Šv. Barboros paveikslo Bernardinų bažnyčioje apkaustų fragmentas

Evgenios Levin nuotrauka

Gruodžio 3 d. Vilniaus Bernardinų bažnyčioje buvo pakabintas restauruotas Šv. Barboros paveikslas. Kol kas jis kabės ant sienos, nes originalus altorius yra šios bažnyčios Šv. Mykolo koplyčioje. Ateityje, kai altorius bus sugrąžintas į savo seną vietą, taip pat ten bus pakabintas ir Šv. Barboros paveikslas.

Šv. Barboros paveikslas Bernardinų bažnyčioje

Evgenios Levin nuotrauka

Šiandien, būtent gruodžio 4 d., yra kankinės Šv. Barboros (IV a. – 306 m.), saugotojos nuo staigios mirties, kalnakasių, sielininkų, bokštų, tvirtovių ir artileristų globėjos, mirties ir liturginiame kalendoriuje paminėjimo diena.

Apie paveikslą ir jo grįžimo į Bernardinų bažnyčią aplinkybes kalbamės su menotyrininku, restauratoriumi dr. Juozapu Blažiūnu.

Esate minėjęs, kad paveikslas sukurtas pačioje XVII a. pabaigoje, kai Šv. Barboros brolija iš Katedros buvo perkelta į Bernardinų bažnyčią... Kas buvo ta Šventosios Barboros brolija?

Kiekvienas šventasis turėjo tam tikras brolijas. Šv. Barboros kultas Lietuvoje buvo labai stiprus, vienas populiariausių, sunku tiksliai paaiškinti – kodėl.

Šv. Barbora yra saugotoja nuo staigios mirties, kalnakasių, sielininkų, bokštų, tvirtovių ir artileristų globėja. Kadangi draugija prieš tai buvo Katedroje, galima tarti, kad tai turėtų būti kažkiek susiję su kokiais nors mūro, statybos darbais. Žinoma, šią hipotezę dar reikėtų panagrinėti. Kiekviena brolija ar draugija savo globėją pasirenka ne šiaip sau.

Paveikslas kabėjo bažnyčios gale, kad iš Užupio dengtu tilteliu ateinančios vienuolės galėtų jį matyti iš arčiau. Kaip ir Šv. Koletės paveikslą, apie kurio likimą nežinome nieko.

Žinoma, kiekvienam šventajam savo laikas, vienų garbinimas auga, kitų – menksta. Šv. Barboros brolija gyvavo dar ir XIX a., paskui po truputį sunyko.

Iš ko galima spręsti, kada sukurtas šis paveikslas?

Šv. Barboros paveikslas prieš 1991 m. restauravimą. Nuotrauka iš Juozapo Blažiūno asmeninio archyvo

Kai pasižiūrime į paveikslo apkaustus, į šventosios auksuoto sidabro Barboros karūną, matome datą – 1687 m. taigi, jei karūna prie šio paveikslo pritvirtinta tuo metu, vadinasi, paveikslas jau buvo nutapytas. O kiti – grunto, fizikiniai, cheminiai – tyrimai rodo, kad paveikslas sukurtas XVII a. pabaigoje – XVIII a. pradžioje. Taigi, iš to ir sprendžiame. Tiesa, aptaisai yra vėlesni, 1762-ųjų metų.

Kokia šio meno kūrinio išsaugojimo istorija?

Paveikslo išsaugojimo istorija ta pati, kaip ir neseniai sugrįžusių Šv. Didako bei Šv. Pranciškaus paveikslų. Iš Bernardinų bažnyčios kūrinys drauge su kitais paimtas 1949 m. Vyskupijos kurijos kunigas Jonas Elertas išgabeno į Vilniaus Šv. Dvasios bažnyčią, kurioje jis buvo saugomas iki 2012 metų, kol sugrįžo čionai.

O kaip nutiko, kad šis Šv. Barboros paveikslas ilgą laiką buvo laikomas šv. Kotrynos atvaizdu?

Tokių atveju nutinka, jų būta ne kartą ir ne du sakraliosios dailės istorijoje.

Su kuo tai susiję? XIX amžiuje žmonės jau nebežinojo tiksliai, kas vaizduojama tuose paveiksluose. Kai prarandamas ryšys su tuo meno kūriniu, jis tampa tarsi dekoracija.

XIX a. viduryje nebelieka cechų prižiūrimų altorių, brolijos, seserijos irgi jau beveik išnykusios, nebėra turtingų mecenatų, prižiūrinčių tuos altorius, ir pačių į bažnyčią ateinančių žmonių požiūris kito.

Šv. Barboros paveikslo Bernardinų bažnyčioje apkaustų fragmentas

Evgenios Levin nuotrauka

Jiems tai tapo tiesiog dekoracija, ir tiek. Tai galima spręsti iš to meto paveikslų, kurie turi ne vieną pavadinimą. Tarkim, „14 pranciškonų nukankinimas Vilniuje“ iš tiesų yra paveikslas „Gorkumo kankiniai“. Toks pat atvejis yra su „Šv. Petro iš Alkantaros“ paveikslu, kuris Kudirkos Naumiesčio bažnyčioje yra laikomas šventuoju Pranciškumi... Tokių nutikimų yra labai daug.

Šv. Barboros paveikslas net restauravimo dokumentacijoje įvardytas kaip „Šv. Kotryna“. T. y. iš Bernardinų bažnyčios jis gautas kaip šventosios Kotrynos. Žinoma, ir popieriuose nurodyta, kad tas paveikslas labai smarkiai patamsėjęs, lakuotas įvairiais skirtingais lakais, jie tarpusavyje reagavo ir t.t. Sunkoka buvo įžiūrėti vaizdą. O ir iš bažnyčios juk kunigas Elertas paskubom tuos paveikslus buvo priverstas imti. Taip ir buvo nuspręsta pavadinti.

Ačiū restauratorei Julijai Jociūtei, 1991 m. restauravusiai šį paveikslą ir atpažinusiai šventąją Barborą. Nors net ir po atpažinimo daugeliui žmonių šis paveikslas liko šv. Kotrynos... Dar galima išgirsti versiją, kad tai – šventoji Elžbieta Vengrė...

Paprasčiausiai paveikslas buvo labai smarkiai užtapytas, nors vis tiek lieka mįslė, kodėl žmonės čia matė šventąją Kotryną ar ką kita, o ne šventąją Barborą.

Taip pat reikalus apsunkina, kad šis paveikslas senas, nutapytas pagal senovinę ikonografinę schemą, tai irgi gali klaidinti.

Pakalbėkime apie šv. Barboros vaizdavimą bendresniame, Europos kontekste, ar tai – tipinis šventosios Barboros paveikslas? Ar galima numanyti šio konkretaus kūrinio autorių?

Šv. Barboros paveikslo Bernardinų bažnyčioje apkaustų fragmentas

Evgenios Levin nuotrauka

Taip, ji visur Europoje vaizduojama panašiai. Išsyk pažvelgęs jau gali suprasti, kad tai nėra liaudies menas. Šis paveikslas nutapytas gana gero dailininko ranka. Matyti, kad tai ne savamokslio darbas. Gal ir norėtume, bet negalime teigti, kad tai lietuvių kilmės menininkas. Tuo metu Lietuvoje dirbo daug užsienio dailininkų – italų, olandų, vokiečių, lenkų. O brolija, kuri užsakydavo paveikslą,  stengdavosi ieškoti kuo geresnių meistrų, kad savo užsakomuoju kūriniu galėtų didžiuotis.

Pati paveikslo tapybos maniera leidžia spėti, kad tai galbūt vokiečių kilmės tapytojo darbas.

Kokius etapus turėjo šis paveikslas pereiti iki eksponavimo?

Šv. Barboros paveikslo Bernardinų bažnyčioje apkaustų fragmentas

Evgenios Levin nuotrauka

Kaip jau minėjau, paveikslas restauruotas 1991 metais. Restauruotas labai profesionaliai. Tereikėjo nuvalyti dulkes. Pakalti patempimo kyliukus ir pakabinti. Pats restauravimas truko apie metus, J. Jociūtė atliko milžinišką darbą. Restauravo ne tik patį paveikslą, bet ir aptaisus. Beje, jie labai vertingi, gryno sidabro. Įdomiausia detalė iš restauratorės įrašų – ji pažymėjo, kad visas paveikslo paviršius yra labai tankiai subadytas...

Ką tai galėtų reikšti?

Ko gero, visas Šv. Barboros paveikslo paviršius, išskyrus veidą ir dar keletą vietų, buvo dengtas votais. Tūkstančiais votų...

Kiek Šv. Barboros paveikslas kabės ant Bernardinų bažnyčios sienos?

Laikinai. Po pasitarimo su geriausia Vilniaus Bernardinų konvento žinove Rūta Janoniene nutarta, – kai Šv. Barboros altorius sugrįš į savo senąją vietą, tada ir paveikslą su aptaisais jame pakabinsime.

O patį paveikslą bažnyčioje nusprendėme paviešinti būtent gruodžio 3 dieną dėl to, kad tai – Šv. Barboros minėjimo dienos išvakarės. Tegu žmonės mato, pripranta. 

Ačiū už dar vieną iš nebūties ištrauktą paveikslą. Ir tradicinis klausimas – kieno eilė toliau Bernardinų bažnyčioje, po šv. Barboros?

Toliau – Rusiškosios Dievo Motinos altoriaus, esančio kairiojoje bažnyčios navoje, restauravimo darbai. Ieškome finansavimo. Norime sutvarkyti šį altorių galutinai.

Parengė Antanas Šimkus

--

Plačiau apie Šv. Barboros paveikslą

Šv. Barboros paveikslo Bernardinų bažnyčioje apkaustų fragmentas

Evgenios Levin nuotrauka

Vilniaus Bernardinų bažnyčioje senasis Šv. Barboros altorius stovėjo prie pietinės bažnyčios sienos, netoli durų į Šv. Petro iš Alkantaros koplyčią. Kiek yra žinoma, senasis altorius buvo medinis, dažytas juodai ir pirmą kartą paminėtas 1713 m. Gali būti, kad jis pastatytas dar 1685 m., kai iš Vilniaus Katedros į Bernardinų bažnyčią buvo perkelta Šv. Barboros brolija. Šis paveikslas buvo nutapytas brolijos globojamam altoriui. Po bažnyčios vidaus rekonstrukcijos 1760–1780 m. paveikslas buvo perkeltas į naują altorių, kuris buvo prie ketvirtojo pilioriaus kairėje, skaičiuojant nuo didžiojo altoriaus.

Remiantis tyrimais galima teigti, kad šis paveikslas yra nutapytas pačioje XVIII a. pradžioje.

Dar XIX amžiuje šį altorių prižiūrėjo Šv. Barboros brolija. Vėliau, uždarius Vilniaus Bernardinų bažnyčią, apie 1949 m. šį paveikslą, kartu su kitais altoriniais meno kūriniais, vyskupijos kurijos atstovas kunigas Jonas Elertas išgabeno į Vilniaus Šv. Dvasios bažnyčią, kurioje jis buvo saugomas iki 2012 m. 1991 metais paveikslą restauravo tapybos restauratorė Julija Jociūtė. Įdomu tai, kad paveikslas tuo metu įvardintas kaip Šv. Kotrynos. Restauravimo metu buvo pašalinti XIX a. užtapymai ir atidengta autentiška tapyba. Palyginus nuotraukas prieš ir po restauravimo akivaizdžiai matomi pasikeitimai veide. 2012 m. paveikslas grąžintas Vilniaus Bernardinų bažnyčiai.