Kokio turi sulauki amžiaus, jog ryžtumeisi išleisti knygą? Sukurti filmą? Kiek kūrėjui svarbus yra maištas, kiek yra aktualu, ar būsi skaitomas? Šiuos klausimus Joana Gimberytė-Juronė užduoda pirmo kurso dramaturgijos studentei, prozininkei ir poetei Indrei Bručkutei.

Šiuo metu studijuoji kino dramaturgiją. Ar matai savo ateitį kine? Ar sutinki su tuo, jog gerų dramaturgų Lietuvoje mažai, ir tai šiuo metu – perspektyvi specialybė?

Matau savo ateitį kine gana ryškiai. Nors tai yra tik viena iš mano perspektyvų ar galimybių. Rašyti scenarijus yra išties įdomu, šis darbas nerutiniškas, tačiau kiek gąsdina mintis, jog nuo tos akimirkos, kai paleidi savo kūrinį į plačiuosius vandenis, turi leisti jam vystytis pačiam. Ir tai reiškia, kad jis bus redaguojamas, perrašomas, taisomas. Visada savo vaiką maloniau auklėti pačiam, stebėti, kaip jis auga, ir neleisti svetimiems kištis. Nors tikriausiai su tuo anksčiau ar vėliau susitaikai. Manau, Lietuvoje dramaturgų apskritai yra mažai. Tai — rizikingas darbas. Juk rašyti dramą ar scenarijų visada lengviau žinant, kad tavo kūrinys bus pastatytas. Antraip tai — šiek tiek darbas „į orą“. Drama, kaip literatūros žanras, retai yra skaitomas, o būti tikras, kad tavo pjesę pasirinks koks režisierius, negali. Daugelis režisierių imasi dramaturgo darbo patys, galbūt ir tai yra problema. Nežinia, ar padaugėjus dramaturgų atsirastų jiems darbo. Tačiau, jeigu būsi šioje srityje unikalus ir gebantis bendradarbiauti, tikrai tapsi pastebimu, gerbiamu ir trokštamu kolega.

Rašai pjeses, prozą, poeziją, dabar studijuoji, kaip rašomi scenarijai. Kuri tau pačiai iš šių sričių artimiausia? Kodėl?

Labai sudėtingas klausimas. Tai — veik nepalyginamos sritys. Kartais tam tikras mintis lengviau perteikti poezija negu pjese, ir atvirkščiai. Vis dėlto artimiausia man yra proza. Turbūt dėl to, jog ilgiausiai su ja gyvenu. Scenarijų ir poezijos rašymas man kol kas yra visiškai naujas dalykas, tuo gerokai daugiau užsiimu, įdedu galbūt kiek daugiau darbo ir laiko, tačiau vakarais, kai jau būnu pavargusi nuo studijų, nuo projektų ar minčių, grįžtu prie prozos. Ji niekada manęs taip ir neapleidžia.

Koks literatūriškiausias tavo sapnuotas sapnas?

Galiu papasakoti vieną ryškiausių savo sapnų. Aš įeinu į patalpą, vyras užrakina duris. Didelis loftas. Ant trijų kėdžių stovi trys vyrai su kostiumais ir triušio galvomis. Ant jų kaklo užrištos kilpos ir virvės pakabintos ant lubų. Aš sėdžiu prieš juos prie rašomojo stalo, mano rankoje plunksna, ant stalo padėti lapai, knyga ir tušas. Vyras, stovintis šalia, rėkia ant manęs. Mano rankos dreba, bandau rašyti kelis žodžius, tačiau nubraukiu. Vyras prieina prie vienos iš kėdžių, ją pajudina, aš vėl griebiu plunksną ir pradedu rašyti. Vyras išlaisvina vieną iš veikėjų, jis atsisėda ant kėdės ir trypia kojomis. Aš susierzinu, išbraukiu, ką parašiau, ir triušis vėl iškeliamas ant kėdės. Aš atsistoju, bėgu prie kėdžių, bandau juos išlaisvinti. Vyras prieina prie rašomojo stalo ir demonstratyviai pradeda po vieną lapą plėšyti iš knygos. Triušiai po vieną nusiima kaukes. Po vieną iš jų – Bukowskis, po kita – Vonnegutas, po trečia – Kerouacas. Jie stovi trise su kilpomis ant kaklo ir prisidega suktinę, visi ratu rūko. Vyras išsitraukia kortas, duoda man vieną ištraukti. Ištraukiu lapų tūzą, išnyksta Bukowskis. Aš atsistoju į jo vietą, užsidedu kilpą ant kaklo. Kitiems dviem rašytojams vyras paduoda plunksną su lapais. Jie ilgai rašo, parašę išnyksta, kol lieku aš su kilpa ant kaklo ir vyras. Jis laiko rankoje rankraštį, paspaudžia man ranką ir patenkintas, palikes rankraštį ant stalo, išeina. Aš rankomis laikausi už virvės, pradedu suptis. Trys triušio galvos atgyja į tikrus triušius, jie pradeda kramtyti rankraštį. Aš lieku suptis.

Netrukus bus išleistas tavo pirmas dokumentinis filmas. Apie ką jis? Kaip vyko kūrybinis procesas?

Filmas yra apie moterų santykius. Ne, ne visai apie tai. Galbūt apie tokius santykius, kurie išsunkia visą tavo energiją, bet paverčia ją tam tikra tarpusavio gija. Ir ši gija yra žymiai stipresnė, negu atrodo iš pirmo žvilgsnio. Kai daug energijos neiššvaistai seksualinei traukai išpildyti, lieka beprotiškai daug vidinės motyvacijos pažinti žmogų. Filmas yra apie vystymąsi, kūrybą ir kaitą. Su bendraautore drauge gyvenome mėnesį laiko. Tai buvo labai intensyvus darbas, nuolatiniai non-stop filmavimai. Buvo ir nemažai akimirkų, kurioms užfiksuoti net nespėjome įjungti kameros, o tikrumo surežisuoti neįmanoma. Apgaudinėti žiūrovo neverta – šiuo metu vyksta montažo darbai, tad galiu paliudyti, kad peržiūrint medžiagą nerandame nė vienos „netikros“ ar „pritemptos“ scenos. Manau, filmas ras „savo žiūrovą“, ypač tarp jaunų žmonių, kurie išsiilgę santykių be šablonų.

Per metus laiko turi pasirodyti pirmoji tavo knyga. Koks jos gimimas?

Iš tiesų tai buvo vienas spontaniškiausių mano sprendimų. Pamačiusi skelbimą apie moksleivių pirmosios knygos konkursą, ilgai dvejojau, nežinojau, ar jau esu pasiruošusi. Visada norėjau, kad pirmoji mano knyga būtų tarsi ,,bomba", tarsi sprogimas į literatūros sieną. Ką nors sugriauti ar ką nors pastatyti, ar bent jau padailinti. Negaliu pasakyti, jog taip ir bus – man pačiai žinia apie knygos publikavimą dar labai nauja. Kol kas žinau tik tiek, kad ji atsiras.

Ar nebaisu, esant tokiai jaunai, jau pristatyti knygą, filmą? Ar nebijai būti „suvalgyta“ vyresnių?

Aš nesijaučiu jauna. Suprantu, kad esu, bet nematau tikslo laukti. Studijomis niekada neverta apsiriboti, aš noriu pamatyti viską, ištirti, kas dar neištirta, sugriauti, kas kliba, pamatyti, kas dar sklendi tamsoje, sukritikuoti, kur, mano namuose, dar egzistuoja stabmeldystė. Aš esu išalkusi naujovių, pasikeitimų, kūrimo, jeigu ,,vyresnieji“ yra labai ,,išalkę“ – visada prašom atsikąsti. Vis dėlto geriau jau būti kritikuojamai, negu visiškai ignoruojamai. Jeigu jau kas nors bandytų atsipjauti manęs, vadinasi, sukėliau šiokių tokių bangų, o būtent to visada ir siekiau. Manau dabar Lietuvoje yra pakankamai ramu ir stabilu, o tai man niekada nesiasocijavo su teigiamomis sociumo savybėmis. Protestai, maištai ir streikai rodo, jog visuomenei rūpi, kad ji domisi, kas dedasi. Tas stabilumas man prilygsta abejingumui. Ir jeigu tokia jauna sugebėčiau sukelti sprogimą, kad ir prieš mane, tikrai savimi didžiuočiausi.

Kokie tavo kūrybiniai ateities planai?

Savo ateities nemėgstu skrupulingai planuoti. Patys įsimintiniausi sprendimai buvo padaryti impulsyviai, ir patys įsimintiniausi įvykiai atsitiko spontaniškai. Žinau tik tiek, kad noriu išleisti knygą, pradėti dirbti kine, pabaigti studijas, pakeliauti, galbūt dar studijuoti teatro režisūrą ir rašyti, rašyti, rašyti. Tikiuosi, dar teks patirti daug bangų – man norisi pamatyti ir kraujo, ir pasimurdyti purve, ir pakilti aukštyn, galbūt atsakyti sau į tam tikrus klausimus, kurie šiuo metu yra dar pernelyg sudėtingi ar nesuprantami. Noriu p a t i r t i . Esu atvira pasiūlymams čia ir dabar. Ir net neabejoju, jog tai kalba mano jaunatviškas maksimalizmas, bet tikiuosi jo niekada neišsižadėti.

Kas tau yra sąvoka „jaunasis kūrėjas“?

Man ,,jaunasis kūrėjas“ asocijuojasi su naujovėmis. Manau bet kurio amžiaus žmogus gali būti jaunasis kūrėjas, jeigu jam menas dar yra nepažinta sritis, jeigu jis dar tik eina į akistatą su savo kūriniais, jeigu jam tai vis dar sukelia atradimo džiaugsmą. Vien tik žodis ,,kūrėjas" yra ganėtinai pretenzingas. Sunku apibūdinti, ką mes vadiname kūrėjais. Juk niekas taip ir neapibrėžė, kas yra menas.

Parengė Joana Gimberytė

Asmeninio archyvo nuotraukos