Neseniai Vilniuje buvo įkurta viešoji įstaiga „Krizinio nėštumo centras“. Jos tikslas – ginti negimusią gyvybę ne skambiomis deklaracijomis, bet realiais darbais, t.y. suteikiant konkrečią pagalbą moterims, kurios išgyvena neplanuoto nėštumo krizę ir su ja susijusius sunkumus. Organizacija siekia vykdyti abortų prevenciją Lietuvoje, rūpindamasi moters emocine, socialine, finansine gerove krizinio nėštumo metu bei pagimdžius. Apie „Krizinio nėštumo centro“ atsiradimą ir pirmuosius jo žingsnius kalbiname vieną pagrindinių jo iniciatorių, steigėjų ir darbuotojų Zitą Tomilinienę.

Kaip kilo ir buvo įgyvendinta idėja įkurti Krizinio nėštumo centrą?

Jau daugelį metų širdyje nešiojausi norą padėti tiek vaikams, kurie auga motinų įsčiose, tačiau jų likimas liūdnas, nes jos apsisprendžia nutraukti nėštumą, tiek šioms moterims. Besidomėdama pastarąja tematika, supratau, kad moteris patiria labai didelę krizę, kai sužino, jog laukiasi neplanuotai ir tam nėra pasiruošusi. Taip pat skaitydama daug knygų, tyrimų ir kalbėdama su abortą išgyvenusiomis moterimis sužinojau, kad po aborto lieka labai rimtos pasekmės. Moterys, ryždamosis abortui, paprastai neturi pakankamai informacijos, taip pat jos patiria didelį net pačių artimiausių žmonių spaudimą – mamos, tėvo, vyro ar partnerio, ir man tapo labai gaila tų moterų. Kai aš pati, augindama savo vaikus, juos vežiodama vežimėlyje, suvokiu, kaip man gera būti mama, tuo pat metu man suskausta širdį pagalvojus, kad tą patį rytą kita moteris, išgyvendama didelę sumaištį, eina į ligoninę nutraukti savo įsčiose augančio vaiko gyvenimą. Taigi, galvojau, kad negaliu tiesiog džiaugtis savo motinyste, gyventi savo „laimės burbule“ – reikia kažką daryti.

Ir tada pradėjau kalbinti žmones, drauges, ką jos galvoja apie tokią veiklą, apie pagalbą besilaukiančioms moterims, ar norėtų į tai įsitraukti, ir taip pamažu atsirado bendraminčių – įvairių specialybių profesionalų: psichologų, teisininkų, ginekologų, dvasininkų. Sutikau nemažai gydytojų, kurie iš tikrųjų labai vertina gyvybę ir patys nedaro abortų bei norėtų prisidėti prie nauojos gyvybės išsaugojimo. Gavau didelį palaikymą iš įvairių žmonių.

2013m. metų pradžioje drauge su VšĮ „Sveikatos inovacijų centras“ vadove, visuomenės sveikatos eksperte dr. Marija Veniūte pateikėme projektą Vilniaus m. savivaldybei abortų sukeltų psichikos sutrikimų prevencijai vykdyti, gavome nedidelę paramą. Subūrėme specialistų komandą, tuomet įsteigėme VšĮ „Krizinio nėštumo centrą“. Ir taip po žingsnelį einame toliau.

Lietuvoje esate pirmieji, užsiimantys tokia veikla?

Iš tiesų Lietuvoje tokia veikla beveik nėra išvystyta. Tik Kauno arkivyskupijos Šeimos centre yra krizinio nėštumo padalinys – jie pirmieji sau įvardijo šią probelmą ir pradėjo ją spręsti konsultuodami, taigi, buvau nuvažiavusi pas juos pasisemti patirties. Taip pat Kauno klinikose, akušerijos ginekologijos skyriuje dirbantys specialistai su vadovo pritarimu pradėjo taikyti gerą abortų prevencijos būdą – įvesti privalomą konsultavimą moterims, kurios ateina nutraukti nėštumą. Įvedus tokią tvarką, šioje gydymo įstaigoje per metus nėštumų nutraukimų skaičius sumažėjo nuo, berods, 300 iki 10. Taigi, atrodo, sistema veikia, ir yra labai gerai, kad vietiniu lygmeniu galima spręsti problemą, nelaukiant kol „iš viršaus“ bus nuleistas įsakymas ar įstatymas, nes tai užtrunka metų metus.

Tačiau, pasak socialinės darbuotojos iš Kauno arkivyskupijos Šeimos centro, su kuria bendravau, yra geriausia moteris konsultuoti ne tuomet, kai jos atvyksta į kliniką, turėdamos siuntimą bei paskirtą laiką atlikti abortą, bet kuo anksčiau, kai tik moteris sužino, kad laukiasi ir ateina pas savo ginekologą, kuris paklausia, ar ji gimdys. Iš tiesų, daugelį moterų šis klausimas šokiruoja, bet gydytojai klausia dėl to, kad yra nemažai moterų, kurios dėl įvairiausių priežasčių nenori gimdyti. Ir tada gydytojas duoda siuntimą abortui...

Taigi leidimas nutraukti nėštumą duodamas tokia lengva ranka...

Pagal galiojantį Sveikatos apsaugos ministro įsakymą, gydytojas turėtų suteikti visą informaciją apie aborto žalą moteriai ir netgi pasiūlyti psichologo konsultaciją. Kadangi tai nėra privaloma, o tik pageidautina, tai šios konsultacijos ir nėra teikiamos (bent jau apklaustose Vilniaus poliklinikose). Ir netgi nėra suvokiama, kodėl jas reikėtų teikti, jei tai nėra privaloma, o tik pageidautina. O patikrinti, kiek gydytojas informuoja moterį apie aborto pasekmes, poveikį yra labai sunku, ir šis informavimas labai priklauso nuo jo vertybinės orientacijos. Tad jeigu tas gydytojas atlieka abortus, manau, jis pateikia labai minimalias žinias – tiek „saugodamas“  moterį,  tiek save nuo „perteklinės“ informacijos, nes jeigu jis suvoktų tos žalos mastą, abortų tikrai nedarytų.

O nepriklausoma konsultacinė pagalba iš tikrųjų labai reikalinga, nes moteris abortui ryžtasi labai sunkiai ir dažniausiai spaudžiama aplinkinių. Pasak tyrimų, apie 70-90 proc. moterų, kurios eina darytis abortų, patiria moralinį konfliktą, tačiau jos jaučiasi tokios įspraustos į kampą, tokios bejėgės, kad nemato kitos išeities ir joms norisi kuo greičiau priimti sprendimą, nes tada, atrodo, kad palengvės. Iš tiesų, vienoms moterims po aborto pirminė reakcija būna palengvėjimas, bet paskui, laikui bėgant, ateina to savo sprendimo ir veiksmo suvokimas. Kitos – iš karto po aborto išgyvena liūdesį, graužatį, savęs nuvertinimą, depresiją, darosi pakartotinius abortus. Trečios – stengiasi kuo greičiau vėl pastoti ir šį kartą išnešioti, pagimdyti, lyg bandydamos susigrąžinti prieš tai prarastą vaikelį. Kai moteris sužino, kad jos įsčiose buvo ne ląstelių kamuoliukas, kaip ji galvojo pati arba kaip jai kalbėjo gydytojai, o mažas vaikelis, kuris turėjo rankytes, kojytes, plakančią širdutę, akytes, ji būna šokiruota ir sako: „Kodėl manęs niekas neinformavo? Aš to nežinojau.“ Ir tada ji jaučiasi apgauta. O su šiomis pasekmėmis turi gyventi tik ji pati, o ne kas kitas. Būna, kad moteris tą naštą pajaučia ir po 10 ar 20 metų ir nebegali jos pakelti. Tai lemia ir depresiją, ir nemigą, košmarus bei psichosomatinius sutrikimus. Nė viena moteris nėra apsaugota nuo tų pasekmių, net jeigu prieš abortą ji galvojo nieko blogo nedaranti. Kai kurios moterys tiesiog nesieja atsiradusių psichologinių ar kitų problemų su aborto patirtimi. Vieni tyrimai rodo, jog abortą patyrusioms moterims rizika susidurti su psichinės sveikatos problemomis yra 81 proc. didesnė palyginus su moterimis, kurios to nepatyrė, kiti tyrimai teigia, jog rizika tokioms problemoms po aborto išauga dvigubai. Suomijoje atlikto tyrimo duomenimis, nėštumą nutraukusios moterys praėjus metams po aborto yra 3 kartus dažniau linkusios į savižudybę, negu kitos moterys ir daugiau nei 6 kartus dažniau nei tos, kurios pasirinko gimdymą.

Mūsų organizacija taip pat teikia pagalbą moterims po aborto.

Nors Krizinio nėštumo centras įsteigtas dar visai neseniai, tačiau gal jau sulaukėte kreipimųsi?

Centras įkurtas prieš mėnesį. Per tą laiką vyko paruošiamieji darbai. Kol kas mes sukūrėme svetainę www.neplanuotasnestumas.lt, kur sudėjome daug informacijos. Spausdinome informacinę medžiagą, lankstinukus, užmezgėme kontaktus su gydytojais, ir jie dar mezgami toliau, nes yra nemažai gydytojų, kuriuos reikia informuoti, kad yra toks Krizinio nėštumo centras, kur moterys gali kreiptis pagalbos.

Kol kas „gyvos“ konsultacijos dėl pagalbos dar nebuvo, nes tai dar nauja paslauga ir visuomenė apie ją nedaug žino. Tačiau jau gavau vienos aštuoniolikmetės  mergaitės laišką, kuri laukiasi, tačiau gyvena kitame mieste. Ji labai nori gimdyti, bet tėvai jai iškėlė ultimatumą: arba darykis abortą, arba eik iš namų. Dabar ji gyvena pas draugę. Apie mūsų centrą ji sužinojo iš „Mamų forumo“, ir mes jau sutarėme dėl susitikimo, kad galėtume gyvai pakalbėti ir drauge paieškoti sprendimų šioje situacijoje – tiek padėti rasti saugią gyvenamą vietą, tiek pinigų pragyvenimui, nes tikrai yra kita išeitis nei abortas. Tiesa, ši mergina bandė ieškoti pagalbos savivaldybėje dėl galimybės gauti socialinį būstą ar materialinę paramą, tačiau jai niekas nepadėjo. Taigi atsidūrusi visiškame „kampe“, ji kreipėsi į mus.

Kai esi kitoje pusėje – ne krizę išgyvenančio, gali pamatyti daug platesnę perspektyvą ir atrasti daug galimybių padėti tai jaunai moteriai lauktis vaikelio, jį pagimdyti ir auginti. Kiek yra organizacijų, kurios mielai bendradarbiauja, kiek yra žmonių, bendruomenės narių, kurie nori padėti tokioms moterims, o jos to nežino ir galvoja, kad yra niekam nereikalingos ir vienišos.

Vis dėlto ši mergina nori gimdyti, tačiau kaip padėti toms, kurios nenori to vaikelio, kaip jas perkalbėti?

Išties, šioje situacijoje labai sunku ką padaryti, nes moteris yra ta, kuri sprendžia. Tačiau jeigu moteris laukiasi nenorimo vaiko nuo nemylimo vyro, geriausia, ką ji galėtų padaryti, tai sutikti išnešioti tą vaikelį ir pagimdyti. Yra nemažai šeimų, kurios negali susilaukti vaikų ir jau yra lankiusios kursus dėl įvaikinimo, ir jos tik laukia, kad atsirastų toks vaikelis. Taigi, moteriai žinant, kad jos vaikas bus mylimas, jai belieka tik leisti jam gyventi, duoti galimybę gimti, o po to ji vėl galės gyventi savo gyvenimą, kurį planavo anksčiau.

Kita vertus, dalis moterų, kurios nenori vaikelio, jam gimus,  pamato tą trapų naują kūrinį, tą mažą žmogutį ir jį pamilsta iš pirmo žvilgsnio, ir nebesupranta, kaip galėjo jo nenorėti, galvoti apie abortą arba atsisakyti to vaikelio bei palikti jį kitiems. Kiekvienos moters patirtis unikali, ir tu negali nuspėti, kokia bus kiekvienos jų reakcija.

Savo interentinėje svetainėje siūlote išties daug paslaugų, pradedant apgyvendinimu ir baigiant pagalba buityje,  tačiau kaip ketinate tai įgyvendinti?

Tai įmanoma bendradarbiaujant su kitomis įstaigomis. Iš pradžių, kai susikuria nauja organizacija, resursų išties yra mažai, bet yra daug kitų organizacijų, kurios veikia. Yra „Caritas“, „Carito Motinos ir vaiko globos namai“, kur priimamos neturinčios kur gyventi besilaukiančios merginos, moterys su mažais vaikais. Yra „Prieraišiosios tėvystės centras“, kuris palydi moteris nėštumo periodu, organizuoja kursus nėščiosioms, mamų teminius susitikimus rūpimais klausimais. Taip pat yra J. Matulaičio Šeimos pagalbos centras, kur organizuojamos grupės motinystės įgūdžiams ugdyti. Ir kai matai tų paslaugų tinklą, visumą, supranti, kad yra galimybė padėti tai moteriai, naudojant ir kitų organizacijų resursus – nebūtinai mes viską turime daryti. Mes esame tarpininkai tarp moters ir kitų organizacijų bei valdininkų. Kodėl tas tarpininkas yra svarbus? Kai besilaukianti moteris jaučiasi pasimetusi, bejėgė, pažeidžiama ir priklausoma nuo kitų valios, pinigų, labai svarbus tas žmogiškas priėjimas prie jos ir jos palydėjimas. Taip pat mes turime ir savo specialistų – teisininkę, teikiančią nemokamas paslaugas, jei prireiktų tokio pobūdžio konsultacijų, ginekologę, savanoriškai skiriančią savo laiką tokių moterų konsultavimui, socialinę darbuotoją, porą psichologių, kurios teikia savo paslaugas tiek nėštumo metu, tiek pagimdžius, tiek moterims, patyrusioms abortą.

Kas yra pagrindiniai „Krizinio nėštumo centro“ partneriai, rėmėjai?

Tai – medicinos įstaigos, pavyzdžiui, šeimos klininka „Sveika pradžia“, privati klinika „Kardiolita“, Šeškinės poliklinika – jos mums suteikė patalpas konsultavimui. Jei moteris apsisprenžia gimdyti ir neturi kur gyventi, yra galimybė apsigyventi „Carito Motinos ir vaiko globos namuose“. Jei ten netinka, galime padėti rasti kur galima nebrangiai išsinuomoti kambarį. Taip pat yra šeimų, kurios mielai pasiūlo laikinai šioms moterims pagyventi pas save –  sutinka paaukoti dalį savo komforto dėl naujos gyvybės, ir mes tokiais entuziastais labai džiaugiamės. Yra žmonių, kurie nori šias moteris paremti finansiškai. Vis dėlto paramos tiek finansinės, tiek kitokiomis formomis labai trūksta. Tad mes kviečiame tiek verslininkus, tiek paprastus žmones dalį savo pajamų paaukoti šiai veiklai ir taip prisidėti prie gyvybės kultūros puoselėjimo. Taip pat labai kviečiame ir savanorius. Jų pagalba labai reikalinga padedant prižiūrėti vaikelį, jeigu mama studijuoja arba dirba, o samdyti auklės neišgali. Taip pat reikalingi savanoriai, kurie galėtų tą moterį pagloboti, palydėti, su ja padraugauti su pagarba ir meile. Galima parama ir daiktais – nėščiosios ar kūdikio drabužiais, vežimėliais bei kitais dalykais, reikalingais gimus vaikui. Kadangi mes neturime galimybės šių daiktų sandėliuoti, tiesiog norėtume turėti žmonių kontaktus, kurie galėtų paremti moterį, atsiradus poreikiui. Mums galima rašyti elektroniniu paštu bei skambinti telefonų numeriais, kurie yra nurodyti mūsų internetinėje svetainėje www.neplanuotasnestumas.lt. Ten yra išvardintos visos galimybės, kaip būtų galima mus paremti bei nurodyta banko sąskaita, į kurią galima pervesti finansinę paramą.

Išties, analogiški krizinio nėštumo centrai turėtų veikti kiekviename mieste...

Taip, mūsų vizijoje ir yra tai, kad tokie centrai atsirastų visoje Lietuvoje. Tiek Europoje, tiek JAV panašūs centrai yra, nors kiekvienoje šalyje jie truputį skirtingi. Tai priklauso ir nuo gyvybės apsaugos reglamentavimo tvarkos kiekvienoje valstybėje. Vienose šalyse yra privalomas moterų konslutavimas prieš abortą, kitose – ne. Taip pat tarp šių centrų esama ir vertybinių skirtumų –  vieni vertina žmogaus gyvybę nuo pat pradėjimo ir bando suteikti visapusišką pagalbą, kad ji būtų išsaugota,  kiti – apsiriboja vien formaliu ir netgi šališku konsultavimu (kaip antai, JAV abortų klinikose).

Labai daug vadinamųjų konfliktinio nėštumo centrų yra Vokietijoje, kurie taip pat vykdo lytinį švietimą bei ugdymą ir yra finansuojami valstybės. Čia krizinio nėštumo centrai yra ir prie konfesinių Bažnyčių. Išties, Vokietijoje egzistuoja didelė tokių centrų įvairovė.

Įsikūrus mūsų Krizinio nėštumo centrui, sulaukėme nemenko Lietuvos gydytojų palaikymo. Esame labai dėkingi  gydytojams, kurie su mumis bendradarbiauja, ir teko nemažai sutikti tokių, kurie sakė: „Štai, pagaliau aš turėsiu ką konkretaus pasiūlyti moteriai“. Nes juk neužtenka pasakyti: nedaryk aborto. Reikia suteikti ir konkrečią pagalbą.

Kalbino Jurga Žiugždienė