Šių metų pavasarį Bernardinai.lt publikavo pirmąsias matematiko išsilavinimą turinčio fotografo Gedimino Sadausko tremtinių fotoistorijas. Netikėtai pats sau atradęs fotografiją Gediminas „užkibo“. Jo dokumentiniuose pasakojimuose – žmonių portretai ir unikalios jų istorijos.

Jaunasis fotografas pasakoja: „Po vasaros pradėjau lankytis jau pas žmones namuose. Kadangi pažinčių daugėja, žmonės pasidalina savais kontaktais – taip fotografuoti kur kas lengviau. Nuvykstu pas juos į svečius, klausausi, bendraujame, fotografuoju, paskui užrašau. Man malonumas, tikiu, kad ir šiems žmonėms smagu kalbėtis su tuo, kuriam įdomu klausytis.“

Skaitytojams pateikiame G.Sadausko užfiksuotas fotoistorijas ateičiai.

Lenos žiotyse palikta pusė pėdos

Gediminas Sadauskas

Mindaugas Markevičius gimė 1925 m. gruodžio 3 dieną Žiežmariuose.

Atvykęs pas Mindaugą jis sėdėjo fotelyje ir mąstė apie šių dienų jaunimą. Mat šių dienų jaunimas ir prieš 80 metų, kada jis buvo paauglys, stipriai skiriasi. Bet šįkart ne apie tai: Mindaugas sutiko papasakoti baisią istoriją, kuri jam nutiko tremties metais Lenos žiotyse.

– Pamenu 1941-ųjų metų birželį, Kėdainiuose laikiau trečios klasės egzaminus. Po kelių dienų, aš su motina atsidūriau vagone, kuris mus tempė šiaurės link, į Altajaus kraštą, vėliau – į Jakutiją, šalia Lenos žiočių. Tiesa, tėvas pasislėpė, tačiau jį surado, išvežė i lagerį. Na, o brolis, kuris tremties dieną gulėjo ligoninėje, taip ir pasiliko Kėdainiuose, – nieko nelaukdamas pradėjo pasakojimą Mindaugas.

– Tai buvo labai žvarbi 1942 m. lapkričio 11 diena. Buvau žvejys. Mane paskyrė dirbti su Grotskiu, kuriam buvo 35 metai. Poromis po ledu statėme 25 metrų tinklus, kurių kiekviena pora turėjo po dešimt. Norint tinklą pastatyti užšalusiose Lenos upės žiotyse, pirmiausia reikėjo iškirsti ir išvalyti dvi eketes. Tuomet uždėjus vieną tinklo pusę su kartimi po ledu reikėdavo prastumt tinklus nuo vienos eketės iki kitos, – apie darbą šiaurėje tęsė senolis.

– Siautėjo pūga, o ir poliarinė naktis neleido matyti daugiau nei 2 metrus. Bandžiau atkalbėti Grotskį eiti tikrinti tinklų. Vis dėlto išėjome, mat reikėjo tikrinti eketes kas vieną ar dvi dienas, kad jos neužšaltų. Tinklus statėme maždaug už 4 kilometrų nuo gyvenvietės. Norėdami patikrinti tinklą pirmiausia turėdavom išvalyti eketę. Vienas šalia eketės laiko virvę, kuri laiko tinklą, o antras šalia kitos ištraukia ir patikrina laimikį. Patikrinę aštuonis tinklus visiškoje tamsoje ir apšalusiais veidais ėjome valyti kitų dviejų, tik staiga, – mano koja įsmuko į eketę. Šalta, temperatūra –35 laipsniai. Pažvelgęs Gronskis į mano koją, pasiūlė užbaigti darbus ir skubėti namo. Išėjome pūgoje ieškoti likusių dviejų ekečių, – žvelgdamas į mane tęsė senolis.

– Baigę patikrinti visus tinklus dėl bjauraus oro paklydome. Klaidžiojom apie valandą, kol pasiekėme krantą, tad pagaliau grįžome į baraką. Šaltomis žiemomis žmonės būdavo labai pasyvūs – vieni sėdėdavo ir kalbėdavosi tarpusavyje, kiti gulėdavo, nes šiltinė būtinai ką nors užklupdavo, dar kiti laiškus rašydavo. Mama, pamačiusi mano koją, paguldė ir pabandė numauti veltinį. O tai padaryti neįmanoma, mat prišalo prie kojos. Galų gale motina nusiramino ir perpjovė veltinį, o ten – vienas ledas, žvelgdamas man į akis pasakojo Mindaugas.

– Tame pačiame barake gyveno jaunutė daktarė, kuri man liepė kišti koją į karštą vandenį. Skausmas begalinis. Iškentus skausmą beliko gulėti ir laukti. Tiesa, ligoninė buvo pilna ligonių, kurie sirgo šiltine, tad į ją gultis buvo nepatartina. Gydžiausi namuose, pridūrė senolis.
– Po dešimties dienų koja pradėjo juoduoti. Motina kreipėsi į direktorių ir komendantą, kurie susitarė su paštininkais, kad šunimis kinkytomis rogėmis mane nuvežtų į miestelį, kuris yra maždaug už 250 kilometrų nuo gyvenvietės, nes kitaip koja gali gangrenuoti. Mane aprengę išnešė į lauką, paguldė į roges. Išvažiavome, tačiau paštininkai, pavažiavę 200 metrų, sustojo, iškėlė mane iš rogių ant žemės ir nuvažiavo sau, – stabtelėjo užbaigęs sakinį senolis.

– Taip aš likau toje pačioje vietoje – barake. Praėjus dar kelioms dienoms, kojos pirštai per sąnarius buvo beveik nukritę. Teko nupjauti, – rodydamas sužalotą koją, užbaigė pasakojimą Mindaugas.

Klausantis Mindaugo Markevičiaus pasakojimo, man kilo klausimų – už ką? Kuo prasikalto tie Lietuvos žmogeliai? Kodėl Lietuva, kodėl mūsų tėvai, seneliai? Pasakojimų daug, o paaiškinimų mažai. Žinau tik tiek, kad šiandien Nepriklausomoje Lietuvoje gyventi yra kur kas geriau, kada lyg gyvuliai buvome tempiami ten, kur svetima ir pilka…

Atsisakiau stoti į komjaunimo organizaciją“

Gediminas Sadauskas

Levita Kaveckienė gimė 1926 m. balandžio 8 dieną Marijampolės r., Kalvarijos valsčiuje.

Kai svečiavausi pas senolę, ji mane pavaišino ryte keptais grybukais bei žalia arbata. Ji man papasakojo įvykį, kurį išgyveno po Antrojo pasaulinio karo.

– 1948 metais su savo gera drauge Onute, buvome priskirtos į Lenkijos pasienį, 2–jų komplektų pradžios mokyklos mokytojomis. Klasių sienos pagal to laikmečio reikalavimus buvo tirštai apkarstytos šūkiais. Priekyje kabojo sienlaikraštis su priklijuotomis iškarpomis iš laikraščio „Tiesa“. Tai buvo privalomas ir būtinas mokyklos įvaizdis, – pasakojo senolė.

„Sienlaikraštis yra mokyklos veidrodis – jame turi pulsuoti komunistinė auklėjamoji dvasia.“

– Kad mūsų darbas būtų dirbamas pagal komunistinės ideologijos reikalavimus, į pamokas ateidavo stebėtojai: valsčiaus partorgas ir apsaugai – keli stribai su ginklais. Šie klausydavo, ką mes – mokytojai, kalbame, ypač per skaitymo pamokas. Priekaištų rasdavo daug – tik ne metodikos: apie ją jie nieko nenutuokė. Metodinių būrelių metu gerai kumščiu per stalą padaužydavo komsorgas ar partorgas.

– Kartą mums su drauge pareiškė – mums būtina stoti į komjaunimo organizaciją. Buvo liepta rašyti pareiškimus į komjaunimą. Žinoma, mes atsisakėme, motyvuodamos, kad šios organizacijos gerai nepažįstame. Leido mums dvi savaites pagalvoti, – tęsė Levita.

– Po dviejų savaičių, atvažiavus tiems patiems vyriškiams, be jokių įžangų buvome paklaustos, ar neapsigalvojome. Mes griežtai atsisakėme. Jų veidai paraudo, išsiviepė. Vienas, parodydamas eilę priekinių metalinių dantų surėkė: „Tai tokios – mat… mat… ir toliau sėdėsite ant 2-jų kėdžių! Jums vieta kur baltos meškos! Matyt, kad su banditais reikalų turite?! Dar mes su tokiomis terliosimės – greit į sodą prie tvoros!“ Ten mes su Onute buvome pastatytos prie šakotos kriaušės. Partorgas atskaičiavo žingsniais nuotolį, pakėlė automatą ir pradėjo brazdinti. Mes tik žiūrėjome į jį it druskos stulpai. Gaila buvo gyvenimo… Netrukus nuleidžia automatą ir prabyla: „Gaila man jūsų gražių veidelių. Aš geras esu, leidžiu dar 2 savaites pagalvoti.“

– Jis išvažiavo. Vėliau sužinojome, kad jį iškėlė į kitą apskritį. Kiti pareigūnai nebuvo tokie aktyvūs – vis kalbino gražiuoju, mes taip išsisukinėdamos išaugome iš jaunuoliško amžiaus ir taip likome neįstojusios į komjaunimą, – pasakojimą užbaigė senolė.

Dvi dienos – juoda ir balta

Gediminas Sadauskas

Rytė Merkytė gimė 1932 m. gegužės 18 d. Kaune.

Atvykęs pas Rytę, aptikau ją prie stalo vartančią knygą. Pasirodo tai knyga, kurią Rytė neseniai išleido, surinkusi visus mamos atsiminimus tremties metais.

– Aš dažnai ją ištraukiu. Prisimenu mamos rašytus atsiminimus. Ši knyga mane ramina, tik problema, kad labai blogai matau. Tikriausiai pastebėjai, kiek pas mane aplinkui yra išmėtytų padidinamųjų stiklų. Taip pat turiu vieną nuotykį. Tai diena, kuri mano gyvenime buvo pati laimingiausia ir pati nelaimingiausia, – prasitarė Rytė.

– 1941 metais mamą, mane, brolį ir sesę išvežė į gyvenvietę Altajaus krašte. Ji buvo miško kirtavietėje, kurioje gyveno apie šimtas žmonių. Ten be tėvo pragyvenome vienus metus. Visus tuos metus motina bandė sužinoti, kur tėvas yra ištremtas. Pagaliau ji sužinojo tėvo lagerio adresą, kuriame jis buvo ištremtas, todėl pradėjome su juo susirašinėti. Pirmą kartą gavę tėvo laišką, apsupome mamą ir klausėmės tėvo ranka rašytų sakinių. Laiške jis paprašė mamos, kad ši jam atsiųstų maisto. Žinoma, maisto mes neturėjome. Susijaudinusi, byrant ašaroms, drebančiu balsu ji garsiai ištarė: „Dieve šventas, mes patys vos išgyvename.“ Kai nusiramino, nieko nelaukė – tą pačią dieną ji išvyko pas vyro sesę, kuri buvo ūkininkė, tačiau gyveno už 40 kilometrų. Atsisveikinusi su mumis, ji patraukė takeliais gyvenvietės link, o mes likome laukti, – tęsė istoriją Rytė.

– Kitą rytą už lango išgirdau šurmulį. Atvažiavo NKVD, kurie mums įsakė susikrauti daiktus, mat būsim vežami į kitą gyvenvietę. Išsigandau, todėl pribėgau prie pareigūno – ką daryti, jeigu esame šiuo metu be motinos. Vienas atsakė: „Tu vyriausia, tu turi nuspręsti, ar važiuojat su mumis ar pasiliekat čia.“ Galvoje vis sukosi klausimai: ką man dabar daryti, kaip pasielgti, o jeigu pasiliksiu ir mama negrįš, arba, – jeigu išvažiuosiu, o ji sugrįš ir mūsų neras? Žinojau tik tai, kad jeigu aš lauksiu mamos ir ji negrįš, mes būsime išsiųsti į vaikų namus, – pasakojo senolė.

– Apsisprendžiau, kad visgi nepasiliksiu tarp rusų ir važiuosiu su savo broliu ir sese. Susikrovėm daiktus į vežimus. Buvome nuvežti už 5 kilometrų esančią geležinkelio stotelę. Per ją ištisai nekursavo garvežiai, tačiau šiuo keliu dažniausiai pravažiuodavo garvežys, kuris veždavo nupjautus medžius. Taigi, ant platformų susikrovėm savo daiktus ir laukėm, kol iš aplinkinių vietovių suveš kitus tremtinius ir suformuos ešelono dalį. Visą laiką žiūrėjau ta kryptimi, kur bet kuriuo metu iš miško į pievą galėjo išlįsti mama, – pasakojo Rytė.

– Tuo tarpu mama buvo pas gimines. Visą dieną ėjo, juk 40 kilometrų yra nemažas atstumas! Jos kelionėje nebuvo kelių – tik brūzgynai, šunkeliukai. Nuvykusi ji išgirdo baisiausią atsakymą – ne, maisto ir čia nėra. Net vakare negalėjo mamos pamaitinti, maisto tąkart jiems taip pat labai trūko. Pernakvojo. Iš ryto pas mamą ir vyro sesę atbėgo kaimynai: „Lietuvius veža! Ponia Merkiene, ar neišveš jūsų vaikų?“ Mama labai išsigando, greitomis atsisveikino ir leidosi tekinomis į kelionę atgal. Parbėgusi atgal mama išvydo tuščią lietuvių baraką, o kambaryje – mano parašytą raštelį: „Mamyte, mus išveža. Nežinau, kur, bet mums sakė, kad jeigu tu neatsirasi, mus atiduos į vaikų namus.“ Na, ką aš dar galėjau parašyti? – žodis į žodį, atsimindama raštelio žodžius, žvelgdama į mane paklausė senolė.

– Kaimelyje likę rusai jai nupasakojo kryptį ir liepė tučtuojau bėgti.

– Aš jau buvau praradusi visas viltis išvysti mamą, kai išgirdau kažką rėkiant. Pakėlusi galvą pievoje pamačiau artėjančią moterį, kuri iš tolo matėsi – buvo išsekusi ir šlubčiojo. Tai buvo mano mama. Stebėjau, kaip savęs negailėdama, nuo nervų išbertų kojų pūslėmis, kurios sproginėjo paleisdamos kraują, ji kankinosi, bet artėjo. Šaukiau, verkiau ir kartu dėkojau Dievui. Be kvapo, šiaip ne taip pribėgusi, ji buvo pakelta į vagoną, o jame sukniubo ir garsiai kvėpavo nė žodžio nepratardama. Po 20 minučių pajudėjome naujos gyvenvietės link, – atsidusdama pasakojimą užbaigė Rytė.

Iš lagerio kelionė pas tėvuką į Klaipėdą

Valensas Pauparis gimė 1935 m. rugpjūčio 28 dieną Vainuto kaime.

Pravėręs duris pamačiau skutantis barzdą naujai atsikrausčiusį žmogų. Nustebau, juk prieš keletą savaičių čia gyveno visai kitas.

– Buvau politinis kalinys. Pabėgau iš lagerio. Vykau į Klaipėdą miškais, pelkėm pas savo vienintelį artimą tėvuką. Toje kelionėje mane turėjo mirtis nugalėti du kartus… Kartą miške užėjo labai didelė audra. Pušys vartėsi taip, lyg viršūnės siektų mano galvą. Tą vakarą, aš pasislėpiau uoloje, kurią bėgdamas netyčia radau. Mačiau, kaip ne vienas medis krito… išsigelbėjau. Toje pačioje kelionėje buvau susistabdęs automobilį „Moskvič“. Aikštelėje, pastatę automobilį tarp dviejų sunkvežimių, su nepažįstamuoju sustojome pailsėti. Išlipome, užsirūkėme, pramankštinome kojas.

Staiga, maždaug po vienos minutės, kada buvome išlipę, atlėkęs tuo pačiu keliu sunkvežimis rėžėsi į aikštelės automobilius, – sustingo senolis.

– Aš tik norėjau labai susitikti su tėvuku, – užbaigė Valensas.

Vytas, laikrodis ir draugas

Gediminas Sadauskas

Vytas Masikonis gimė 1926 m. sausio 4 dieną Marijampolės apskrityje, Padovinio kaime.

Sutikau Vytą tarpduryje. Tąkart pasipuošęs su tuščiu krepšeliu Vytas buvo išskubėjęs perduoti sutaisyti rankinį laikrodį apačioje, šalia lauko durų.
– Nemoku aš gyventi be rankinio laikrodžio. Tikriausiai pastebėjai, kad daugiau laiko užtruko apsirengti, nei nusileisti iš trečio aukšto paduoti laikrodį? – paklausė šypsodamasis manęs Vytas.

Su Vytu pakalbėjome lauke, kur paprašiau Vyto papasakoti prisiminimus apie tremtį. Ilgai nemąstydamas Vytas papasakojo man vieną istoriją, kurią kadaise pavadino „Laimė ir netektis“.
– Vieną kartą pas vieną šeimininką su geriausiu savo draugu sėdėjome tvarte, ant šieno. Aplink laukai, vienkiemis, netoli miškas. Girdžiu visai šalia vyrai šaukia. Bėgti buvo jau per vėlu. Susižvalgę su draugu, pasislėpėme šieno kupetoje. Draugą rado… Kadangi buvau netoli lango, nieko negalvojęs šokau iš antro aukšto. Pasirodo, tiesiai ant vieno kariškio galvos. Išsigando, puolė į miškus viena kryptimi, aš – kita. Matyt pagalvojo, kad puolu. Pabėgau, tačiau su draugu jau niekad nesusitikau“, – užbaigė Vytas.

Daugiau Gedimino Sadausko fotografijų