Šiemet žemaičiams išskirtiniai metai – minimas jų krikšto 600-osios metinės. Žemaitijos sostinėje Telšiuose vyko daugybė įsimintinų renginių, prie kurių prisidėjo ir miškininkai, pavasarį ta proga pasodindami netoli Telšių miškų urėdijos medelyno 60 ąžuoliukų giraitę, menančią kryžių.

Tautos istorija – giraičių šlamesy

Ąžuolų kryžiaus giraitė – jau penktoji proginė urėdijoje. Puikiai prigijo ąžuoliukai. Dėkodamos miškininkams bei jų talkininkams ošia ir kitos keturios ne tik į „vaikystės“, bet ir į „paauglystės“ metus brendančios giraitės.

Simboliška, kad šiųmetėje pavasario talkoje, sodinant 60 ąžuoliukų, skirtų atminti 60 žemaičių, jojusių į Konstancą dėl žemaičių krikšto, pirmąjį medelį pasodino Jo Ekscelencija Telšių vyskupas Jonas Boruta SJ. Jis dalyvavo ir pirmojoje proginėje talkoje 2002-aisiais, sodinant Lietuvos 1000-mečio mišką prie Germanto ežero.

Šiųmetis vyskupo ąžuoliukas, kaip ir dera pamatiniam simbolinio kryžiaus medžiui, vešliai sužaliavo, o dabar jėgas kaupia pavasario proveržiui. Artyn dangaus stiebiasi ir žemaičių sielų ganytojo bei kitų talkininkų prieš vienuolika metų pasodinti ąžuolai, liepos, klevai ir kiti medžiai Germanto pakrantėje. Ne vienas talkininkas dar ir dabar saugo tuomet įteiktą liudijimą su tokiu įrašu: „Kuožnas medis ir veizėjiems, kuožnas medis ir šnekiejėms, kožnas medis – apmislėjėms. Diekou už ton, kad To nepraėje pro šali, kad padėige sava medieli, katras bus givs i lingous Germanta ežera pakrantė.“

Panašūs atminimo ženklai talkininkus lydėjo ir 2003 m. sodinant Europos mišką, 2008 m. – Lietuvos valstybės atkūrimo 90-mečio giraitę, 2012 m. įveisiant ąžuolyną 1000-ajame netinkamame žemės ūkio veiklai hektare.

 „Kiekviena giraitė turi savo simboliką ir prasmę. Sodinant prie Šiaulių–Palangos plento Europos mišką, atsižvelgta į medžių įvairovę. Juk Europoje gyvena daugybė tautų, todėl sodinome kuo įvairesnių rūšių medžių ir krūmų: šalia tradicinių ąžuolų, klevų, liepų, beržų, jaukiai jaučiasi obelys, slyvaitės, gudobelės, ievos, alyvos, kriaušės, baltoji ir geltonoji sedulos, rudenis raudoniu žaižaruojančiomis uogomis pasitinka erškėčiai.

Pagermantės miške Lietuvos valstybės atkūrimo 90-mečio giraitėje pasodinome 9 ąžuoliukus – kiekvienam valstybės gyvavimo dešimtmečiui. Gudobelių ir sedulų juostos, vedančios link jų, primena saulės spindulius.

Didžiulė šventinė talka surengta 2012 m. Ubiškės girininkijos Pavirvytės kaime. Tai buvo dešimties metų triumfas, vainikavęs miškininkų ir jų talkininkų darbą tūkstantuoju netinkamose ūkininkauti žemėse įveistu naujo miško hektaru. Pagal šį rodiklį neturėjome lygių Lietuvoje ir jautėmės tarsi užkopę į didžiulį kalną“, – sako Telšių miškų urėdijos vadovas Bronislovas Banys.

Prasminga, kad proginių giraičių sodinimą įamžino pastatyti tautodailininkų Vytauto Savickio ir Stepono Kamino stogastulpiai, o prie šiųmetės giraitės žemaičių krikšto jubiliejui – didingas kryžius.

Iš Dievo krėslo pakilus

Žarėnų kraštas turi paslaptingą Dievo krėslo mišką. Jame pokariu žeminėse slėpėsi ir iš ten kilo kovon laisvės gynėjai. O visiškai neseniai, lapkričio 10-ąją, po šį mišką bevaikštinėjantys telšiškiai rado pridygusių voveraičių...

Dievo krėslo miškas minimas ir Vykinto Vaitkevičiaus publikacijoje „Lietuvos krikštas: istorija ir tautosaka“. Pasak padavimo, vaidilutės ir kai kurie žmonės, nenorėdami krikštytis, puolė į Katino ežerą, tyvuliuojantį Dievo krėslo miške.

„Salantų Alkos kalno (Kretingos r.) vaidilutės, pasakojama, pradžioje gynėsi kareiviams į akis berdamos pelenus iš savo prijuosčių, o pamačiusios, jog neatsilaikys, tiesiog išėjo iš šventvietės“, – rašo V. Vaitkevičius.

Gyvas ir padavimų apie šventų ąžuolų kirtimą motyvas Žemaitijoje. Apie Padvarių vietovę, vadinamą Ąžuolo kelmu (Telšių r.), pasakojama, kad per krikštą kunigai liepė nukirsti ten augantį šventą ąžuolą – Poną Dievą. Užpykę pagonys naktį apvarvino medžio kamieną vištos krauju ir katalikams esą įrodė, kad ąžuole tikrai gyvena Dievas.

Pasak Telšių vyskupo J. Borutos SJ, prievarta priimtas krikštas negalioja. Nors žemaičiai buvo paskutiniai Europos pagonys, jie krikštijosi laisva valia ir patys pasirinko savo valdovus. Tuo labiau kad Žemaitija buvo Vytauto tėvonija. Mat, kai Algirdas ir Kęstutis, nuvertę Jaunutį, dalijosi tėvo Gedimino paveldą, Žemaitija atiteko Kęstučiui, Vytauto tėvui.

Prieš 600 metų – laiveliu Žemaitijon

Pasak J. Borutos SJ, 1413 m. rudenį (spalio–lapkričio mėn.) Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas, pakvietęs Lenkijos karalių Jogailą, Kaune sėdo į mažą laivelį ir, plaukdami Nemunu, o paskui – Dubysa, pasiekė Žemaitijos glūdumą.

Valdovai patys aiškino krikščioniškąsias tiesas ir ragino pasiruošusius žmones krikštytis. Buvo pakrikštyta keletas tūkstančių žemaičių. Prieš tai nuo 1411 m. buvo siunčiamos kunigų grupės, kurios dirbo su žmonėmis ir rengė juos krikštui.

Vytautas ir Jogaila skubėjo, nes 1414 m. Konstance (Pietų Vokietijoje) buvo atidarytas visuotinis Bažnyčios susirinkimas, į kurį Kryžiuočių ordinas bei Lenkijos ir Lietuvos valstybės valdovai perkėlė tarpusavio ginčus. Šiame tarptautiniame forume, be kitų, buvo nagrinėjami ir tokie klausimai, kaip Kryžiuočių ordino misija, ordino santykiai su neseniai pakrikštytais lietuviais ir su Vytauto bei Jogailos pradėtais krikštyti žemaičiais. Vytautas įžvelgė, kad reikia būtinai bent dalį žemaičių pakrikštyti ir iš jų pasiųsti delegaciją į Konstanco susirinkimą.

Vytautas buvo didelis diplomatas pagonių šventyklas versdamas krikščionių bažnyčiomis. Ko gero, nuo Vytauto Didžiojo laikų gyva tradicija, kurios kituose kraštuose nėra, prie medžių kamienų tvirtinti nedideles koplytėles. Gal todėl žemaičiams buvo lengviau suvokti niekur nepradingstantį šventumą: šventi medžiai ąžuolai ir liepos „tapo“ krikščioniški, o šventos vietos ir priėmus krikštą paliko šventos. 

Pasak J. Borutos, Dievas Lietuvai davė derlingą žemę, upių, ežerų ir miškų. Visa tai reikia labai branginti. Jeigu mūsų jauni žmonės ir toliau išvažinės į svečias šalis, Lietuvon atvyks kiti. O atvykėliams svetimas kraštas nėra brangus.

Žemaitija turėtų didžiuotis, kad jau 600 metų yra krikščioniška, žmonės iš kartos į kartą išsaugojo tikėjimą. O Žemaičių vyskupystė senajame žemyne yra vienintelė, įsteigta ne popiežiaus, o visuotinio Bažnyčios susirinkimo. 

Žemaičių krikštas buvo pradėtas 1413 m., o baigtas 1417-aisiaisMedininkuose (dabar Varniuose) įsteigiant Žemaičių vyskupystę.

 

 

 

Žurnalas „Miškai“