Siaučiant technologinei skaitymo revoliucijai pamirštame vieną dalyką – pasirodo, knyga vis dar yra patikimiausias informacijos saugojimo šaltinis. Kol XIX amžiuje į knygoms skirtą popierių nebuvo imti dėti rūgštingi chemikalai, knygos išlikdavo puikios būklės daugiau nei 500 metų. Tuo tarpu informacijai skirtas saugoti CD-ROM diskas, turintis laikyti 100 metų, realiai ištveria tik dešimtį. Be to, net atspariausia duomenų saugykla bus bevertė, jei nekas negalės iššifruoti joje esančio turinio (nebus kuo šifruoti, nežinos kaip). O šitaip juk gali įvykti. Tuo tarpu knyga – suprantama ir prieinama visiems. Tereikia tik atsiversti.

Vertėjų slemas

Gyvename visuotinio noro pasirodyti laikais – beveik viskas, kas privatu, pamažu tampa vieša. Menininkai taip pat pakliūva ant šio kabliuko, susigundo viešu savo gebėjimų demonstravimu ir šou formatu. Tad nieko nuostabaus, kad išsėmus visokių prietrankų ir nebrendylų galimybes tokiuose šou, kaip „Didysis brolis“ ir panašiai, atėjo ir iki šiol nuošalyje besilaikiusių rašytojų ir vertėjų eilė.

Štai Berlyne vertėjai dalyvauja savotiškose viešose vertimo varžytuvėse, primenančiose talentų šou „Idol“ (Dievaitis). Grožinės literatūros vertimas – privatus, kruopštus ir susikaupimo reikalaujantis užsiėmimas. Tad kas gi nutinka, kai vertėjai jo imasi viešai?

Berlyne vieną kartą per metus vykstantį šou rengia žurnalas „No Man‘s Land“ (Niekieno žemė).  Šou kažkuo primena poetinį slemą, bet žodžiai, kuriuos reikia skaityti nuo scenos – ne paties skaitančiojo, jie – kitų autorių. Renginio vertintojai – žiūrovai ir rašytojas, kurio kūrinio ištrauką turi perskaityti į konkursą susirinkę vertėjai.

Šiemet konkurso dalyviai skaitė Hanoveryje gimusio rašytojo Denizo Utlu apsakymo vertimą į anglų kalbą. Kiekvienas vertėjas, žinoma, perteikė tekstą savaip, bet besiklausant buvo aišku, kur esama stulbinamų sutapimų, kokią šnekamosios kalbos versiją kiekvienas vertėjas pasirinko, kaip jie vertė keblias vietas.

Visiems perskaičius, žiūrovai ir rašytojas išrinko tris geriausius – jiems buvo įteikti simboliniai prizai. Tiesą sakant, šis šou naudingiausias pačiam verčiamo apsakymo rašytojui – iš penkiolikos vertėjų jis galės išsirinkti jam labiausiai patikusį ir toliau dirbti su juo.  Patys vertėjai savo ruožtu gauna progą pasikalbėti tarpusavyje, palyginti savo vertimus, išgirsti autoriaus nuomonę.

Viena iš šou organizatorių sako, kad amerikiečių verstas Denizo tekstas skamba nuosaikiau, jis ne toks piktas ir šiurkštus kaip britų vertime (turbūt dėl į galvą JAV gyventojams įkalto politinio korektiškumo).

Kokia nauda iš tokio šou? Na, galbūt taip galima populiarinti vertėjo darbą, sudominti juo galimus vertėjus. Be to, nereikia pamiršti ir apčiuopiamos naudos – išversto kūrinio. Kažin ar pas mus toks renginys prigytų, ar atsirastų dalyvaujančiųjų?

Ar toks rašytojų pragaras?

Italai lapkričio viduryje per savo valstybinę televiziją pristatė kitą šou – „Šedevras“. Jame pradedantys autoriai viešai įveikia įvairius literatūrinius iššūkius, o nugalėtojas laimi sutartį su leidykla ir, žinoma, tokį viešumą, kokį paprastas rašytojas paprastai pasiekia ne visada ir tik viso gyvenimo darbu.

„Šedevre“ esama visų talentų šou elementų – gundanti šlovės galimybė, kankinantis viešumas ir ekspertų komisija, dalinanti gyvenimą aukštyn kojomis verčiančius sprendimus.

Viskas atrodo taip – ekspertai sėdi prie stalo, o šou dalyviai sėdi priešais juos, palinkę prie savo kompiuterių. Kiekvienas jų parašytas žodis patenka į didžiulius, visiems matomus ekranus, o kabantis laikrodis rodo užduočiai skirtą laiką. O užduotys tokios: staiga apakusio žmogaus dienoraščio puslapis arba trumputis apsakymas apie žmogų, žiūrintį, kaip jo mylimoji išteka už kito.

Dalyvauti šiame šou buvo kviestas ir vienas garsiausių italų rašytojų Alessandro Baricco. Bet jis atsisakė. „Jei turite gabų žmogų – jauną, kupiną aistros ir talento – ir norite, kad jo gyvenimas taptų pragaru, tereikia jį paversti TV žvaigžde, – sako Baricco. – Daugelis žmonių pagal šį šou susidarys savo nuomonę apie tai, kas yra literatūra. Bet žmonės, kurie iš tikrųjų užsiima rašymu, su šia idėja neturės nieko bendra.“

Tai, žinoma, neatbaido trokštančiųjų patekti į šou. Televizijai paskelbus atranką, buvo atsiųsti 5000 tekstų. Kiekvienam šou buvo atrinkta po keturis dalyvius. Kiekvienas iš jų turi dalyvauti kažkokiame įvykyje (pavyzdžiui, vestuvėse ar aplankyti akluosius) ir tada, gavęs užduotį, per pusvalandį parašyti tekstą. Vėliau jie turi tą tekstą perskaityti komisijai, kuri išklausiusi du rašytojus išmeta.

Vasario mėnesį prie šešių geriausiųjų prisidės trys anksčiau komisijos išmesti dalyviai ir dar trys, kuriuos sugrąžins už juos balsavę žiūrovai. Laimėjusysis pasirašys sutartį su leidykla ir jau gegužės mėnesį jo romanas pasirodys 100 tūkstančių egzempliorių tiražu. Italijos knygų rinkoje, kur tikra sėkme laikomas 10 tūkstančių tiražu parduotas debiutinis romanas, tai yra labai daug.

Toks viešumas mums gali atrodyti šokiruojantis, bet, nepamirškime – gyvename naujuosiuose viduramžiuose (arba antikoje, arba Renesanse) – laikas padarė keistą kilpą... Trubadūrų konkursai, dvaro poetai – ko tik nepadarysi dėl taip geidžiamo viešumo ir reklamos. Štai, pavyzdžiui, Maupassantas paleido virš Paryžiaus oro balioną su ant jo užrašytu savo novelės pavadinimu.

„Italijoje žmonės skaito vis mažiau, – knygų leidžiama daugiau, bet parduodama mažiau, – sako vienas iš komisijos narių De Cataldo. – Knyga miršta, ir mes turime padaryti viską, kad ją išgelbėtume. Net surengti TV šou.“

Hm. Kažin ar tokie abejotini receptai galėtų išgelbėti tariamai žūstančią knygą. Yra daug geresnių būdų grąžinti žmones prie knygos nei rėksmingas šou.

Romanas – per mėnesį

Galbūt daugiau prasmės turi kitas konkursas – vadinamasis NaNoWriMo (National Novel Writing Month) – Nacionalinis romano rašymo mėnuo. Šį dalyką prieš penkiolika metų sugalvojo grupė san Francisko rašytojų, nusprendusių parašyti romanus ne kada nors, o per vieno mėnesio sprintą. Bėgant metams, norinčiųjų dalyvauti skaičius augo, plėtėsi ir geografija. NaNoWriMo vyksta kiekvieną lapkritį. Dalyviui per mėnesį reikia parašyti 50 tūkstančių žodžių. NaNoWriMo tikslas – per mėnesį užbaigti pirmąjį romano variantą, nesvarbu, kokios jis kokybės (nors romaną baigti nebūtina). Romanas gali būti bet kokia tema, bet kokio žanro ir parašytas bet kokia kalba. Dalyviai užsiregistruoja štai čia.

Rašyti reikia pradėti lapkričio 1-ąją,  lygiai 12 valandą dienos, o pabaigti – lapkričio 30 dieną 12 valandą vietos laiku. Romaną galima susiplanuoti iš anksto, leidžiama turėti ir paruošiamuosius užrašus, bet negalima įterpti anksčiau parašytų gabalų ar pradėti rašyti iš anksto. Taigi, dalyvis per dieną turi parašyti maždaug  1667 žodžius.

Laimi visi, iki numatyto laiko parašę 50 tūkstančių žodžių. Jokie prizai neteikiami, manoma, kad pakanka pasitenkinimo už atliktą darbą. Šiemet šiame konkurse dalyvavo daugiau nei 310 tūkstančių žmonių, o užduotį pavyko atlikti 42008 rašantiesiems.

Suprantu, kad apie tai rašau gerokai per vėlai, bet, tikiuosi, kitais metais bus daugiau bandančiųjų ir iš Lietuvos (kiek žinau, NaNoWriMo yra dalyvavę ir lietuviai).

Pavlovo rašytojas

Na, ir paskutinis beprotiškas eksperimentas. Skandalingai pagarsėjęs Nyderlandų rašytojas Arnonas Grunbergas sėdi prie kompiuterio savo mažame bute Manhatane. Ant jo galvos – guminė kepuraitė su 28 elektrodais. Aplink vaikšto technikas, retkarčiais sudrėkinantis elektrodus vandeniu. „Maždaug po pusvalandžio galvą ima skaudėti, – sako Grunbergas. – be to, nuo jos nuolat varva.“

Kepuraitė, elektrodai ir technikas – naujausio Grunbergo eksperimento dalis. Jis kasdien po keletą valandų rašo apysaką, o jutikliai ir kameros seka jo smegenų bangas, širdies ritmą, veido išraiškas ir galvaninę odos reakciją (taip matuojamas emocinis susijaudinimas). Kitą rudenį, pasirodžius apysakai, 50 eilinių Nyderlandų žmonių perskaitys ją tokiomis pačiomis sąlygomis (su jutikliais ir kitkuo).

O tada tyrėjai apdoros gautus duomenis, tikėdamiesi užčiuopti bendras struktūras, sužinoti, kaip menas yra kuriamas ir kaip juo mėgaujamasi, kokias reakcijas šie procesai sukelia žmogui.

„Ar Grunbergo teksto skaitytojai patirs tas pačias emocijas, kaip jis rašydamas, o gal skaitymas – visiškai kitoks procesas? –  klausia Nyderlandų Neurologijos instituto tyrėjas ir eksperimento sumanytojas Ysbrandas van der Werfas. – Labai tikiuosi, kad gausime kokius nors atsakymus.“

Arnonas Grunbergas – pirmasis bandomasis triušis, sutikęs leisti tirti ne tik savo tekstus, bet ir kūrybinį procesą. Tokie tyrimai, vadinamoji neuroestetika, dabar labai populiarūs. Mokslininkai siekia išsiaiškinti, kaip žmogus patiria ir priima muziką, vizualiuosius menus, kokie procesai vyksta, žmogui užsiimant galbūt sunkiausiai tyrimui pasiduodančiu dalyku – literatūros skaitymu.

Pasak Grunbergo, šis eksperimentas atsirado jam panorus išbandyti technologijų ir elektroninio skaitymo galimybes. Jei „Amazon“ per savo skaitykles žino, kada žmogus liaujasi skaitęs „Kindle“ esančią knygą, kaip dar autorius gali šnipinėti savo skaitytojus?

Būsimų penkiasdešmties atrinktų skaitytojų laukia šio eksperimento pakartojimas – jie, apkabinėti elektrodais ir filmuojami, skaitys knygą skaityklėje, o Grunbergas sako, kad šis eksperimentas rašyti jam trukdo mažiau, nei jis tikėjosi.

Keista, kaip visi pastaruoju metu nori pagauti ir uždaryti į buteliuką tą skaitymo malonumą, lyg tai atskleistų atsakymą į klausimą, kodėl žmonės vis mažiau skaito.

Naujovės nepasiteisino

Metų pabaiga – puiki proga pakalbėti apie knygų ateitį. Spausdintinių, popierinių knygų pasaulis toliau traukiasi, bet kai kurie šio pasaulio bruožai stebėtinai gajūs – jie išsaugomi elektroninėje erdvėje, juos nori išlaikyti ir patys elektroninių knygų leidėjai.

Štai „Amazon“ giriasi, kad jų naujausioje skaityklėje yra puslapių vartymo funkcija, o patys puslapiai „praktiškai nesiskiria nuo tikros knygos puslapių“. Regis, įsigalint elektroninėms knygoms, toks dalykas kaip autoriaus autografas ant knygos turėtų išnykti. Vėlgi ne. „Apple“ padavė paraišką patentui, kaip į elektroninę knygą būtų galima įterpti autoriaus autografą. Niekur nedingsta ir margi ar patrauklūs knygų viršeliai – regis, kam jie reikalingi skaityklėje, bet jie vis dar gyvuoja.

O keisčiausia tai, kad daugelis bandymų praturtinti arba praplėsti knygų skaitymo patirtį elektroninėje erdvėje šiuo metu patiria nuosmukį. Socialinės skaitymo platformos, leidusios tekstą praplėsti vaizdais, filmukais, audio medžiaga ir interaktyvia grafika užsidaro viena po kitos.

„Dauguma tokių sprendimų gimė iš programuotojo sugebėjimų padaryti kažką daugiau, o ne iš skaitytojų entuziazmo, – sako knygos apie skaitmeninius knygų pokyčius autorius Peteris Meyersas. – Mes vaikėmės nereikšmingų pramogų ir vadinome jas praplėstomis skaitymo galimybėmis.“

Knygų evoliucija apsuko ratą: keletą pastarųjų metų buvo bandoma praplėsti skaitymo galimybes įvairiais formatais ir papildoma medžiaga, bet to, pasirodo, skaitytojams visai nereikia. Tad dabar dauguma programų persimetė prie kito požiūrio: paimti tekstą ir jį suskaidyti.

Kai kas ėmė pardavinėti knygų turinį gabaliukais – jei, tarkim, tau iš kulinarinės knygos tereikia tik vieno recepto, jį ir perki už tam tikrą sumą. Jei tau iš kokio nors vadovėlio tereikia vieno skyriaus – jį už tam tikrą sumą ir parsisiunti.

Niujorko startapas  (arba lietuviškai – pradedančioji įmonė) „Citia“ žengė dar toliau: rašytojui sutikus, jie ima dokumentinę knygą ir sudėlioja joje esančias idėjas ant skaitmeninių kortelių, kurias galima skaityti įvairiuose įrenginiuose ir siuntinėti socialiniais tinklais. Taip knygai negaištama daugybė valandų. Tiesa, dauguma autorių nenori, kad kažkas perpasakotų jų knygą ir paverstų „špargalkėmis“. Kam jie tada tiek vargo jas rašydami?

Kad ir kaip ten būtų, iniciatyva iš leidėjų rankų yra išslydusi, ir visus naujus teksto pateikimo būdus dabar kuria technikų bendruomenė. Jie negalvoja apie tekstą kaip apie galutinį produktą, ateitį jie mato savotiškose internetinėse tekstų kūrimo platformose, kur atsirastų nauji tekstų rašymo ir skaitymo būdai.

Lobių skrynia

Lietuvių spauda jau rašė apie tai, kad Vatikano biblioteka ėmė skaitmeninti senuosius savo rankraščius, nes dėl dažno naudojimo jie ėmė irti. Šiame projekte dalyvauja ir Oksfordo Bodlėjaus biblioteka, Polonskio fondas ir Heidelbergo biblioteka.

Todėl džiugu pranešti, kad jau ketverius metus trunkantis projektas ėmė duoti pirmųjų rezultatų. Antradienį ėmė veikti Polonskio fondo remiamas interneto puslapis, į kurį jau sukelti pirmieji skaitmeninimo rezultatai: Bodlėjaus bibliotekoje esanti 1455 metų Gutenbergo biblija, penkiolikto amžiaus graikiški psalmynai, XIII amžiaus hebrajiški tekstai, kitos retenybės. Štai šis puslapis

Puslapyje taip pat bus dedami mokslininkų straipsniai, interviu su Oksfordo ir Vatikano bibliotekininkais. Čia bus įdėta ir nedidelė, bet stulbinama graikiškų rankraščių (įskaitant Homero, Sofoklio, Platono ir Hipokrato tekstus) kolekcija.

P. S. Iš pradžių apžiūrėkime rašytojų autoportretus. Kai kurie iš tikrųjų įspūdingi. Tada neišvengiamai pereisime prie artėjančių Kalėdų ir dovanų, štai keletas idėjų. O štai čia – keletas šių metų knygų, kurias dovanoti tikrai nebūtų gėda. O štai čia – puikos sudėties ir dizaino arbatos literatūros mėgėjams.

P. P. S. Metų pabaigoje visada skelbiami geriausių knygų sąrašai. Jų tiek daug, kad susigaudyti tikrai sunku, tad aš čia įdėsiu nuorodas į keletą geriausiųjų. Rinkitės. Štai vienas įtakingiausių sąrašų – „New York Times“ minėtinos 2013 knygos. Čia kultūrinis blogas „Flavorwire“ sudėjo svarbiausias, jų nuomone, pastarųjų penkerių metų knygas. „Publisher Weekly“  išrinktos geriausios 2013 knygos štai čia. Dienraštyje „The Guardian“ rašytojai pristato, jų nuomone, geriausias šių metų knygas. Štai čia geriausios šių metų filosofijos ir psichologijos knygos pagal „brainpicking.org“.

O norintiems apžioti absoliučiai visus anglų kalba internete pateiktus geriausiųjų šių metų knygų sąrašus, reikėtų užsukti štai čia. Išsamiau tikrai nerasite. Gerų paieškų!