viliojantis iškepusios picos kvapas.

 „Žinoma, bendradarbiai sakė: tu dar sugrįši, mes tavęs lauksim, bet tai buvo tik žodžiai, – prisimena ji. – Labai greitai viskas pasimiršo, ir likau viena su savo bėda ir su savo gyvenimu. Savaime suprantama, buvo mano šeima, geri gydytojai, tačiau su savo mintimis turėjau tvarkytis pati viena“.

Gyvenimas yra toks nenuspėjamas, kad niekada negali žinoti, kas tavęs laukia rytoj. Visi džiugiai priimame netikėtus nuotykius, malonias staigmenas, bet ką daryti, kai kokie nors įvykiai kardinaliai keičia tavo gyvenimą ta linkme, kurios net košmare nesame sapnavę. Kas padeda išgyventi tuomet, kai kojos nebejaučia žemės tikriausia šių žodžių prasme?..

Kai kojos nebejaučia žemės

Kas padeda išgyventi tuomet, kai kojos nebejaučia žemės tikriausia šių žodžių prasme?..

„Kai esi labai aktyvus žmogus ir staiga absoliučiai visame kame sustoji, tavo sąmonėje įvyksta katastrofa, – dalinasi savo patirtimi mano pašnekovė. – Buvo tiek draugų, kurie be manęs neapsieidavo, kuriems buvau tokia reikalinga, bet jų nebeliko. Net ir patys brangiausi, artimiausi tavo šeimos žmonės negali niekuo padėti. Jie stengiasi, užjaučia, bet nieko daugiau. Geriausi gydytojai skiria vaistus, nors visi žino, kad ši liga nepagydoma. Taigi, aplinkui mane bejėgių kompanija, o mano jėgos kasdien eina vis silpnyn...“

 Sakoma, kad visiems žmonėms reikia patirti tam tikrus gyvenimo sunkumus, kad galėtų patys geriau save pažinti, bet kartais tie sunkumai atrodo labai beviltiškai. Milda taip pat grimzdo į neviltį. „Kas belieka: gyventi prisiminimais, kol savigaila pastūmės į neapykantą visam pasauliui, užsisklęsti vienatvėje, kol neviltis pasiūlys pakelti ranką prieš save, o gal maitinti save iliuzija apie naujų vaistų sukūrimą, kurie sugrąžintų ankstesnį gyvenimą? Ne, visa tai ne išeitis, – sako moteris. – Ir tada pradedi ieškoti pagalbos jau ne tarp žmonių. Labai nedrąsiai pakeli akis aukštyn... Bet situacija kasdien vis blogėja, apima depresija, raudi ir verki, nes paprasčiausiai nebežinai, kaip toliau gyventi. Mano gydytoja tuo metu buvo viena geriausių Lietuvoje, vienintelė, kuri stažavosi Anglijoje išsėtinės sklerozės gydymo srityje, tačiau liga nepagydoma. Kartą perpilant kraujo plazmą medikai supainiojo kraujo grupes. Mano organizmą ištiko baisus šokas, vos nenumiriau, jau mačiau tuos tunelius, kuriais iškeliauja žmogaus siela. Atsigavau, reikia toliau gyventi, o kaip tai daryti – nežinau“.

Ne veltui sakoma, kad sotus alkano neužjaus. Lygiai taip ir sveikas ligonio nesupras. Milda pasakojo, kad labai sunku buvo susitaikyti su tuo, jog nebeliko nė draugų, kurių taip reikėjo. Buvę kolegos net nepaskambindavo, o taip norėdavosi sulaukti kokio skambučio, išgirsti, kad prisiminė... Bet ji nieko nekaltina. „Toks tas gyvenimas: visi skuba, bėga, ir aš tokia pati būčiau. Ne taip paprasta suprasti, kaip kitas jaučiasi. Vis dėlto susitaikyti su tokiu supratimu būnant nepagydomu ligoniu man buvo labai didelis šokas. Turėjau pripažinti, kad visos draugystės ir bičiulystės buvo visai netikros, laikinos“.

Tokiose situacijose labai išryškėja kiekvieno žmogaus ar grupės žmonių vertybinės nuostatos: draugas ar kolega reikalingas, kol gali būti kuo nors naudingas, tačiau vos tik nebelieka naudos, vis sunkiau rasti laiko ir noro pasidomėti, kaip tam draugui ar buvusiam kolegai sekasi. Esame labai inertiški, vengiantys prisiimti nors mažą dalelę atsakomybės už tą silpnesnį, kuriam reikia padėti nesitikint jokios grąžos. Auka mūsų civilizuotai visuomenei yra nepriimtina sąvoka.

Auka mūsų civilizuotai visuomenei yra nepriimtina sąvoka.

Paprašiusi padėti supjaustyti garuojančią picą ir pakvietusi kartu papietauti savo vyrą Mamertą, Milda prisipažįsta, kad tuo metu jai dar reikėjo žmonių paguodos, palaikymo. „Bet patyrusi tą savotišką atstūmimą, supratau, kad mano situacijoje reikia kitaip žiūrėti į aplinkinius, – sako ji. – Dabar iš žmogaus aš nieko nebesitikiu, nes ir norėdamas ką nors gera padaryti, jis yra bejėgis. Kadangi turėjau daug laiko mąstyti, dabar jau žinau, kad paprastai žmogui yra sunku išlikti ir būti kartu, kai jis negali akivaizdžiai padėti. Tokiu atveju jis turi sau pripažinti, kad yra ne visagalis, ne nugalėtojas. O kas gi nori likti pralaimėjusiu? Geriau jau pasišalinti ir nejausti savo žmogiškojo ribotumo. Manau, kad tai yra viena iš priežasčių, dėl kurios sveikieji šalinasi neįgaliųjų. Žmogaus protas nori išspręsti visas problemas, įminti visas mįsles, tačiau dažnai gyvenime būna situacijų, kai reikia tik jautrios širdies, o ne kieto proto. Kita vertus, nuo silpnojo nusigręžiantis žmogus labai daug praranda. Jis bijo priimti gyvenimo pasiūlytą iššūkį, per kurį galėtų atrasti daug naujų dalykų. Jis užverčia knygą net nepradėjęs skaityti“.

„Jūs šitas tiesas supratote dabar, o kaip būtų, jei būtumėt sveika?“– paklausiu jos, prieš tai pabandžiusi sužinoti picos tešlos receptą, bet Milda, kaip ir visos geros šeimininkės, šypsojosi ir sakė, kad jis labai paprastas.

„Būtų taip, kaip yra tiems, kuriems mano negalia per sunki, – juokiasi ponia Milda. – Sėdint invalido vežimėly Dievas duoda išminties“. Ir staiga surimtėjusi pridūrė: „Aš praradau savo kūną, bet atradau dvasinį supratimą“.

Gyvenimas šiandien

Nors ponia Misiūnienė gali judėti tik su invalido vežimėliu, bet jos veiklumu ir energija ne kiekvienas sveikasis galėtų pasigirti. Čia pat virtuvėje prie lango guli jos nešiojamas kompiuteris, kuriame ji naršo ieškodama įvairios informacijos, bendrauja su Lietuvos parapletikų asociacijos vadovais, siūlo įvairius neįgaliųjų gerovės, švietėjiškus projektus. Begeriant arbatą ir kalbantis su Mildos vyru, negalėjau praleisti progos ir gal net šiek tiek tiesmukai paklausiau: „Dažnai tenka girdėti, kad vos tik į šeimą pasibeldžia rimta bėda ar vaiko, žmonos liga, vyrai išeina iš tų namų. Ar niekas jūsų neklausė, kodėl jūs neišėjote?“ Gal dėl netikėto klausimo, o gal dėl ramaus būdo jis truputį patylėjo, šyptelėjo ir atsakė: „Iš tikrųjų niekas taip neklausė. Gal tie, kurie išeina, yra labai drąsūs. Aš nesu toks. Prieš priimdamas sprendimą labai daug svarstau, pabandau pabūti kito žmogaus vietoje. Panašiai buvo ir prieš dešimt metų, kai sužinojom apie Mildos ligos perspektyvas. Tada pagalvojau, kad tiek metų kartu išgyvenęs, aš jos nepaliksiu“. Moteris žiūrėjo į savo vyrą ir šypsojosi. „Jis kiekvieną dieną turi labai daug sprendimų priimti“, – įsiterpė ji. Pasirodo, ponas Mamertas dirba teisėju viename Vilniaus miesto teismų. Taigi, tikriausiai, ne apie drąsos stoką reikėtų kalbėti, bet apie didelį atsakomybės jausmą. Misiūnų šeimoje užaugo du sūnūs. Vienas sukūrė šeimą, kitas sėkmingai tęsia teisininkų šeimos tradicijas.

Manau, kad visiems inteligentams reikėtų pastudijuoti Bibliją. Būtų daugiau šviesos žmonių protuose, o visuomenėje daugiau gerumo.

Iš kur ateina ramybė?

„Prieš kelerius metus aš baigiau Biblijos kursus, – grįžo prie savo pasakojimo Milda, kai padėkojęs už pietus šeimininkas išėjo į svetainę. – Manau, kad visiems inteligentams reikėtų pastudijuoti Bibliją. Būtų daugiau šviesos žmonių protuose, o visuomenėje daugiau gerumo. Man Dievo žodis padėjo įsitvirtinti tuose išgyvenimuose, kuriuos aš jau buvau patyrusi. Iš tikrųjų nebuvo lengva beveik metus kelis kartus per savaitę važiuoti į užsiėmimus, kurie vyko neįgaliesiems visai nepritaikytose patalpose. Reikėjo labai save disciplinuoti, sukaupti visą savo valią ir pasiryžimą, kad sėkmingai išklausyčiau visą kursą. Negalėjau vėluoti, reikėjo laiku atsiskaityti už duotas temas, tačiau ten išmokau įsiskaityti į Šventąjį Raštą, išmokau remtis Juo, kai labai sunku ir niekas nebegali paguosti. Šiandien mano visas pasitikėjimas yra Kristuje, Jo gyvenimo pavyzdys mane stiprina, o kryžiaus auka įkvepia neprarasti vilties“, – sulig šiais žodžiais Mildos akyse pasirodo ašaros. Akivaizdu, kad ji kalba apie jai labai svarbius ir artimus santykius. „Kas nors gali sakyti, kad Biblijoje yra daug personažų ir veikėjų, – sako ji. – Taip, jų ten daug ir visokių, bet tai tik pamokančios iliustracijos, o gyvenimo pavyzdys yra tik vienas – Kristus. Mąstydama apie Kristaus auką aš išmokau kitaip žiūrėti ir vertinti savo gyvenimą. Kūno ir viso, kas materialu, laikinumas manęs jau nežeidžia ir negąsdina. Kita vertus, man nerūpi, kurioje Evangelijoje ar kuriame laiške yra parašyta viena ar kita eilutė, bet aš žinau, kad tai, kas yra mano širdy, sutampa su ta knyga. Ir tai iš esmės pakeitė mano gyvenimą, suteikė neapsakomos ramybės. Aš nenoriu pasakyti, kad mano gyvenime nėra liūdesio, pykčio ar nusivylimo. Visko būna, bet mano širdis nuolatos pripildyta dėkingumo. Kai meldžiuosi, nieko negaliu prašyti, galiu tik dėkoti“, – šypsosi Milda, o akys ir vėl prisipildo meilės ašarų. „Ko galiu prašyti? Juk Dievas viską žino ir mato. Be to, išpažindama Kristų savo Viešpačiu, aš priimu Jo kančios auką, o Jis pakelia mano negalią. Taip aš esu Jame, o Jis manyje“, – mano pašnekovė atskleidžia savo labai giliai išgyventus maldos patyrimus. Matyt, toks nuoširdus šios moters tikėjimas jai padėjo ne tik susitaikyti su šio pasaulio laikinumu, bet ir atrasti naują viltį.

„Aš žinau, kad turim ateitį“

„Aš žinau, kad turiu ateitį, tik ne šitame būvyje“, – sako ji taip užtikrintai, tarsi kalbėtų apie tuos medžius, kuriuos mato už lango. „Aš svajoju apie tai, kas manęs laukia pas Tėvą, kaip parašyta Biblijoje“, – toliau savo mintį tęsia Milda. „Ir tuomet, kai sunku, kai dėl ligos prasideda skausmo priepuoliai, kai supuola visos nepalankios aplinkybės, kai, rodos, niekad nenušvis diena, sąmonėje dzingteli mintis – aš žinau savo ateitį, viskas čia laikina, netruks praeiti. Ir palengva rimsta skausmai, praeina pyktis, keičiasi nuotaika. Visos tos nepalankos aplinkybės manęs nebestumia į neviltį“.

„Aš neieškau naujausių gydymo būdų ar vaistų, desperatiškai nemaldauju stebuklo, aš tik paprasčiausiai dėkoju Dievui už viską, ką dar galiu daryti, ir dėkoju už tai, ką turėsiu ateityje...“

Invalido vežimėlyje sėdinti ir iki pusės beveik nevaldanti savo kūno Milda sako, kad ji visai į jį nesikoncentruoja. Moteris labai ramiai paaiškina: „Aš neieškau naujausių gydymo būdų ar vaistų, desperatiškai nemaldauju stebuklo, aš tik paprasčiausiai dėkoju Dievui už viską, ką dar galiu daryti, ir dėkoju už tai, ką turėsiu ateityje. Pasitikėdama Dievo meile ir gailestingumu randu išeitį iš įvairių situacijų. Mane džiugina ne tai, kas vyksta aplink mane, bet tai, ką aš turiu savo viduje. Žmonės dažniausiai negalvoja, kad jų gyvybė yra jų širdyje. O juk didžiausias turtas ir stebuklas yra jų širdies tikėjimas...“

„Ar jūs galvojote apie tą turtą, kai buvote sveika?“ – klausiu.

„Ne, žinoma ne“, – prisipažįsta ji.

„Kodėl daug dalykų įvertiname tada, kai jų netenkame?“ – banalus mano klausimas, bet įdomu išgristi Mildos atsakymą.

„Todėl, kad žmonės neturi laiko galvoti. Jie visko nori daug ir greitai. Nors girdi įvairių nelaimingų istorijų, mato tragiškus įvykius, bet tai atsitiko ne su jais. Man taip nebus, nuramina save ir toliau skuba veikti. Ypač mūsų visuomenėje dabar visokiais būdais visi skuba prasigyventi. Ir šioje srityje kartais jau nebėra skirtumo tarp tikinčių Dievą ir netikinčiųjų. Bet man skaudu ir dėl vienų, ir dėl kitų. Ne ten jie savo turtus kaupia, bet kiekvienas eina savo pasirinktu keliu, o atėjus laikui moka savo kainą“. Šiek tie patylėjusi pasakoja, kad kartais su vyru nuvažiuoja į Akropolį. Nepatinka ten jai, nes pamatanti galybę žmonių be veido. „Juk žmogaus veidas geriausiai atspindi, kas dedasi jo viduje, tik reikia mokėti tai matyti“.

„Kokį jausmą Jūs patiriate žiūrėdama į tuos sveikus, patenkintus žmones?“ – bandau suprasti pašnekovės mintis.

„Aš jaučiuosi blogai, nes matau tragišką vaizdą. Žmonės juda kaip prisukti žaisliukai. Jie bėgioja tarp prekių gausybės, blaškosi negalėdami pasotinti akių geismo ir visų jų pilki veidai. Matau minią, kurioje dominuoja pilkas veidas ir mechaninis veiksmas. Ir tada man jau ne savęs gaila, bet jų, nes matau, kad jie neturi Dievo ramybės ir Jo gyvenimo pilnatvės. Tada man norisi verkti ir melstis už juos, kad jie pažintų kitokius turtus, kad jų veiduose, kaip ir širdyse atsirastų gyvybė, nušvistų tikras džiaugsmas dėl Dievo meilės“.

Paradoksaliai skamba, kai šitame technologijų amžiuje girdi, jog neįgalusis meldžiasi už sveikąjį. Kuriam iš jų reikia išgydymo?

„Tokios ligos kaip mano šiaip sau neatsiranda, – dalijasi savo mintimis Milda. – Aš šiek tiek tyrinėjau žmonių, kuriems diagnozuota išsėtinė sklerozė, gyvenimo istorijas. Žinote, išvados nedžiugina. Dažniausiai tai aukšto intelekto, tačiau labai išdidūs žmonės. Sunku, bet reikia pripažinti, kad ir aš buvai labai išdidi. Turėjau Dievo duotą dovaną – gerus protinius gebėjimus, bet jaučiausi kaip visagalė, galvojau, kad viską galiu aš pati. Tokiems kaip aš invalido vežimėlis labai gera vieta. Ji labai žiauri kūnui, tačiau palaiminimas sielai. Kartais tokius žmones sustabdo tik mirtis arba kalėjimas. Dabar aš įkalinta kūnu, bet mano dvasia yra laisva“.

„Ar gali žmogus neužkliūti už išdidumo slenksčio?“ – klausiu tikėdamasi kokio nors truputį kompromisinio atsakymo.

„Ne, neatiduodant padėkos ir garbės Dievui, negali. Išdidumas yra žemiškojo progreso motyvas. Suteikdamas protą Dievas išskyrė žmogų iš visos gamtos kūrinijos, bet proto puikybė gali žmogų ir paskandinti“, – sako pašnekovė.

Pirmas dalykas, kurio neįgalusis turėtų savęs paklausti: ką aš daliu padaryti dėl kitų. Tik tada reikėtų klausti, ką man gali duoti kiti?

Turi ką pasakyti Milda ir savo likimo draugams, neįgaliesiems, kuriuos, kaip ji sako, mylinti kažkokia nežmogiška meile. „Pirmas dalykas, kurio neįgalusis turėtų savęs paklausti: ką aš daliu padaryti dėl kitų. Tik tada reikėtų klausti, ką man gali duoti kiti? – aiškina moteris. – Dažnai man atsako, kad aš nieko negaliu. Kalbėti gali? Galiu. Tai gal gali kam nors knygą paskaityti ar ją atpasakoti, o gal gali gerų žodžių pasakyti. Neskubėkite reikalauti iš kitų, pasistenkite ką nors duoti. Neįgalieji kartais būna taip pat labai dideli egoistai. Vasarą ilsiuosi prie jūros Parapletikų centro poilsiavietėje. Sutikau ten vieną jauną, nuostabią moterį, kuri po avarijos jau aštuoneri metai sėdi invalido vežimėlyje. Labai talentinga, rašo eiles, kuria giesmes, bet man gaila jos vyro, nes jis yra įkalintas jos negalios. Taip negalima. Liga negali būti aukščiau už artimo žmogaus asmeninį gyvenimą. Jis turi išlikti asmenybė, o ne tik slaugytojas. Aš taip nenoriu, mano vyras privalo turėti savo gyvenimą. Antraip būtų didelė nepagarba mano žmogui ir paslėptas egoistinis kerštas“.

„Ar galite įsivaizduoti, kaip jaustumėtės, jei sirgtumėte šia nepagydoma liga ir netikėtumėte Dievu?“ – jau atrodo tikrai remiu prie sienos šią stiprią moterį.

„Turint omeny, kad buvau labai aktyvi ir išdidi, greičiausiai, manęs jau nebebūtų, matyt, būčiau kažką sau padariusi. Dievas iš tiesų yra mano stiprybė, o tikėjimas – mano turtas. Žinot, mano masažistė sakė, kad mano kūnas atrodo, kaip užkonservuotas: jis nejudrus, bet nesikeičia į blogąją pusę, kaip turėtų įprastai būti. Paprastai ši liga reiškiasi be skausmo, tik palengva atrofuojasi raumenys, bet man būna didžiuliai skausmai, tarsi kažkas suktų mano raumenis. Aš tikrai nebesu prisirišusi prie šios žemės, bet noriu užpildyti savo dienas kitiems skirta veikla“.

O pabaigai Milda papasakojo savo labai asmeninį patyrimą Priskėlimo bažnyčioje Kaune. Ten ji buvo nuvažiavusi pasiklausyti vienuolės iš Anglijos, kuri tarnauja žmonėms melsdamasi dėl išgydymo. „Ta kukli vienuolė nedarė jokių ypatingų veiksmų, ji tik kalbėjo apie Dievą. Bet to užteko, kad žmonės patirtų įvairiausių dalykų: vieni verkė, kiti krito ant grindų, – pasakojo moteris. – Jai bekalbant mane pradėjo krėsti drebulys, ašaros liejosi upeliais, atrodė, kad iškrisiu iš savo vežimėlio, o paskui pajutau, kad per mano rankas perėjo lyg elektros srovės iškrova (vaikystėje buvau palietusi elektros laidą), net galvojau, jog rankų nebejausiu. Aš patyriau tokį Dievo dvasios prisilietimą ir sustiprinimą, kokio joks žmogus man negalėtų suteikti. Šitą patyrimą aš priimu kaip Dievo paliudijimą, kad Jis girdi ir mato. Ko gi aš dar galėčiau prašyti? Galiu tik dėkoti“.

Štai ir pasikalbėjome su, kaip ji pati sakė, tokia nežinoma ir paprasta Milda apie žemiškus ir nežemiškus turtus. Supratau, kad kai padėkos giesmė kyla aukščiau už prašymo maldą, mirtis netenka savo geluonies.

Danguolė Bičkauskienė, 2006 metai

tapati logo