Kaune, galerijoje „Aukso pjūvis“, lapkričio 26 d., 17.30 val. bus atidaryta Olandijoje jau 20 metų gyvenančios ir kuriančios menininkės Gaivos Paprastosios jubiliejinė kūrybos paroda „Kitoks pasaulis“.

Parodos išvakarėse kalbėjomės su viešnia apie tai, kaip išlikti savimi ir apginti savo teisę kurti atsidūrus aplinkoje, kur niekas tavęs nepažįsta, beveik nieko nežino apie tavo šalį ir nesupranta tavo siekių.

Kaip menininkė ir tinklaraščio „Kriaušių metas“ autorė, pasirašote slapyvardžiu Gaiva Paprastoji. Kokia šio „įsivardijimo“ istorija?

Mano vardas yra Gaiva... Rinkdamasi sau asmenvardį sužinojau, jog yra toks žolynas, tarsi mažais geltonais pinigėliais žydintis – Paprastoji gaiva (Lapsana communis - lot.). Apsidžiaugiau radusi tokį vardą augalų pasaulyje ir griebiau abiem rankom... O kad paprastoji, tai gal ne visai tikslus vertimas iš lotynų kalbos, tiksliau gal būtų bendroji (communis)? Bet, kaip jau žodyne rašoma, taip ir tebūnie. Ir filosofine prasme tinka: nori būti nepaprasta, tuomet nereikia skųstis, kad lieki nesuprasta, jautiesi vieniša... Kad bent kiek pavyktų dalintis su kitais, būti išgirstai, suprantamai, reikia kad kiti galėtų tavyje save atpažinti.

O kodėl „Kriaušių metas“?

Norit, priimkit rimtai, norit – juokais: kas pirmiau – obuolys ar kriaušė? Kai atidžiau pasižiūri, pasaulyje viskas sukasi daugiausia apie obuolius. Ir akivaizdu, kad per mažai dėmesio skiriama kriaušėms! „Kriaušių metas“ todėl, kad apie pasaulį šneku iš moteriškos perspektyvos.

Pristatydama savo kūrybą pasirašote tik slapyvardžiu. Kodėl?

20 metų ramiai sau tūnota Olandijoj knygas skaitant, mokantis, žinias ir įgūdžius kaupiant, praktikoj daug ką išbandant ir tiesiog gyvenant. Rankos pilnos visokio gėrio tiesiogine ir perkeltine prasme. Pradėjau sugrįždama Lietuvon į viešumą išeidinėti parodose, o ir tinklaraštį rašau Gaivos paprastosios slapyvardžiu. Ne todėl, kad vengčiau atskleisti asmeninį gyvenimą, o dėl nuomonės laisvės. Noriu susikurti viešą personą, už kurios pasisakymus ar poelgius niekas nebūtų atsakingas, tik aš pati.

Vienatvė svetur gal suteikia daugiau kūrybos impulsų nei rusenimas įprastoje ir nuobodžioje terpėje gimtinėje? Greičiau subrandina, sutrumpina kelią į save? Likimas Jums buvo palankus. Jūsų bendraamžiai, gražiausius savo metus gyvenusieji čia, yra sukaupę nemažai kartėlio…

Išgirdusi, kad likimas man palankus, noriu prieštarauti, o ir tinklaraštį rašydama dažniausiai tuoj pat pradedu diskusiją pati su savimi ir stengiuosi atidengti kuo daugiau požiūrio aspektų. Rašytoja, moterų studijų autorė, profesorė Carolyn G. Heilburn (labai žaviuosi jos knyga „Writing women's lifes“) rašė, kad žmogaus gyvenimo planas geriausiai matomas, žvelgiant atgal. Žvelgiant į priekį gal tas planas irgi jau buvo, bet tuomet jo nesupratome. Todėl žmogus atsikankina savo „porciją“ skaudžių emocijų ir abejonių, darydamas kažką ir nežinodamas, ar gerai, ar teisingai? Taip, šiandien jau matau ir teigiamą pusę kažkada mano priimtų sprendimų, nors tuomet juos priėmiau situacijos priversta, kai nebebuvo, atrodė, kur trauktis. Patyriau ten vienatvės ir liūdesio. Nors labai greit išmokau olandų kalbą, su jų istorija tuojau pat susipažinau, stengiausi įtikti ir patikti, ilgainiui skausmingai supratau, kad net ir smulkiausi dalykai Olandijoje yra „kitaip“: taikykis nesitaikiusi, jei esi atvykusi iš kitur, taip ir liksi – Iš Kitur.

Vadinasi, esate žmogus, pačioje jaunystėje „išėjusi į dykumą“ ir ten ištvėrusi.Papasakokite plačiau, kaip sekėsi įsišaknyti?

Gyvenu kaime, nors čia ir kaimai kaip miesteliai, tikro kaimo seniai nebėra. Pirmuosius dešimt metų daug laiko būdavau vienų viena, nebuvo su kuo bendrauti, pasišnekėti. Su pojūčiu, kad esi užsienietė, kitokia, menkesnė, teko kautis pačiai, visa tai kaip tik pasukti sau pozityvia puse…

Buvo laikas – juokėsi iš manęs, kai sakydavau, kad esu menininkė. Olandijoje menininkai yra vyrai, jei save taip pabando tituluoti moteris, sakoma: „o, matai, kokia kūrybinga!“ Suprask: „hobijistė!“ Na, tokia – gėlytes mezganti ar aplikacijas klijuojanti. Jų supratimu, menininkas yra tas, kurio darbus perka ir jis yra žinomas. Be to, patekau į tam tikrą visuomenės sluoksnį: praturtėję paprasti žmonės, į bet kurį išsilavinusįjį žvelgia kaip į ateivį iš kitos planetos, o čia dar tokia nestandartinė, kaip aš… Todėl ir tinklaraštyje, ką rašau, nėra vien teorija, visa pačios išgyventa, iškentėta. Man buvo aktualu tiems visiems dalykams rasti vietą savo pasaulyje – įvardyti jų reikšmę – teigiamą ar neigiamą, nustatyti, ar noriu, kad tai mano gyvenime kartotųsi…

Gyvenime žmonės dažniausiai gauna, kas jiems sunku: kam lengva būtų gyventi turte ir viskuo naudotis, tie turi tenkintis mažesniais ištekliais, kam lengviau duoti, dalintis ir kas dirbdamas save gali visai nuvaryti niekais, nes ribų nejaučia, tam sunku imti, priimti gerovę ir gyventi be kaltės jausmo, negraužiant savęs. Tai ir man buvo problema: kaip nesijausti kaltai, kad turiu geriau nei kiti. Tačiau, kai po gero dešimtmečio pradėjau dažniau į Lietuvą atvažiuoti, pamačiau, kad ir čia likusieji yra įsigyvenę, kažką susikūrę, jų šaknys sustiprėjusios – kas turi modelių namus, kas išgarsėję menininkai, kas turi gerus darbus, karjeras padarę… Aš jaunystėje būdavau liaupsinama dėl talentų, o kas iš to išėjo, kokie rezultatai? Todėl dabar smagu eksponuoti savo kūrybą Lietuvoje, parodyti, koks mano pasaulis šiandien…

Vos nuvykusi Olandijoje tęsiau mokslus, nes man viskas buvo įdomu, buvau alkana gyvenimo, o ir žinios yra jėga, – jėgos man reikėjo bent kokios, nes kai savo finansų neturi, tai esi niekas – bent jau tokį žmonių požiūrį į save jauti. O skaityti ir mokytis, pati viską rasti, suprasti ir įsisavinti esu įpratusi nuo vaikystės, gal ir genais paveldėjau.

Kokia buvo jūsų vaikystė?

Vaikystė Kaune, sodo ir ąžuolų apsuptuose namuose, smetoninėj aplinkoj su biblioteka, tarp gražių daiktų, paveikslų, kažkaip viskas derinosi su mano idealizmu, kuris formavosi jau ir iš to tarybinio meto propagandos knygose, žurnaluose, ekranuose.

Mes pinigų neturėjom daug, aš juos net niekinau, paauglystės maksimalizmo pagauta… Tėvai inteligentai, atlyginimai nedideli, bet knygas pirkom, jei pavykdavo gauti „iš po prekystalio“, eidavom į teatrą, į muziejus. Mėsos valgėm mažai, naujų drabužių taip pat nelabai buvo – dėl to sielojausi, todėl išmokau siūtis pati…

Norėjau būti istorijos arba rusų kalbos mokytoja, bet tėvai nusprendė, kad neturiu tam kantrybės ir menkas atlyginimas, drabužių modeliuotoja bus geriau... Ši specialybė buvo populiari, visi brovėsi su kyšiais, o mes nei pažįstamų turėjom, nei iš ko kyšį duoti, todėl viską savo raudonais diplomais turėjau pasiekti ir, suprantama, gerais piešimo gebėjimais.

Ir kaip sekėsi įgijus tuos diplomus?

Įsigijusi rūbų modeliavimo specialybę dirbau su užsakovais privačiai ir drauge su buvusia mano dėstytoja O. Kujeliene, kartu kurtomis kolekcijomis dalyvavome pirmuosiuose Pabaltijo madų festivaliuose Taline ir Vilniuje. Vilniaus „Madų dienose“ 1991 m. gavom prizą už kolekciją, skirtą Sausio 13-osios aukų atminimui.

1993 m., prie sparčiai kintančios ekonominės situacijos prisitaikyti nesugebėjusi, išvykau gyventi svetur. Aš vis apie Paryžių svajojau, o likimas lėmė Olandiją, šalį, kurioje kultūrinė atmosfera išgyvenimui beveik nepakankama ir su menu turima labai mažai ką bendra.

Vis dėlto Olandija mane labai sužavėjo savo istorine išpaišytų sieninių plytelių fasaduose ir – masiškai – interjeruose tradicija. Kuriam laikui net tapau keramike, kad ką nors panašaus galėčiau padaryti. Kartu studijavau kultūrotyrą universitete ir pati sau – žolynus, homeopatiją, kulinarijos menus ir dekoratyvinę gėlininkystę. Metams bėgant esu piešusi akvarele, tušu ir plunksnele, tapiusi aliejiniais dažais peizažus, natiurmortus, gyvūnus.

2003 m. visa tai sudėjau į gražią dešimtmečio kūrybos parodą, kuri įvyko Olandijoje. Didžiausios įtakos ten man turėjo dailininkas ir mokytojas Keesas Roosenboomas (1950–2005) – ne tik klasikinės olandų tapybos, bet ir grafikos bei fotografijos technikų meistras.

Papasakokite apie šį mokytoją plačiau mūsų skaitytojams.

Keesas Roosenboomas buvo labai įdomus žmogus. Iš hipių kartos, piešimo mokytojas pagal profesiją. Ilgaplaukis ir su gitara, jis mokytojavo tada, kai mokiniai dar turėdavo į mokytoją vyrą kreiptis „Meister“, o į mokytoją merginą – „Juff“, t. y. panele. Buvę mokiniai iš tų laikų, pažįstu ne vieną, labai gražiai jį prisimena.

Aš Keesą pažinojau jau kaip iškilų dailininką, dėstė įvairius kursus suaugusiųjų meno mokykloje, supažindino ir praktiškai mokė senosios fotografijos, dailėj – oforto, akvatintos, sausos adatos – technikų. Buvo tikras grafikos meistras. Pats tradiciniu rankiniu būdu įrišinėjo knygas, spaudė juodai baltas nuotraukas, restauruodavo drobes. Jo tapytų peizažų neįmanoma atskirti nuo tradicinių XVII a. olandų tapybos šedevrų. Mudviejų susitikimai visada būdavo įdomūs, nes žinojo atsakymus į visus technikos klausimus, o aš galėdavau pasipuikuoti žiniomis iš meno, kultūros istorijos: apie visuomenės požiūrio į meną kaitą, apie idėjų, formavusių dailininkų pasaulėžiūrą, vystymąsi. Jam, pavyzdžiui, buvo nepaprastai įdomu, kad Rusijoje XIX a. pabaigoje idėjos, vaizduojamos mene, buvo visiškai nustelbę meno formą ar techninių įgūdžių poreikį – peredvižnikų atvejis. Juk Olandijoje šitiek daug dėmesio skiriama technikai ir visiškai mažai kūrėjų pasaulėžiūrai formuoti.

Jis pats nebuvo patenkintas menininkų ir kultūros pasauliu Olandijoje, dažnai su kartėliu pasakodavo, kaip sukčiaujama restauruojant darbus, kaip plėšiama neuždirbtai didelė kaina, padirbinėjami autorių parašai, „specialistai“ išrašo vieni kitiems autentiškumo sertifikatus, kad aukcione ar galerijoje būtų galima lengviau parduoti nenusimanančiam klientui, kuris specialisto žodžiu pasitiki. Liūdna jam būdavo žiūrėti, kaip jaunoji karta tingi dirbti, tapyti, bet nori kuo greičiau tapti įžymūs ir užsidirbti kuo daugiau pinigų. Iš kitos pusės, jį erzino ir įvairios vidutinio amžiaus krizės ištiktos moteriškės, nusprendusios tapti dailininkėmis – pasimoko metelius kursuose ir, žiūrėk, jas jau rasi visose meno draugijose, sąjungose ir kepančias bei pardavinėjančias darbus kaip šiltas bandeles, nors, akivaizdu, verčiau parduotuvėles atsidaryti reikėjo, o ne teptuko imtis. Beje, Olandija yra kursų šalis, gali įsirašyti į kokios tik nori specializacijos kursus, daug žmonių taip ir daro, kad tučtuojau patys tokius pat kursus atidarytų, nes tai verslas.

Paskutiniaisiais gyvenimo metais Keesas buvo pradėjęs dirbti su medžiu – pradžioj darė baldus, vėliau mandolinas. Labai gaila, kad jo gyvenimas nutrūko taip anksti. Gaila net ir dėl savanaudiškos priežasties – mane visą laiką bardavo, kad per mažai dirbu, per mažai tapau, o dabar, kai tapau nuolatos, kaip jo buvo prisakyta, paties jau nebėra, kad parekomenduotų mano darbus į Paryžiaus ir Londono galerijas, kur eksponavosi pats, dabar jau pati turėsiu rasti ten kelią...

Svajojote apie Paryžių, o patekote į Olandiją, pasak Jūsų pačios, į šalį, kurioje kultūrinė atmosfera išgyventi beveik nepakankama ir su menu turima labai mažai ką bendra. Nustebino toks Olandijos apibūdinimas. Juk dar iš mokyklos laikų turime supratimą apie Rembranto tėvynę, kaip apie talentingų tapytojų, nuostabiausių gobelenų audėjų šalį, kurioje menas kai kuriais amžiais apskritai klestėte klestėjo. Nejaugi užgesusi ši tradicija šiandien?

Nyderlandai yra pirmoji Europos respublika, įkurta XVI a. vidury. Kaip tik čia glūdi kapitalizmo šaknys. Jie tą kapitalizmo modelį ir į visas kitas pasaulio vietas išplatino, pavyzdį parodė – tai yra pirklių tauta iki kaulų smegenų, mieliausia jiems būtų visai nei sėti, nei pjauti, tik pirkti ir perparduoti. O į meno, kaip ir į meilės, sąvoką tiesiog įprasta sušluoti pačius įvairiausius dalykus. Olandijoje menas reiškia amatą: kilimų audimas ( tai yra ir Belgijoj likę, flamandų tradicija), keramika (baltas su mėlynu Delfo porcelianas), baldų gamyba, graviravimas (Rembrantas buvo ir graviūros meistras ), tapyba (tradiciniai olandų natiurmortai, peizažai, ypač žiemos), meniški interjerai – visa tai amatas, labai gerai įvaldytas ir suklestėjęs, nes XVII a. – respublikos aukso amžius: pinigų buvo į valias, netgi žemesnieji visuomenės sluoksniai apsikabinėdavo visas sienas paveikslais, kaip kokiais izoliuojančiais fototapetais. Rembrantą jie ten labai greitai bankrutavo, kai tik jis rimtai tapyba ėmė užsiiminėti, o nesuprastas Van Gogas dar jaunystėj patraukė į Prancūziją... Ką jie dar turi – Vermejerį, Mondrianą? Tai ir visa kultūra...

Iš literatūros jie turi tik vieną į pasaulinę istoriją įėjusį rašytoją Multatuli ir jo romaną „Max Havelar“. Tiesa, dar Spinozą, bet jis buvo iš Portugalijos žydų, Amsterdame ieškojęs prieglobsčio. Dar yra žydaitės Anos Frank dienoraštis/muziejus/legenda – jau sakiau, kad olandai parduoti ir iš to pinigus užsidirbti moka labai gerai.

Dėl kultūros apskritai – jei dideliame mieste gyveni, gal ir daugiau jos būtų, bet žmonės ten (gal dėl protestantiškos religijos?) kažkokie išdžiuvę, perdėm racionalūs, tuščiaviduriai, žodžiu, žmogiškumo stinga. Kaimo vietovėse žmogiškumo daugiau, bet kultūra jiems neaktuali. Todėl Olandijoje tik modernusis menas klesti, nors niekas apie jį supratimo neturi, tik nori kuo brangiau parduoti. Modernumo stvertis yra saugiausia, kad neišsiduotum, jog neturi nei nuomonės, nei išsilavinimo.

Žinoma, kas nors kitas, irgi šiek tiek olandus pažįstantis, gali ginčytis, kad netiesa, jo patirtis kitokia. Tokiam sakyčiau: džiaukis, tau pasisekė, kad viskas geriau pasirodė. Dauguma žmonių ten meną perka, kad investuotų pinigus ir kad investicijos augtų, todėl čiumpa tik išgarsintų vardų kūrinius, o ne tai, kas gražu jiems patiems. Bet juk visame pasaulyje tas pats: kas menininkų šeimoj gimęs, vos akademiją pabaigęs jau iškart - –įžymus“ menininkas, tuoj gaus kokį užsakymą karalienės portretą nutapyti, visi jo talentais neatsidžiaugs. Būtų ne iš tos įžymios giminės, tikriausiai net į akademiją nebūtų priėmę… Arba, žiūrėk, kita garsenybė – skandalinga, nuo narkotikų apsvaigusi, ima teplioti kažką beveik nesąmoningai, bet tuoj jo piešinius perka, nes legenda, girdi, kokia...

Grįžtant prie temos apie meninę kūrybą, kaip amatą, nesakau, kad dėmesys technikai negerai – aš pati, tos šalies įkvėpta, keramikos senąja tradicija užsiėmiau, ir tapybos technikų daugybę išbandžiau, kokių dabar jau ir akademijose nebemoko. Bet noriu pabrėžti, kad vis dėlto pirmiausia reikia žinoti, ką nori pavaizduoti, nes menas be turinio ir lieka tik amatas, tik pagalvės užvalkalas, kuriame nieko nėra, net ir tos pagalvės… Čia jau be žmogiškumo, be charakterio, be dvasinių vertybių – niekaip, o to akademijose, deja, nemoko…

Sakėte, kad menininkei moteriai Olandijoje nėra paprasta įsitvirtinti. Kaip sekėsi atkovoti sau vietos po saule?

Kaip dailininkė, tos vietos po saule atsikovojau dar nedaug, kaip žmogui – sekasi geriau…Kiekvienas kitą mato pagal savo akių aukštį – jei ką, gali tave sumažinti iki neįtikėtinų proporcijų. Reikia išmokti tai suprasti ir neprarasti žinojimo, kaip yra iš tikrųjų…

Apskritai gyvenimas užsienyje visus kompleksus be pasigailėjimo ištraukia į paviršių ir išdidina, o sau draugiškos aplinkos nebeturi, nėra į ką atsiremti, kad atsilaikytum. Todėl arba nugali pati viena, arba prapultis – ant skydo arba po skydu, kaip romėnai sakydavo. Bent jau tokia mano patirtis.

Tapyti pradėjau vien dėl savęs, kad atstatyčiau savivertę, kad pasijusčiau žmogumi, galinčiu daryti įtaką įvykių eigai. Kol meną manai kuriąs dėl kitų, tol nieko iš to neišeis.

Olandijoje 2003 m. įvyko Jūsų kūrybos dešimtmečio paroda, 2005 m. dalyvavote Atvirų ateljė durų dienose, o praėjusią vasarą eksponavotės Lietuvoje, Kaune – bendroje parodoje „Moterys mene: ESAM“. Kokie įspūdžiai?

Olandijoje yra gražių patalpų rengti parodoms. Jei nuomą gali susimokėti ir komisija tave praleidžia, tai gali parodas rengti taip dažnai, kaip nori. Didesnė problema, kad tave, svetimšalę, mažai kas žino. Tačiau negaliu skųstis – ėjo žmonės, žiūrėjo...

Menininkai Olandijoje jungiasi į vietines draugijas, organizuoja atvirų durų dienas, skelbia dviratininkams meninius maršrutus. Eksponuoji darbus savo ateljė, kur dirbi – iškabini vėliavą, atidarai lauko duris sutartą dieną ir valandą. Jei oras geras, bet ne vidurvasaris (kada visi išsivažinėję), ateina ir atvažiuoja daug žmonių. Per savaitgalį pas mane šimtas žmonių apsilankė, nei prisėsti, nei užkąsti neturėjau kada... Su visais norisi pasišnekėti, atsakyti į klausimus, užmegzti kontaktą. Olandų pragmatiškumas čia „išlenda“ tau į naudą – jie puikiai žino, kad daug parankiau pirkti tiesiai iš autoriaus, negu permokėti, perkant galerijoje. O kai žmonės jau žino, kur gyveni, ir vėliau sulauki pirkėjų.

Į Lietuvą darbus atvežiau tik praėjusią vasarą. Parodoj „Moterys mene: ESAM“ apsilankė daug buvusių moksladraugių, buvo smagu susitikti, pamatyti vienos kitų darbus, pasidžiaugti, kad dar kūrybinė ugnis dega, kad dar kerpėm neapaugom. Ir kamuoliukas ėmė ristis: jei jau darbai atvežti čia, į Lietuvą, tai norisi parodyti jų kuo daugiau ir ilgiau bei įvairiose vietose. Todėl mano antrojo kūrybos dešimtmečio jubiliejaus personalinė paroda „Kitoks pasaulis“ bus eksponuojama Kaune, galerijoje „Aukso pjūvis“.

Kuriate savo ateljė nedideliame kaimelyje... Kartais sėdate į traukinį ir išvykstate į Antverpeną, Amsterdamą, Diuseldorfą. Ką ten veikiate, kaip jaučiatės, ką regite, kaip leidžiate viešnagės didmiestyje dieną?

Mes gal iš tų geležinės uždangos laikų turim nenumalšinamą alkį pamatyti kuo daugiau, visur nuvažiuoti, pabūti, sudalyvauti. Kai ten nuvykau, olandų abejingumas mane pribloškė: nei jie ko nori, nei jiems kas įdomu, nors šitiek galimybių, tik rinkis... Na, jaunimui dar egzotika įdomu – Australija ar Pietų Amerika. Madinga bent metus pakeliauti.

Ten nuvykusi gana greitai daug Olandijos pamačiau, nes vis kas nors iš Lietuvos atvažiuodavo ir norėdavo į didmiesčius, į muziejus. Olandai tik galvas kraipė tokio entuziazmo nesuprasdami. O aš labai stengdavausi parodyti svečiams viską, kas jiems įdomu, todėl dar daug kas iš mano pačios norimų dalykų yra neaplankyta.

Kai tik stotelę prie mūsų atidarė, traukinys – mano draugas. Amsterdamą pažįstu geriausiai. Dažnas olandas sako, kad tai gražiausias miestas pasaulyje. Kai vaikštai palei kanalus, koks metu laikas bebūtų, sunku su tuo nesutikti. Vengiu turistų užplūstų gatvių, visokių kanapių rūkorių, kitų tautų valgių restoranų ar tų langų su žibintais, ir, įdomiausia, visą dieną galiu pravaikščioti, jokiais iš šių vaizdų neapsunkinta – vietos užtenka visiems.

Didmiesčius mėgstu trumpam ir intensyviai. Be miestų atmosferos, kur idėjos sklando ore, žmonių energija viską įelektrina, kelia norą veikti, negalėčiau ilgai ištverti. Bet... didmiestyje gyventi nuolatos? Ne. Mano kūrybiniams sumanymams gimti reikia ramybės ir tylos.

Gerai, kad tie du veiklos režimai kaitaliojasi be ypatingų mano pačios pastangų: nuvažiuoju į Amsterdamą, prisivaikštau tomis krantinėmis, kiekvienas fasadas vis kitoks, daugiausia XVII a. architektūra – siaura ir aukšta, nes žemė ten visada labai brangi buvo. Aplankau parodas, panaršau krautuvėlėse... Jei žinai, kur eiti, ir miesto centre randi ramų kaimą, kur jokio triukšmo nei turistų minių, gryniausia romantika... Kavinės nykštukinės, tik kokie trys staliukai, o wc patalpėlė panaši į dėžutę sienoje ar kokį mažutėlytį šluotų sandėliuką po laiptais. Prisigaudau idėjų, spalvų, įspūdžių, veiksmo, žmonių atvaizdų ir keliauju namo persisotinusi... Kai važinėjimo pasirodo per daug, džiaugiuosi, kai niekur nereikia, galiu dirbti, tylu ramu – iki kitos kelionės.

Atvykimai į Lietuvą, beje, taip pat labai intensyvūs būna – parodos, spektakliai, susitikimai su žmonėmis – kiekviena diena kažką neša. Ilgai taip „netraukčiau“, nes kasdieninis gyvenimas turi būti kitoks, ramesnis.

Šiandien daugelis sako: kur gerai, ten ir Tėvynė, kiti atkerta, kad gerai yra tik Tėvynėje. Gal ten, kur saulė leidžiasi, t.y. Vakaruose, daugiau pagarbos žmogui, nei čia, Lietuvoje?

Sakantys, kur gerai, ten ir tėvynė, ir svečioj šaly susiburia kaimais, grupėmis, familijomis, tai ko jiems tos Lietuvos turėtų trūkti? Visi primityvesni žmonės visais laikais pasaulyje šitaip persikeldavo – kiekviename JAV didmiestyje dar išlikę tokie pavadinimai, kaip Mažoji Italija. Arba Chinatown – egzistuoja dabar visur. Tiesiog savos šalies gabaliukas perkeltas į geresnes ekonomines sąlygas, o daugiau nieko jiems ir nereikia...

Visai kita, kai reikia vienai išgyventi įsimaišius tarp svetimų, nors ir geranoriškų, žmonių! Ten neturi prisiminimų, susijusių su vieta, neturi senų pažįstamų, maistas ne tas, gamta ne ta, šventes švenčia ne taip, rūpinasi dėl kažkokių keistų dalykų... Pradžioje gal kelerius metus labai džiaugiesi, kad viskas kitaip yra, nes ne dėl menko nieko iš Lietuvos išvažiavai, o paskui viskas ima verstis atgal – lietuvių kalbą vartoji su malonumu ir brangini, gamta, žemė Lietuvoj vėl labai gražios, vaikystės vietos, vaikystės prisiminimai, draugai, kiek dar jų sugebi surasti, labai brangūs. Kadangi atvažiuoji retai, visi geranoriški, randa tau laiko. Manau, kad daugybė išvažiavusiųjų daug labiau myli Lietuvą, nei mylėtų, jei čia tebegyventų. Tuomet tikriausiai jie Lietuvą keiktų, kaip dabar keikia šalis, kuriose gyvena, ir sąžinė dėl to jų visai negraužia...

Pagarbos žmogui ten gal ir daugiau... Bet tai yra praėjusio amžiaus septintojo – aštuntojo dešimtmečio demokratijos iškovojimai, dabar sparčiai prarandami. Lietuva prisijungė prie Europos, galima sakyti, per vėlai... Socialdemokratijai čia lėšos jau baigiasi, sparčiai grįžtama į kapitalistinę vergovę. Senam žmogui galima reikalauti pagarbos, bet senelių namuose personalo per mažai, todėl globotiniai sėdi peršlapusiomis sauskelnėmis visą dieną, o ir po dušu juos pakiša tik kartą per savaitę. Skirtingose gyvenimo srityse skirtingu tempu procesai eina blogyn. Stiprėja visur toji bjauri kapitalizmo įtaka, kai iš dirbančio žmogaus stengiamasi išspausti maksimaliai sumokant jam minimaliai. Tad ir tai pagarbai vietos, suprantama, lieka vis mažiau...

Ar Lietuva turi šansų įgyti daugiau sveiko išdidumo bei orumo kaip lygi su lygiais ES šalių bendrijoje?

Tiesiai šviesiai tariant – išsikapstyti į lygias eiles, pakilti statuso laipteliais ar pan. – neturi. Su ana sąjunga lyginant mes buvom Europa. Dabar tas palyginimas geografiškai pasisukęs visiškai priešingai, o mes iš tikrųjų tebesam, kur buvom. Tik jausmas jau, deja, visai kitoks... Tad reikia tiesiog gyventi ir savęs, kaip šalies, žiūrėti, o ne su kitais lygintis. Tuomet viskas ir vėl taps gerai.

Tiesa, kartais puolama į kitą kraštutinumą, girdi, kokie mes ypatingi. Nei mes tokie ypatingi, nei kam pasaulyje tai įdomu. Prancūzai ar čekai negraibsto turistų už rankų, kad tie atkreiptų dėmesį į jų tautos ypatingumą ar kažkokį specialumą. Tarsi kitaip, savęs neafišuodama, tauta jau neturėtų teisės ir egzistuoti. Vakarų Europos šalyse visi užsiima savo reikalais ir į turistą žvelgia net truputį atšiauriai: ko jis čia bastosi, ar veikti neturi ką? Kai patys save bent minimaliai gerbsim, tai ir kiti gerbs, nekur dėsis.

Sakėte, jog Olandijoje užsienietis – lyg ir žemesnio statuso? Pas mus, Lietuvoje, atvirkščiai, ką labai šmaikščiai esate aprašiusi savo tinklaraštyje – apie keliaklupsčiavimą prieš užsieniečius.

Užsieniečių atžvilgiu Olandijoje yra statuso hierarchija. Jei esi iš Amerikos, visi tavim džiaugsis, britais ir kanadiečiais taip pat – čia ir su išvadavimu nuo vokiečių yra ryšys.

Visiškai suprantama, juk išvadavo ir nepamiršo išeiti... O kitų atžvilgiu?

Vakarų europiečių atžvilgiu jau kitokie stereotipai, yra nelabai pagarbių, o rusai ir visa Rytų Europa – biednysta, kitos tautos ir rasės – taip pat nepopuliarios. Didmiesčiuose, universitetuose pakantumo daugiau, bet provincijoje – prastai.

Šiaip Olandija labai stengiasi kompensuoti tai, kad yra maža valstybė ir kad jos šlovė žydėjo jau seniai, – elgiasi pavyzdingai politkorektiškai ir net pati „užduoda“ naujas madas, įsiteikdama Briuseliui ar Amerikai dažnai net savo piliečių gerovės sąskaita.

Lyginant olandus su lietuviais akivaizdu, kad natūrali jų savivertė nėra tokia sutriuškinta, kaip mūsų tautiečių, nes nebūta ilgų okupacijos, priespaudos metų. Šiaip jau olandai labai susitapatinę su pinigu – ir tie, kurie jo turi, ir tie, kurie neturi.

Tas pats jau ir Lietuvoj…

Lietuvoj situaciją apsunkina dvi vertybių sistemos: socialistinė – „mes neturtingi, bet dvasingi, todėl išdidūs“ ir kapitalistinė – „jei biednas, tai nevykėlis, kvailys ir tavo numeris paskutinis“. Kadangi tie, kurie turi pinigų, yra gyvybingesni, jų sveikata geresnė, gyvena jie ilgiau, geriau atrodo, daugiau gali sau leisti, tai panašu, kad jie laimi, o dvasingumas, kultūra, jau ir taip finansiškai valstybės neremiami, pralaimi.

Kaip geriau: gyventi tarp svetimų ir būti savimi ar gyventi tarp savų ir jaustis svetimam?

Iš vienos pusės, galiu pasakyti, kad užsienyje gyvenu taip, kaip norėčiau gyventi Lietuvoje. Tik Lietuvoje šitaip gyvenančios tikriausiai netoleruotų – manytų, kad arba dėl biednumo, arba man galvoj negerai, arba aš ne šios visuomenės narė. Olandijoje irgi galvoja, kad aš ne jų visuomenės narė, bet juk taip ir yra. O dar menininkė... Ir kas čia juos, tuos visus užsieniečius, sužiūrės... Vis dėlto ir ten tenka pakovoti, kai iš tavęs reikalaujama, kad būtum kaip visi – elgtumeisi, rengtumeisi, kad tavo gėlynai atrodytų kaip kaimynų.

Bet žinau, kad Lietuvoje toks spaudimas būtų nepalyginamai stipresnis, tokio neištverčiau.

Iš kitos pusės, norėčiau cituoti Dainiaus Razausko mintis iš jo straipsnio „Pavargusi Lietuvos siela“: „Pati situacija šiandien Lietuvoje reikalauja, kad mūsų žmogus nebūtų labai protingas, labai gabus, daug pasiekęs. Išvažiavęs lietuvis, paaiškėja, daug gabesnis, įdomesnis žmogus nei Lietuvoje. Šitokia nuostata – mūsų prakeikimas, nelaimė. Ją būtina raute išrauti.“ Nenoriu, kad ir apie mane būtų manoma, jog esu įdomesnė tik dėl to, kad išvažiavusi. Priešingai – jaučiuosi lyg tebegyvenčiau Lietuvoj, tik vidinėj emigracijoj, kuri yra neišvengiama, tiesiog esu išvertusi ją į išorę ir ji yra tapusi geografine. Bet viduje tada galiu išlikti savimi...

Jūsų paveiksluose pasaulis jaukus ir sykiu labai paslaptingas, mistiškas, kažkas iš pasakų ir vaikystės sapnų... Žmonių siluetai mįslingi, bet pirmame plane dažniausiai ne jie, o augalai ir paukščiai. Kas Jums svarbiau – daiktai ar idėjos, grožis ar plika tiesa apie realybę?

Vaikystėj iš pradžių svarbiausi man buvo daiktai: knygos, kiti praėjusių laikų gražūs ir brangintini likučiai. Namuose buvo kambarys – biblioteka, didžiulė, senelio palikimo, ir ten tvyrodavo tokia tyla, tokia ramybė: saulės šviesa pro langus ant raudonai margo kilimo, beveik peržydėję bijūnai vazoje birželio mėnesį… Su žmonėmis bendrauti man sekėsi sunkiau, o štai daiktai, jie tiesiog buvo – neįkyriai, šiek tiek apdulkėję, pas juos visada buvo galima grįžti pasiguosti ar pasvajoti. Aš visada žinojau, ko nori senoviniai, ar tiesiog šiaip gražūs daiktai…(Kitame savo gyvenimo etape esu labai mėgusi lankytis sendaikčių turguose, ieškodama mažų brangenybių, gal todėl sėkmingai, kad ne tiek ieškodavau, kiek jausdavau, kas manęs šaukiasi…)

Augalai būdavo kitame šios mano pasaulio ašies gale – kaip priešingybė, nes gyvesni, bet tokia pati ramybė, kai rankas į žemę sukiši sodindama ką ar ravėdama...

Išsamiau augalus studijuoti ėmiausi jau Olandijoje. Praktiškiausia, ką esu padariusi – išmokau jų lotyniškus pavadinimus. Dabar nesvarbu, kokia kalba skaitau, jei rimtas leidinys, visada bus ir lotyniškai parašyta, vadinasi, galėsiu susigaudyti. Kai kurių augalų pavadinimus žinau tik lotyniškai, kai kurių – kokiom keturiom kalbom. Man augalai, o ypač medžiai, atrodo gyvesni už žmones. Iš tikrųjų jie ir yra gyvesni už dažną žmogų…

Nemėgstu kalbėti racionaliai apie tokius iracionalius dalykus, kaip vaistažolės, gėlės, augalai apskritai. Jas reikia mėgti, mylėti, jausti.Grožio, gėrio, dėkingumo, kaip didžiausių vertybių, laikytis šiandien – vienintelis būdas išgyventi. Teisingai pastebėjote, kad mano paveiksluose daug žolynų, paukščių, dangaus ženklų – viskas juda, kruta, gyvena, oras įvairiomis spalvomis švyti. Vienas darbas lyg ir tęsia kitą, o visi kartu sudaro savą visatą, mano nuosavą – kitokį - pasaulį. Nors... Gal tai tiesiog ilgesys idealizuotos Lietuvos?

Kalbėjosi Irena Vitkauskienė 

Nuotraukų autorius Alvydas Vaitkevičius