Prieš kurį laiką Marijos radijo laidoje „Visa atnaujinti Kristuje“ ateitininkas Martynas Pilkis kalbino ekonomikos mokslų daktarę Aušrą Maldeikienę, neseniai išleidusią provokuojančią knygą „Melo ekonomika“. Skaitytojams siūlome susipažinti su ekonomistės svarstymais, nuskambėjusiais minėtoje laidoje.

Apie ekonomiką

Ekonomika – tai pasirinkimų mokslas. Kiekvienas žmogaus pasirinkimas – tai jau moralės filosofijos sritis. Tiesa, egzistuoja nedidelė grupė, beveik išimtinai JAV gyvenančių, ekonomistų, kurie įsitikinę, kad ekonomika – tai išimtinai matematizuotas, pozityvistinis mokslas, kuriame svarbu tik taisyklingai sudėlioti formules ir aprašyti nuo mūsų esą praktiškai nepriklausančią tikrovę. Tačiau dauguma ekonomistų visame pasaulyje aiškiai supranta, kad ekonomika yra socialinis mokslas apie tam tikrus socialinius žaidimus, kuriuos žaidžia žmonės.

Prieš daugiau nei šimtą metų specialistai pradėjo save vadinti ekonomistais, o prieš tai jie suvokė save kaip filosofus, svarstančius specifinius klausimus. Tikiu, kad šiandien ne mažiau kaip 90 nuošimčių ekonomistų pritars, jog ekonomika – tai socialinis mokslas, kuriame svarbiausia kalbėti apie etines dilemas, o ne vien apie formules. Tai, deja, nereiškia, kad ekonomika yra paprastas mokslas. Anaiptol. Pas mus iškreiptai įprasta sakyti, kad matematika yra sudėtingas mokslas, o štai ekonomika ar filosofija – tai lengvesnės disciplinos. Priešingai, matematika, perpratus jos esmę, įvaldžius matematinį mąstymo būdą, viskas tampa pakankamai paprasta ir aišku. To nepasakysi apie etiką, kur žmonės šimtus metų diskutuoja dėl  sudėtingų problemų, pateikia priešingus argumentus.

Apie sekmadienio šventimą

Man nesuprantama tai, jog mūsų valstybė viešai deklaruoja, jog gerbia katalikiškas vertybes, didžioji dauguma politikų per šventes sėdasi į pirmus bažnyčių suolus, tačiau visiškai nepaiso vieno iš Dievo įsakymų – švęsk sekmadienį. Kodėl pas mus sekmadienis dažnai yra virtęs paslankiojimu po parduotuves. Negi negalima visko, ko reikia, nusipirkti kitomis dienomis? Pagalvokime apie tas kasininkes, kitas parduotuvių darbuotojas, kurios negali turėti šventos dienos. Jau nekalbu apie Velykas ir Kalėdas, per šias dienas didžiulė nuodėmė katalikui eiti apsipirkti. Daugybėje pasaulio valstybių sekmadienis yra gerbiamas, o mes susigalvojame įvairiausių argumentų, kodėl to negalime daryti. 

Man gaila ir dėl to, kad visi vaikiški spektakliai sekmadieniais vyksta 12 valandą. Esu senele ir noriu į juos nuvesti savo anūkus. Tada man iškyla problema, kad nespėju į spektaklius, jei noriu nueiti į rytines šv. Mišias. Jei spektakliai prasidėtų valandą ar dviem vėliau – būtų daug patogiau.

 Apie mūsų pasirinkimų padarinius 

Sutinku, kad mano knyga provokuoja. Tai nėra švelnių paglostymų knyga, ji verčia mąstyti ir rinktis. Nežinau, ar dera emigruoti, evakuotis iš šios valstybės, ar dera joje pasilikti ir darbuotis toliau? Sąžiningai tai sakau. Žinau tik tai, kad tie, kurie apsisprendžia likti ir kartu nesiekia esminių permainų, ateityje neišvengiamai susidurs su sudėtingomis moralinėmis problemomis. Pavyzdžiui, ar duoti kyšį gydytojui? Tarsi derėtų neduoti, tačiau juk norisi gauti kokybiškas paslaugas. O jei dar kalba pakrypsta apie mylimo žmogaus sveikatą. Taip pat dilema – ar imti užmokestį vokelyje. Jei imsite, tai kartu apvogsite kitus žmones, savo tėvus ir vaikus. Jei neimsite, galite užsitraukti darbdavio nemalonę, prarasti darbo vietą. Ar turėsite drąsos būti nonkomformistu? Krikščionis juk tarsi privalo būti nonkomformistas. Juk būti krikščionimi – tai prisiimti įvairiausių įsipareigojimų, moralinių normų, be kurių tarsi būtų lengviau, paprasčiau.

Deja, yra daug krikščionių, kurie nesuka galvos dėl niuansų, dėl įvairių aspektų, kurie mato tik juoda ir balta. Niekada negalėjau pakęsti lėkštų atsakymų. Yra dilemų, kurios mane degina kaip ugnis, ir neturiu galutinio atsakymo, kaip jas spręsti. Pavyzdžiui, abortų klausimas. Vien dėl jo niekada nenorėčiau būti Seimo nare. Kaip balsuoti, kai siūloma uždrausti abortus? Kaip katalikė, turėčiau paremti tokį siūlymą, tačiau puikiai suprantu ir tai, su kokiu spiečiu įvairiausių žmogiškų dramų šis klausimas susijęs. Kaip atrasti vienareikšmišką atsakymą?

 Apie mokymąsi ir pagarbą

Daug laiko praleidau Taivanyje, gilinausi į tai, kaip ten sprendžiamos socialinės problemos. Man imponuoja, kad Taivaniui paliko išlaikyti tai, ką mes turėjome sovietmečiu ir, deja, nevertinome, kaip tai svarbu. Turiu galvoje, rimto mokymosi sistemą. Čia mokytojas neturi sudominti mokinio, pataikauti, čia jis ar ji dėsto rimtą discipliną, suteikia suvokimą apie pasaulį.

Taip pat mane sužavėjo ta pagarba kitokiam žmogui, kurią pajutau Taibėjuje. Vaikščiodavau į vieną iš katalikų bažnyčių, kurių ten pakankamai daug, ir stebėdavausi, matydama, kaip vietiniai katalikai džiaugiasi savo tikėjimu, nešioja didžiulius kryžius, didžiuojasi savo tikėjimu. Kartu jie labai gerbia ir kitų žmonių tikėjimus, nebando jų perauklėti, niekinti. O kaip yra Lietuvoje? Situaciją geriausiai atskleidžia mūsų santykis su vietos musulmonais. Vilniuje, Vivulskio gatvėje, yra suteiktos patalpos Lietuvos musulmonų muftijatui, dvasinei vadovybei. Šios patalpos suteiktos antrame aukšte, o pirmajame įrengtas naktinis klubas, apkabinėtas nuogų mergužėlių nuotraukomis. Tai spjūvis ne tik į Lietuvos musulmonus, bet ir į mus pačius. Jei mes su jais taip elgiamės, tai pirmiausia negerbiame patys savęs.

 Apie politiką ir ekonomiką

Lietuvoje dažnai sakoma, kad ekonomika yra svarbiau nei politika. Tai visiška nesąmonė. Politika yra didžiųjų moralinių diskusijų ir sutarimų erdvė, o ekonomika tėra aptarnaujantis įrankis. Todėl visiškas absurdas, kai kartais sakoma, kad politikas neturi politikuoti. Ką jis tada turi daryti? Vogti?

Deja, melu apipinta politika ir ekonomika pavojingai gundo žmogų užblokuoti sąžinės balsą. Kad ir ką mes darytume, vis vien turime viduje balsą, kuris mums signalizuoja, jei nukrypstame nuo dorovės normų. Kaip mums su šiuo balsu elgtis? Deja, bet po ekonomikos skraiste dažnai esame mokomi, kad nedera klausytis sąžinės, nes esą kitaip neišgyventume. Tas melas kartojamas taip atkakliai, kad galiausiai juo patikime ir pradedame nužmogėti.

Lieku įsitikinusi, kad Rolando Pakso apkalta buvo moralinio pobūdžio klaida, turinti destruktyvių padarinių. Šiuo atveju esmė ne ta, ar R. Paksas buvo geras prezidentas, ar ne. Paprasčiausiai iš žmonių buvo atimta teisė patiems nuspręsti, įvertinti, už juos tai padarė politinis elitas, kuris save pateikė, kaip moralų, kitokį nei R. Paksą bei jo aplinką. Tačiau žmonės intuityviai jautė, o vėliau galėjo įsitikinti, kad tas „elitas“ nė kiek ne geresnis už tą, kuris buvo paverstas atpirkimo „ožiu“. Deja, bet politikoje šiandien labai trūksta asmenybių, su aiškiomis vertybėmis, kurios būtų ne tik deklaruojamos viešai, bet ir būtų į jas remiamasi kasdieniame gyvenime.

Apie privačių mokyklų svarbą

Knygoje teigiu, kad viltis sieju su privačiomis mokyklomis, kurios nepasiduoda bendroms tendencijoms. Tai galėtų būti vieta, kur rimtai žvelgiama į mokymąsi ir galbūt tai keistų bendrą visuomenės klimatą. Svarbiausia, kad jaunas žmogus mokykloje gautų teisingus signalus apie tai, ką sugeba ir ko nesugeba, taip pat susidūrimas su rimtu mokymusi išmoko labai reikalingo nuolankumo, suvokimo, kokios sudėtingos yra pamatinės dilemos.

Dabar mokinys jau nuo pirmos klasės yra linkęs mokytojui dėstyti savo nuomonę ir ginčytis. Tai vadinama kūrybiškumo ir žodžio laisve, nors savo esme yra nepagarba daugiau žinančiam, autoritetų griovimas ir infantilizmo skatinimas. Tikiu, kad rimtoje privačioje mokykloje to negali būti.

Parengė A. N.