Tai jau antroji filosofijos daktaro, Bernardinai.lt vyriausiojo redaktoriaus Andriaus Navicko knyga. Šįsyk autorius pristato per Tikėjimo metus subrandintas įžvalgas apie tikėjimo kelionę, būtiną kelionmaišį, kelio gaires ir klystkelius bei patikimus vedlius.

Andrius Navickas. Kelio bendrija. - Vilnius: Bernardinai.lt, 2013 - 336 p.

Knygą galite įsigyti ČIA

Autoriaus palydėjimas 

Knyga, kurią laikote rankose, atkakli pastanga kelti klausimą: ką reiškia būti ne tik Kristaus gerbėju, bet ir Jo sekėju? Tai, kad šiandien garsiai skamba varpai, skelbiantys, jog krikščionybė vis menkiau keičia pasaulį ir yra išstumiama į paribius, pirmiausia susiję ne su islamo įsiveržimu į geografinį arealą, kuriame daugelį šimtmečių vyravo krikščionybė, ne su karingojo ateizmo išplitimu, bet su tuo, kad žmonės, įvardijantys save krikščionimis, tapo drungni, krikščioniška tapatybė išskydo.

Nors vis dažniau girdime apie persekiojamus Artimųjų ar Vidurio Rytų krikščionis, kuriems paprastai viešas tikėjimo išpažinimas reiškia sankcijas ar net kankinystę, tačiau dar kartą galime įsitikinti, jog krikščioniškoji tapatybė silpnėja ne ten, kur praliejamas krikščionių kraujas, bet ten, kur vadintis krikščionimi patogu, nes tai tereiškia tapatinimąsi su statistine dauguma bei galimybe iškilmingomis ceremonijomis papuošti svarbius gyvenimo įvykius. Nuo pat krikščionybės atsiradimo kankinių kraujas ir drąsus liudijimas, o ne valstybės „stogas“ yra krikščionybės vaisingumo prielaida.

 ***

Ši knyga – tai kvietimas į tikėjimo kelionę, priminimas, kad į Dievo tautą įsijungiame imdami mums skirtą kryžių ir eidami su Išganytoju, o ne išmokdami burtažodžių, praktikuodami ritualus, kurie esą gali Dievą padaryti „saviškį“.

Prieš du tūkstančius metų, kreipdamasis į Korinto bendruomenę, apaštalas Paulius rašė, jog vieni reikalauja stebuklo, kiti tikisi instrukcijų, leidžiančių įgyti didesnės galios, o mes, krikščionys, skelbiame Kristų, nukryžiuotąjį, kuris vienus piktina, o kitiems atrodo kvailystė.

Ar provokuojanti žinia apie Dievą, nužengusį į mūsų silpnybių tirštumą ir pašventinusį silpnumą ant aukštai virš galvų iškelto kryžiaus, vis dar yra vėtra, įsiveržianti į mūsų gyvenimus? Ar veikiau mes per du tūkstančius metų tapome tokie protingi, užsiauginome įspūdingus intelekto ir nuopelnų raumenis, jog šiandien į gyvenimą žengiame ne per Kryžių, bet per teisingą žinojimą ir savo nuopelnus?

Apaštalas Paulius tvirtino, jog krikščionį galime pažinti ne iš garsaus Viešpaties vardo kartojimo, net ne iš teisingų kalbų, bet iš gyvenimo kvapo. Žmogaus, kuris sutiko Gyvąjį Dievą, gyvenimas pradeda skleisti meilės kvapą. Nesvarbu, ar šis žmogus yra vergas, muitininkas, varguolis, pirklys, kariūnas, kalinys ar valdovas. Nesvarbu, kokia jo tautybė, politinės pažiūros, meninis skonis – svarbiausia yra tas kvapas, kuris patraukia kitų dėmesį, tampa iššūkiu ir kartu viltimi nuodėmės pelėsiais apaugusiame pasaulyje.

 ***

Pasak krikščionio mąstytojo Piterio Kryfto (Peter Kreeft), jei Šventasis Raštas būtų užrašomas šiandien, jį derėtų pradėti nuo „Mokytojo knygos” (kiti pavadinimai – Koheleto, Ekleziasto), nes, skiriant gydymą, visada dera atsižvelgti į paciento būklę. Pradžios knyga skirta tiems, kurie neabejoja Dievo egzistavimu ir Jo svarba bei ieško atsakymų – koks yra Dievo santykis su pasauliu, kokia žmogaus vieta kūrinijoje, kokiems dėsniams paklūsta mūsų gyvenimas ir kaip mums nepaklysti, kokių reikalavimų mums kelia Kūrėjas?

Deja, gyvename Dievo užmaršties laikais. Tik palyginti nedidelė dalis žmonių tvirtai atmeta Dievo egzistavimą, o dauguma yra įpratę, jog Dievas yra savotiškas priedas prie gyvenimo, draudimo sutartis, kurios prireikia tik sunkios nelaimės situacijoje, o šiaip mes esą puikiai galime tvarkytis gyvenimus ir be Dievo.

Net ir nemaža dalis nūdienos krikščionių, atsivertę Šventąjį Raštą nuo pradžių, sutrinka. Kažkoks paslaptingas pasakojimas apie pasaulio kūrimo dienas, iš dulkių pašauktą būti žmogų, keisti gastronominiai apribojimai, žalčio šnabždesys ir netikėtai griežta Viešpaties reakcija į tarsi menkutį nusižengimą. Toliau dar keisčiau: brolžudystė, tvanas, beprotiškas reikalavimas paaukoti viengimį sūnų... Teko išgirsti ir reakciją, jog uoliam katalikui svarbiausia gilintis į katekizmo tiesas, o ne skaityti Bibliją, nes pastaroji gali paklaidinti.

Iš tiesų, jei mes tikėjimą vertiname kaip laisvalaikio užsiėmimą, o Dievą – kaip vieną iš Facebook vartotojų, pareiškusių norą tapti draugu, tai natūralu klausti – ką Jis man gali duoti, kuo tikėjimas man gali būti naudingas? Atsakymo daug patogiau ieškoti ne Pradžios knygoje, bet, pavyzdžiui, šiandien populiariame krikščioniškame „koučinge“.

Kitas įprastas žingsnis – atsirinkimas, kas krikščionybėje skamba patraukliai, ignoruojant visa, kas nesuprantama ar net erzina. Pavyzdžiui, kodėl aš turiu klausyti kalbų apie pragarą, velnio gundymus, brendimą kančioje? Bažnyčia turi būti vieta, kur man būtų patogu, kur galėčiau pailsėti po savaitės darbų, išgirsti padrąsinimų, taip pat įgyčiau galimybę užsakyti norimų religinių apeigų. Su tuo, kad už tam tikrus dalykus tenka paaukoti kelis ar keliasdešimt litų, dar galiu susitaikyti, tačiau būtinybė skirti laiko pasiruošti sakramentams, raginimai kasdien gilintis į krikščionybę erzina.

Sunku įsiklausyti į „Pradžios knygą”, kol mes nepripažįstame Kūrėjo autoriteto, kol ieškome patogiausio, o ne Viešpaties mums skirto kelio. Dievu nepasitikinčiam ar įsitikinusiam, kad gali puikiai tvarkytis savarankiškai, žmogui sunku priimti pamatinį krikščionybės teiginį apie Dievą, kuris yra ne grėsmingas Kitas, esą suvaržantis mūsų laisvę, bet veikiau kiekvieno žmogaus savasties pamatas, vienintelis gyvybės šaltinis, galintis nuplauti mus naikinančius nuodėmės pelėsius.

Panaši situacija susiklosto, kai tėvai į paauglystę žengiantiems vaikams bando perteikti gyvenimo išmintį. Net jei pastarieji neatsikalbinėja, nesiginčija, tai dažniausiai ironiškai šypsosi ir galvoja, jog pasaulį pažįsta geriau. Šis žinojimas susvyruoja tik susidūrus su savo pasirinkimų padariniais.

Pasak Kryfto, būtent „Mokytojo knyga” Šventajame Rašte yra tiksliausias egzistencinės krizės, kuri šiandien kamuoja vis daugiau žmonių, aprašas. Tai pasakojimas apie gyvenimą be Dievo. Tai vienintelė Biblijos knyga, kur Dievas tyli, o žmogus sako monologą.

Kokią žinią skelbia „Mokytojo knyga”? Tai, kad viskas pasaulyje susidėvi, viskas praeina, tėra miglų migla, kurią nupučia laiko vėjas. Žmogus gyvena, siekia išminties, darbuojasi, bet viskas sunyksta ir praeina. Gyvenime labai daug beprasmybės ir trikdančio supratimo, kad kiekvienas džiaugsmas yra laikinas, jog visa, ką bandome sukurti, tėra praeinamybė.

Mokytojas pasakoja apie savas pastangas atrasti gyvenimo prasmę. Pirmiausia, per turėjimą, per siekį išgauti puikių darbo vaisių, tikintis, kad jie pasotins prasmės ilgesį. Tačiau visa tai, ką sukuriame, laikas iš mūsų atima. Nuogi gimstame, nuogi išeiname iš šio pasaulio.

Pasak Mokytojo, viena karta ateina, kita nueina, visos kartos bando sukurti kažką ypatingo, o žemė amžinai lieka ta pati. Visos upės skuba į jūrą, tačiau ši niekada nebūna pilna. Pavydas kitiems verčia mus lenktyniauti ir vargti, tačiau kokia nauda mirtingajam iš šio triūso ir rūpesčio? Visos mūsų dienos, pasak Mokytojo, kupinos skausmo, pinigus mėgstantysis nepasisotina pinigais, nei turtą mėgstantysis turtu.

Pamatęs, jog daiktų turėjimas negali suteikti prasmės, Mokytojas pradeda kaupti išmintį. Jis samdosi geriausius mokytojus, jam tampa prieinamas visas žmonijos sukauptas išminties lobynas. Tačiau žinios nepadovanoja trokštamo atsakymo į prasmės klausimą, ir jis karčiai pripažįsta, kad tai tik vėjų vaikymasis. Kuo daugiau išminties, tuo daugiau kančios. Pradedi geriau suvokti savo ribotumą, suprasti, kad viskas ne daugiau kaip migla, ir į nieką šiame pasaulyje nėra galimybės tvirtai įsikibti.

Tada Mokytojas metasi į dar vieną kraštutinumą ir pradeda siekti visų įmanomų malonumų. Nebuvo nieko, ko jis sau atsakytų. Jei tik ko užsigeisdavo, tuoj pat gaudavo. Tačiau toks kelias ir vėl vedė ne į laimę: atsirado bodėjimasis gyvenimu, viskas pradėjo erzinti. Jokie malonumai nebedžiugino, norėjosi kas kartą naujų potyrių, tai nebuvo gyvenimo džiaugsmas, bet veikiau bėgimas nuo gyvenimo ten, kur niekas negalėjo patenkinti prasmės troškulio.

Tris kartus patekus į aklavietę Mokytojui teliko pripažinti, kad žmogus negali perprasti nei pradžios, nei pabaigos to, ką Dievas daro, todėl geriausia mokytis džiaugtis tuo, ką darai, pasitenkinti net ir mažytėmis džiaugsmo žiežirbomis, kurios nušviečia kasdienybę. Pasaulis be Dievo tėra miglų migla, ir žmogus, nusprendęs, jog gali susitvarkyti savarankiškai, pasmerktas klaidžioti, nuolat klupdamas ir kaupdamas širdyje neviltį. Kaip knygoje „Šleikštulys“ rašė žymus XX amžiaus filosofas ateistas Žanas Polis Sartras (Jean Paul Sartre): Dievo nėra ir mes turime apmokėti šio nebuvimo sąskaitas.“

Idant atsigręžtume į Dievą, kaip į gyvenimo centrą, turime nusivilti savo sugebėjimais tvarkyti gyvenimą ir siekti laimės vien savo jėgomis. „Mokytojo knyga“ – tai mūsų kasdienio gyvenimo fotografijų negatyvai, neapšviesti tikėjimo šviesa. Viešpats kiekvieną sūnų palaidūną priima į mylintį glėbį, bet neprimeta mums savęs, o kantriai laukia, kol suvoksime, kad pasiklydome, ir pradėsime ieškoti kelio į tikruosius savo namus. Tada jau būsime pasiruošę atsiversti ir „Pradžios knygą”, ir Evangelijas. Dar lauks ilgas ir sudėtingas kelias, tačiau kiekviena kelionė prasideda nuo pirmojo žingsnio.

***

Prieš paskelbdama Gerąją Naujieną, krikščionybė paskelbia blogąją: mes visi sergame nuodėme ir patys negalime susitvarkyti su šia savo liga. Negalime iš nuodėmės išsigelbėti savarankiškai, nes visos pastangos yra ne daugiau kaip iliuzinės autonomijos, autarkijos kūrimas. Nieko keisto, kad Viešpats paprastai įžengia į mūsų gyvenimus sudėtingų krizių akimirkomis, kai atrodo, jog patyrėme beviltišką gyvenimo avariją ir nustojome atkakliai spausti pastangų akceleratorių, kai pradedame dairytis aplinkui, siekdami kitame įžvelgti ne agresorių, bet atpažinti pagalbos dovaną.

Esame silpni ir trapūs. Nepaisant to, esame Dievo mylimi ir priimami. Mes Jam rūpime, Jis mūsų ieško ir visada gali padėti. Tai Gerosios Naujienos esmė: kad ir kokia sunki būtų nuodėmės liga, yra Gydytojas ir yra priešnuodis – ėjimas su Kristumi. Per Kryžių į Išganymą.

Bėda ta, kad mums norėtųsi kito išgijimo būdo ir kitokios tiesos apie mus. Pavyzdžiui, tokios, kuri leistų pasijusti sveikiems ir gražiems, galingiems ir turtingiems. Vietoj to siūloma kelionė erškėčiais apaugusiu keliu, kuris atveda ne į tviskančius rūmus, bet į savąją Golgotą. Mums atrodo, kad visai pakaktų išmintingo Mokytojo, kuris patartų, kaip susikurti tokį gyvenimą, apie kurį svajojame. Vietoj to siūlomas Gelbėtojas, kuris teigia, jog mūsų tikroji Tėvynė yra ne tie vidiniai griuvėsiai, kuriuos atkakliai bandome atstatyti, bet Naujoji Jeruzalė. Turime jai paruošti švarią vietą, gultis ant operacinio stalo ir leisti išpjauti nuodėmės metastazes. Vienintelis užmokestis už tokią operaciją – visiškas pasitikėjimas Gydytoju, atiduodant save į Jo rankas.

Dievas neprimeta savo gydymo. Jis jį kantriai siūlo. Ir taip iškyla svarbiausias gyvenimo klausimas – kur yra tikroji mano būties ašis ir gyvybės šaltinis, kas yra tas Gyvybės medis, kuris leidžia man išlikti praeinamybės vėtrose? Tarp galios kulto ir Išganymo per Kryžių nėra jokių sąlyčio taškų. Gyvenime nuolat tenka daryti kompromisus, bet jei kalbame apie svarbiausią gyvenimo klausimą, tai čia nėra vietos kompromisui. Kol galvojame, kad mums viskas gerai, tik aplinka kalta, pasaulis degradavo, tol Išganytojas atrodo kaip agresorius. Kai įsisąmoniname, jog kas kartą „susidirbome“, jog save griauname ir nuolat darome kvailystes, nes paprasčiausiai negalime kontroliuoti ne tik pasaulio, bet ir savęs pačių, tada Dangiškasis Tėvas, tiesiantis ranką, yra Išganytojas, siekiantis duoti, o ne atimti.

Taip nesinori būti prarasta menkute drachma ar paklydusia paika avimi, kurią Ganytojas užsikelia ant pečių ir neša. Maga brautis į pirmą eilę, dabintis nuopelnų blizgučiais, įrodinėti savo lojalumą, bandyti užkariauti visą pasaulį, kuris esą nuėjo šunkeliais. Pripratome tarsi Sizifas tarnauti nuodėmės akmeniui, nes susikūrėme iliuziją, kad mūsų pareiga jį ridenti į kalną ir tai svarbiau už bet ką kitą. Tačiau gyvenimas vis slysta iš rankų, ir tik žaizdotiems, aplamdytiems mums pagaliau nušvinta, jog tai, už ką pykome ant Viešpaties, yra Jo dovana, išlaisvinimas, durys į kitokį gyvenimą.

 ***

Galima gerai išmanyti kartografiją, prekiauti reikmenimis, kurie būtini keliaujant, perpasakoti kvapą gniaužiančius įvairių keliautojų įspūdžius, skaityti knygas apie keliones, bet pačiam taip ir neišdrįsti iškelti kojos iš patogių namų. Norint keliauti su Kristumi, nereikia būti teologijos ekspertu, išmokti atmintinai Šventąjį Raštą ar ant marškinėlių užsirašyti, kad esi krikščionis. Yra daugybė labai protingų, apsiskaičiusių Kristaus gerbėjų, pasirengusių visuose viešuose debatuose įrodyti krikščionybės socialinę, kultūrinę ar net politinę svarbą, tačiau per visus svarbius darbus jie neturi laiko „menkniekiui“ – paprasčiausiai leistis į tikėjimo kelionę.

Maža to: labai dažnai būtent todėl, kad jaučiamės per daug protingi, sumanūs, vertingi, žinantys, ko labiausiai reikia dabartinėje situacijoje, kaip didinti krikščionybės įtaką, kaip užkimšti burną ateistams, mes taip ir neišdrįstame žengti keliu, kuris atrodo kvailystė ar net skandalas pasaulio akyse. Vis auginame religinius raumenis ir laukiame pagyrimo rašto iš Dievo bei pakvietimo į ypač svarbių asmenų ložę danguje, kol skaudžiai suvokiame, kad savąją gyvenimo premjerą pražiopsojome, uoliai klijuodami jos anonsus. Neatvykome į Kristaus puotą, nes neapsisprendėme, kaip apsirengti, užsižaidėme repetuodami padėkos kalbas.

 ***

Knygą pradedu, peržvelgdamas mūsų tikėjimo kelionmaišį. Žmogiška į jį prisigrūsti įvairiausių dalykų. Kiekviena tikra kelionė yra nuotykis ir nežinia, ko prireiks. Tačiau tikėjimo kelionės specifika ta, jog jos nepavyks nueiti savo kojomis, bent jau tol, kol kelionmaišyje neturėsime trijų svarbiausių dovanų: tikėjimo, vilties ir meilės. Tai trys dorybės, kurias krikščionybė vadina dieviškomis, nes jos negali būti užtarnautos, užsiaugintos, tai dovanos, kurias priimti nėra paprasta, nes tai ne dvasiniai vitaminai, padedantys įsitvirtinti galios kultą išpažįstančiame pasaulyje. Veikiau tai viesulas, kuris įsiveržia į mūsų gyvenimą, ir tada pasikeičia ne kuri nors detalė, keičiasi pati gyvenimo ašis.

Viešpaties Gailestingumas gydo, bet kartu tai yra meilės žaizdras, kuriame kančia tampa dovana, nes paprastai mūsų egocentrizmo šarvus gali pramušti tik smūgis, parbloškiantis ant kelių.

Antroji knygos dalis – tai evangelistų užrašyto Jėzaus pasakojimo apie tėvą ir du sūnus apmąstymas, žvelgiant į krikščionybės ir Vakarų civilizacijos santykį. Sąmoningai vengiu žymiąją Jėzaus parabolę vadinti, kaip esame įpratę, sūnaus palaidūno istorija, nes toks pavadinimas atlieka „meškos paslaugą“ ir nukreipia mūsų akis nuo ne mažiau svarbaus pasakojimo herojaus – vyresnėlio.

Knygoje išskleidžiu tezę, kad nuo Apšvietos laikų Vakarų civilizacija kartoja sūnaus palaidūno klajones, bandydama nukirsti savo krikščioniškąsias šaknis. Tai veda ne į laisvę ir harmoniją, bet į vis didėjantį chaosą ir savidestrukciją. Kita vertus, kiek mes, krikščionys, prisidedame prie to, kad „sūnus palaidūnas“ baimintųsi grįžti namo ir toliau klaidžiotų? Ar į mūsų gyvenimus ir santykį su šiuolaikiniu pasauliu nėra įsimetęs „vyresnėlio sūnaus“ dvasinis virusas? Nepamirškime, kad Jėzaus istorijoje palaidūnas jaunėlis galiausiai išsigelbėja, o „teisuolis“ vyresnėlis nedalyvauja tėvo surengtoje puotoje.

Trečioji knygos dalis – tai tikėjimo kelionės stalkerių pristatymas. Neologizmą „stalkeris“ sugalvojo rašytojai fantastai broliai Strugackiai apysakoje „Piknikas šalikelėje“, o jį išpopuliarino genialus režisierius Andrejus Tarkovskis kino filme „Stalkeris“. Filme pasakojama apie žmones, skausmingai ieškančius gyvenimo prasmės. Stalkeris – tai patyręs vedlys, sugebantis rasti kelią per įvairiais spąstais nusėtą Zoną. Jis neprimeta kelionės tikslo, nenueina pavojingo kelio už kitus, tačiau jo patirtis ir pavyzdys – neįkainojama pagalba pavojingoje kelionėje.

Savo tikėjimo kelionėje mes taip pat galime pasinaudoti tikėjimo stalkeriais. Tai vyrai ir moterys, savo gyvenimu liudiję Gerąją Naujieną, tikėjimo pergalę prieš nuodėmės tamsą. Jie negali atstoti Išganytojo ir turime saugotis pagundos ne Jį, o juos pradėti sekti, tačiau jie puikūs mokytojai ir bendražygiai. Jų tikėjimo blyksniai vertingesni už daugybę tomų išmintingų teologinių išvedžiojimų.

Knygoje įdėmiau pažvelgiu į trylika tikėjimo stalkerių, ir jų atranka, pripažįstu, labai subjektyvi. Tikrai nenoriu įrodinėti, kad jie geresni už kitus. Man svarbiau, kad jie labai skirtingi ir kovojo su savitais iššūkiais. Tikiu, kad šioje įvairovėje atrasite tai, kas jums bus svarbu dabartiniame jūsų tikėjimo kelionės etape.

Baigiamoji knygos dalis – tai paskutinių Šventojo Rašto žodžių – Maranata (Viešpaties, ateik) – apmąstymas. Iš Rojaus išklydusių žmonių klajonės baigiasi Naujojoje Jeruzalėje. Kaltė, privertusi keliauti, tampa tobuliausia dovana. Ne, kelio atgal į Rojų nėra, bet iš Dangaus nužengusi Naujoji Jeruzalė yra daugiau nei Rojus. Tai laukiantys Tėvo namai, meilės puota. Tai tobulas Dievo pažado išpildymas. Pažado, kuris kažkada į kelionę pakėlė mūsų tikėjimo tėvą Abraomą. Tai įaugimas į Įsikūnijimo slėpinį, meilės pergalė prieš mirtį. Aukščiausia Dievo triumfo akimirka, kai atkovojamas pasaulis, ir jis tampa jaukiais Namais.

***

Vargu ar prasminga šią knygą skaityti tiems, kurie nejaučia egzistencinio prasmės alkio, kuriems kalbos apie tikėjimo kelionę žadina nebent smalsulį, kurie dar gali netikėti ir visai patogiai gyvena netikėdami. Tikrai neturiu galvoje, kad toks skaitytojas „nepriaugo“ iki to, kas rašoma knygoje. Anaiptol. Tiksliau būtų sakyti, kad jis dar nenupuolė į klausimų ir rūpesčio, iš kurių išaugo ši knyga, glėbį. Smalsuoliams netrūksta kitų, kur kas geresnių, įvadų į krikščionybę.

Kita vertus, ryžausi būtent tokios knygos rašymo kelionei, nes tikiu, kad geriausias būdas susidraugauti su klausimais, kurie neduoda ramybės, – kalbėtis su jais raštu. Tokio pokalbio fragmentai tarsi vitražo gabalėliai dėliojasi į didesnę dėlionę ir viliuosi, kad yra daugiau žmonių, kuriuos domina tie patys klausimai. Net jei jų atsakymai kiek kitokie nei mano, klausimų bendrystė mus sujungia stipriau nei visa tai, kas mus skiria. Tad knygą apie didžiąją „Kelio bendriją“ pirmiausia skiriu savo broliams ir seserims, su kuriais esu sujungtas klausimų giminyste.

Nuoširdžiai nerimauju, kad ir ši knyga bus ne tiek bendražygė tikėjimo kelionėje, kiek dar vienas skaitinys Kristaus gerbėjų bibliotekose, kurios kaupiamos kaip iliuzinis tikėjimo kelionės pakaitalas. Tačiau geriau surizikuoti ir pralaimėti nei surauginti svajones, taip ir nepabandžius jų įkūnyti. Man labai reikėjo pasidalinti su jumis šia knyga. Nemanau, kad joje atrasite ką nors tokio, ko jau nebūtų išdėstę išmintingesni ir talentingesni autoriai nei aš. Įdėmesni skaitytojai turėtų atpažinti Piterio Kryfto, Klaivo Liujiso (Clive Lewis), Timočio Kelerio (Timothy Keller), Tomo Vudso (Thomas Woods), Jozefo Racingerio (Joseph Ratzinger), Džordžo Vaigelio (George Weigel) įžvalgų atšvaitų. Visgi atsakomybę už tai, kas čia surašyta, prisiimu pats. Viliuosi, kad būsite reiklūs, bet kartu geranoriški skaitytojai, ieškantys ne direktyvų, bet kelio bendrystės.

Rašydamas stengiausi kuo aiškiau dėstyti mintis ir neapsimetinėti išmintingesnis nei esu. Šioje knygoje neišvengiau pasikartojimų su tuo, ką rašiau „Laiškuose plaukiantiems prieš srovę“. Kita vertus, „Kelio bendrija“ –  visai kitokia knyga nei „Laiškai“, bandantis irtis į gilumą.

***

Kodėl „Kelio bendrija“? Pavadinimas gimė kur kas anksčiau nei knyga. Jis nurodė tiek knygos kryptį, tiek veikė jos struktūrą. Kadangi nėra įprasta leisti vien knygos viršelį su pavadinimu, teko imtis rizikingo ir sunkaus knygos rašymo darbo. Jei skaitote šias eilutes, vadinasi, knyga pasiekė skaitytojus ir dialogas, kuris taip pat visada yra ne kas kita kaip kelionė, prasidėjo.