„Kopų balsų“ ansamblis Juodkrantėje

Kompaktinei plokštelei „Žuvėdros grįžta jūron“ („Žara“, 2013m.) pasirodžius

Visoje Lietuvoje žinomas mokytojas ir kultūrininkas Vytautas Toleikis šio teksto autoriui rašė: „Klausau „Žuvėdros grįžta jūron“ Puiku! Gerai sudarytas rinkinys, puikus kompakto dizainas, gera kokybė. Klausausi, džiaugiuosi, o kartu ir liūdžiu, kad lietuviškos estrados tradicija iš esmės nutraukta tris kartus. Ir tai negausiai tautai! Tik Nelly, Šabaniauskas kartas sujungė, perteikė, nešė tradiciją. Taigi kompakto pasirodymas labai teigiamas kultūros reiškinys, ir būtent kultūros, ne siaura prasme – lengvosios muzikos. O labiausiai skauda širdį, kad nebeturime tautos sąmonėje Baltijos jūros. Tik paplūdymiai beliko, bet ne legenda, ne tautos veiklos istorijos, gyvenimo dalis. „Kopų balsai“ ją mums nuo vaikystės perdavė. Už tai Arvydui Paltinui reikia labai ir labai padėkoti.“

Kada estradinio ansamblio „Kopų balsai“ pradžia? Šiais, 2013-aisiais metais, jų įkūrėjas ir vienintelis vadovas Maestro Arvydas Paltinas švenčia savo garbingą 80-ties metų Jubiliejų. Pačiam ansambliui sukaktų daugiau nei 55-eri. Maestro asmeniniame archyve išlikęs anuometės Kultūros ministerijos Garbės raštas jo vadovaujamam estradiniam ansambliui, datuotas 1978-aisiais metais, sveikina kolektyvą su dvidešimtmečiu. Orkestras, vėliau performuotas į estradinį ansamblį ir pasivadinęs „Kopų balsais“, buvo suburtas jau 1957-aisiais.

Iš pradžių grota tik šokiams įvairiose Klaipėdos miesto salėse. Vėliau formuojamas bigbendas. Tam įtakos turėjo Kaune jau garsėjęs Maestro J. Tiškaus orkestras. Repertuare vyrauja svingas, džiazinės improvizacijos. Greitai kolektyvas tapo viso miesto muzikine pažiba, o nuo 1960-ųjų tituluotu „Klaipėdos estradiniu orkestru“.

Arvydas Paltinas su Klaipėdos muzikos mokyklos akordeonistų ansmbliu

Kiek vėliau orkestro prieglobsčiu tampa Jūrų prekybos uosto kultūros rūmai. Orkestre pradeda dainuoti solistai – B. Gadeikis, V. Šamšurinas, A. Stupelytė, E. Vasilevskis, B. Boguslauskas, na , žinoma, N. Paltinienė (iki 1966-ųjų N. Klimenko, pagal pirmojo vyro pavardę) ir E. Ivanauskas. 1967-aisiais susikuria N. Paltinienės ir E. Ivanausko duetas, vėliau tapęs sceninio ilgaamžiškumo rekordininku, oficialiai paskelbtas ilgiausiai dainavusiu vokaliniu duetu Lietuvoje (iki pat 2007-ųjų).

7-ame dešimtmetyje orkestras jau žinomas visoje Lietuvoje – tampa tarprespublikinių festivalių „Kauno pavasaris“, „Gintarinė triūba“ daugkartiniais laureatais ir prizininkais. 1968 m. Nelly Paltinienė paskelbiama geriausia Pabaltijo respublikų dainininke, „Kauno pavasario“ ir Lenkų dainos konkurso Vilniuje laureate, E. Ivanauskas – 1968 m. „Vilniaus bokštų “ konkurso diplomantu, tuo pačiu Lietuvai padovanodamas legendinę A. Raudonikio „Raudoną rožę“ („Lauksiu tavęs ateinant“). To dešimtmečio pabaigoje orkestras performuojamas į estradinį ansamblį, vėliau jam suteikiamas pavyzdinio kolektyvo titulas ir oficialus „Kopų balsų“ vardas. Maždaug tuo metu ansamblyje estrados dainininkų kelią pradeda V. Malinauskas, B. Petrikytė, A. Čapas, kiek vėliau – E. Kučinskas.

Ir čia reiktų kiek pertraukti pasakojimo giją. Norisi priminti skaitytojui 1970-1985 metų Lietuvos estrados panoramą, t.y. kontekstą, kuriame skleidėsi „Kopų balsų“ muzikantų ir dainininkų talentas. Būtent šis laikotarpis buvo Lietuvos klasikinės lengvosios, estradinės ir džiazo muzikos žydėjimo metas. Kartais be reikalo apie jį kalbame su atsainumu – būtent tada išaugo grupės ir vokalistai, kurie tebekoncertuoja iki šiol, o jų įrašytas dainas vis iš naujo prikelia gyventi jaunesnės kartos atlikėjai. Net ir lietuviškasis rokas savo pradžią, impulsą tolesniam augimui, gavo šiuo laikotarpiu.

Arvydas Paltinas su orkestru

Netiesa, jog atlikėjų ir ansamblių būta nedaug. Tuo laiku programas rengė LRT Lengvosios muzikos orkestras ir pučiamųjų orkestras „Trimitas“, aukštu muzikiniu lygiu galėję stebinti išlepintą Europos publiką . Daugelis vokalistų kasdieniam darbui pasirinkdavo estradinius ansamblius, kurie buvo net kelių kategorijų. Visų pirma reikėtų paminėti – Valstybinės filharmonijos kolektyvus („Nerija“, „Estradinės melodijos“, „Nemuno žiburiai“, „Vilniaus aidai“, „Plius minus“), po to – restoranų ir naktinių barų ansambliai, kai kada koncertuodavę ir didžiosiose scenose (žymiausi – „Pasimatymas“, „Orbita“ Kaune; „Šaltinėlis“, „Erfurtas“, „Dainava“ Vilniuje), taip pat pavyzdiniai estradiniai ansambliai, priklausę įvairių organizacijų ar miestų kultūros rūmams bei namams : „Versmė“, „Žėrutis“, „Oktava“(vėliau perėjusi dirbti į Valstybinę filharmoniją), „Vaivorykštė“, „Kopų balsai“, „Ekranas“ ir kt.).

O kur dar įvairiausiu statusu „prisidengę“ madingos jaunimo pop ir roko grupės – „Hiperbolė“, „Rondo“, „Vairas“, „Studija“, „Foje“, „Antis“... Ir daug daug kitų įvairių stilių, žanrų, kolektyvų. Jie grojo profesionaliai ir rimtai. Jokių fonogramų nebuvo. Kai kurie (kaip filharmonijos ir restoranų bei naktinių barų ansambliai) ir oficialiai buvo laikomi profesionalais, kiti formaliai atstovavo „meno saviveiklai“, nors pinigus uždirbdavo paprastai tik grodami ir dainuodami. Faktiškai didelės atskirties tarp jų nebuvo, nes visų kategorijų kolektyvų solistai susitikdavo kasmet rengiamuose „Vilniaus bokštų“ konkursuose, kuriuose varžydavosi, pritariant LRT Lengvosios muzikos orkestru.

Ir vis dėlto „Kopų balsai“ čia buvo išimtis. 1970-ųjų pradžioje Maestro A. Paltino ansamblis pradėjo muzikuoti Klaipėdoje XX a. antrojoje pusėje labai populiariame naktiniame bare „Neringa“, oficialiai įgydami profesionalų statusą. Tuo pat metu ansamblis išlaikė „Kopų balsų“ pavadinimą. Nuo 1970 m. „Kopų balsai“ ėmė gyventi itin aktyvų kūrybinį metą. Ansamblis ne tik nuolat rengdavo įspūdingas programas „Neringos“ naktiniame bare, bet aktyviai koncertuodavo Lietuvoje ir Sovietų Sąjungos respublikų didžiuosiuose miestuose. Jų maršrutai buvo visiškai analogiški Valstybinės filharmonijos kolektyvų gastrolių maršrutams. Tiesa, pastaruosius, o ir kitus „pavyzdinius estradinius ansamblius“ laikas nuo laiko „partija ir vyriausybė“ išleisdavo pasižmonėti „už sienos“. Tik ne „Kopų balsus“ – mat Maestro A. Paltino tėvai gyveno tuometėje Vakarų Vokietijoje; pas juos, jau senus ir pavargusius, Paltinai vėliau ir išvyko...

„Žuvėdros grįžta jūron“

Ansamblis koncertuodavo mums – didžiausiose ir mažiausiose salėse. Ir ne tik. „Kopų balsai“ kiekvienais metais Lietuvos TV įrašydavo naują koncertinę šou programą, kuri būdavo kartojama kone kiekvieną mėnesį, rengdavo autorinius kompozitorių B. Gorbulskio ir A. Raudonikio vakarus (beje, jau daug įvairiomis progomis pasakota apie Maestro Benjamino Gorbulskio ir „Kopų balsų“ draugystę, apie daugybę dainų, parašytų tik jiems), įrašinėdavo muziką Lietuvos radijo fondams, Nelly ir Eugenijus dažnai dainuodavo su LRT lengvosios muzikos orkestru.

„Kopų balsai“ Vilniaus plokštelių įrašų studijoje įrašė ir išleido keturis didelius albumus ir vieną mažą. Daugiau už juos savo įrašų publikavo tik „Estradinės melodijos“ ir „Nerija“; „Nemuno žiburiai“, „Vilniaus aidai“ teįrašė po vieną plokštelę, jauniausias Valstybinės filharmonijos ansamblis – „Plius minus“ – nei vienos. Be „Kopų balsų“, tik vienas „pavyzdinis kolektyvas“ – šviesios atminties Maestro M. Tamošiūno vadovaujama „Oktava“ – įrašė vinilo plokštelių. Deja. Šiandien kiekvienas archyvas būtų svarbus, veik neįkainojamas.

Arvydas Paltinas ir Nelly Paltinienė

„Kopų balsai“ ne tik koncertavo taip pat intensyviai kaip filharmonijos kolektyvai - ansamblis nuolat, kiekvienais metais dalyvaudavo ir Palangos estradinės muzikos festivalyje (vėliau pavadintame „Baltijos jaunystė“) kartu su „Nerija“, „Estradinėmis melodijomis“, „Nemuno žiburiais“, „Vilniaus aidais“, „Plius minus“ – tokia buvo nuolatinė ano, tuo metu žymiausio, festivalio kasmetinė programa. Jame dalyvaudavo ir daug kviestinių svečių, į jį bilietų beveik nebuvo galima gauti, bet kurio koncertų datos į Palangą sutraukdavo minias poilsiautojų, mėginančių susiburti pievelėje aplink Vasaros estradą ar net užsilipti ant stogo, kad išgirstų, o gal net ir pamatytų populiariuosius atlikėjus...

„Kopų balsų“ aktyvus kūrybinis laikotarpis tęsėsi iki 1982 m., kai N. Paltinienė ir A. Paltinas išvyko į Vokietiją ir buvo uždrausta pardavinėti vinilo plokštelės, netransliuojami įrašai (dalis jų išmagnetinta), nerodomi per LTV ansamblio įrašai ir koncertai. Likęs be vadovo ir pagrindinės vokalistės, ansamblis dar kurį laiką (apie tris mėnesius) koncertavo senuoju pavadinimu, vėliau pakeitė jį į „Studijos“ vardą ir pradėjo visiškai naują veiklos etapą, keičiantis muzikantams ir dainininkams (pati grupė „Studija“ scenoje jau atšventė savo kūrybinės veiklos 30-tį...).

Legendiniai „Kopų balsai“ –įpratome prie šio žodžių junginio. Ir ši kompaktinė plokštelė archyvinių ansamblio įrašų – jau antra (jei dar priskaičiuoti N. Paltinienės ir E. Ivanausko rinktinę senųjų dainų, kur solistams pritaria ne tik „Kopų balsai“, bet ir LRT Lengvosios muzikos orkestras – tai bus jau trečia). Iš „anų metų“ tokio masto „pakartojimų“ susilaukė tik „Hiperbolė“ ir „Foje“. Tad kur legendos paslaptis?

„Ilgesys“

Sūnėno kambaryje mačiau užrašą ant marškinėlių, kuriuos jam padovanojo bendraamžiai draugai: „Draugystė – ne žodžiuose, ji už žodžių. Draugystė – tai kodas, suprantamas tik draugams.“ Perfrazuojant galima pasakyti „Kopų balsų“ – ir seniai prabėgusių metų publikos kodas. Kartkartėmis tuometėje žiniasklaidoje pasirodydavo replikos, jog „Kopų balsai“ labai „pataikauja publikai“. Dabar skaitau tas replikas kaip gražiausius komplimentus. Eilės prie bilietų kasų iš vakaro. VISUOMET sausakimšos pilnutės salės – ar miestų ir miestelių kultūros rūmai, ar filharmonija, ar Vasaros estrada, ar legendinė Kauno Sporto halė, ar Vilniaus Sporto rūmai. Džiugesys, stebuklo laukimas. Laisva, taip kone vakarietiškai laisva scenoje N. Paltinienė. Jos sceniniai rūbai keičiami mažiausiai šešis kartus koncerto metu. Kai kurios dainos būdavo bisuojamos taip pat po šešis kartus. Gėlės, gėlės, gėlės...

Kompaktinė plokštelė „Žuvėdros grįžta jūron“, „Žara“, 2013m.

„Kopų balsuose“ susiformuoja unikalus vokalistų trio – N. Paltinienė, E. Ivanauskas, E. Kučinskas (o taip pat ir konferansjė – K. Mačiulis, kartais padainuodavęs – kaip tikras ikikarinio Kauno konferansjė ir vienintelis iš aštuntojo dešimtmečio kolegų sugebėjęs tai daryti).

Šio laikotarpio ir tokios sudėties ansamblio įrašai Jums skamba dabar pristatomoje kompaktinėje plokštelėje. Populiarumo pikas. Kodas. Kai ansamblis baigė savo egzistenciją ir E. Kučinskas perėjo dirbti į „Neriją“, anot jo paties, jam ėmė trūkti gerbėjų, valandą laukusių prie įvairių salių tarnybinių durų, kad galėtų dar kartą pamatyti ( o gal paliesti?:)) Nelly, kad gautų autografus iš E. Ivanausko, E. Kučinsko... Kodas – „Kopų balsų“ veidas.

Dainuojama buvo ne tik lietuviškai – ir rusiškai, ir lenkiškai, ir net japoniškai; bet jokios ideologijos, jokio „atidirbinėjimo“ partijos interesams. Kaip tai pavykdavo, iki šiol nežinau. Versti vokiški šlageriai. Lietuvių kompozitorių dainos. Čigoniški ir graikiški motyvai. Užburiantis Nelės dainavimas, – ypatinga laikysena scenoje, kartais primenanti ikikarinį A. Šabaniausko, D. Dolskio šansono laikmetį – jokios ribos tarp perteikiamo ir išgyvenamo dabar jausmo. Viskas čia ir dabar, iki galo. Nėra dirbtinio įvaizdžio – tik asmuo. Eugenijus Ivanauskas – šiltu ir galingu balsu, visuomet susikaupęs, „dirbantis“ žvilgsnio atvirumu, rankos mostu. Baladės apie meilę, jūrą, ilgesį, Tėvynę ir tikruma to, ką dainuoji; duetas su Nelly Paltiniene ir susigalvotos „meilės istorijos“ perduodamos gandonešių iš lūpų į lūpas; Edmundas Kučinskas – subtilus, jaunatviškas, romantiškas ir vėl – laisvas. Tai mums tuomet dar kartą asocijavosi su tuo, kas draudžiama, bet taip reikalinga žmogaus sielai: su nevaržoma ir necenzūruojama kūryba... Ar bent kiek „grybštelėjau“ to draugystės kodo slėpinį? Nežinau...

O tolėliau, scenos gilumoje – visuomet rimtas, susikaupęs, klavišiniais instrumentais grojantis Maestro Arvydas Paltinas. Kuklus. Jau ir tada nemėgstantis kalbėti apie save, vengiantis interviu ir viešumos. Be jo nebūtų buvę tų „Kopų balsų“ – įstabių, niuansuotų aranžuočių, to svingo ir džiazo ritmų, nugludintų iki grakštumo instrumentuočių, gerų ir labai gerų muzikantų – kurie taip pat visuomet ten toliau, už solistų ir konferansjė nugarų. Bet ar tie solistai būtų atrasti? Ir kur jie būtų atradę tokį kantrų, inteligentišką, korektišką ir atsakingą vadovą, pedagogą? Toks buvo ir yra Maestro. Sveikiname Jus su Jubiliejumi. Taip pat su Jūsų „Kopų balsų“ 55-mečiu. Ne, ne tik atmintyje išliko kūryba. Ji dainuojama, grojama, prikeliama iš naujo. Jūsų klauso, iš Jūsų mokosi. Gyvenimas dovanotas muzikai, negali dingti, išsisklaidyti. Muzika yra Dievo palytėjimas. Daug ramybės Jums ir palaimintų ilgų gyvenimo metų. Žinau, kad kuriate ir kursite toliau.

Pagarbiai, br. Arūnas Pranciškus Peškaitis OFM

„Mylėk ir lauk“

Kompaktinę plokštelę galima įsigyti internetu leidėjų svetainėje www.zara.lt ir „Katalikų pasaulio leidinių“ knygyne Vilniuje, Šventaragio g. 4