Edukacinė komisija atvėrė kelią gamtos ir medicinos mokslams Vilniaus universitete, taip pat ir pirmajam botanikos sodui Vilniuje. Žanas Emanuelis Žiliberas (Jean Emanuel Gilibert, 1741–1814) – prancūzų gamtininkas, Liono medicinos kolegijos anatomijos, chirurgijos ir gamtos istorijos profesorius, Gardino medicinos mokyklos įkūrėjas, nuo 1781 m. – Vilniaus universiteto Gamtos katedros profesorius, tais pačiais 1781 m. Pilies g. 22 kiemelyje (Collegium Medicum) įkūrė pirmąjį Vilniaus universiteto botanikos sodą

Botanikos sodų pirmtakai – vaistinių augalų sodai

Įdomus faktas Vilniaus universiteto istorijoje yra tai, kad botanikos sodų pirmtakų jau būta ir jėzuitų laikais: tai vadinamieji vaistinių augalų sodai. Didžiausias iš jų buvo Jėzuitų Lukiškėse (tai rezidencija Vingyje, dabartinio Vilniaus universiteto botanikos sodo Vingio parke teritorijoje. Ją 1593 m. universitetą įkūrusiems jėzuitams dovanojo Žemaitijos seniūnas Stanislovas Radvila). Jėzuitų Lukiškės tapo Vilniaus universiteto intelektiniu bei kultūriniu centru ir poilsio vieta. Čia yra viešėję Lenkijos karaliai, Lietuvos didieji kunigaikščiai Zigmantas III Vaza (1566–1632), Vladislovas IV Vaza (1595–1648), vykdavo akademinių laipsnių teikimo ceremonijos. Su Jėzuitų Lukiškėmis glaudžiai siejasi ir farmacijos mokslo pradžia Lietuvoje (nuo 1646 m. minimas vaistažolių daržas, iš gydomųjų žolelių pagamintos tinktūros ir antpilai parduodami jėzuitų vaistinėse). Už pajamas, gautas pardavinėjant tabaką ir saldžiąją degtinę (likerį) Akademijos vaistinėje, jėzuitai medinio dvarelio vietoje pagal architekto J. K. Glaubico projektą pastatė didingus trijų aukštų rūmus su mansardomis. Į šiaurę nuo rūmų stovėjo ūkiniai pastatai, plytėjo daržai ir, be abejo, vaistinių augalų daržas. 

Vienetinis „Jėzuitų vaistinių augalų daržo planas“ saugomas Vilniaus universiteto bibliotekoje

Vaistinių augalų daržo planas. XVIII a.

VUB Rankraščių skyriaus iliustracija

 

Vilniaus universiteto bibliotekoje saugomas vienetinis, išskirtinės istorinės vertės „Jėzuitų vaistinių augalų daržo planas“ (Ogród Apteczny SI). Pirmą kartą literatūroje šį vaistinių augalų daržo planą aprašė buvęs ilgametis VUB Rankraščių skyriaus vedėjas Vytautas Bogušis (Mokslas ir gyvenimas, 1976, Nr. 11, p. 35), o Vilniaus universiteto istorikas Liudvikas Piechnikas patvirtino, kad tai neabejotinai buvo Jėzuitų Lukiškių dvaro vaistinių augalų daržas (Ludwik Piechnik, Próby odnowy Akademii Wilenskiej..., Rzym, 1987, p. 54). Šį vaistinių augalų daržą kuravo specialiai šiam tikslui Akademijos vaistinės paskirtas prefektas.

Daržą sudarė keturiolika nevienodo dydžio, įvairios konfigūracijos numeruotų plotų, padalytų į lysves. Pavyzdžiui, plotą Nr. 10 sudarė keturios numeruotos lysvės „A“, „B“, „C“ ir „D“. Vaistažolių plotai buvo apsodinti medžiais, juos skyrė platūs praėjimai. Medžiai buvo pasodinti ir išdėstyti taisyklingai, tolygiai po visą daržą. Spėjama, kad jie auginti vaistinės tikslams. Vartai (brama) buvo įrengti pietinėje daržo dalyje, priešais vaistažolėms skirtą kelių aukštų namelį, kuris stovėjo šalia ploto Nr. 1, fasadu atgręžtas į vartų pusę. Ploto Nr. 6 šiauriniame kairiajame kampe – puošni sodo altana. Tai būta didžiulio vaistinių augalų daržo. Spėjama, kad plotų numeracija buvo skirta auginamų vaistažolių sąrašui, kuris, deja, neišliko. XVIII a. vaistinių augalų daržas buvo ir Akademijos vaistinės kiemelyje, priešais Astronomijos observatorijos kiemą. 

Po jėzuitų ordino panaikinimo – Vilniaus universiteto turto iššvaistymas 

XVIII a. viduryje Vilniaus universiteto vaistinių skaičius nuo šešių išaugo iki keturiolikos. Iš jų trys buvo dabartinės Lietuvos teritorijoje (dvi Vilniuje – Akademijos ir Jėzuitų noviciato vaistinė ir viena Kražių kolegijoje), o vienuolika – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rytinėse žemėse. Jėzuitų vaistininkai gydė žmones neatsižvelgdami į jų tikėjimą ir luomą. Universiteto ir jo kolegijų vaistinės ir jose dirbę vaistininkai iš dalies kompensavo kvalifikuotų gydytojų stoką.  

Panaikinus jėzuitų ordiną Vilniaus universiteto turtą perėmė Edukacinė komisija, kuri nesugebėjo jo tinkamai apsaugoti. LDK rūmų iždininkas ir karališkųjų ekonomijų administratorius Antanas Tyzenhauzas (17331785) pasisavino universiteto spaustuvę ir abi vaistines (Akademijos ir noviciato), o Vilniaus vyskupas Ignas Jokūbas Masalskis (1726–1794) „nupirko“ universiteto nekilnojamojo turto perlą Vilniaus mieste – Jėzuitų Lukiškes. Universteto rektoriui Martynui Počobutui po atkaklios kovos pavyko atgauti tuščią (be įrangos ir atsargų) universiteto vaistinę, o Jėzuitų Lukiškės buvo prarastos negrįžtamai. Taip buvo pasirašytas mirties nuosprendis Jėzuitų vaistinių augalų daržui.

Tačiau nesunyko jėzuitų tabako gaminių fabrikas Lukiškėse. Pirmojo Vilniaus universiteto botanikos sodo įkūrėjo ir Vilniaus universiteto Gamtos katedros profesoriaus Ž. E. Žilibero fundamentalus penkių dalių veikalas „Lietuvos flora“, kad neapsunkintų universiteto spaustuvės sandėlių, „kaip nenaudingas ir niekam nereikalingas“ buvo išvežtas į Lukiškes ir suvyniotas į papirosus. Kaip savo atsiminimuose rašė universiteto gamtininkas Stanislovas Bonifacas Jundzilas (17611847), „nuo visiško sunykimo išsaugojau tik nupirkdamas penkis to veikalo egzempliorius sau ir bibliotekoms ir apie penkis egzempliorius galėjo turėti Žilibero studentai“ (Józef  Bielinski, Uniwersytet Wilenski (1579–1831), t. II, Kraków, 1899–1900, p. 134). Tam įtakos galėjo turėti ir praktiškas požiūris į gamtos mokslus, nes, kaip toliau savo atsiminimuose rašė prof. S. B. Jundzilas, „vartydamas Žilibero veikalo „Lietuvos flora“ pirmuosius du tomus rektorius Martynas Počobutas stebėjosi, kad juose tik sausi augalų aprašymai, nenurodant jų vaistinių savybių: „Tai ko mus šis atvažiavęs užsienietis išmokė?“ (ten pat, p. 135). 

Vilniaus universiteto botanikos sodo kūrimas 

Pirmasis Vilniaus universiteto botanikos sodas, kurį Pilies g. 22 kiemelyje 1881 m. įkūrė prof. Ž. E. Žiliberas, užėmė 300 kvadratinių metrų plotą ir turėjo medinių konstrukcijų šiltnamį. Jame augo apie 2000 augalų. Ž. E. Žiliberui 1783 m. netikėtai palikus Vilnių ir grįžus į Lioną, jo pradėtą darbą nuo 1784 m. tęsė žymus gamtininkas ir keliautojas, Jameso Cooko antrosios kelionės aplink pasaulį dalyvis, Vilniaus universiteto gamtos mokslų profesorius Johanas Georgas Forsteris (Johann Georg Adam Förster, 1754–1794). Jo rūpesčiu 1787 m. botanikos sodo reikmėms buvo nupirktas žemės sklypas su dviem pastatais Sereikiškėse (dabar Sereikiškių parkas), nes Collegium Medicum kiemas buvo per mažas. Labai išsamiai naujojo botanikos sodo įsikūrimą Sereikiškėse žurnale „Sodo spalvos“ aprašė Vilniaus universiteto botanikos sodo mokslo darbuotoja dr. Silva Žilinskaitė. Autorė rašo, kad, vis nuperkant greta atlaisvėjusius sklypus, 1808 m. botanikos sodo plotas Sereikiškėse išaugo iki 4,4 hektaro. Iki 1815 m. botanikos sodas buvo visiškai suformuotas ir aptvertas. 

Realiai botanikos sodo augalų perkėlimas iš Pilies gatvės į Sereikiškes prasidėjo tik 1799 m. Darbams vadovavo naujasis gamtos mokslų profesorius S. B. Jundzilas. Iš Pilies gatvės perkelta ir pasodinta apie 200 augalų, nemaža dalis atgabenta iš aplinkinių miškų ir pievų. 1806–1807 m. pagal architekto Mykolo Kado projektą pastatytos didžiosios oranžerijos. Prof. S. B. Jundzilo atkakliu darbu botanikos sodas suklestėjo ir tapo vienu žinomiausių ir turtingiausių Rytų Europos botanikos sodų.

Stanislovo Bonifaco Jundzilo piešti augalai. XIX a.

VU muziejaus iliustracija

Nuo 1825 m. prof. S. B. Jundzilo darbą tęsė jo sūnėnas prof. Juozapas Jundzilas (Józef Jundziłł, 1794–1877). Po 1831-ųjų sukilimo 1832 m. universitetas buvo uždarytas, o botanikos sodas perduotas Medicinos-chirurgijos akademijai. Naujuoju botanikos sodo vadovu buvo paskirtas gamtininkas Stanislovas Gorskis (Stanisław Batys Górski, 1802–1864). Sodas veikė iki 1840 m. 1841 m. jis buvo likviduotas: augalai išgabenti į Kijevo ir Tartu universitetus arba parduoti. Introdukuotoji augalija po kurio laiko sunyko, botanikos sodas virto parku.

Stanislovo Bonifaco Jundzilo portretas Vilniaus imperatoriškojo universiteto botanikos sodo Sereikiškėse fone. XIX a.

VU muziejaus iliustracija

Vytautas Gricius, VU muziejaus Rinkinių skyriaus vedėjas

Vilniaus universiteto žurnalas „Spectrum“