Dabar dėl to jau galima neabejoti. Tai bus populistinio pobūdžio pontifikatas. Apaštališkjame paraginime „Evangelii Gaudium“ išreikšta nežabotos laisvosios rinkos, kurią popiežius įvardijo kaip „atskirties ir nelygybės ekonomiką“, kritika susilaukė plataus dėmesio sekuliarioje žiniasklaidoje. Tačiau dauguma komentatorių ignoruoja tą faktą, kad popiežiaus Pranciškaus populizmas turi labai tvirtą bažnytinę dimensiją.

 Popiežius kalba apie atnaujintą įsipareigojimą evangelizuoti. Mes visi prie to galime prisidėti. Tam nereikia gebėjimų giliai teologinei analizei ar susipažinimo su subtiliais apologetiniais argumentais. Vietoje to reikia svarbiausio dalyko – gyvo tikėjimo.

 Panašų bažnytinį populizmą pontifikas demonstruoja ir kalbėdamas apie dvasininkiją. Ilgame skyriuje, kuris yra veikiausiai pats ilgiausias visame dokumente, jis detalizuoja, kaip dera rengtis ir paskelbti gerą homiliją. Visam tam nereikia jokių specialių ekspertinių žinių. Viskas auga iš pamatinių krikščioniškų dorybių. Kiekvienas kunigas gali atlikti didžiulį žygdarbį, jei tik pašvęs save Kristui ir jo žmonėms.

 Tiek šiais, tiek kitais žodžiais popiežius Pranciškus išreiškia savo pamatinį įsitikinimą, kad eiliniai krikščionys gali būti puikūs misionieriai. Jis kalba apie „liaudies misticizmą“. „Veiksmingiausi Bažnyčios liudytojai dažnai yra kilę iš apačios, jei tik mes teiksimės jų išklausyti.“

 Kai popiežius Pranciškus kalba apie socialinius klausimus, jis pasitelkia panašų populizmą. Mes jau esame susipažinę su jo nuostatomis laisvosios rinkos kapitalizmo atžvilgiu: pinigų stabmeldystė, „absoliučios rinkos ir finansinių spekuliacijų autonomijos“ atmetimas ir taip toliau.

 Manau, kad dauguma šių apibendrinimų yra perspausti. Tačiau popiežiaus intuicija yra teisinga. Prieš Sovietų Sąjungos žlugimą globalinius reikalus iš esmės lėmė dviejų didžiųjų galių konfliktas. Šiandien pasaulio politiką lemia globalinis kapitalizmas. Žaidimo taisykles keičia ne Kinijos ideologija, o sparčiai augantis šios šalies BVP.

 Galingos kapitalizmo jėgos keičia visuomenes, įskaitant ir mūsų pačių. Tos jėgos yra ir griaunančios, ir kuriančios. Dalis pokyčių atneša didžiulės naudos. Išsivysčiusiame pasaulyje auga vidutinė gyvenimo trukmė. Tačiau yra kvaila įsivaizduoti, kad šie pokyčiai neturi ir blogų padarinių.

 Globalus kapitalizmas dažnai griauna tradicines socialinės organizacijos formas, padaro žmones labiau pažeidžiamus. Tai ypač pasakytina apie vargingiau gyvenančiuosius, nors šie šiandien ir patiria mažiau skurdo nei anksčiau. Kvaila įsivaizduoti, kad galimybė žiūrėti televizijos transliacijas Buenos Airių lūšnyne kompensuoja socialinio saugumo tinklų netektį tradiciniame, nors materialiai gal ir skurdžiame kaime. Taip, žmonės keliasi ten, nes teisingai regi modernią rinkos ekonomiką kaip didesnės materialinės gerovės šaltinį. Tačiau jei lygiai taip pat teisėtai trokšta būti platesnės visuomenės, kur jų būtų klausomasi ir būtų kreipiamas dėmesys į jų poreikius, dalimi.

 Mano supratimu, popiežius kaip tik ir siekia, kad mes atkreiptume savo dėmesį į šį pažeidžiamumą – pavojų tapti globalios rinkos mašinos anoniminiu atstumtuoju. Jis ragina mus „eliminuoti struktūrines skurdo priežastis“. Tai buvo bandyta įgyvendinti, tačiau nesėkmingai. Tinkamesnis atrodo popiežiaus raginimas praktikuoti „mažus kasdienius solidarumo darbus“. Galbūt mes ir nelaimėsime kovos su skurdu. Tačiau mes galime dalintis savo gyvenimu ir savo visuomene su kenčiančiaisiais skurdą.

 „Evangelii Gaudium“ kenčia nuo populizmui įprastų pavojų. Popiežius Pranciškus pervertina užslėptą žmonių galią. Taip, mes esame pakviesti būti Kristaus misionieriais. Tačiau dažniausiai mes esame neveiklūs be Kristui ištikimų vienuolių ir kunigų paskatinimo ir lyderystės.

 Tas pat pasakytina ir kalbant apie socialines problemas. JAV Konstitucijos kūrėjai pripažino dorybių svarbą. Tik save pačius valdyti gebantys žmonės gali užsiimti savivalda. Tačiau Konstitucijos kūrėjai atsižvelgė ir į žmonių silpnybes ir dėl to sukūrė stabdžių ir atsvarų sistemą, kuri kiek įmanoma neutralizuotų galimas neigiamas pasekmes ir prasižengimus. Reikia, kad Bažnyčia skatintų mus nusimesti savanaudiškumo pančius, tačiau neprotinga paremti politinę filosofiją prielaida, jog tai pajėgsime padaryti.

 Negana to, populizmas dažnai skatina pernelyg griežtą ir nesubalansuotą esamo status quo pasmerkimą. Juk kažkas galų gale turi būti kaltas dėl žmonių išminties ir dorybių slopinimo! Nedorėliai iš Volstrito. Aukso kultas. Žydų bankininkai.

 Popiežius Pranciškus savotiškai pasiduoda šiai populizmo tendencijai. Jis nuolatos kalba apie Bažnyčią pusiau manichėjiškais terminais: iš vienos pusės – uždara, save sauganti institucinė Bažnyčia, iš kitos pusės – inovatyvi ir atvira žmonių Bažnyčia. Jis taip pat prisideda prie populistinio požiūrio, kad skurdo priežastis – „finansinės spekuliacijos“. Kitur jis netgi yra pareiškęs, kad turintieji didžiausią finansinę galią sprendžia, kas gyvens, o kas mirs. Tačiau kapitalizmas yra kompleksinė sistema, įsismelkianti į politiką ir kultūrą, todėl šiandien globalinio kapitalizmo problemų lokalizuoti yra neįmanoma. Šios problemos yra susijusios su tuo, kas mes esame, susijusios ne tik su atskiromis valstybėmis, tačiau visa globalia visuomene, kaip kai kur teigia popiežius.

 Palikus paraštėse retorinius persūdymus, „Evangelii Gaudium“ atspindi Pranciškaus gebą įskaityti laiko ženklus. Jis puikiai jaučia kelius, kuriais globalizacija naikina mūsų senąjį tikrumą, senas socialines formas, senus buvimo pasaulyje būdus. Tai aiškiai matyti ekonomikoje ir politikoje. Tai vyksta net ir Bažnyčioje, kuri, nors ir nurodo ne į šį pasaulį, tačiau veikia jame.

 Turiu gana prieštaringą nuomonę apie populizmą. Tačiau per ilgai buvome pasidavę ekspertų kultui. Šiandien mes turime globalų elitą – ne tik finansinį, tačiau ir mokslinį, kultūrinį ir politinį. Šis elitas pristato save kaip tuos, kurie gali išspręsti globalizacijos sukeltas problemas. Kaip pavyzdį paimkime Davosą. Tokiu atveju aš mieliau iškęsiu tuos pavojus, kuriuos kelia populizmas.

Parengta pagal The First Things