Evgenios Levin nuotrauka

Tai romanas apie meilę. Bet herojų meilės fonas – žiauri epocha, kurioje jiems teko gyventi“, – savo naujausio romano „Maša, arba Postfašizmas“ įžangoje rašo Jaroslavas Melnikas. Šiame kūrinyje rašytojas plėtoja antiutopijos žanrą, savaip pratęsdamas ankstesniame romane „Tolima erdvė“ keliamus klausimus.

3897-ieji metai. Reicho valstybė. Vienintelėje pasaulio valstybėje, kurioje nebelikę nei vergovės, nei industrijos, gyvena laimingi žmonės dirbantys tik dvi valandas per dieną savo asmeniniam malonumui, kad palaikytų socialinius ryšius ir turėtų „statusą“ visuomenėje. Ši valstybė remiasi „gyvulininkyste“ ir žemės ūkiu, kurių pagrindas – storai – patenkina pagrindines žmonių reikmes: jie auginami maistui, yra darbo jėga ūkiuose, atlieka elementariausius buities darbus. Rodos, viskas gražu ir teisinga, jei ne faktas, kad „storai“ – „gyvuliai“, turintys žmogišką pavidalą...

Savo knygoje aprašiau meilės istoriją, užsimezgusią tarp skirtingų rasių atstovų. Tai žmogaus, kurio sąžinė ilgai miegojo, praregėjimo drama. Pasirinkau aštrų siužetą norėdamas parodyti, kaip „žemesnio“ lygio žmonės sugrąžinami į „aukštesnį“. Manau, kad kiekviena tiesa šokiruoja: mūsų sąmonė nenori priimti tiesos. Gyvename žiauriame pasaulyje, o literatūros pašaukimas – sąžiningai tą žiaurumą parodyti...“, – teigia rašytojas J. Melnikas.

Skaitant Jūsų naujausią romaną „Maša, arba Postfašizmas“ susidaro įspūdis, kad pradedate ten, kur savo satyrą „Gyvulių ūkis“ baigė George'as Orwellas.

Galite netikėti, bet pradėjau skaityti Orwellą tik po to, kada kai kurių mano kūrinių temas ėmė lyginti su jo romanų temomis. „1984“ perskaičiau jau parašęs „Tolimą erdvę“. Taip nutiko ir su „Maša“, ir „Gyvulių ūkiu“. Taip kad apie įtaką vargu ar galima kalbėti. Dabar, kai jau perskaičiau tą Orwello romaną, galiu sutikti, jog bendrumo galima rasti.

Matyt, paliečiau tas pačias bendražmogiškas problemas, kurios domino ir šį išskirtinį anglų rašytoją. „1984“ Orwellas subtiliai pajautė žmogaus laisvei, vadinasi, ir žmogaus dvasiai grėsmę, kylančią iš veidmainiškos, linkusios į totalitarizmą valstybės, o „Gyvulių ūkyje“ prabilo apie prigimtinę žmonių visuomenės dėmę, apie žmonių skirstymą į „aukščiausius“ bei „žemiausius“, „žmones“ ir „gyvulius“, ir parodė, koks sąlyginis yra šis skirstymas. Tik „Mašoje“ nerasite satyros. Veikiau jau siaubą, kurį patiriu, žvelgdamas į mūsų visuomenę, į žmogų. Bet taip pat aš tikiu žmogumi, kad jis gali atgimti, nubusti, atsipeikėti. Kaip atsipeikėjo pagrindinis „Mašos“ herojus žurnalistas Oginas.

Daugumos Jūsų apsakymų laikas – nenusakomas, jis pačiam pasakojimui, vidiniam vyksmui neturi didelės reikšmės. Tuo tarpu štai jau antrasis Jūsų romanas, kuriame pasakojimą perkeliate į ateitį. Ar tai tinkamiausias būdas suvokti, kur esame šiandien?

Gyvenimas man tarsi metafora, simbolis. Jis ir yra metafora. Ir savo trumpojoje prozoje, ir „Tolimoje erdvėje“, kurį turite omenyje, ir „Mašoje“ aš tarsi sukuriu išgalvotus pasaulius. Iš tiesų tai mūsiškis pasaulis, kuriame mes su jumis gyvename. Ar negyvename pasaulyje, kuriame egzistuoja aukštoji ir žemoji rasės? Ar žemoji rasė nenužeminta iki gyvūnų statuso, kaip mano romane?

Interviu „Ryto allegro“ jau sakiau, kad kasininkė supermarkete yra storė jos savininkams. Juk jie per mėnesį gauna milijonus, o jai moka tūkstantį litų. Ramiausiai galėtų už tokį darbą dukart daugiau mokėti. Bet kam vergams, darbo jėgai, mokėti daugiau? Pakanka mokėti tiek, kad nemirtų iš bado ir liktų darbo jėga. Tai pati tikriausia eksploatacija. Ji, vargšelė, į tualetą negali nueiti – turi skambinti, atsiklausti, o jai sako: pakentėk, kol ateis pamaina. Jei jai menstruacijos ir skauda pilvą, ji vis tiek turi sėdėti prie kasos visą dieną. Mūsų moterų neatleidžia nuo darbo, kai joms menstruacijos. Tai jau beveik gyvūnas, pasaulio galingiesiems, turčiams.

Ir ką šiandien girdžiu? Kai Rygos „Maximoje“ suveikė sirena, viršininkai, užuot skubiai evakavę visus tuos žmones, įsakė baigti atsiskaitymus prie kasų! Uždraudė kasininkams ir klientams bėgti. Bijojo prarasti niekingą pinigų sumą. Ir jie žuvo! Žuvo! Štai jums mūsų gyvenimo metafora. Pasaulio, kuriame gyvename, veidas. Kuo tai skiriasi nuo to, kas pavaizduota mano romane?

Nacizmas ir fašizmas nesibaigė 1945 metais. Visa mūsų civilizacija yra fašistinė, pagrįsta rasių teorija. Visa mūsų sąmonė fašistinė – ar taip jau daug ji skiriasi nuo nacių sąmonės, kurie iš žmonių virė muilą Osvencime. Visa ta pasikėlusi „aukštuomenė“ – kas tai? Ar tai ne „nauja–sena“ rasių teorija? Kuo turi jaustis žmonės, kurie nepriklauso „aukštuomenei“? Storais? Į juos Louis Vuitton rūbais vilkinti „aukštuomenė“, kuri šlovinama madinguose žurnaluose ir televizijos ekranuose, taip ir žiūri.

Įžanginiame žodyje rašote: „Man labai skaudu, kad humanistinis literatūros patosas pasaulyje katastrofiškai sumenko“, o jau pirmuosiuose romano puslapiuose aptinkamas grėsmingas „naujojo pasaulio“ žmogaus apibūdinimas: „Žmogus yra tai, kas turi žmogaus statusą.“ Ar tai ir yra pagrindinė priežastis, dėl ko ėmėtės šio romano–antiutopijos, kuriame aštriai ir negailestingai keliate klausimą: kas yra žmogus?

Tai štai – aš užbėgau jūsų klausimui už akių. Čia galiu tik detalizuoti. Pas mus žmogumi laikomas tas, kuris pralobo (kaip – niekieno nedomina), kuris turi valdžią. Tai – „žmonės“. Visi kiti – žemoji rasė. Kas mes jiems? Esantieji apačioje?

Nesakau, kad visi turtingieji ir visi, esantys „prie valdžios“, – monstrai. Ten irgi yra žmonių, turinčių širdį. Bet jų mažai. Pinigai ir valdžia (o dar vadinamoji šlovė) gadina žmogų. Gadina ne iš karto, ne per mėnesį. Per daugelį metų. Per dešimt metų tikrai sugadins. Norint atsilaikyti prieš šį procesą, reikia atlikti didelį dvasinį darbą. Seneka buvo turtingas ir nesugedo. Bet jis buvo stoikas! Jis kasdien galvojo apie gyvenimą, apie pasaulį. Įsivaizduokime Seimo narius, kurie kasdien galvoja, kas yra gyvenimas, kas jie tokie, kam jie gyvena, kur bus po šimto metų, koks pasaulis sukurtas planetoje... O gal jie mano, kad stos prieš Kūrėją ir pateiks jam Seimo nario pažymėjimą?

Ne, negaliu įsivaizduoti, kad jie apie visa tai galvoja. Jei jie apie tai galvotų, jų veiksmai būtų kitokie. Mes gyventume kitokioje šalyje. Kitokiame pasaulyje. Tą patį galiu pasakyti apie mūsų milijonierius. Nematau tarp jų tokių žmonių – o gal nežinau, sutinku. Bet kažkaip neteko girdėti, kad, užuot pirkę dar vieną jachtą, pinigus būtų išleidę, tarkim, kultūrai, sukūrę rimtą žurnalą, išleidę rimtų knygų, būtų įsteigę stipendijų menininkams, kurie vos suveda galą su galu... Jie gyvena tarp savų „žmonių“, jų gatves Vilniuje saugo privačios apsaugos firmos (o mūsiškes – ar saugo? Mes bijome vakarais išeiti į lauką). Tai štai savo romanu noriu pasakyti, kad „žmonės“ – ne tik jie. Kad storai irgi žmonės. Kad Maša – žmogus. Ją galima suvalgyti pietums, o galima mylėti. Kad ta nacistinė žmonių skirstymo į „aukštuomenę“ ir „žemuomenę“ teorija – mūsų civilizacijos siaubas. Kad mes visi šiuo atžvilgiu naciai. O blogiausia, jog mūsų vaikai jau atitinkamai orientuoti – nori patekti į „aukštuomenę“, kad į kitus žiūrėtų „iš viršaus“. Sistema orientuota į konvejerinę dvasinių išsigimėlių gamybą.

Kalbame atsispirdami nuo Jūsų romano, grožinės kūrybos, tačiau savo atsakymuose pirštu bedate į pačią tikrovę. Ar literatūra, kūryba apskritai, Jums yra vienas iš būdų suprasti pasaulį, bent šiek tiek, bet artėti prie tiesos? Juk šiandien dažnai tenka girdėti, kad menas – tai saviraiška, kūryba – savaiminė vertybė, tuo tarpu Jūs kalbate apie socialinį angažuotumą...

Pradėkime nuo to, kad svarbiausias objektas, vaizduojamas mene (bent jau literatūroje), yra žmogus, jo vidinis pasaulis. Jei žmogus gyventų miške, jį būtų galima suprasti, parodant jo gamtinę aplinką: medžius, gyvūnus... Bet jis gyvena tarp žmonių, yra „sociali“ būtybė. Jei esate priverstas eiti pas biurokratą, o jis į jus žiūri kaip į šiukšlę, nemano, kad esate lygus jam, nemato jumyse žmogaus, nes jis priklauso aukščiausiai kastai – tai ką jaučiate? Kokių jausmų apimtas išeinate iš jo kabineto? Tie jausmai ir yra žmogus. Didžioji jo jausmų dalis susijusi su reakcija į kitus žmones, į visuomenę. Bet parodyti, kaip žmogų įskaudino biurokrato kabinete, nepakanka. Rimtas rašytojas negali nesusimąstyti, kaip tai įmanoma. Kas sukūrė tą dvasinį išsigimėlį, tą bedvasę būtybę prie stalo. Jį sukūrė ir kuria sistema. Tada savaime kyla klausimas, o kas tai per sistema, kas už jos stovi, kokiame pasaulyje mes gyvename. Štai jums ir tokių mano romanų kaip „Tolima erdvė“, „Maša, arba Postfašismas“ ištakos.

Bet yra vienas didžiulis „bet“! „Socialinis angažuotumas“ – iš tiesų gali būti labai neigiamas reiškinys mene. Pavyzdžiui, „socialiai angažuoti“, talento neturintys sovietiniai rašytojai, kurių dabar niekas neprisimena. Kodėl? Todėl, kad žmogus kaip fenomenas neatsiduria centre, ten yra aprašinėjami vadinamieji „socialiniai procesai“, nesigilinant į žmogų, jo prigimtį. Kodėl Šolochovo „Tykusis Donas“ lieka didis kūrinys, buvo apdovanotas Nobelio premija? Nes jo centre – žmogus, jo dvasios bedugnė, tai, kaip revoliuciniai įvykiai atskleidžia jo sielos gelmes. Pagaliau, kad ir tie patys Dostojevskis, Tolstojus – juk jie siaubingai „socialūs“. Bet „Karo ir taikos“ centre – ne Napoleono karo laikų istorijos, jų buvo daug. Tolstojus gebėjo pavaizduoti žmogaus gelmes, jo instinktus, kaip jis reaguoja į žiaurų, akyse besikeičiantį pasaulį.

Visuomet greta tokių romanų bus tūkstančių tūkstančiai paviršutiniškų knygų, kurios dėmesį sutelkia ne į žmogų, o socialines problemas pačias savaime. Ir tai ne literatūra tiesiogine to žodžio prasme. Ji prilygsta laikraščiams ir istoriniams tyrimams.

Šiame romane kuriate utopiją – žmonės gyvena laimingi, jie laisvai patenkina savo gyvybinius bei kūrybinius poreikius. Tik storų klausimas iš esmės atskleidžia siaurą ribą tarp utopijos ir antiutopijos. Pagrindinis romano veikėjas žurnalistas Dimitrijus Oginas ima suvokti, kad buvęs jo žmonos moteriškumas išnyko, o ji pati tik atlieka funkcijas. „Ryti ir knarkti“ – tokia šios visuomenės laimės formulė. Ar galima sakyti, kad storų klausimas – tai pamatinis gyvybės klausimas ir tik atsigręžus į kitą atsiranda prasmė, kuri slepiasi po plona egoistinio patogumo ir aklumo plėve?

Būtent. Ne visi supranta, kodėl ant tokio romano viršelio parašyta, kad tai „romanas apie meilę“. Paaiškinsiu problemą, kurią iškeliate: mes negalime atsigręžti į kitą žmogų, jei mumyse nėra meilės. Kada Oginas įžvelgė Mašoje žmogų? Ne anksčiau, nei jam užgimė jausmai jai. Po to jis ėmė į ją žiūrėti ne kaip į žemesnę, o kaip į sau lygią būtybę. O vėliau, kai jiems pabėgus į kalnus teko patirti daug nuotykių, – kaip į kažką aukštesnį už save. Tai ir yra meilės esmė. Ir jūs teisingai pastebėjote: tuo pačiu metu žmogus liaunasi būti egoistas. Atsiranda gyvenimo prasmė, kuri visuomet susijusi su intensyviu dvasiniu darbu. Nuo jo neatsiejama sąžinė, užuojauta, atgaila. Tai sunkus, bet tikras gyvenimas. Visa kita – ne gyvenimas, o beprasmiškas vegetavimas. Juk Oginas tik taip ir egzistavo, kol neperėjo į storų ir jų gynėjų pusę.

Ne, aš nesutinku, kad „žmonės“ romane iš tiesų laimingi. Nejau „laime“ galime pavadinti viskuo patenkinto miesčionio laimę, kuris gyvena kaip šešėlis, nežinodamas sąžinės kančių, aukščiausių jausmų pasaulio... Iš tiesų laimingi Oginas ir Maša, kurie myli ir kenčia. „Palaiminti kenčiantys, nes...“

Esate minėjęs, kad kūryboje Jus domina situacija, kai personažas, kuris iki tol gyveno tam tikrose ribose, mėgina jas peržengti. Iš esmės ir šiame romane plėtojate tokią mintį – per kartų kartas Reicho visuomenėje nusistovi aiškus ir argumentuotas skirstymas į žmones ir gyvulius, turinčius žmogišką kūną. Rodos, čia viskas aišku ir teisinga. Tačiau kai tik personažo galvoje iškyla abejonė, jo visas ligtolinis gyvenimas tampa trapus ir pažeidžiamas. Romane ypač aštriai iškyla pasirinkimo tarp visuomenės gerovės ir tiesos problema, tarp patogaus gyvenimo ir kilnumo. Ar tikite, kad vieno žmogaus apsisprendimas gali pakeisti pasaulį?

Pirma, vargu ar žmogui keliamas toks uždavinys. Jei gailiuosi gyvūnų, tai to man reikia pačiam. Žmogus pats savaime, nekeisdamas pasaulio, gali išgelbėti save. Pagaliau – tai Kristaus pozicija. Juk jis nekvietė į revoliuciją, o kvietė kiekvieną šią problemą išspręsti sau asmeniškai. Nors ir iki jo šis klausimas daugelį jaudino – pirmiausia antikos stoikus. Jų pozicija ir buvo tokia, kad prieš fatumą (aplinkinį pasaulį irgi galima suvokti kaip fatumą) žmogus bejėgis. Tačiau jis gali būti stipresnis už pasaulį – jei elgiasi, gyvena pagal „sąžinę“, atitinka aukštus kriterijus, kuriuos pats sau iškėlė. Aplinkybės stoiko niekada neprivers paminti savo aukščiausių sampratų. Ne taip seniai Levas Tolstojus šia tema pasakė: „Daryk, ką reikia, ir tegul bus, kas bus.“

Antra, mano romane ne tik Oginas palaipsniui praregėjo. Ten veikia visa tokių žmonių grupė, visa partija. Būtent jie postfašistinėje visuomenėje iškėlė klausimą, kad storai – tai žmonės. Ir iš pažiūros demokratinė sistema, supratusi, kad tiesa gresia pačiam jos egzistavimui, parodo savo totalitarinę esmę. Ima juos persekioti.

Negana to, romane nėra pergalės – visi „tiesos žyniai“ turi bėgti už tos sistemos ribų, sistema tarsi nugalėjo. Bet mes matome, kad ji pagrįsta melu ir jos pergalė – tai sugrįžimas prie amoralaus gyvenimo, nuo kurio visi dūsta. Kur nėra būties, nėra egzistencijos. Kur siela miega, kur žmogaus širdis negyva. Iš tiesų nugalėtojai tie, kurie gyvena turtingą dvasinį gyvenimą, kuriame sąžinė nemiega, mintis kelia klausimus, o gailestingumas iškyla viršum visko. Dar tai pavadinčiau gyvenimu, kuriame žmogus gyvena aukščiausiais jausmais. Aukščiausi jausmai visada susiję su humaniškumo patosu. Su gailesčio ašaromis. Tada, kaip pasakė poetas, žmoguje „nubunda Dievas“.

Romano struktūrą sudaro dvi dalys – pats pasakojimas bei informacinės žinios pateikiamos per oficialią ir opozicinę žiniasklaidą. Pastaroji linija atskleidžia itin svarbų žiniasklaidos vaidmenį formuojant nuomonę ir požiūrį, juk „vardan daugumos gerovės“ viskas leistina... Kokie pavojai iškyla visuomenei, kurioje kalba patikima kaip nenuginčijamu faktu?

Deja, ir šiuo klausimu mūsų šiuolaikinė realybė leidžia teigti, kad mes, pasikartosiu, prisidengę demokratija, faktiškai gyvename totalitariniame, jeigu ne fašistiniame pasaulyje. Žmogus – labai silpna būtybė, jo smegenis lengvai galima valdyti. Manau, kad už didžiosios dalies žiniasklaidos slypi stipresnės struktūros, kurios, remdamosi finansine galia, užsako visuomenės „minties kryptį“. Yra visuomeninės nuomonės formavimo technologijos. Jas sukūrė profesionalūs psichologai, išmanantys žmogaus psichikos dėsnius. Pirmasis, ko gero, tai parodė Orvellas romane „1984“. Sukuriama tariama realybė, kuria žmonės ima besąlygiškai tikėti.

Tik nereikia manyti, kad tai artima primityviai propagandai. Propagandos jėga – jos subtilumas. Mano romane rasite nemažai ištraukų iš laikraščių ir knygų, kur pateisinamas storų egzistavimas. Ten ne šiaip propaganda – tai panašu į apmąstymus. Ten yra sava logika, savo „tiesos patosas“ (kuri iš tiesų yra melas). Kiekvieną piktadarystę galima pateikti kaip gėrį ir net stoti į kilnią pozą. Prisiminkime, kiek kilnių pozų, kilnaus pasipiktinimo turėjo Hitleris. Milijonai moterų verkdavo ir alpdavo, kai jis sakydavo kalbas. Milijonai laikė Staliną dievu, o SSSR – šalimi, žmoniją vedančia į rojų. Ir netiesa, kad žmonės netikėjo. Kai jiems sakydavo, jog, dovanokite, pusė šalies sėdi GULAGE, žmones sušaudo – jie atsakydavo: „Taip reikia, kad greičiau būtų pastatytas komunizmas, kur viešpataus meilė ir gerovė“. Tai reiškia, jog visus juos spėjo padaryti zombiais.

Kartais man atrodo, kad mūsų žiniasklaida ir toliau, tęsdama tradiciją, žmones verčia zombiais. Skirtumas tik tas, jog viena žiniasklaida „zombina“ viena linkme, antra – kita linkme. Ir vis dėlto tikiu, kad egzistuoja sąžininga žurnalistika. Mano romane opozicinis laikraštis sako tiesą. Bet netrukus tiesa tampa pavojinga, ir laikraštis turi pereiti į pogrindį. Bet tokį laikraštį leidžia žmonės, kurie rizikuoja savo gyvybe. Nes tiesa visuomet pavojinga. Todėl sakoma, kad žurnalistika – herojiška profesija. Jei, žinoma, ji ne parsidavėliška. Sąžiningas žurnalistas – visada didvyris, rizikuoja dėl tiesos.

Jau kelintą kartą aiškiai suvokiau, kokia sąlygiška sąvoka yra „žmogus“, – romano pabaigoje prisipažįsta pagrindinis veikėjas Oginas. Simboliška, kad tapęs nuogas, silpnas ir bejėgis kelionėje jis suvokia, jog „mūsų sąmonė dar nėra žmogiška“. Tad kokia išties yra ar turėtų būti humanistinė visuomenė, kas žmogų daro žmogumi?

Taip, tik netekęs savo „socialinio statuso“ (praradęs drabužius Oginas jau nebemato skirtumo tarp savęs ir Mašos), patyręs gyvenimo sunkumų, žmogus priartėja prie tiesos. Bet atsakysiu į jūsų klausimą. Pirma, visuomenė neturi bijoti tiesos. Ne tos, kurią galima sukurti, o tos, kuri yra iš tiesų. Bet tiesos visuomet bijoma, nes ji žiauri. Ji nepatogi. Pavyzdžiui, kodėl televizija, kuri taip mėgsta rodyti siaubo filmus ir šou, neparodo tiesioginio reportažo iš skerdyklų (mano romane dar galima surasti požiūrio į gyvūną problemą)? Kodėl kamera nefilmuoja vargšo gyvūno, suprantančio, kad jį dabar užmuš, akių, kuriose atsispindi mums pažįstama mirties baimė. Kuri atsispindėjo Osvencimo kalinių akyse. Ta pati. Gyvūnas rėkia. Ir jį nužudo (daugelyje šalių – siaubingais būdais). O rytoj mes jį valgome dešrų pavidalu. Man paaiškino taip: rodyti tiesioginius reportažus neįmanoma, nes žmonės nenori apie tai galvoti! Jie neims to žiūrėti. Jiems geriau manyti, kad dešros auga ant medžių. Ar tokia visuomenė gali būti humaniška? O paskui mes stebimės, iš kur imasi visi tie žmogžudžiai iš tarpuvartės. Juos pagimdė, gimdo mūsų visuomenė. Iš pradžių ji pripranta negirdėti gyvūno riksmo, paskui – nacistinėje Vokietijoje – žmonių dujų kamerose. Viskas susiję. Tiesa nuo visuomenės tiesiog paslėpta. Jei ji bus atskleista, teks, sakykime – grįžtu prie minties pradžios – spręsti klausimą apie gyvūno teisę gyventi (beje, Indijoje tai seniai išspręsta).

Tai tik vienas pavyzdys. Faktiškai tai klausimas, kurį iškėlė dar Dostojevskis: apie kūdikio ašarą. O aš praplėsčiau: apie gyvūno ašarą (daugelis nė neįtaria, kad gyvūnai irgi verkia!), apie gyvos būtybės ašarą apskritai. Faktiškai ir krikščionybė išaugo iš šio humaniško patoso. Ką padarė Kristus? Jis pasakė, kad vergas (storas!) – irgi žmogus, jis irgi verkia. Kad visi žmonės – broliai. Bet paskui pati Bažnyčia degradavo – Kristus buvo vargšas, jį nukryžiavo, kaip plėšiką. O kai aš apsilankiau Vatikane, patyriau šoką – dėl prabangos ir aukso kiekio. Ir visas tas pompastiškumas... Ir kiekvienam žinoma, kokie pasipūtę kartais būna kardinolai. Kaip jie žvelgia į storus – parapijiečius, leisdami jiems bučiuoti ranką... Arba kurpę... Na taip, buvo Jonas Paulius II. Bažnyčioje yra šventų žmonių. Bet tai, kaip Bažnyčia mėgsta „nuosavybę“ – mane stebina ir piktina.

Tad gal iš pradžių išmokime sakyti tiesą. Apie tai ir dar apie daug ką. Tik tiesa gali padaryti žmogų žmogumi. Imkime vadinti daiktus jų tikraisiais vardais. Sakyti, kad neturi teisės egzistuoti „aukštuomenė“, jog tai nacistinė „aukštesnės rasės“ sąvoka, kad šį žodį reikia išmesti iš kalbos apskritai! Kol jis bus – kol mes jį šlovinsime – apie kokią vertybių sistemą, apie kokį žmogiškumą galėsima kalbėti? Kai žmonės šiame pasaulyje padalyti į dvi rases. Į „žmones“ ir storus. Kada pagaliau imsime tuo baisėtis? Kada liausimės būti fašistais?

Kalbino Gediminas Kajėnas