Teisingumas yra kiekvienos visuomenės kertinis akmuo. Tai buvo akivaizdu vakarietiškos politinės filosofijos pamatus klojusiems senovės graikams, tai po ilgų klajonių turėjo pripažinti ir šiuolaikinė politinė teorija. Pasak vieno generolo, durtuvai šių dienų pasaulyje yra svarbus argumentas. Juos pasitelkus galima pasiekti beveik viską, tačiau sėdėti durtuvų soste neįmanoma. Jei politinė valdžia remiasi vien prievarta, tai vargu ar galima kalbėti apie visuomenę ir valstybę, veikiau apie plėšikų gaujos užgrobtą miestą. Kiekvienas valdovas šalia jėgos argumentų turi surasti ir kitų, kurie paaiškintų, kodėl pavaldiniams dera paklusti valdžiai. Kuo teisingesnė atrodo valdžia, tuo ji galingesnė bei mažiau prievartos jai tenka taikyti, kad išliktų. Kita vertus, sutarti, kad valstybė turi būti valdoma teisingai, tėra pirmas žingsnis. Sunkiau sutarti dėl to, kaip tvarkomą valstybę galima vadinti teisinga.

Tad pateikiame 10 teisingos visuomenės principų, kuriuos suformulavo Bažnyčios socialinis mokymas. Kartu raginame susimąstyti, kiek mes, krikščionys, prisidedame prie jų įtvirtinimo ir ką dar galėtume padaryti.

I. Žmogaus orumas

Tai tikėjimas tuo, kad kiekvienas žmogus turi nelygstamą vertę, kuri nepriklauso nuo jo socialinio statuso, lyties, rasės, įsitikinimų ar net moralinių savybių. Kiekvieno žmogaus gyvybė yra šventa nuo pradėjimo akimirkos iki natūralios mirties, nes kiekvienas žmogus yra sukurtas pagal paties Dievo paveikslą. Tai reiškia, kad mes visada privalome ginti gyvybę, gerbti kiekvieną asmenį ir, spręsdami politines, ekonomines, socialines problemas, visada laikytis asmens pirmumo principo.

 II. Bendruomeniškumas ir bendrasis gėris

Nors šiuolaikinė visuomenė labai individualistinė, Bažnyčios socialinis mokymas primena, kad kiekvienas asmuo ne tik orus, bet ir bendruomeniškas. Žmogus tarpsta tik santykiuose su kitais žmonėmis. Teisinga visuomenė turi būti tvarkoma taip, kad ji padėtų kiekvienam žmogui augti kaip asmeniui, padėtų harmonizuoti mūsų siekius, sujungti juos tarsi natas į darnią melodiją. Priesakas „mylėk savo artimą“ turi ir bendruomeninį lygmenį – kiekvienas turi prievolę siekti bendrojo gėrio, aukoti savo įnorius dėl bendrystės augimo bei kiekvieno asmens tobulumo. Bendrasis gėris neprieštarauja atskirų asmenų gėriui, bet yra būtinas jų lygmuo.

 III. Teisės ir atsakomybės

Žmogaus orumas bus gerbiamas ir teisinga tvarka puoselėjama tik tada, kai ginamos pamatinės žmogaus teisės ir kartu kiekviena teisė glaudžiai susijusi su atsakomybe. Laisvė yra būtina asmens sklaidos sąlyga.  Teisinga visuomenė turi auginti, o ne gniaužti kiekvieno asmens unikalumą. Tačiau teisių apsauga taps tuščia deklaracija, jei pamiršime kiekvieno asmens pareigas: vienas kitam, šeimai, bendruomenei, visuomenei. Laisvė be atsakomybės sugriauna pati save, atsakomybės reikalavimas, nepuoselėjant laisvės, virsta asmens prievartavimu.

 IV. Dėmesys vargšams ir labiausiai pažeidžiamiems

Pamatinis dorovinis kiekvienos visuomenės testas yra tai, kaip joje elgiamasi su labiausiai pažeidžiamais žmonėmis. Negalima teisinga vadinti visuomenės, kuri abejinga  žmogaus skausmui ir  problemoms. Dėmesys vargšams – tai pirmiausia siekis sudaryti jiems orias gyvenimo sąlygas, pagalba sustiprėti – tai marginalizuojamų grupių apsauga ir tikėjimas žmogaus galimybe keistis, nuostata, jog jokios klaidos nepanaikina žmogaus orumo. Tik ta visuomenė, kuri sugeba dalintis, padėti patekusiems į bėdą, rūpinasi vargingiausiais, gali būti vadinama teisinga.

 V. Dalyvavimas

Kiekvienas žmogus turi teisę dalyvauti ekonominiame, politiniame, kultūriniame gyvenime. Teisingoje visuomenėje kiekvienas pilietis siekia bent minimaliai prisidėti prie bendrų reikalų tvarkymo. Ne mažiau svarbu, kad nė viena grupė negali būti išstumta iš viešosios erdvės ir bendrųjų reikalų tvarkymo.

 VI. Darbo orumas ir dirbančiųjų teisės

Ekonominė sistema privalo tarnauti žmonėms, o ne atvirkščiai. Darbas yra ne vien pragyvenimo šaltinis, bet ir žmogaus sklaidos erdvė, orios egzistencijos prielaida. Žmogui turi būti suteikiama galimybė dirbti saugiomis darbo sąlygomis, mokamas teisingas atlyginimas ir sudaryta galimybė burtis į profsąjungas.

Žmogus turi turėti sąlygas būti verslus, turėti privačią nuosavybę, tačiau nevalia pamiršti, kad neteisinga, kai dalis visuomenės mėgaujasi pertekline prabanga, o kiti visuomenės nariai neturi galimybių patenkinti pamatinius poreikius.

 VII. Kūrinijos puoselėjimas

Mūsų pagarba Kūrėjui turi reikštis per kūrinijos puoselėjimą. Žemės teikiamos gėrybės yra Dievo dovanos. Mes turėtume žvelgti į jas kaip į tai, kas turi būti taupiai ir racionaliai naudojama, rūpinantis nepažeisti gamtos pusiausvyros ir prisimenant, kad mes atsakingi už šių gėrybių išsaugojimą kitoms kartoms.

 VIII. Globalus solidarumas

Mes visi esame broliai ir seserys. Visi esame viena žmonijos šeima, nepaisant tautinių, rasinių, ekonominių ir ideologinių skirtumų. Artimo meilės principas turi būti taikomas globaliu mastu. Turtingesnės tautos turi padėti vargstančioms, kaip darnios šeimos nariai padeda vienas kitam, kartu išlaikant pagarbą unikalumui, neprimetant savo požiūrio ar gyvenimo būdo.

 IX. Konstruktyvus politinės valdžios vaidmuo

Valstybė yra natūralus bendruomeniškų būtybių darinys. Ji turi pozityvų dorovinį vaidmenį. Ji padeda ginti žmogaus orumą, saugoti žmogaus teises ir kreipia bendrojo gėrio link. Politinė valdžia tarnauja visuomenei ir kreipia visus jos narius atlikti savo prievoles. Vadovaudamasi subsidiarumo (papildomumo) principu, valdžia padeda tais atvejais, kai žmonės patys nesugeba spręsti problemų ir stebi, kad būtų laikomasi  sutartų politinio, ekonominio, socialinio gyvenimo taisyklių.

 X. Taikos siekis

Kiekvienas krikščionis turėtų save suvokti kaip taikdarį, kuris neša ramybę ir taiką ten, kur vyrauja susiskaldymas ir priešiškumas. Krikščionis turi būti tiltų, o ne barikadų statytojas. Taika nėra paprasčiausiai karo nebuvimas – tai teisingos tvarkos puoselėjimas. Bažnyčios socialiniame mokyme taika ir teisingumas glaudžiai susiję. Be teisingumo negali būti taikos, ir tik teisingoje visuomenėje žmonės gali jaustis ramūs ir savimi pasitikintys. Kita vertus, kasdienė taikdarystė yra būtina teisingos visuomenės palaikymo sąlyga.

Parengė Andrius Navickas