Recenzijos autorė – Klasikų asociacijos, VU Filologijos fakulteto Klasikinės filologijos katedros ir Valstybinio Vilniaus mažojo teatro organizuoto studentų recenzijų rašymo konkurso antros vietos nugalėtoja, VU Filologijos fakulteto studentė

Peržvelgus tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ programą, kurioje šiemet vyrauja klasika, neįmanoma neatkreipti dėmesio į tai, kad joje šalia Šekspyro, Dantės, Čechovo pjesių yra net trys Euripido kūrinių pastatymai. Džiugu matyti, kad festivalis kartu su įvairių pasaulio šalių klasika po savo dideliu sparnu priglaudė ir antikinę tragediją. kad ir kaip ten būtų, pats pavadinimas įpareigoja. Bet dar labiau džiugu yra žinoti, kad du iš šių spektaklių pastatyti Lietuvoje. Atrodo, antikiniai siužetai netikėtai plūstelėjo į lietuvišką sceną. Dar nespėjusiai atsikvėpt po praėjusiais metais įvykusios Gintaro Varno spektaklio „Backhantės“ premjeros, Lietuvos publikai pristatoma nauja Euripido tragedijų interpretacija. Šį kartą dėmesio žymusis Antikos tragikas sulaukė iš rusų režisieriaus Konstantino Bogomolovo. Ne be pagrindo provokatoriumi tėvynėje pramintas režisierius, skelbdamas karą su tradiciniu teatro suvokimu, siūlo mums tikrai neklasikinį klasikinės pjesės pastatymą.

„Mano tėvas Agamemnonas“ – tai puikus Rusijoje paplitusio „naujojo teatro“ pavyzdys. Sunku pasakyti, ar senamadiška šiuo požiūriu Lietuva moraliai pasiruošusi priimti tokį teatrą į savo sceną. Aišku tik tai, kad šis labai postomdernistinis spektaklis, naikinantis tiek paties kūrinio rimtumą ir patosą, tiek tą rimtumą ir patosą su kuriuo tradiciškai į jį buvo žiūrima, žiūrovų bus priimtas nevienareikšmiškai.

Bogomolovas nepripažįsta emocijas sukeliančio teatro, tad stengiasi apeliuoti pirmiausiai į žmogaus protą, sukelti minčių, o ne jausmų. Ir iš tikrųjų pažiūrėjus šį spektakli norisi gerai apmąstyti tai, ką pamatei. Jame pinasi kelios skirtingos temos: tėvai, žudantys savo vaikus, vaikai, pasiaukojantys dėl savo tėvų ar patys juos žudantys, mirties suvokimas krikščioniškosios kultūros kontekste. Įžūliai ironizuodamas, su žaisminga šypsena režisierius žaidžia šiomis rimtomis, sunkiomis, bet gąsdinančiai buitinėmis temomis, dar kartą pagrįsdamas provokatoriaus vardą. Deja, kad ir kaip būtų įdomu šį žaismą stebėti, spektakliui pasibaigus susidaro įspūdis, jog nė viena iš temų taip ir nebuvo visiškai atskleista, o režisieriaus pozicija lieka nelabai aiški.

Kalbėdamas apie savo požiūrį į teatrą, jis pasitelkia atverstos knygos metaforą, sakydamas, kad spektaklis, kaip ir knyga – tai tik žodžiai, o perskaityto teksto suvokimas įvyksta vėliau. Per daug tiesiogiai suprastas šis režisieriaus pasakymas apie žodžius galėtų suskambėti šiek tiek ironiškai, kadangi jo pastatyme jų tikrai nėra daug. Didesnę dalį spektaklio salėje viešpatauja visiška tyla, kurios netrikdo nei scenoje sustingę aktoriai, nei iš nustebimo aplinkui besidairantys žiūrovai. Dažnai pasikartojančios pauzės tik kartais būna pertraukiamos trumpų autoriaus komentarų pasirodančių ant virš scenos kabančio ekrano. Šitie režisieriaus įsiterpimai ne tik komentuoja veiksmą, kuris dėl judėjimo ir kalbėjimo stokos be jų būtų visiškai nesuprantamas. Perpildytos ironijos, šios šmaikščios frazės stebėtinai puikiai dera prie pastatymo specifikos, tekstas ir vaizdas sudaro organišką visumą. Kiekvieną ekrane pasirodžiusį sakinį lydi besitęsianti pauzė, priverčianti žiūrovą skaityti jį iš naujo ir duodanti jam laiko tikrai įsigilinti į tai, kas parašyta. Tačiau tuo pačiu metu tas tekstas, atrodo, šiek tiek prieštarauja režisieriaus ideologijai, kadangi pirmiausiai sukelia emocinę žiūrovų reakciją, tuo pagyvindamas spektaklį ir tam tikra prasme suteikdamas jam prasmingumo.

Aišku, spektaklyje skamba ir Euripido tekstų ištraukos. Bet, deja, be jokio jausmo mechaniškai tariami senųjų tekstų žodžiai visiškai praranda savo prasmę. Vargu ar žiūrovas, nesusipažinęs su Euripido kūryba, galėtų suprasti, apie ką kalba veikėjai, ar kur baigėsi vienos tragedijos ištrauka ir prasidėjo kita. Kita vertus, to žiūrovui ir nereikia žinoti. „Įsivaizduokite, kad, eidami pro svetimo namo langus, tiesiog žvilgtelėjote į tai, kas vyksta viduje“, – sako režisierius. Tekstas, kaip jis pats prisipažino, nevaidina svarbaus vaidmens pastatyme, kaip ir atskirų tragedijų siužetai. „Čia Hekubė“ – vidury Klitaimnestros istorijos staiga paskelbia ekranas. O po kelių minučių perspėja: „Čia jau ne Hekubė, čia visiškai kita moteris“, nors scenoje neįvyko jokių drastiškų pasikeitimų. Spektaklyje, kaip ir mūsų gyvenime, keičiasi tik vardai, o istorija išlieka ta pati. „Per amžius tėvai žudė savo vaikus, o vaikai žudė savo tėvus, – sako mums Bogomolovas, tai įvykdavo kasdien prieš tūkstantmečius ir lygai taip pat tai įvyksta kasdien dabar. Todėl visiškai nesvarbu, ar prieš mus sėdi Klitaimnestra, žinanti, kad jos vyras ketina paaukoti dukterį, Hekubė, kas kartą prašanti papasakoti apie dukros mirtį, ar tiesiog moteris, laukianti daktaro, kuris pasakys, kad jos dukra turi mirti – esmė nuo to nekinta. O ar žiūrovas suprato tą esmę, ar ne, režisieriui nerūpi. „Aš supratau, ir ačiū Dievui“, – sako jis.

„Žvilgsnio pro svetimus langus“ atmosferą sukuria scenografija (Larisa Lomakina), vaizduojanti paprastą, pilką, niūrų kambarį: sofa, televizorius, stalas, dvi kėdės, durys, atviras balkonas. Ant sienos virš stalo kaba medinis kryžius. Ant lentynos stovi prisukama balerinos statulėlė, o šalia jos lygiai tokia pat nukryžiuotojo Kristaus statulėlė, kuri besisukdama paguodžia gedinčią dukters Klitaimnestrą. Štai ir viskas. Šis kambarys yra toks pat negyvas, kaip ir jame gyvenantys žmonės.

Kalbant apie šį spektaklį, ypač verta paminėti aktorių darbą. Jiems pavyko atlikti nepaprastai sunkią, beveik neįmanomą režisieriaus duotą užduotį – vaidinti nevaidinant. Ir tai, be abejo, yra verta milžiniškos pagarbos. Aktoriams buvo liepta pamiršti viską, ką jie darė iki šiol, ir nesinaudoti nei balso, nei kūno, nei mimikos pagalba: scenoje jie primena robotus, bandančius vaidinti žmones. Atrodo tai įspūdingai, tačiau vėl ne visai aišku, kam viso to reikėjo. Oksimoroniškai tokio vaidinimo fone skamba ir režisieriaus paaiškinimas, kad jis reikalauja iš jų nesuvaidinti istoriją, bet padaryti ją savą. Žmogui, pripratusiam prie Bogomolovo smerkiamos ir „ubagavimu“ vadinamos teatro tradicijos, sunku suvokti, kaip tokia idėja gali derintis prie jos įsikūnijimo. 

Žiūrint šį spektaklį nuo pat pirmų jo minučių susidaro įspūdis, kad už viso to turi slypėti kažkokia gili mintis, tačiau išeini iš teatro taip ir iki galo ir nesupratęs, kokia ji. Jeigu, tai buvo tiesiog bandymas mesti iššūkį nusistovėjusioms teatro tradicijoms, provokuoti, šokiruoti nieko neįtariantį lietuvį žiūrovą, galima pasakyti, kad jis buvo sėkmingas. Nors vargu ar būtent tokios santūrios reakcijos į savo darbą tikėjosi Bogomolovas. Tačiau jeigu šiuo pastatymu buvo bandoma pranešti kažkokią mintį, tai buvo padaryta per daug miglotai. Sudėjęs į vieną visas po spektaklį išsibarsčiusias sąmojingas užuominas, junti, kad tarsi viskas aišku, bet vis dėlto kažko trūksta. Dėl šitokio neužbaigtumo žiūrovui neišvengiamai gali kilti tik vienas klausimas: ir kas iš to?