Nuo rugsėjo mėnesio paleista ar vis dar paleidžiama lietuviška duomenų bazė www.šaltiniai.info. Vartojamą žodį „paleidžiama“ galima pasitelkti dėl konkrečios priežasties – šaltinių talpykla vis dar yra intensyviai pildoma, medžiaga ruošiama, nors kai kurie laikotarpiai ar tyrimų sritys jau yra baigtos[1]. Iš dalies sunku aprėpti visą informacijos pateiktį, tad bus mėginama koncentruoti dėmesį į www.šaltiniai.info struktūrą, tekstų pobūdį, galimas alternatyvas tam tikrais atvejais, naudojimosi gaires ir perspektyvas, užimamą padėtį ugdymo(si) procese.

Tiek aukštųjų mokyklų studentai, tiek mokiniai naudojasi įvairiais ir dažniausiai netinkamais informacijos šaltiniais. Vis dėlto derėtų ir pasidžiaugti, kad jie apskritai kuo nors naudojasi. Mokiniams dažnai tenka atleisti (pateisinama sąmoningumo stoka), nors dar dažniau grasinti, o studentus – bausti. Mokytojams tenka veikti dviem kryptim – žinoti, kas ir kur yra „blogai“, ir dar geriau žinoti, kas yra „teisinga“ ir rekomenduotina (ir dar – būtinai įdomu). Tokia pati sistema veikia ir mokant pagrindinių lietuvių kalbos taisyklių – pirma reikia išmok(y)ti [2] klaidų, tada pasitelkti taisykles, kad jas ištaisytum. Dažnai tenka pri(si)mokyti net ir tokių „nevartotinų formų“, apie kurias dar nebuvai girdėjęs ir jei ne lietuvių kalbos pamoka ar paskaita universitete, nebūtum išgirdęs. Taip išeina, kad palaikydamas taisyklingą vartoseną turi ramstyti ir klaidas. Nieko nuostabaus, juk tik per opozicinį santykį galima suprasti, kas yra kas. Visa tai, aišku, yra metodo klausimas ir galima rinktis, tik vėl kyla klausimas – ar sąmoningumas pakankamas rasti alternatyvų?

Vis dėlto šįkart tenka kalbėti apie informacijos šaltinį, vienaip ar kitaip orientuotą į bendrąsias ugdymo programas ar, tiksliau, į ugdymo procesą (ar tik jo turinį?) apskritai. Sparčiai keičiantis bent jau lietuvių kalbos ir literatūros ugdymo programoms, kinta ir šaltiniai. Leidžiami vadovėliai rodo nekokią tendenciją – ploni knygų viršeliai žymi jų akivaizdų laikinumą. Galima mėginti teisinti esą mokiniams lengviau nešioti, bet ekonomika, manau, svarbiau: mažesni leidybos kaštai, o kaina tokia pati, greitai susidėvės, reikės naujų ir t. t. Kas kelerius metus mokykloms tenka pirkti naujų vadovėlių, kitų autorių, kitų leidėjų, prisunktų vis kitokios informacijos. Kinta programos, kinta šaltiniai, o tikslas tas pats – ugdyti mokinių sąmoningumą. Įdomi taktika – mokiniai tampa prievartaujami literatūra. Pasikeičiant programoms, lituanistai ilgokai patūpčioja, padūsauja ir kai pakankamai įsibėgėja, lekia taip, kad akyse (lyg važiuojant traukiniu tarp miškų) lieka tik žalia. O mokiniams dar ir mėlyna. Vargiai vadovėliai tveria penkerius metus (nebent mokykla neišgali taip dažnai ir su pasigėrėjimu vytis kaitos mados tendencijų ir prisidėti prie visuotinio siekiamos jaunų žmonių sąmonės idėjos kvazirealizavimo). Subtilus, o šiuolaikiškai kalbant, savotiškas, požiūris į šaltinių, kaip bene pagrindinę sąmonės kėlimo galimybę, kaitą iš pirmo žvilgsnio veda ratu. Mėgstamas spiralės įvaizdis šiuo atveju tinka tik jei būtų kalbama apie leidimąsi žemyn. Visi dūsauja ir aikčioja – smukęs mokinių raštingumas. Galima pridurti – ir sąmonės vientisumas. Tad apie kokią progresiją tiktų kalbėti? Programos sunkinamos, šaltinių vis daugėja, rašinių vertinimo kriterijai -  tik progresyvėjančios švietimo sistemos simuliacija.

„Didžiausia problema, su kuria šiandien susiduria švietimas, ta, kad mūsų mokytojai ir dėstytojai, kurie yra skaitmeninio pasaulio imigrantai ir kurie kalba pasenusia ikiskaitmeninio amžiaus kalba, stengiasi mokyti žmones, kalbančius visiškai kitokia kalba“[3]. Mokytojams peržengti savąjį mąstymą itin sudėtinga, kad ir kokie pažangūs jie patys sau atrodytų. Galvojimas iš esmės vyksta gimtąja kalba ir nieko čia nepadarysi. Visgi ar neatrodo keista, kad pripažįstant besikeičiančius kartų kismo laikotarpius (intervalai tarp kartų tampa vis mažesni) ir būtinybę reaguoti atitinkamai į mokinių mąstysenos virsmus (mokytojai kelia kvalifikaciją seminaruose ar paskaitose, kur įvairiausi specialistai nuolat kalba apie poreikį keisti požiūrį į ugdymo procesą), tačiau mažai tėra akcentuojamas pakitęs mokinių požiūris į realybę apskritai ir kaip mokytojams reikia „su tuo gyventi“. Kada mokytojai itin aktyviai svarsto privalomo autoriteto klausimą bijodami mokiniams pripažinti, kad jų žinios ar gebėjimai neatitinka mokinių standarto, kenčia „ugdytiniai“. Kenčia ir patys mokytojai stovėdami prieš klasę ant galvos ar subtiliai manevruodami ant rezigancijos ir maišto lyno. Ne veltui tad keliamas klausimas – „kas sunkiau – „mokytis naujos medžiagos“ ar „mokytis naujų būdų daryti senus dalykus“[4] Net ir mokytojui tenka vytis galbūt ir tą hipsterišką šių laikų traukinį, į kurį dažnas lituanistas (ypač!), tempiantis pilną portfelį knygų, ir taip vienas iš nedaugelio nesąmoningai (ar natūraliai) spėjo.

Pirmiausia tenka brėžti ribą tarp miesto ir rajono mokyklų kalbant apie prieigos prie šaltinių galimybes. Nors interneto ryšys daugiau ar mažiau galimas visose Lietuvos vietovėse, visgi pasiekia ne kiekvieną šeimą. Be abejo yra skaityklos mokyklose ar viešosiose bibliotekose, bet dažnam moksleiviui patogesnė namų aplinka, tad jei nėra galimybės naudotis virtualia prieiga, lieka tik vadovėliai ar kita mokomoji literatūra. Finansavimo menkumas sudaro galimybes mokykloms turėti vieną kitą skaitmenine technika aprūpintą klasę, į kurią norint patekti tenka mokytojams užsirašyti iš anksto. Aišku, ir ne kiekviena miesto mokykla gali pasidžiaugti itin gera aplinka moderniam ugdymui plėtoti. Bet visa tai daugeliu atvejų remiasi į vadybos išmanymą. Vis dėlto didžiųjų miestų mokykloms kalbant apie inovatyvų ugdymą virtualios šaltinių prieigos turėtų tapti viena iš siekiamybių ir tam tikrų investavimo sričių, t. y. kabinetų naujinimas diegiant technologijas po truputį turėtų keisti vadovėlius, mat skaitmeninių programų naujinimas atsieina pigiau nei naujų vadovėlių ar kitų mokymo reikmenų pirkimas keičiantis ugdymo programų „naujintojų“ švietimo sampratai ir tikslams. Kaip teigia Marc Prensky straipsnyje „Skaitmeninio pasaulio čiabuviai ir imigrantai“, „[š]iandien visi mūsų mokiniai yra žmonės, kuriems skatmeninė kompiuterių, videožaidimų ir interneto kalba yra jų „gimtoji kalba“[5] .

Dabar reiktų detaliau paanalizuoti pačią duomenų bazę www.šaltiniai.info. Iš karto galima pasakyti, kad daugeliui mokytojų tai ramybės oazė dėl vieno dalyko – jie gali būti ramūs, kad informacija patikima. Dažnai tenka išgirsti (tiek kalbant apie universiteto dėstytojus, tiek apie kitus mokytojus) iš mokinių, kad draudžiama naudotis wikipedia.org.

Argumentacija paprasta – nepatikimas šaltinis, privelta klaidų, tad lengva susipainioti, pasiklysti, o jau rasti išeitį galima tik taikant griežtas sankcijas. Iš dalies keistas požiūris, mat tenka rasti nemažai puikių ir išsamių straipsnių, kurie ne kiekvienam žmogui įkandami. Visgi svarbiausias ir bene reikšmingiausias dalykas, kalbant apie pastarąjį informacijos šaltinį, bibliografinės nuorodos, kurių naujoje pristatomoje duomenų bazėje www.šaltiniai.info stinga.

Nors šiandien, svarstant  gyvenimo tempo spartėjimą, galima teigti, kad liesti knygą – prabangos reikalaująs dalykas, vis dėlto reiktų patikslinti – teorinę medžiagą, istorinę literatūrą, dūlėjančią sandėliuose. Dar 1995 metais buvo ištarti lemtingi žodžiai – nereikia „krauti“ mokyklose žinių, mat viską galima rasti internete. Dėl to mokyklose išgyvenama kone nuolatinė „Fulano kaitos duobės“ patirties būsena. Jei viską galima rasti internete, vadinas, mokykloms, o, tiksliau, mokiniams, reikia kitų dalykų. Tikslingai pradėdamas nuo duomenų bazės trūkumo noriu eiti tokia linkme – šiuolaikiniams mokiniams „patinka apdoroti vienu metu iš lygiagrečių šaltinių gaunamą informaciją ir daryti keletą užduočių vienu metu Jiems labiau patinka laisvoji prieiga (kaip hipertekstas)[6].

Minima lietuviška duomenų bazė ir yra grįsta tokiu veikimo principu, tik ji tam tikroje stadijoje užsibaigia nebeatverdama kelio į kitą informacijos terpę. Galima lengvai šokinėti nuo vieno straipsnio prie kito, nuo vaizdo prie teksto ar garso taip įjungiant kelis juslių kanalus, bet neišeinama už tinklaraščio ribų. Iš tiesų įspūdinga yra tai, kad prie kai kurių pateikiamų straipsnių pateikiami kritikos ar moksliniai tekstai, galimos analizės ar tyrimo gairės. Kol kas tenka jungti pajėgas ir šalia www.šaltiniai.info atsiduria tinklaraštis lituanistikadb.lt.

Kalbant apie literatūros skiltį duomenų bazėje apskritai, jos naudingumas ar parankumas priklauso nuo kelių dalykų:

1. Proporcingas teksto ar informacijos kiekis šiandieninio žmogaus (ir ypač) dėmesio koncentravimo laikui. Pirminė informacija pateikiama glaustai ir aiškiai, ko būtent, atlikus trumpą apklauso tarp 3 gimnazijos klasių mokinių, tikimasi iš literatūros mokymo(si) priemonių.

2. Struktūra ir planavimas. Vėlgi koncentruojama ir sistemingai pateikiama itin plati sritis.

3. Atitiktis bendrojo ugdymo programų reikalavimams, turiniui.

Dar vienas itin svarbus aspektas, be kurio pagrindinėse šaltinių talpyklose tikrai neapsieinama (gali pasirodyti, jog tai „menkas“ dalykas palyginti su visa duomenų baze www.šaltiniai.info), - pateikiami kritikos tekstai ar ištraukos iš kūrinių formatu, paruoštu spausdinti. Ir sutaupomas laikas, ir užtikrinama, kad mokiniai literatūros pamokose turės tą pačią informaciją, o ne pames kopijuodami pusę teksto.

Kalbant apie šiuolaikinės visuomenės gyvensenos ypatumus (ypač miesto) yra nuolat pabrėžiamos ir iškeliamos laiko valdymo problemos. Mokiniai yra apkraunami ne tik literatūros, kalbos ar istorijos tekstais. Atsirinkti informaciją iš didelio medžiagos srauto, galimo rasti internete, reikia arba jau išlavinto ir žvitraus bei „sąmoningo“ žvilgsnio, arba informacija, pakliūnanti su vienu kitu raktiniu žodžiu, atitinkančiu vienokią ar kitokią temą, nepersijota gula atmintin kaip tinkama ar bent jau pakankama motyvuojant tuo, kad „kažkas buvo daryta, stengtasi“. Kada įprantama gyventi vienu rimtu su informacijos srauto kaita prarandant, anot Z. Baumano, kantrybę skaityti ilgus tekstus, atitinkamas planavimas ir struktūravimas, kaip kad yra itin akivaizdžiai parodoma pristatomos duomenų bazės www.šaltiniai.info kalbos skiltyje, kelia pasigėrėjimo jausmą.

1 pav.

Iš www.šaltiniai.info paimta schema (1 pav.) aiškiai rodo, kaip struktūruojama kalbinė medžiaga. Dar svarbiau – kalba skleidžiasi ne kaip chaosas, kur „nieko neaišku“ arba „viskas neaišku“, bet kaip nuosekli sistema, galima suvokti žingsnis po žingsnio. Susiduriant su mokinių sisteminimo gebos spragomis (kartais ir pačiam mokytojui dėl informacijos pertekliaus naudinga netgi labiau), šis perėjimas nuo makro prie mikro sistemos yra „pirmoji pagalba“. 2 paveikslas (žr. žemiau) yra paimtas iš naujo tinklaraščio (www.workflowy.com), padedančio kontroliuoti mąstymo srautą ir laiką siekiant efektyvesnių rezultatų. Tokiu, galima teigti, loginiu [1], principu kurta ir vis dar kuriama įvairių skaitmeninių prieigų.

Bene geriausiai pavykusi yra kalbos skiltis – nuo pačios kalbos genezės einama žingsnis po žingsnio konkrečių sričių link. Kaip teigia kolegė lituanistė, „[d]aug dėmesio buvo skirta turiniui sudaryti. Tokios temų įvairovės,kuri pagrįsta tam tikra logika ir hierarchija, nerasime nė vienamevadovėlyje. Juose dažniausiai žinios pateikiamos fragmentiškai,o bazėje - koncentruota visuma“. Išsamūs kalbotyros pradmenys (kad ir kaip paradoksaliai sakinio pradžia skamba) pateikiami integruotai – sudaryti tarmių ir patarmių žemėlapiai, sukurti trumpi parodomieji filmai, kuriuose skamba autentiška iki šių dienų išlikusi gyva tam tikro Lietuvos regiono kalba. Ilgą laiką buvęs išstumtas kalbinės klausos ugdymas rado puikią vietą ar tinkamą būdą grįžti į mokyklas, ypač kada vis labiau stengiamasi diferencijuoti ugdymą pagal kiekvieno mokinio gebą įsisavinti turinį (vizualinis, akustinis ir kinestetinis mokymo(si) tipai).

2 pav.

Lietuvių kalbos ir literatūros vadovėliai nėra itin įdomūs, tenka tą pripažinti. Tai, ką mokiniai gali rasti patys, mokytojui tarsi netinka. Reikia šią dilemą apeiti iš kitos pusės – vėlgi mokytojo ramybė užtikrinta dėl to, kad jis žino tai, ką gali žinoti mokinys. Ir stengtis žinoti daugiau, t. y. tai, ko duomenų bazėje ar vadovėlyje nėra. Kodėl vadovėlyje dažniausiai pateikiama medžiaga beveik visada yra tik informacinė? Pateikiami svarstymai, ištrauka iš teksto ir krūva klausimų.

www.šaltiniai.info šį barjerą bent jau kol kas iš dalies peržengia – įdomi skiltis „Ar žinai?“ (3 pav.) Tai, ką galima patiekti desertui. Šiek tiek subtilios informacijos, kurią perskaitęs drąsiai gali sakyti „Žinau“. Gero skonio ir pasigendama literatūros vadovėliuose ir džiugina, kad duomenų talpykloje esanti informacija yra estetiška ir yra būtent orientuota į smalsų ir naujų intelektualinių patirčių ieškantį asmenį, kurio bręstanti sąmonė kartais tariasi žinanti viską ir tik tokiu klausimu „Ar žinai?“ gali patikrinti savo pajėgą nesijausdama suklydusi, nusikaltusi ar sugėdinta. Būtent šis tam tikras įsivertinimo (!) momentas galimas laikyti tiesiogine individualia interakcija tarp vartotojo ir „teksto“.

3 pav.

Bene geriausiai pavykusi yra kalbos skiltis – nuo pačios kalbos genezės einama žingsnis po žingsnio konkrečių sričių link. Kaip teigia kolegė lituanistė, „[d]aug dėmesio buvo skirta turiniui sudaryti. Tokios temų įvairovės, kuri pagrįsta tam tikra logika ir hierarchija, nerasime nė viename vadovėlyje. Juose dažniausiai žinios pateikiamos fragmentiškai, o bazėje - koncentruota visuma“. Išsamūs kalbotyros pradmenys (kad ir kaip paradoksaliai sakinio pradžia skamba) pateikiami integruotai – sudaryti tarmių ir patarmių žemėlapiai, sukurti trumpi parodomieji filmai, kuriuose skamba autentiška iki šių dienų išlikusi gyva tam tikro Lietuvos regiono kalba. Ilgą laiką buvęs išstumtas kalbinės klausos ugdymas rado puikią vietą ar tinkamą būdą grįžti į mokyklas, ypač kada vis labiau stengiamasi diferencijuoti ugdymą pagal kiekvieno mokinio gebą įsisavinti turinį (vizualinis, akustinis ir kinestetinis mokymo(si) tipai).

Kodėl visa tai svarbu mokykloje? Daug laiko sugaištama ruošiant skaitmenines pateiktis, ieškant elementarios informacijos, tada iliustracijų, vaizdo ar garso įrašų. Duomenų bazė palengvina ne tik ruošą, ji veikiau netgi tam tikrais atvejais gali atstoti pateiktį, mat informacijos kiekis ir pobūdis yra pakankamas žengti pirmą žingsnį išsamesnės pažinties ar analizės link.

Mokyklų bibliotekos nėra pačios turtingiausios. Keičiantis programų turiniui, keičiasi ir fondų lentynos – vieni tekstai, tilpę keliasdešimt metų, ima ir dingsta. Likę egzemplioriai tikrai negali patenkinti visos klasės poreikių, tad tenka suktis iš padėties įvairiausiais būdais – daromos kopijos, liekančios bibliotekoje, siaubiamos miesto bibliotekos, kuriomis, deja, mokiniai nėra itin susižavėję. Duomenų bazės siūlomas šioks toks išsigelbėjimas – štai šiuo metu patalpinta Alberto Vijūko-Kojelavičiaus sutrumpinta „Lietuvos istorija“ yra puikus tinkamos išeities pavyzdys. Dažnai sunku rasti tinkamos ir gausios knygų kiekiu informacijos bibliotekose apie Jono Radvano kūrybą. Išsami, patraukli siūlomomis analizės galimybėmis paremta medžiaga talpykloje pralenkia vadovėliuose pateiktą medžiagą.

 Jono Radvano „vieta“ tarp kitų literatūros ar istorijos asmenybių, laikotarpio apžvalga, iliustracijos pateikiamos šalia, „sumažinta“ forma ir lieka tik padidinti pačiam mokiniui ar kitam suinteresuotam lankytojui, nes intriga yra subtiliai sukurta.Vargiai galima teisintis, kad „niekur neradau teksto“. Didelė paguoda tiek mokiniui, tiek mokytojui – elektroninė 11 klasės literatūros chrestomatija su pakankamais įvadiniais komentarais. Reikia viltis, kad iki galo baigta pildyti duomenų bazė www.šaltiniai.info atstos alternatyvias prieigas ir viską (kiek tai įmanoma kalbant apie mokyklai reikalingą medžiagą) bus galima rasti naujojoje talpykloje.

 Vietoje išvadų – „Skaitymas kaip žaidimas“

 Nuolat diskutuojama, kaip paįvairinti mokymo(si) būdus, kad būtų pasiekti tinkamesni rezultatai. Leidžiamos rekomendacijos mokytojams ar kitiems ugdymo įstaigose dirbantiems specialistams, keliamas metodo klausimas ir t. t. Vienų siūloma galimų sprendimų ieškoti žaidimų priebėgose, kiti linkę taikyti rimtesnius mokymąsi efektyvinančius „dalykus“. Kada kalba eina apie kalbos ar literatūros mokymą, sąvoka „žaidimas“ apima pačią skaitymo sampratą, kuri galima įžvelgti ir paleistoje talpykloje www.šaltiniai.info. Į neviltį dažnai varo ir klausimai „Ką daryti, kad mokiniai skaitytų privalomų autorių kūrybą?“, ir dar įdomesni atsakymai „Ugdyti tautinį mentalitetą“. Pats dabartinis požiūris į literatūrą mokykloje „verčia“ apgalvoti sąmoningumo ugdymo galimybę apskritai. Kur dingusi Romantizmui[8] sava skaitymo, kaip kontempliacijos, patirtis? Kada skaitant ar perskaičius giliai atsidūstama ir grįžtama į buitį. Berods, visa tai nugulė į Lietuvių gimtosios kalbos ugdymo bendrąsias programas, kuriose iš tiesų jaučiamas prarasto rojaus ilgesys[9]. Galbūt išblėso „atsidūsėjimo svaigulys“ būtent tada, kai nuspręsta literatūrą vertinti – egzaminu. Lygiai kaip ir žaidimas – jo esmė prarandama tada, kai horizonte pasirodo konkuravimo ar galynėjimosi „šmėkla“. Aišku, rezultatas žaidimo pabaigoje – viena iš „patikimiausių“ motyvacijos priemonių. Vargiai, ar rezultato tikimasi ar tikėtasi tokio. Pats procesas, kaip sąmonės atvėrimas pasauliui ugdant savistabą, - štai tikslas. O rezultatas – taip visų trokštamas mokinių sąmoningumas. Nereikia verkti, kad nepavyksta pasiekti išsikristalizavusios lietuvio tapatybės mokykloje. Apskritai linkstama manyti, kad šiandien tapatybė yra sumišusi, tad reikia ieškoti naujų prieigų prie pačios „lietuvybės“ šaknų. Grįžtant prie pagrindinės minties apie žaidimą, informacijos paieškos patrauklioje aplinkoje iš tiesų gerina rezulatatus ir ugdo žymiąją mokymosi mokytis kompetenciją.

 [1] Renesanso literatūra, visa kalbotyros skiltis, Lietuvos proistorė, Renesansas LDK ir t. t.; [2] Šioje vietoje ieškant pa(si)teisinimo galima pasitelkti seną mintį – „jei užversi duris klaidai, pro kur įeis tiesa?“; [3] Marc Prensky „Skaitmeninio pasaulio čiabuviai ir imigrantai“ (http://lituanistika.emokykla.lt/?tur=7&straip=1); [4] Ibid.; [5] p. 8; [6] Ibid.; [7] Logika šiandien, kada kalba įgauna kitokį pobūdį ar mąstymo apie ją formą, ugdoma būtent pagal virtualų principą (kaip konstruojama informacijos pateiktis erdvėje, ir šiuo atveju virtualioje, kuri nėra tokia baugi kaip realybė, kad ir kaip keblu vartoti šį terminą); [8] Dabar romantiškosios pasaulėjautos likę tiek, kiek perdėto ir dar prievartinio dairymosi į praeitį ieškant ateities imperatyvų, padėsiančių būti tikru lietuviu [9]  Vertinti skaitymą  kaip asmeniškai svarbią veiklą,   patirti skaitymo malonumą,prasmingų išgyvenimų, formuotis vertybių sistemą, bendrauti, mokytis.