Povilo Zaleskio nuotrauka

Kai buvau vaikas, man atrodė, kad mergaitėms lengviau suprasti, kas yra Eucharistija, nes per Pirmąją komuniją jos dėvi vien baltai. Baltos suknelės, balti veik didesni už galvą kaspinai, kokiais anuomet puošdavo mergaites mano parapijoje, balti bateliai, baltos kojinės, žodžiu – viskas balta. Kažkaip balta spalva man iki šiol atrodo daug pasakanti apie Eucharistiją, nors jau seniai įsitikinau, kad berniukai nenusileidžia mergaitėms mistinių slėpinių suvokimu. Tiesą sakant, balta net nėra spalva, bet greičiau šviesos srautas, kuriame randamos visų spalvų spektro bangos, nesugertos ir labai ryškios. Panašiai ir Eucharistijos slėpinyje Dievas atskleidžia save kaip meilės pilnatvę, kuri, pereidama mūsų gyvenimo prizmes, tampa atpažįstama kiekvienoj spalvoj.

Bandant kalbėti apie Eucharistiją, prie baltos spalvos mane skatina grįžti ir du neseni išgyvenimai. Kaip ir vaikystėje, abu susiję su baltomis suknelėmis. Vienas jų – nauja patirtis ruošiantis sesers dukrelės krikštynoms. Be abejo, neapseita ir be miniatiūrinės sesers pasiūtos baltos suknelės – „apsivilkimo“ Kristumi ženklo. Prie jos dar grįšiu kiek vėliau. Kitas išgyvenimas – nuostabos, stebuklo ir dėkingumo patirtis, klausant vienos per šias Kalėdas Lietuvoje nutikusios istorijos, kurią papasakojo mažos mergaitės mama. Joms kartu meldžiantis vieną vakarą, prieš Kalėdas, mažoji kalbėjo: „Dievuli, labai prašau, pasakyk Kalėdų Seneliui, kad atneštų dovanų man ilgą baltą suknelę!“ Mama, klausydama šios maldos, kiek sunerimo, nes dovana jau laukė, bet tai nebuvo balta suknelė. Todėl ji tarė dukrelei: „Mieloji, geriau prašyk, kad Dievulis tau dovanotų suknelę ne dabar, bet kai eisi Pirmosios komunijos.“ Mažoji atkakliai meldėsi toliau: „Ne, Dievuli, prašau ilgos baltos suknelės Kalėdoms…“ Kalėdų rytą mama svarstė, kaip dukra jausis, neradusi baltos suknelės po eglute. Tačiau per pietus netikėtai užsuko seniai nesilankę draugai. Ištraukę ryšulį jie įteikė mažajai, o mamai paaiškino, kad šią dovaną perdavė jų pažįstama moteris, vieną kartą mačiusi jos dukrelę. Ji labai prašė, kad ši dovana pasiektų mergytę per Kalėdas. Ryšulyje buvo ilga balta suknelė. Mažoji priėmė tai su didžiuliu džiaugsmu ir kaip natūraliausią dalyką – ji prašė Dievulio, šis ir pasirūpino. Ilgai nelaukusi, ji tiesiog pasipuošė.

Man ką tik papasakota istorija pirmiausia kalba apie Dievo dosnumą. Dievas be galo dosnus mums. Šio dosnumo viršūnė man yra Eucharistija – joje to, ką Louisas-Marie Chauvet vadina „simboliniais manais,“ dėka nuolat vyksta apsikeitimo stebuklas. Iš meilės Dievas nusižemina, apiplėšia pats save, prisitaikydamas prie žmogiškos prigimties ir ją prisiimdamas. Maža to, Jis iškelia tą žmogišką prigimtį į svaiginamas kryžiaus aukštumas. Jis atiduoda savo gyvybę, kad galiausiai mes galėtume dalyvauti dieviškos prigimties pilnatvėje, išlaisvinti iš nuodėmės ir jos pasekmių. Šio Dievo dosnumo neįmanoma regėti kaip nors kitaip kaip tikėjimo ir pasitikėjimo akimis. Tačiau net ir tikėjimas neapsaugo nuo įvairių pagundų. Būna, kad pasiduodame pagundai Eucharistinio Dievo dosnumą laikyti savaime suprantamu, mums priklausančiu. Būna, kai jaučiamės beviltiškai „peraugę“, per daug gyvenimo vėtyti ir žeisti, kad begalėtume rizikuoti pasitikėti Dievo troškimu mums save besąlygiškai dovanoti. Kaip dažnai tada Dievo dosnumą įsivaizduojame tik kaip užtarnaujamą, proporcingą mūsų pastangoms atlygį! Tuomet Dievo dosnumas mus glumina panašiai, kaip ir padienius darbininkus viename Jėzaus palyginime. Jame pasakojama, kad pasamdytieji paskutinę valandą gavo tiek pat, kiek ir dirbę visą dieną: denarą – tai yra tiek, kiek reikia tos dienos pragyvenimui (plg. Mt 20, 1–16). Kartais puolame ir į kitą kraštutinumą: nesiliaujame prašę baltų suknelių – to, ką galima pasverti, įkainoti, pamatuoti, parodyti, nors Dievas pasiruošęs duoti gerokai daugiau: patį save. Tuo tarpu Eucharistijoje, kaip ir istorinio Jėzaus gyvenime, Dievas atsiskleidžia kaip save dovanojanti meilė, kuriai svetima žmogiškoji buhalterija.

Skirtingai nuo baltos suknelės, tokią dovaną priimti kartais nėra lengva. Atsimenu savo amžinatilsį tėtę, mano Pirmosios komunijos dieną sakantį, kad esame linkę Dievą sutikti „ne tiek gerai pasiruošę, kiek gražiai pasipuošę“. Ir tuomet, ir dabar jaučiu, kad jo žodžiuose yra daug tiesos. Viena vertus, pamenu, jog anuomet Jėzus tikrai ypatingai ruošė susitikimui su Juo Eucharistijoje. Jo artumo išgyvenimą Švenčiausio Sakramento adoracijose besiruošiant Pirmajai komunijai iki šiol nešiojuosi širdy lyg šventą atspaudą ar švelnų prisilietimą. Tačiau jau tuomet ir dar labiau vėliau Dievas leido patirti, kad būti pasiruošusiai priimti Eucharistinį Jėzų reiškia šį tą daugiau nei būti apipiltai Dievo malonės. Tai reiškia ir atsiliepti šiai malonei. Leistis į kelionę, panašią į kviečio grūdo, nes „jei kviečių grūdas nekris į žemę ir neapmirs, jis pasiliks vienas, o jei apmirs, jis duos gausių vaisių“ (Jn 12, 24). Ilgainiui Dievas mokė, jog Eucharistija kviečia ne tiek pakilti, kad skrajotume padebesiais, kiek nusileisti. Nusirengti viršutinius rūbus, kaip Jėzus darė plaudamas mokiniams kojas, pasilenkti prie kito meilės tarnystėje. Liautis dangsčiusis savo privalumais, privilegijomis, įsitikinimais, žaizdomis, skirtumais, baimėmis ir priimti Dievo dovaną, įsileidžiant Jo meilę, Jo tiesą ir Jo gyvybę. Eucharistija iš tiesų kviečia būti pasiruošus nusileisti į mirties savo netikrajam „aš“ gelmę, kad gimtume naujam gyvenimui su Jėzumi, per Jį ir Jame.

Ta perėjimo iš mirties į gyvenimą dinamika neatsiejama nuo gyvenimo Velykų slėpiniu, kurį Eucharistijoje švenčiame. Ta pati dinamika aiškiai regima Krikšto sakramento simbolikoje. Neatsitiktinai šv. Augustinas, bandydamas paaiškinti naujai pakrikštytiesiems, kas yra Eucharistija ir ką ji su mumis daro, lygino ją su Krikšto slėpiniu. Jis sakė, kad kaip mes atrodome tokie patys prieš Krikšto sakramentą ir po jo, taip panašiai ir regimas duonos bei vyno pavidalas Eucharistijos metu nesikeičia (Pamokslas 229A). Radikalus perkeitimas, kuris įvyksta, nėra fizinėmis akimis matomas perkeitimas. Ir vis dėlto mes įvairiausiais būdais patiriame ir išreiškiame jį esant Krikšte baltais rūbais, kaip tais, kuriuos mano sesuo siuvo savo dukrelei; panardinimu į vandenį – mirties ir kėlimosi naujam gyvenimui simbolį, Kristaus šviesą liudijančia žvake. Eucharistijoje – pagarbiu to, kas regima kaip duona ir vynas, valgymu ir gėrimu. Taip išreiškiame tikėjimą, kad šiais eucharistiniais pavidalais mus apkabinanti Dievo meilė, pats gyvasis Jėzus, perkeičia mūsų širdis, kad taptume vis panašesni į Tą, Kurį priimame. Ne suknelėmis, kelnėmis, batais ar kojinėmis, bet save dovanojančia meile. Šv. Augustinas mokė: „Tam, ką priimate, jūs atsakote „Amen“ („Taip, tai tiesa!“) ir atsakydami pasirašote. Tu išgirsti žodžius: „Kristaus Kūnas“ ir atsakai: „Amen“. Tad būk Kristaus narys, kad tavo Amen būtų tikras“ (Pamokslas 272).

Kiekvienas, kas rimtai bandė ištarti Amen, žino, kad visa mūsų gyvenimo kelionė yra nesibaigiantis Amen tarimas. Tas Amen įgauna įvairiausių spalvų ir melodijų. Jis gieda apie apsivilkimą nuoširdžiu gailestingumu, gerumu, nuolankumu, romumu, kantrumu ir dėkingumu. Kartais jo melodija nurimsta, lyg ilsindama Dievo ausį ar kalbėdama apie ramybę ir taiką, kuri jungia, ne skaldo ar trupina. Kartais ji pliūpteli tikru staccato, dainuodama apie ištikimybės ryžtą, patvarumą ir ritmą. Mūsų Amen sušvinta pavasarinių pievų žaluma, žibučių violetu ar neužmirštuolių melsvumu, kai nešame viltį ir paguodą. Jis blyksteli ryškiu Dievo Karalystės raudoniu, kai priešinamės neteisingumui, prievartai ir nuodėmei. Neabejoju, kad Amen švyti ir geltonai – kai atsiveria akys ir kai padedame kitiems išvysti gyvenimo grožį ir spindesį. Yra ir rudų Amen: gyvenimo rudenį ar kai viską pamažu tenka dosniai paleisti, be kartėlio ir su pasitikėjimu. Ir vis dėlto galiausiai iš daugybės gerklių skambančio Amen spalvos susipina ir susilieja. Tada lieka vien balta. Man tai Eucharistinės Meilės, to tobulumo raiščio, be kurio mūsų širdys subyrėtų, spalva. Joje vyksta visi stebuklai. Joje duonos užtenka tiek, kiek turime, kad ji būtų padauginta minioms ir dar liktų. Joje tai, kas paimama, palaiminama, sulaužoma ir išdalinama, iš tiesų pamaitina. Joje ir patys pamažu tampame lyg ta laužoma duona – pasirinkti, palaiminti, dovanoti ir pasiųsti liudyti gyvenimo Jėzuje apstybę.