Važiuojant į priekį, galvoje sukasi dvielis: „V ganzejskoj gostinice „Jakor“, gde muchi sadiatsia na sachar..“... trinkt rrrum suvalgyk bandelę paruoškit pasus, ir vėl: „V ganzejskoj gostinice „Jakor.. “... Tai Brodskis, jei ką. Ir ne šiaip sau Brodskis, o Brodskis apie Baltijską – Pilau- Piliavą... Todėl ir„gansejskaja“, ir „Jakor“. Turi rusiškas rimas prinūko, kaip pasakytų mano motina. Ir ne pirmą kartą. Guodžiu save, kad šitos eilutės geros, o vieną kartą kai pasigavau Rotaru „gornaja lavanda“ – – ar Rotaru mane pasigavo?

Musės ir cukrus irgi ilgokai nepaleidžia; bandydamas atsikratyti, prasitariu apie juos mūsų šeimininkui B., kuris tuojau pat mintinai padeklamuoja visą eilėraštį, nuo pradžios iki galo. Kerai išsisklaido ir ratelis sustoja. Klausiu, gal galėtume BaltiJską aplankyti ; paaiškėja, kad didžiulis karinis uostas iki šiol neprieinamas užsieniečiams – oficialiai. Šita žinia sukelia dar didesnę pagundą; tačiau po ilgokos diskusijos nusprendžiama nevažiuoti.

Ką gi, užteks mums ir K-grado. Nes kiekvieną kartą, kai keliauju čia, sakau, kad keliauju į daugiskaitą; ne į vieną, o į tris šalis vienoje. Pirmiausia į Lietuvą: nes čia, žinia, prasidėjo mūsų raštija, čia ėmė formuotis lietuviška tapatybė. Karaliaučius, ne Vilnius, yra senosios mūsų literatūros sostinė. Nuo Mažvydo iki Donelaičio, o gal ir dar ilgiau. Matyt, todėl taip smagu vaikščioti palei Prieglių, užsukti į tuščią salą, kurioje stovėjo universitetas, žiūrėti į žemą lapkričio dangų ir tamsiai mėlynus, sakytum rašalu persisunkusius debesis...

Ir prisiminti „prūsišką“ kalbą – kupiną rimties ir lakią, sodrią ir griežtą! „Tawa lupos miela Marti, ira kaip koris medaus, medus ir Piens yra po tava lieszuwio, bei Kwapas tawa rubo, esti kaip kwapas Libano“— taip kalbėta ir rašyta Karaliaučiuje. Gal tai ir asmeniška: visą gyvenimą saugausi ištarmės, kurią kadaise burdama iš Bretkūno užrašė pusseserė. Kai vardijamos senų laikų didžiosios nesėkmės (ar Vytauto karūna, ar pražuvęs epas), man tikra nelaimė atrodo tik vienas dalykas: kad Bretkūno Biblija nebuvo išspausdinta tada, kai buvo išversta.

Tačiau nereikia pamiršti, kad visa tai atsirado ne vien mūsų pastangomis. Nes kur dėti visą būrį vokiečių pastorių, lingvistų, etnografų, kurie, ištikimi savo pašaukimui, įamžino lietuvių tautosaką, tyrė kalbą, rašė gramatikas ir poetikas, patys bandė eiliuoti? Žiūrėti tautinės priklausomybės nelabai madinga, bet jeigu pažiūrėtumėm, jokia tauta pagal indėlį į mūsų raštiją negalėtų lygintis su vokiečiais. Jie atėjo mums į talką svarbiausiu, pradiniu etapu. Literatūros istorijose skaitydami sulietuvintus jų vardus, nepagalvojame, kad jei ne Karaliaučiaus fenomenas, mūsų savimonė dabar būtų tokio lygio kaip Baltarusijoje.

Taigi, Vokietija. Kiek ji šiandien čia, gyva? Ar tiek, kiek dabartinė „Albertina“, kurioje nakvojame, panaši į aną, senąją? Kiek į renesansinį universitetą panašus praėjusiame dešimtmetyje statytas viešbutis Demjano Bedno gatvėje, kimšte prikimštas Koenigsbergo dioramų, fridrichų didžiųjų, kantų ir hoffmannų biustų ir portretų, kuriuos labai ryškiomis spalvomis nutapė vietinis dailininkas, rusų kariuomenės atsargos pulkininkas? – Groteskas, pasakysit; ir nesuklysit. Kita vertus, groteskas – sąžiningas daiktas. Jis rodo padėtį tokią, kokia yra. Groteskas. Ir kas kita galėtų čia būti po tokių sukrėtimų?

O vis dėlto esama. Pavyzdžiui, mūsų šeimininkas B. rašytojas ir mecenatas, kultūros animatorius, kaip pasakytų lenkai, apie kurį sukasi visas miesto literatūrinis gyvenimas. Tarp kitko, nemažai prisidėjęs, kad Tolminkiemio bažnyčia neatitektų stačiatikiams. Prie pietų stalo išsiklausinėju jo gyvenimo istoriją; B. augo pasienyje, netoli Romintos girios, studijavo tiksliuosius mokslus, dirbo karo-kosmoso pramonėj, o gariūnmečiu turėjo sėkmingą verslą. Jo tėvas, kaip visų kalingradiečių , buvo karininkas, iš Vakarų Ukrainos kilęs žydas, vienintelis iš savo šeimos likęs gyvas – dėl to, kad nuo vokiečių besitraukiantys raudonarmiečiai prievarta išsivarė jį su savim.

Istorijos, istorijos -- B. jų žino begales. Kas dėjosi Prūsijoje 17 amžiuje, koks Bauhauzo architektas pastatė šitą pastatą, kada jame vyko SA suvažiavimas, kas įsikūrė po karo..., kai važiuoji mašina, tik spėk sekti. Kartais pasidaro baisu, kad užsišnekėjęs neatsitrenktų į bordiūrą (sveikinimai Kalbos komisijai!) ar žalsvą „Vytovtą“ ( tai ne rašybos klaida ir ne mineralinis, o grėsmingai atrodantis baltarusiškas troleibusas). Lietuvių pilnas automobilis, susidūręs su „Vytovtu“ – į ką tai būtų panašu? Į Krėvos pilį? Pilietinį karą?

Šiaip ar taip, B. – puikus pavyzdys, kaip žemė, kuri keliasdešimt metų buvo tuštesnė nei antkapis, vėl pareiškia savo teises, savo tapatybę. Prasitaręs, kad verčiu Simoną Dachą, iš karto gavau storą rusišką knygą apie poetą, kurią parašė B. bičiulis. Didžiulis eruditas tasai universiteto germanistikos profesorius – pasirodo, „Taravos Anikėje“ telpa ir barokinė mistika, ir gryniausia krikščioniškos meilės doktrina... gal ir gerai, kad to nežinojau, kai ėmiausi versti.

O vakare su D. išlendam į miestą. Kaliningradietiškas siuras nenustoja stebinti: greta raudonplytės gotikos -- devynaukščiai, kurių kieme, šalia žaidimų aikštelės, stovi 45-ųjų šturme dalyvavęs tankas (beje, į akis krenta žiauriai nutrupėjusios, tarsi raupsų suėstos blokinės sienos. Čia dėl pajūrio oro? –K-pėdoje, kuri kur kas arčiau jūros, tokių dalykų nemačiau). Per dešimt metų, praėjusių po paskutinio apsilankymo, prie šios draugijos prisijungė stikliniai verslo centrai su kirilica perrašytais angliškais pavadinimais. Anuomet tikrai dar buvo gūdus tarybmetis – nei parduotuvių, nei restoranų, anei tokios spurginės, prie kurios stoviniuojame, laukdami, kol metaliniai sparneliai iš verdančių taukų iškels skrandžio gelbėjimosi ratą.

Arba, pavyzdžiui, kavinės „Kvartira“, kurią randame pirmame elementarios chruščiovkės aukšte. Lentynos iki lubų, krūvos neprastų knygų, kurias galima vartyti, galima – pirkti; galinėje salytėje netrukus paskaitą skaitys ir filmą rodys filosofas. Mus pasitinka rudaplaukė kavinės savininkė ir Alioša. Aliošą čia visi žino, kaip ir atvirkščiai (todėl jo vardo niekaip neišeina trumpinti). Alioša tuojau pat išsiaiškina, kad mes ne Ilja Muromecas su Nikita Dobryničium (sau jis buvo numatęs aišku kokį vaidmenį) ir ne filosofai – bent jau ne tie – ir liepia perduoti B. linkėjimų, mat šis jo nuolatinis klientas , perkąs ir taisąs pas jį mašinas. Bet šiandien, kai jį paliko trečioji žmona su ketvirtu vaiku, jam ypatingai reikia šilumos ir pokalbio.... Sėdam vartyti knygų ir gerti Aliošos pastatyto vyno. Užtaikėm visai neblogai: į renginį susirenka mažiausiai pusė miesto hipsterių, pasipuošę, rafinuotų manierų, su visais lankytojais pasisveikinantys žmonės. Už baro savininkę pakeičia kita moteris efektinga suknele, ekonomikos universiteto dėstytoja. Alioša, patuštinęs kavinės stipriųjų gėrimų atsargas, viena ausimi klausosi iš gilumos sklindančių Groiso citatų, ir jo širdis palinksta prie filosofijos. Konkrečiai, prie vieno klausimo – skirtumo tarp „suščestvovat“ ir „byt“. Deja, problemos deramai išgvildenti negalime, nes su vertimo dirbtuvių dalyviu, jaunu galvotu L. esame susiruošę traukti kitur.

[tarpas]

Važiuojant atgal, virš kreivomis tvoromis aptvertų kapinių ir pakelėse išsirikiavusių medžių šviečia pilnatis. Galinga, ji kabojo danguje ir vakarykštį vidurnaktį, kai Gorkio gatve ėjau į Bedno gatvę, gūždamasis nuo minties, kiek nepalaidotų mirusiųjų turi būti šiose vietose; ji tekėjo virš Tolminkiemio bažnyčios bokšto, primenančio švyturį, virš aplinkinių laukų, kurių tuštumo nepagaus jokia nuotrauka.

Bet dabar, sukiojantis po Gusevą, vairuotojas A. užleidžia suvenyrinį Akvariumo kompaktą ir iš kolonėlių pasigirsta aukštas BG, kurio jubiliejus ant nosies, balsas: „Vot jedut partizany polnoj luny“ – ir aš pagalvoju, kad tuštumos žioji ir jovalas, tikra tiesa, didelis, bet gal dar ne viskas prarasta?