Lapkričio 22 d. Lietuvių literatūros ir tautosakos institute minint literatūros kritiko ir mokslininko Vytauto Kubiliaus gimtadienį (1926 m. lapkričio 23 d.) įteikta jo vardo premija. Antruoju jos laureatu išrinktas literatūrologas Virginijus Gasiliūnas už literatūros istorijos ir kasdienio jos gyvenimo kritinę refleksiją asmeniniame tink­laraštyje http://virginijusg.blogspot.com. Vertinimo komisija pabrėžia, kad premijos skyrimas tinklaraštininkui primena asmeninio įsipareigojimo ir tylaus nuolatinio darbo reikšmę kultūrai, nes tinklaraštis rašomas laisvalaikiu ir iš vidinio poreikio (pastarasis bruožas buvo būdingas Vytautui Kubiliui), o ne pagal užimamas pareigas ar vykdant finansuojamą projektą. V. Kubiliaus premiją 2012 m. įsteigė Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas. Ji teikiama už 2 pastarųjų metų darbus apie XX–XXI a. literatūrą.

Laudacija Vytauto Kubiliaus premijos laureatui Virginijui Gasiliūnui

Mielas laureate, mielos ponios ir ponai, kolegos, šiandien Vytauto Kubiliaus premiją įteikiant detalės meistrui ir ištikimam virtualybės, o iš tiesų – literatūros raštininkui, šis kreipinys bus vienintelis toks rimtas ir oficialus dalykas, mat tinklaraščio ir virtualybės akivaizdoje norisi kalbėti be oficialumų, paprastai, kaip kad nuolat provokuoja vienas socialinis tinklas su amžinai tyliai kabančiu ir skatinančiu pasisakyti klausimu „ką galvojate?“

O galvoju paprastai ir aiškiai – kad labai labai džiaugiuosi. Dėl to, kad antrąją Vytauto Kubiliaus premiją gavo Virginijus Gasiliūnas – tinklaraštininkas, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Mokslinės bibliotekos Rankraštyno vedėjas, užkietėjęs skaitytojas (turintis didesnį stažą net ir už garsiausią šių dienų užkietėjusį skaitytoją Marių Buroką), tyli, kukli ir begal darbšti literatūros bitė; ir dėl to – kad už asmeninį tinklaraštį. Bet apie viską nuosekliai.

Esu veikiausiai pati mažiausioji iš čia susirinkusios literatūros žmonių bend­ruomenės, nes Virginijų Gasiliūną pažįstu ne dešimtmečius, o vos penktus metus. Susipažinome 2009 m. rudenį, man įstojus į doktorantūrą, ir tai buvo keliais mėnesiais vėliau už Virgio tinklaraščio „šis tas apie šį tą“ atsiradimą tų pačių metų birželį. Būtent tinklaraštyje esantys kuklūs, bet (savaip) iškalbūs pirmieji —vg— (taip gražiai ir virtualybėje, ir gyvenime pasirašo laureatas) asmenybės pėdsakai, kitaip sakant, naudotojo profilio informacija ėmė kurti Virgio portretą: profesija – filologas (platesniąja prasme), vieta – Vilnius, Lietuva, mėgstamos knygos – per daug. Turėdama beveik visą tinklaraščio buvimo istoriją aprėpiantį jo skaitytojos stažą drįsčiau tą kuklų tinklaraštininko —vg— profilį papildyti: filologas plačiausiąja prasme, vieta –­­ geografinė, be abejo, Vilnius, nors tiksliausia būtų sakyti – literatūra, pirmiausiai ir labiausiai – lietuvių.

Virginijus Gasiliūnas yra neabejotinas literatūros mylėtojas, raštininkas, literatūrinės, istorinės, kultūrinės detalės meistras (gebantis ją tiksliai užčiuopti, pagauti ir iš visų pusių smalsiai apžiūrėti), o tiks­liau – literatūrinis Šerlokas Holmsas, kurio sušerlokintais dalykėliais džiugina veik kiekvienas internetinio dienoraščio įrašas. (Vakar skaitinėdama senus tinklaraščio įrašus šyptelėjau aptikusį štai tokį, patvirtinantį Šerloko vaidmenį: „Dėl juoko: gal galėčiau dirbti VSD? Susekiau vertą dėmesio laiškarašę“).

Virgio šerlokinimas yra unikalus ir aistringas, daugybę kartų ir mane pačią traukęs iš visokių aklaviečių, ypač tų, kurias prieidavau tyrinėdama Ričardo Gavelio rankraštinį palikimą. Virgio draugiškas pabaksnojimas pirštu – va, čia svarbu, čia pasidomėk – arba minčių pasidalijimas, hipotezių iškėlimas ir tas niekam neprilygstantis, autentiškas, tarsi atsainiai, neretai probėgšmais, bėgant iš bibliotekos pro mūsų skyriaus kambarį parūkyt, lėtai, žemu tembru ir absoliučiai gasiliūniška maniera ištartas „beje"“ ar „tarp kitko“ dažnu atveju man tapdavo tikru Ariadnės siūlu, kuris ne tik išvesdavo iš klampaus labirinto, bet ir skatindavo daug ką mąstyti, permąstyti, o neretai –­ ir atrasti.

Kaip ir deram tikram literatūros Šerlokui, Gasiliūnas turi fenomenalią atmintį –­ dėl jos aš, kaip ir mano Instituto kambariokė Donata Mitaitė, neretai kėblinu pas Virgį į biblioteką klausdama ir iškart sakydama „jau tu tai tikrai žinosi“. Ir beveik visada taip ir būna, kad jis tikrai žino. O žinodamas, be abejo, geba mažus, iš pirmo žvilgsnio tik niuansėlius susieti į reikšmingą visumą. Tą mums paliudija ir vienas iš tinklaraščio įrašų, pavadintas „Susieji ir pajunti malonumą“. Štai čia ir slypi visas Gasiliūno tinklaraščio kodas, žavesys ar veikiau esmė: maloniai dalytis atradimais, tais supratimais, patyrimais su kitais, dalytis iš rūpesčio, vidinio poreikio, o ne prievolės. Fiksuoti –­ pirmiausia sau – kad nepradingų, nenuklystų, kad būtų. Visi literatūriniai atradimai, nuotrupos, štrichai, sąsajos, pastabos, archyvaro akį užkabinusios detalės, „prikeliančios“ begalę literatūros kūrėjų ir jų herojų. Greta literatūrinės plotmės —vg— tinklaraštin gula ir kasdienis gatvės, miesto, šalies, galiausiai, tiesiog gyvenimas, fiksuojamas ne tik tekstais, bet ir nuotraukomis, garso įrašais, o kartais ir youtube nuorodomis.

Pačiame pirmame tinklaraščio įraše (Virgio taip mėgstamame prae scriptum) esantis tarsi pasiaiškinimas, o iš tiesų tokio rašymo pretekstas: „fiksuok, kas galvoj makaluojas“, pasako viską, ir tam viskam vėliau antrina kitas įrašas: „Įsivaizduojamo pokalbio nuotrupa:

– Tėvai, kuriem galam tau tas dienoraštis?
– Žinai, žmogau, visai neblogas būdas išmėžt galvą.“

Kitas smagus, traukiantis Virgio įrašus skaityti dalykas, greta to specifinio, daugiausia literatūros žmonėms įdomaus keliasluoksnio turinio, yra kalba. Kaip džiugu, kad Virgio kalboje dar gyvena dviskaita (nudirbti du darbu), iliatyvas (darban, miestan) ir kiti nykstantys kalbiniai dalykai, gražiai sugyvenantys su Gasiliūno pasirenkamais įrašų žanrais. Juk mes nesame naivūs manyti, kad visos Virgio mėgstamos „užparaštės“, „įsivaizduojamų pokalbių nuotrupos“, „tarp kitko“, „visiškai tarp kitko“, visi prae ir post scriptum yra tokie paprasti dalykai. Perfrazuojant vakar matyto teatrinio vyksmo herojų, drąsiai sakau – „čia yra niuansų“ ir jie itin reikšmingi, jei tik ne reikšmingiausi.

Tad labai nuoširdžiai, nuo visos dūšios –­ sveikinu Virgį ir linkiu, kad nepamestų aistros literatūrinėms šerlokystėms, kad tinklaraščio ritmika ir tonacijos, turinys ir raiška, minčių ir kalbos srautai nepasikeistų.

Taip pat noriu pasveikinti ir vertinimo komisiją, išdrįsusią priimti tokį šiuolaikinį sprendimą, ir visą literatūrologų ir literatūros kritikų cechą. Iš esmės šis premijos skyrimas tinklaraštininkui yra svarbus atskaitos taškas ir reikšmingas ženklas, užduodantis naują toną, ir imantis diktuoti naują madą, teisingą (mąstymo) kryptį. O ji – gyvybiškai būtina.

Visų pirma, kad paskatintų tokią patrauklią ir dabartiniams skubiems gyvenimo pavidalams adekvačią literatūros ir jos kritikos formą. Mėgindama suskaičiuoti, kiek lietuviškų literatūrines temas gvildenančių tinklaraščių skaitau, supratau, kad žinau vos kelis (lai būna man atleista už šią, kaip sako, išsilavinimo ir žinojimo spragą): Gasiliūno, Laimanto Jonušio, Sandros Bernotaitės, anonimiškus „Fantastiškos knygų žiurkės“, „Oriksė“. Iš šių paminėtųjų Virgio internetinis dienoraštis išsiskiria autentiška, neretai archyvine informacija ir nežinotais, primintais, atsimintais, paro­dytais, atskleistais – kiekvienam pagal save –­ tekstiniais ir kontekstiniais atradimais, dėl kurių dažnai naujai blyksteli jau įteisinti (ir todėl neretai nuobodūs) dalykai, asmenybės ir kiti žinojimai.

Visų antra, kad nugesintų (norėtųs sakyti „užčiauptų“) tą masinį ašarojimą dėl knygos pabaigos.

Tendencingas ir iškalbus dalykas, kad vienas iš didžiausių internetinių portalų informaciją apie Vytauto Kubiliaus premiją ir jos laureatą pavadino taip: „Knygos stumiamos lauk: literatūrinę premiją gavo tinklaraštininkas“, į ką itin tiksliai sureagavo Lietuvos rašytojų sąjunga, savo socialinio tinklo Facebook paskyroje parašiusi be panikos. Tačiau liūdniausia buvo tai, kad šią tendencingai kiršinančią žinią pasigavo rajono bibliotekos ir savo socialinių tinklų paskyrose užvedė įprastą ašaringą diskusiją apie tai, kad žudomos knygos ir kad nebėr ir nebebus joms gyvenimo.

Be abejo, šiek tiek utriruoju, bet tokia situacija išties yra, ir labai reali. Ir nenuostabu – ją ir visus susijusius verksmus nuolat pakursto mugėse ar festivaliuose vykstančios rimtų institucijų (ir veikiausiai už valstybinius pinigus) rengiamos diskusijos apie knygos ateitį ir baisų likimą. Suprantu leidėjų ir bibliotekų interesą bei rūpestį, bet esu įsitikinusi, kad knygos ir, žinoma, literatūros kaip fenomeno niekada niekas neišstums ir nenužudys, juk kalbame ir ašarojame ne apie turinio naikinimą, o apie formos kaitą. Šį knygos virtualėjimą – tapimą elektronine, ėjimą į pasaulinį tinklą ir į visokius prietaisus, neabejotinai palengvinančius ir patoginančius skaitymo procesą, darant jį patrauklų ir smagų – aš suvokiu kaip knygos, spausdinto žodžio ir literatūros įvairovės plėtrą.

Veikiausiai esu naivi, bet tikiuosi sulauksianti laikų, kai šitos kiršinančios, provokuojančios viešos ašaros baigsis, o gyvenimo dalyviai savo judrumo pauzes trumpins tekstų skaitymais įrenginiuose –­ išmaniuosiuose telefonuose ar skaityklėse, kaip kad tai jau taip įprasta ten, kitapus rubežiaus, kaip kad mano matytoje Amerikoje.

Ir todėl vis dar egzistuojant šiam bendram verksmingam tonui ir tarsi neatrandant būdų, kaip sugyvendinti materialaus pavidalo knygą su skaitykle, tekstą su virtualybe, Vytauto Kubiliaus premijos skyrimas tinklaraštininkui akivaizdžiai naikina šias (menamas, dirbtines, kažkam reikalingas) perskyras, aiškiai ir užtikrintai pasakydamas visuomenei, kad svarbiausias dėmesys turi būti skiriamas turiniui, o ne jo formai ar raiškos kaitai. Nors šiuo konkrečiu Virginijaus Gasiliūno tinklaraščio „šis tas apie šį tą“ atveju dėl formos patrauklumo, derančio su itin įdomiu ir unikaliu turiniu, galima tiktai pasidžiaugti.