Elnių augintojas ieško kelio

D. Brandišausko nuotrauka

Antropologas doc. Donatas Brandišauskas jau daugiau kaip dešimt metų tyrinėja negausias Šiaurės tautas. Mokslininko lauko tyrimų sritis – Sibiro tautelės, o tiksliau – Užbaikalės medžiotojų ir elnių augintojų tautelė evenkai oročėnai. Juos pažinti mokslininkas stengiasi ne iš knygų ar interneto, o gyvai – gyvendamas taigoje kasdienį medžiotojo ir elnių augintojo gyvenimą, spaudžiant 50 laipsnių šalčiui, kai dažnai neveikia jokios šiuolaikinės ryšio priemonės ir esi priklausomas nuo gamtos, taigi, kad ir koks būtum protingas ir išsilavinęs, turi susidraugauti su ten gyvenančiomis dvasiomis... 

Ko ieško antropologai Šiaurėje?

Aberdyno universitete (Jungtinė Karalystė) socialinės antropologijos daktaro laipsnį įgijusį Šiaurės tautų tyrinėtoją, Istorijos fakulteto Istorijos teorijos ir istorijos kultūros katedros docentą D. Brandišauską į antropologiją atvedė vaikystėje kilęs domėjimasis Šiaurės Amerikos indėnų kultūra, jų gyvenimu. Iki dabartinio tyrimų objekto mokslininkui teko nueiti ganėtinai ilgą kelią. Vasaromis jam pavykdavo išvykti į Sibirą, jis matė, kaip kultūros, kurių pagrindinis pragyvenimo šaltinis yra medžioklė, priklauso nuo šių resursų. Tai jam buvo labai įdomu, jis norėjo gilintis, atlikti profesionalius tyrimus.

„Man pavyko užmegzti ryšius su Maxo Plancko etnologijos institutu (Vokietija), kuriame yra Sibiro tautų studijų centras, ir Aberdyno universitetu, kur plėtojamos šiaurės antropologijos studijos. Mano kandidatūra susidomėjo pasaulyje garsus Sibiro tyrinėtojas prof. Davidas Andersonas ir pasiūlė dalyvauti Baikalo archeologiniame projekte. Tiriamąjį objektą man teko rinktis iš tautelių, gyvenančių aplink Baikalo ežerą. Kadangi mane domina medžioklė ir elnių ganymas, sutarėme, kad tirsiu evenkus oročėnus, kurie kaip tik derina šias dvi praktikas. Ir taip aš ten išvykau“, – prisimena mokslininkas.

Tačiau ne taip paprasta buvo ten patekti, reikėjo dalyvauti konkurse – Vakaruose antropologijos doktorantūros studijos labai populiarios, mokslininkų, norinčių dalyvauti tokiuose tyrimuose, yra labai daug (konkurse dalyvauja iki 30 žmonių į vieną vietą). Dr. D. Brandišauskas laimėjo konkursą.

Antropologas doc.dr.Donatas Brandišauskas

Šiandien pasaulio mokslininkus labai traukia tyrinėjimai Sibire. „Sibiras visą sovietmetį buvo tokia terra incognita, nes Vakarų mokslininkai negalėjo ten atvažiuoti, o etnografai buvo užstrigę XIX a. pab. – XX a. pr. lygmeniu. Dažnas etnografas tarnavo valstybės interesams, tyrinėjo šamanizmus, religines praktikas, o valstybės politika buvo tokias praktikas naikinti. Todėl susidomėjimas tyrimais Šiaurėje išlieka labai didelis. Į tą regioną pradeda kreipti dėmesį ne tik gamtamokslio, bet ir socialinių, humanitarinių mokslų atstovai“, – sako dr. D. Brandišauskas.

Mokslininkas tyrimus atliko Užbaikalėje, buvusiame Čitos krašte, taip pat Šiaurėje. Gyveno nedidelėse oročėnų ir ingušų mandžiūrų bendruomenėse – tai elnių augintojai ir medžiotojai, kurie suderina šias dvi ekonomines praktikas. Dr. D. Brandišauskas siekė pažvelgti ne tik į sėkmės sampratas – kas yra sėkmė, kaip ji kinta, bet ir kaip naujame ekonominiame režime įsitvirtina ir kinta įvairios praktikos, nes sugriuvus sovietinei struktūrai žmonės grįžta į taigą, prie savo pragyvenimo praktikų ir kartu remiasi tam tikromis religinėmis sampratomis. Jis tyrinėjo kraštovaizdžio suvokimą, tam tikrų religinių praktikų rekonstravimą, bendruomenių adaptaciją naujomis ekonominėmis sąlygomis ir daugelį kitų aspektų.

Antropologai, tyrinėjantys Šiaurę, ir šiandien dar ieško atsakymo į klausimus, ką reiškia žmonėms gyvenimas su gyvūnais, kaip yra jaukinami elniai, nes jie dar nėra galutinai prijaukinti iki šiol. Tad kūrybiškumas ir įgūdžiai irgi yra labai svarbios temos antropologijai. 

Tyrimams reikia specialaus pasirengimo

Tokie tyrimai nepigūs, jiems reikia specifinio pasirengimo ir jėgų. Mokslininkas turi ne vien išmanyti mokslinio tyrimo metodus, bet ir būti psichologiškai ir fiziškai stiprus. „Patenki į nepažįstamas žmonių bendruomenes, kalbančias kita kalba, ir turi priimti jų gyvenimo būdą – per dieną kartais tenka nueiti po 30 km, turi būti pasirengęs bent keletą mėnesių nieko negirdėti apie savo šeimą, apie tai, kas vyksta pasaulyje, nes dažnai nėra ryšio, o radijas irgi netraukia tose vietovėse“, – apie patirtį pasakoja antropologas.

Mokslininkas gyveno Užbaikalėje, amžino įšalo žemėje, kur termometro stulpelis svyruoja nuo 45 iki 60 laipsnių šalčio. „Gyvenau ten normalų kasdienį medžiotojo ir elnių augintojo gyvenimą. Gyvenau ir su tokia močiute, ir su medžiotojais. Migravau kartu su jais. Teko gyventi brezentinėje palapinėje ir dirbti visus ūkio darbus – šerti šunis, ruošti malkas, išdirbti odas, darinėti mėsą – viską, ką ten žmonės kasdien dirba“, – pasakoja jis ir neslepia, kad tikrai buvo labai sunku ir teko patirti daug įvairių išgyvenimų. Tačiau mokslininkas pripažįsta, kad tai yra vienintelis būdas pažinti tiriamos bendruomenės kultūrą – praleisti ilgesnį laiko tarpą su vietiniais žmonėmis ir tapti jų gyvenimo dalimi. „Tik taip ilgiau pabuvęs pradedi „skaityti“ ir suprasti taigos informaciją: gyvūnų, paukščių elgseną, dangaus kūnų judėjimą, augalus.“

Pažinęs iš arčiau evenkų oročėnų gyvenimą, mokslininkas žavisi jų sugebėjimu gyventi visiškai nuo gamtos sąlygų priklausantį gyvenimą. Vietiniai taigos žmonės yra sukaupę daug žinių, įgūdžių, sugeba orientuotis aplinkoje ir paimti iš taigos tai, ko reikia jų pragyvenimui. Kartu jį žavi tų žmonių paprastumas, linksmumas, sugebėjimas dalytis viskuo, ką jie turi. 

Elnių medžioklėje dažnai padeda ne modernios priemonės, o.... dvasios

Iš kariškių paveldėta tanketė - vienintelė susisiekimo priemonė taigoje

D. Brandišausko nuotrauka

Ar spėja autochtonai prisiderinti prie šiandieninio gyvenimo pokyčių? Ne vienerius metus Sibiro autochtonus tyrinėjantis mokslininkas sako, kad taigos žmonės sugeba labai gerai adaptuotis, turi gerą intuiciją ir sėkmingai prisitaiko prie nuolat kintančio pasaulio. Tai klajokliai, o klajokliui  vienas iš svarbiausių bruožų – prisitaikymas. Kur kas sunkiau jiems sekasi kovoti su valstybės galia, įvairiais suvaržymais.

„Rusijos rinka – tai ne europietiška rinka, tai ir juodoji rinka, laukinis kapitalizmas, ir labai sunku tokiomis salygomis prisitaikyti. Ypač jei žmogus neturi jokių teisių į žemes, jokių lengvatų“, – samprotauja mokslininkas. Bet, anot jo, yra labai daug pavyzdžių, kur sėkmingai plėtojama elnininkystė, medžioklė, vyksta prekyba. Toks pavyzdys būtų Jamalo nencai: jie turi labai dideles elnių bandas, sugeba sėkmingai prekiauti ir į savo buitį diegti naujoves – modernius sniego motociklus, racijas, mobiliuosius telefonus, palydovines antenas.

„Vis dėlto žmonės augo sovietmečiu internatuose, miestuose, jie net ir kaimuose žino, kas yra televizorius, bet specifinės jų gyvenimo sąlygos ir klajokliškas gyvenimo būdas reikalauja specifinių įgūdžių, žinių  ir labai specifinio santykio su vietos kraštovaizdžiu. Tiesiog tai visai kitas pasaulėjautis ir pasaulėvaizdis. Gali naudotis internetu, mobiliuoju, žiūrėti televizorių, tačiau vis tiek turėsi surasti taigoje elnią. Ir jo ieškodamas greičiausiai paaukosi tam tikroms dvasioms“, – apie taigos gyvenimo savitumą pasakoja mokslininkas. 

Senosios tautos siunčia žinią civilizuotam pasauliui

Šiandien mokslininkams, tyrinėjantiems senąsias tautas, nemažai susirūpinimo kelia tautos, gyvenančios nutolusiuose Rusijos regionuose. „Prieš tas tautas valstybė vykdo pavojingą politiką. Čia vis dar egzistuoja tai, kas buvo aprašyta prieš 100 metų. Beje, ir Rusijos mokslininkai žvelgia į tuos žmones kaip į atsilikusius, kaip į turinčius išnykti arba tokius, kuriems kažkas turi nutikti. Jie visiškai nemano, kad tiems žmonėms reikia duoti galimybę plėtoti jų pragyvenimo strategijas ir kartu jų identiteto kultūrą.“ Kokią žinią civilizuotam pasauliui siunčia senosios tautos? „Į senąsias tautas nereikia žvelgti kaip į izoliuotas. Šiandien tautos, gyvenančios pagal subsistencinę ekonomiką (ką pagamini, tą suvartoji, nieko neparduodi), praktikuojančios medžioklę, elnių ganymą, žvejybą, jau daug metų yra neatsiejamos nuo globalios ekonomikos. Tačiau tos tautelės yra negausios, labai jautrios socialiniams ir gamtiniams pokyčiams. Manau, šios tautos rodo, kad iš tikrųjų žmonėms gresia nemažas pavojus, nes pakitus vieniems ar kitiems veiksniams (pavyzdžiui, klimatui) keičiasi žmonių gyvensena ir buvimas Šiaurėje, ir vietiniai žmonės labai greitai tai pastebi. Jie gali paliudyti, kaip keičiasi pasaulis. Šių tautų santykis su aplinka yra specifinis – žmogus, išaugęs toje aplinkoje, turi daug etinių nuostatų, kaip joje gyventi“, – pasakoja docentas.  

Mokslininkai antropologai turi padėti bendruomenėms

D. Brandišausko nuotrauka

Kalbant su dr. D. Brandišausku ne vieną kartą nuskambėjo sąvoka geras tyrimas. Geru tyrimu mokslininkai vadina tokius tyrimus, kurie sutampa su vietos bendruomenės interesais. „Tarkim, Kanadoje tai vyksta labai tiesmukai. Neretai bendruomenė pati pasako, kokios temos jai yra aktualios ir ką žmogus turi tirti. Kiekvienas mokslininkas gauna leidimą tirti vieną ar kitą bendruomenę, ir jos taryba sprendžia, ar įsileisti jį, ar ne. Šiandien mokslininkai Kanadoje, Amerikoje privalo atsiskaityti savo bendruomenei. Be to, jie turi laikytis tam tikrų etikos principų. Antropologų asociacijos griežtai kontroliuoja, ar nekenki tiems žmonėms, ar nepadarai žalos. Dar daugiau – mokslininkai antropologai neretai tarnauja autochtonų bendruomenėms kaip tarpininkai, kad pavyktų sėkmingai susišnekėti sprendžiant įvairius klausimus su valdžios atstovais.

Antropologai yra ir tam tikros etikos skleidėjai. Pavyzdžiui, mano kolegė prancūzė Amūro krašte yra įsteigusi klajoklių mokyklą. Joje vaikai gali mokytis neatskirti nuo gyvenimo taigoje, jie migruoja kartu su savo tėvais – taip siekiama padėti vaikams, gyvenantiems visus metus miestuose, internatuose, išsaugoti savo šaknis, prigimtį, įgūdžius, ryšį su šeima, vietos kraštovaizdžiu. Mokslininkė yra labai gerbiama ir mylima tuose kraštuose. Tokių pavyzdžių, kai antropologai tarsi „suauga“ su tiriamais žmonėmis, yra daugybė, neretai tyrinėtojai yra įsūnijami arba įdukrinami ir taip gali geriau pažinti tenykštį gyvenimą“, – pasakoja dr. D. Brandišauskas. 

Į Lietuvą sugrąžino Lietuvos mokslo tarybos parama

Doc. dr. D. Brandišausko moksliniai intresai – Užbaikalė, Buriatijos Respublika, Rytų Sibiras, Šiaurės Amerika, Šiaurės antropologija, lyginamoji antropologija, aplinkos antropologija, simbolinė antropologija, etnoarcheologija, kokybiniai lauko tyrimo metodai, evenkai oročėnai, medžiotojai ir elnių augintojai, žmonių ir gyvūnų santykiai, posovietiniai ritualai, kraštovaizdžio suvokimas, tradicinės gydymo praktikos.

Mokslininkui teko tyrinėti Šiaurės ir Užbaikalės buriatus, Oginskio krašto buriatus, Šiaurės Amerikoje jis pažintiniais tikslais apie mėnesį gyveno JAV Aliaskos bendruomenėje tarp inuitų, vėliau Kanadoje tarp atapaskų.

Dr. D. Brandišauską domina daugelis etninių grupių. Netrukus jis planuoja vykti į Pietų Sibirą pas jakutus ir odenus.

Mokslininkas, vykdantis tarptautinius tyrimus, dėkoja Lietuvos mokslo tarybai, kurios parama jį sugrąžino į Lietuvą (2010–2011 m. jo tyrinėjimus rėmė Europos Sąjungos struktūriniai fondai pagal Lietuvos mokslo tarybos administruotą podoktorantūros stažuotę „Sociokultūriniai tyrimai Sibire (Rusija): autochtonų aplinkos suvokimas ir adaptacijos posovietinėje erdvėje“).

Šiuo metu dr. D. Brandišauskas rašo monografiją „Making Home in the Siberian Taiga: luck, rituals and places among Orochen reindeer herders and hunters“, kurią planuoja išleisti Kanadoje – joje suguls dešimties metų darbo rezultatai. 

Antropologų laukia nearti dirvonai ir Lietuvoje, ir užsienyje

Kuo dr. D. Brandišausko tyrinėjimai yra svarbūs Lietuvos antropologijai? „Tokio dalyko kaip Lietuvos antropologija nėra iš principo, – konstatuoja mokslininkas. – Nors ir čia yra daugybė temų, kurių niekas netyrinėja – tai identiteto, prigimtinės kultūros paieškos, staigiai kintantis kaimiškas gyvenimas ir kt. Labai svarbu tyrimo metodas. Kokybiniai lauko tyrimai pas mus dar taikomi labai siaurai, nors Vakaruose juos plačiai taiko ne tik antropologai, bet ir sociologai, politologai. Yra daugybė naujų teorijų, kurias atneša antropologija, nes šis mokslas nėra siaurai angažuotas, mokslininkai, siekdami gero rezultato, pasinaudoja daugybe mokslo krypčių ir bando jas vienaip ar kitaip susieti. Savitos teorinės prieigos, duomenys, kuriuos antropologai yra surinkę tyrinėdami lokalias bendruomenes, yra labai reikšmingi. Be galo svarbus antropologų žvilgsnis į kitas tautas, kultūras, jų patirtį.“ Dr. D. Brandišauskas mano, kad čia mokslininkų laukia dar nearti dirvonai. 

Liana Binkauskienė