Neseniai knygynuose pasirodė „Katalikų pasaulio leidinių“ knyga „Vyrai ir moterys iš Edeno“. Tai – Jono Pauliaus II kūno teologijos studijų vadovas. Kaip rašoma įvade,ši knyga skirta naudotis parapijose, bendruomenėse, mažose grupelėse ar panašioje aplinkoje, taip pat individualioms studijoms. Be jos pačios, tereikia Biblijos ir sąsiuvinio ar užrašų knygutės“. Pateikiame knygos ištrauką apie kūno svarbą.

Iš pasaulio mes perimame tam tikrą požiūrį į kūną. Mūsų kultūra linkusi jį sudievinti ir sykiu sumenkinti. Pavyzdžiui, bet kuri reklama, neišnaudojanti lytinio kūno patrauklumo, tikriausiai bus pagrįsta kūno lepinimu brangiais valgiais, hormonų procedūromis ar jaudinamais potyriais.

Abi šios tendencijos kyla iš požiūrio į kūną kaip nereikšmingą; tiesiogine prasme jis nieko nereiškia. Šiuolaikinė kultūra teigia, jog tai, ką darome su kūnu, yra nesvarbu. Net kai kurie krikščionys laiko kūną savotišku priedėliu, lukštu sielai priglausti.

Bet Biblijoje kūnas turi didžiulę reikšmę. Kūnas nėra tik asmens dalis; jis yra asmuo, kol tas asmuo priklauso fiziniam pasauliui. Mes nesame sielos, atsitiktinai prijungtos prie kūno; mes esame kūniški asmenys.

Net kalbėdami instinktyviai pripažįstame šią tiesą. Tik­riausiai neišgirsite vieną vaiką sakant kitam: „Liaukis mušęs mano kūną!“, veikiau: „Nustok mane mušęs!“ Nesakom: „Sju kūnas serga vėžiu“, o „Sju serga vėžiu“. Ar galite įsivaizduoti ką nors sakant: „Tu man patinki, noriu su tavimi bendrauti, bet nenoriu matyti, girdėti, liesti, užuosti ar turėti kokių nors kontaktų su tavo kūnu“? Kokie tai būtų santykiai? Jokie, nes kūnas yra tik­roji priemonė, kuri mums padeda būti pasaulyje ir palaikyti ryšius vienam su kitu.

Taigi kūnas yra matoma asmens išraiška. Arba, kaip sako popiežius, kūnas yra sakramentas. Žodį sakramentas čia jis vartoja plačiąja „matomo nematomos tikrovės ženklo“ prasme. Kūnas yra išorinis kito asmens ženklas.

Sukurti sąjungai

Ką atskleidžia žmogaus kūnas? Galvodami apie kūną, galime teigti: vyro kūnas yra nuostabi ir unikali sąjungos su moters kūnu galimybė, o moters kūnas – su vyro kūnu. Akivaizdu, kad jie sukurti vienas kitam. Be šios galimybės, yra įdiegtas tokios sąjungos troškimas, trauka prie priešingos lyties ir žavėjimasis ja. Kūnas savo lytiniu papildomumu atskleidžia, kad esame sukurti santykiams, tarpasmenei sąjungai.

Šventasis Raštas šią tiesą išreiškia žodžiais, kuriuos Adomas ištarė pirmą kartą pamatęs Ievą, savo nuotaką: „Ši pagaliau yra kaulas mano kaulų ir kūnas mano kūno“ (Pr 2, 23). Adomas buvo sužavėtas! Ievą jis pripažino kaip sau lygią, pripažino tokiu pat asmeniu, kaip ir jis pats, kurį jis gali mylėti. Įžvelgė joje tai, kam gali visiškai atsiduoti ir kas gali priimti ir atsiliepti į jo dovaną, kad sudarytų sąjungą, kuri įkūnytų pačią jų gyvenimo prasmę.

Biblijoje sakoma, kad ši asmeniška sąjunga, kurioje vyras ir moteris tampa dovana vienas kitam, įgyvendinama per lytinį aktą. „Todėl vyras palieka savo tėvą ir motiną, glaudžiasi prie savo žmonos, ir jie tampa vienu kūnu“ (Pr 2, 24, eilutė, kurią Jėzus cituoja Mt 19, 5). Tai tokia tikra ir stipri sąjunga, kad Dievui padedant net gali atsirasti kitas asmuo.

Tai apmąstę matome akivaizdžią tiesą: kūnas sukurtas santuokinei sąjungai. Ji įrašyta mumyse, įspausta mūsų, kaip vyro ir moters, lytinėje atskirtyje. Dievas neliepė Adomui ir Ievai palaikyti platoniškų santykių, bendrauti protais ir siekti tik dvasinės darnos. Jis liepė: „Būkite vaisingi ir dauginkitės“ (Pr 1, 28). Jiems reikėjo sueiti į fizinę sąjungą, kuri reikš asmeninę jų sąjungą, per kurią atsiskleis giliausi jų esybės klodai.

Taigi turime grįžti į pradžią, kad suvoktume, ką mums sako kūnas: sugebu pradėti asmenų bendravimą ir jam, tai yra tarpasmeninei sąjungai, esu sukurtas – mylėdamas galiu laisvai duoti save kitam ir pats už tai gauti meilę. Žmogaus kūnas byloja: „Aš esu dovana. Aš galiu intymioje meilės sąjungoje laisvai atsiduoti kitam asmeniui.“ Gyvūno kūnas to nesako. Pingvinas, pavianas ar aligatorius gali poruotis, bet negali intymioje meilės sąjungoje duoti save kaip dovaną kitam.

Kaip tai siejasi su tuo, kad esame sukurti pagal Dievo paveikslą? Pradžios knygoje yra užuomina, kuri bus išrutuliota tik Naujajame Testamente: „Padarykime žmogų...“ (Pr 1, 26). Taigi pats Dievas yra asmenų bendravimas, Trejybė, kurioje Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia išsilieja per amžinus save atiduodančios meilės mainus. „Dievas yra meilė“, skelbia šventasis Jonas (1 Jn 4, 8). Tėvas save visiškai dovanoja Sūnui, nieko sau nepasilikdamas; Sūnus atsiliepia į tai tokia pat begaline meile ir dėkingumu. Sūnaus ir Tėvo bendrystė tokia tikra ir gyvybinga, jog be paliovos trykšta trečiajame Trejybės Asmenyje – Šventojoje Dvasioje.

Taigi Pr 1–2 atskleidžia didžiulę kūno svarbą Dievo plane. Jonas Paulius II sako:

Kūnas, ir tik jis, gali padaryti matoma tai, kas nematoma: dvasinius ir dieviškuosius dalykus. Jis buvo sukurtas, kad į matomą pasaulio tikrovę perkeltų slėpinį, nuo neatmenamų laikų paslėptą Dieve.2

Žmogaus kūnas geba atskleisti Dievą. Štai kodėl popiežius savo apmąstymus vadina „kūno teologija“. Dievas nėra nei vyras, nei moteris, Jis yra dvasia. Tačiau nematomą Trejybės meilės slėpinį galima įsivaizduoti arba padaryti matomą mūsų kūnuose, kai tiesoje ir meilėje sudarome asmenų bendriją.