geležis

Susijaudinusios mamos balsas buvo girdėti dar lifte, kuris leidosi iš viršaus. „Tu nors iš lifto išeiti normaliai gali?“ – sugriaudėjo iš kabinos, kai durys atsidarė. Aš paėjau į priekį, o už nugaros dar aidėjo įprasti žodžiai – „kas taip lipa nuo laiptų“, „ar gali nustoti muistytis“, „visą sieną su rankomis nuvalei, neišplausiu tavo rūbų“...

Panašių mamų frazių pasitaiko visame pasaulyje. Ir juk nepasakysi, kad jos nemyli. Taip ir myli – beviltiškai, atstumiančiai, barančiai – juk dėl vaiko stengiasi, kad jis būtų visapusiška tobulybė.

Tą pačią dieną atsitiktinai nugirdau suaugusiųjų pokalbį:

– Ji per visą mano gyvenimą nepasakė man nė vieno gero žodžio. Jai niekas nepatiko, ką aš dariau, viskas buvo blogai, viskas ne taip. Kai būdama penkiolikmetė žvilgčiojau į save veidrodyje, ji man liepdavo kuo greičiau dingti nuo jo, sakydama, kad gražesnė netapsiu.

– ...O aš galvoju, na gerai, gal ne visi moka gerus žodžius sakyti, bet tu kaip nors parodyk, kad aš tau reikalinga. Jie ką nematė, ką mokytojai iš mūsų daro? Kodėl jie niekada manęs neužstodavo? Kodėl visada tikėjo kitais suaugusiaisiais?

– Man atrodo, kad mūsų vaikystėje vaikais iš viso nebuvo priimta tikėti. Manimi, man regis, mama ir iki šiol netiki, kad aš neėmiau jos išeiginių batelių ir nežinau, kur jie pradingo.

– O mane mama visada gindavo...

Balsai nutyla. Man tai panašu į pokalbį stomatologo priimamajame: o aš neturiu nė vienos plombos, ir man apskritai niekada dantų neskaudėjo.

Visiems tiems suaugusiems, savarankiškiems mano kartos žmonėms ši tema ypač jautri. Kiek daug tokių vaikų užaugo perfekcionistais, įsitikinę, kad nėra jų dėl ko mylėti, kad jie verti kažko tik tada, kai stengiasi būti patys geriausi, patys nepakeičiamiausi, patys darbščiausi ir altruistiškiausi. Tai labai sąžiningi, dėmesingi darbui, protingi žmonės. Tiesa, protingi iki kol nepradeda „auklėti“ savo vaikų: „9? Kodėl ne 10? Kiek galima eiti pasivaikščioti? Kas taip rašo? Perrašyk! Kas taip šluoja? Kas iš tavęs išaugs, visai nežinau?“ ir klasikinis, amžinas: „Valytoja (-u) būsi! Valytoja (-u)! Iš tavęs tokios (-io) nieko daugiau ir negali išeiti!“

Taip ir auga karta po kartos – galvą namie palikai, kam tu toks reikalingas, tinginys, neatsikalbinėk, niekas tavęs neklausia, dar ilgai vaipysies?

Vienintelė tėvų pareiga, regis, tapo sustabdyti netinkamą vaikų elgesį ir padaryti iš jo idealą, atitinkantį tam tikrus reikalavimus – stovėk tiesiai, elkis tyliai, mokykis daug, laimėk olimpiadose... Ištempti iki universiteto, pasiekti, kad gyvenimo kelią pasirinktų pagal naudingesnį biudžetą – tada patikra baigiama, vaikas gauna kokybės ženklą, o mama – atitikimo sertifikatą: ji nuostabi motina. O jei vaikas neįstojo mokytis, gyvenimas nenusisekė, tada jau mama tu niekam tikusi. Kai draugės ar kolegės aptarinėja pirmąjį kursą universitete, stažuotes prestižinėse kompanijose – žlugusi mama bėga nuo tokių pokalbių, nes ji lūzerė, jos vaikui viskas klostosi ne taip.

Nerimastingai mamai vis rodosi, kad reikia nuobliuoti savo vaiką, suteikti jam, mediniam ir kreivam, žmogišką formą. Skausminga? Kitaip gi negalima. Kentėk, žmogumi tapsi. Griežtos ir girgždančios meilės apoteozė – kinų mama tigrė: jokios laisvės, jokios savo nuomonės, nuolatos apkrauti ir reikalauti iš vaiko herojiškų pergalių prieš save patį, kitaip užaugs tik nevykėlis. O dažniausiai pasitaiko, deja, kad mama ir pati gerai nežino, kaip ir ką bando suformuoti, o po to chaotiškai tampo savo vaiką skirtingomis kryptimis, tikėdamasi, kad kas nors iš to išeis...

Manęs niekas čia nemyli, galvoja vaikas. Aš niekam nereikalingas. Viskas beprasmiška...

Tėvai veda vaiką į tenisą ir karatė, moko naudotis nosine ir patį nusivalyti batus, papildomai moko fizikos ir tampa visiškai neveiklūs ten, kur svarbiausia: meilėje. Tai ta pati meilė, kurią senovės graikai vadino agape, o šiuolaikiniai psichologai vadina besąlygiška. Ta pati, kuri yra gailestinga, kantri, nekaltina, nesiekia sau naudos ir nepyksta. Tai ta pati meilė, kaip ir Dievas. Tai meilė, kuri nušviečia kiekvieną žmogų. Kuri leidžia žmogui jaustis reikalingam ir tinkamam šiame pasaulyje, taip pat leidžia suprasti, jog pasaulis vis dėlto yra geras, kad ir kiek jame būtų blogio, o gyvenimas reikalingas tam, kad gyventum. Kad tu ne posūnis, nereikalingas ir nelauktas, o sūnus.

Tikrai negalima pasakyti, kad tos mamos nemyli. Bet myli su tokiu skausmu, su tokia neapykanta, su tokiu įsiūčiu ir įtampa, kad net baisu nuo šios reiklios, piktos ir deginančios meilės.

Gyvenimą laiko tik meilė. Kentėti žmonos ar vyro netobulumą, prižiūrėti jėgų netenkančius senukus, neprarasti savitvardos, kai vaikai išveda iš kantrybės – visa tai įmanoma tik dėl meilės. Kęsti nežmoniškas sąlygas ir neišeiti nebūtin – tik iš meilės. Matyti dangų už spygliuotos vielos – tik iš meilės. Būti reikliam darbe, bet neperdegti jame, nesibjaurėti – tai vis ji, meilė savam reikalui. Universalusis variklis, pagrindinė varomoji jėga. Ir saulė, ir žvaigždės, ir jūra, ir Homeras – viskas veikia dėl meilės.

Tik tėvai dažnai pamiršta tai, kas jiems duota nuo Dievo – meilę, – ir veikia su savo vaikais vedami tik pareigos bei siekdami sėkmės.

Parengė Jurgita Lūžaitė-Kajėnienė

Daugiau autoriaus straipsnių galite rasti autoriaus puslapyje.