Regina Edita Teresiutė SJE gimė 1958 metais Kelmėje. Jau po aštuonerių klasių pasirinko pašvęstąjį gyvenimą ir įsitraukė į Dievo Apvaizdos seserų kongregaciją. Tiesa, paskui iš jos perėjo pas Eucharistinio Jėzaus seseris.  Tik pabaigusi mokyklą pradėjo dirbti pas kunigą J. Zdebskį, vėliau persikėlė pas kunigą A. Svarinską ir  aktyviai talkino Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto nariams, talkino leidžiant „Katalikų Bažnyčios kroniką“. Lankė sovietinėje armijoje tarnaujančius jaunuolius, statė kryžius, aktyviai dalyvavo eisenose į Šiluvą. Po kunigo A. Svarinsko suėmimo KGB reikalavo įsidarbinti valdiškame darbe. Valdišką darbą s. Regina dirbti atsisakė ir įsidarbino Žalpių parapijoje, kur trejus metus dirbo vargoninke. Spaudžiant valdžiai, teko traukti ir iš ten, todėl 1986 metais pradėjo dirbti Žarėnų Latvelių parapijoje, kur aktyviai įsitraukė į parapijos veiklą, katechizavo vaikus, subūrė vaikų ir jaunimo chorelį, organizavo religines ir tautines šventes ne tik toje parapijoje, bet ir tarp jaunimo kituose Lietuvos vietose. Sovietmečiu ne kartą buvo bausta paromis ir piniginėmis baudomis, kėlė valdžiai labai daug galvos skausmo. Ji buvo labiau žinoma sovietmečiu gauta pravarde „Pykšt pokšt“ nei  vardu.

 Pirmosios kelionės į bažnyčią

Iš savo patirties galiu pasakyti, kiek vaikui svarbi yra ankstyvos vaikytės aplinka, kurioje jis auga ir gauna pirmąsias gyvenimo, pasaulėžiūros pamokas. Gyvenau katalikiškoje šeimoje ir pirmąsias tikėjimo bei žmogiškumo patirtis gavau iš savo mamos. Šeimoje augome du vaikai – aš ir jaunesnis dviem metais  broliukas.  Mano mama ne tik mus abu, bet ir tėtį ugdė ir stiprino. Tėvelis buvo paprastas,  doras kaimietis, visą gyvenimą prie žemės ir gyvulių tvarkėsi. Namuose neabejotina „šeimos galva“ buvo mama, kurios energijos, ryžto ir drąsos būtų užtekę keliems žmonėms.  Būtent mama mums ugdė dalijimosi dvasią. Ji visą gyvenimą stengėsi padėti kiekvienam, dalintis kuo turi su kitais. Sovietmečiu, kai siųsdavau siuntinius ar lankydavau politkalinius, ar tremtyje esančius,  ji visuomet pasirūpindavo kažką įdėt.   Tėvelis net kartais paburbėdavo, bet mama savo gerumu, meile ir jį paveikdavo.

Ryškiausias mano vaikystės atsiminimas – mama mus su broliuku iš medžio padarytame vežimėlyje, nes kitokių dar ir nebuvo, vežasi penkis kilometrus į Kelmės bažnyčią. Abu suguldydavo į tą vežimėlį ir taip beveik kas vakarą važiuodavo mestis. Iki šiol puikiai pamenu tą ratų dardėjimą, tą jausmą, kai mama pastumia vežimėlį nuo kalno, jis laisvai rieda, o ji bėga šalia ir saugo. Kelionės į bažnyčią buvo tikra vaikystės šventė.

Kai jau kiek paaugome, mama mus pamokė, kad bažnyčioje turi elgtis ramiai ir pagarbiai, nes čia gyvena pats Jėzus Kristus. Tada su broliu sutarėme, kad nieku gyvu bažnyčioje nesikalbėsime, netriukšmausime.  Paskui sugalvojome, kad reikia rimties ir susikaupimo pamokyti vietines davatkėles. Jei kas užeidavo į bažnyčią, durys trinkteldavo, tai visas būrys davatkėlių atsisukusios žiūri, kas atėjo. Ne į altorių žiūri, bet dairosi ir nužiūrinėja atėjusius. Tai mes su broliu sutarėme ir atsisėdome pačiame gale bažnyčios netoli įėjimo. Kai kas nors tik įeina ir  kokia davatkėlė atsisuka, mes joms sutartinai liežuvį parodome. Buvome įsitikinę, kad taip paauklėsim nuo dairymosi. Paskui mus kažkas mamai paskundė, tai ji rimtai su mumis pasikalbėjo. Nebarė, nes mes paaiškinome, kodėl taip darėme, tačiau prašė, kad daugiau taip nesielgtume ir daugiau rūpintumės savo, o ne kitų elgesiu bažnyčioje.

Baigusi pirmą klasę, priėjau Pirmos Komunijos Kelmės bažnyčioje. Pirmajai Komunijai ruošė „panelė“ Elytė, tik vėliau sužinojau, kad tai buvo sesuo vienuolė Grišaitė.  Ji mane labai mylėjo ir padovanojo rožinį, parvežtą iš Romos. Tais  laikais tai buvo ypač bangi dovana. Praėjus porai metų po Pirmosios Komunijos Telšiuose priėmėm Sutvirtinimo sakramentą.

 Pranašiškas rašinys

Dar pradinėse klasėje mokytoja davė mums užduotį –  parašyti, apie ką svajojame būti užaugę. Pati nelabai žinau, kodėl,  tačiau pranašiškai parašiau, kad būsiu klebono gaspadinė. Veikiausiai tai buvo susiję su tuo, kad jau tuo metu aktyviai po parapiją su bendraminčių grupele „siautėme“, ir man labai norėjosi būti kuo arčiau bažnyčios ir visko, kas su ja susiję. Tiesa, tada buvau mažytė mergaičiukė, tikrai labai miglotai supratau, ką reiškia padėti kunigams, o su mama apie tai nebuvome svarstę.

Mokytojams mano rašinys buvo akivaizdus įrodymas, kad auga dar viena religinė fanatikė, kurią reikia tučtuojau perauklėti. Mano „auklėjimui“ tiek mokytojai, tiek dėdės iš KGB tikrai negailėjo jėgų. Ne kartą būdavau kviečiama į direktoriaus kabinetą, kur man buvo skaitomos paskaitos, apie tai, ką reiškia būti tarybiniu žmogumi. Tą man aiškindavo tiek direktoriaus pavaduotoja, tiek auklėtoja, tiek nepažįsaimi dėdės, kurie čia jautėsi kaip tikri šeimininkai. Pokalbių turinys keisdavosi, jie kaitaliojo rimbo ir meduolio principus, tai gąsdindavo įvairiomis bausmėmis, jei nepaklusiu, tai gundydavo šviesios karjeros ir gražaus gyvenimo vaizdais, jei „ateisiu į protą“. Vaiko reakcijos dažnai būna visai kitokios, nei suaugusieji tikisi, Kai tik mokytojai pradėjo mane spausti dėl tikėjimo, tai jis man tik dar brangesnis pasidarė ir tik didėjo noras priešintis spaudimui.

Kai buvome raginami stoti į spaliukus, dar nelabai supratau, ką tai reiškia, tačiau lemiami buvo mamos žodžiai, kad tai prieš tikėjimą nukreipta organizacija, kurioje man nėra kas veikti. Dar po kelerių metų prasidėjo raginimai stoti į pionierius, ir jau tada sąmoningai pasipriešinau, nes būti pionere man reiškė ne tik savo tikėjimo, bet ir Tėvynės išdavimą. Jau nekalbu apie komjaunimą, Klasėje buvau viena nekomjaunuolė, ir mokytojų spaudimas buvo didžiulis, tačiau man nė minties nekilo, kad galėčiau įstoti į tą organizaciją, kurią įkūrė okupantai, kuri atvirai kovoja prieš Bažnyčią. Švenčių dienomis specialiai neidavome į mokyklą, kad galėtume dalyvauti šv. Mišiose, nors galimas dalykas, kad tai buvo savotiškas protestas prieš prievartą.

Aišku, visa tai turėjo ir savo kainą. Svajonės mokytis Konservatorijoje ar kurioje nors aukštojoje muzikos mokykloje turėjau atsisakyti. Dar esant mokykloje pasakė, kad nė negalvočiau, nes sovietinėje Lietuvoje vargoninkai nereikalingi. Čia buvo užuomina į tai, kad dar mokykloje besimokant pradėjau groti vargonais bažnyčioje. Paskui pati turėjau progą įsitikinti, kad jie nemeluoja. Pabandžiau stoti į J. Gruodžio aukštesniąją muzikos mokyklą Kaune. Tai mane išsikvietė saugumiečiai ir aiškiai pasakė, kad turiu dvi galimybes. Galiu padaryti karjerą, tobulinti savo muzikinius sugebėjimus ar studijuoti kur kitur, tačiau turiu tapti jų talkininke. Kita galimybė – atsisakyti minčių apie tolesnes studijas ir degraduoti, gal net iki kalėjimo. Padėkojau už pasiūlymą ir pasakiau, kad tokios degradacijos baiminuosi kur kas mažiau nei šlovingo talkininkavimo.

Mano broils buvo pasiryžęs stoti į kunigų seminariją. Bandė net keletą metų, bet vis nesėkmingai. Saugumas nepraleido jo kandidatūros, tai galiausiai pasirinko šeimos kelią ir tapo kryždirbiu. Jam irgi saugumiečiai siūlė „pagalbą“, tačiau jis atsisakė. Beje, ir anuometinis Kelmės klebonas kreivai žiūrėjo į mūsų aktyvumą, Eucharistijos bičiulių veiklą, tai charakteristikoje stojant į kunigų seminariją teparašė, kad broils yra neramaus charakterio ir mėgsta aukštai laipioti po medžius. Ne pati geriausia rekomendacija, stojant į seminariją, ar ne?

 Eucharistijos bičiulė

Dievas nuo mažens leido sutikti tikėjimo ir artimo meilės liudytojų, kurie turėjo didelę įtaką mano gyvenimui. Kartais net tarsi nedideli dalykai, bet giliai įsispaudžia širdyje. Pradinėse klasėje, kai dar buvome visai pypliai, Kelmės klebonas kun. Perminas mus pakalbindavo, pasidžiaugdavo, kad ateinam į bažnyčią. Šiaip jis nelabai drąsus buvo,  valdžia spaudė ir jis su vaikais, jaunimu aktyviau bijojo užsiimti. Tačiau vieną kartą nusprendė su būreliu pasikalbėti, pavaišino arbata. Mes dar su draugais ilgai kalbėjome apie klebono arbatą ir pabendravimą. Tokie dalykai vaikams labai svarbūs.

Jaunimo veikla labai suaktyvėjo, kai į Kelmę atvažiavo kunigas Albinas Budrikis. Jis berniukus pakvietė patarnauti šv.Mišioms, mergaitės adoruodavo. Pas  jį mokiausi groti vargonais. Tuo metu buvo labai didelis tiesos ir drąsaus savo tikėjimo liudijimo alkis.

Mano vaikystė prabėgo Kelmėje, ir čia mes tokia „chebrytė“ susiroganizavome, kuriai priklausiau aš ir šeši vaikinukai. Nors buvau vienintelė mergina, tačiau, sakyčiau, labai pasiutusi, daugiau nei jie, tai kažkaip natūraliai tapau lydere. Kai šiandien jaunimas skundžiasi, kad jiems nuobodu bažnyčioje, parapinėje veikloje, man sunku tai suprasti. Gal todėl, kad mano laikais veiklos buvo per akis, susigalvodavome daugybę kvapą gniaužiančių dalykų, įvairiausių meilės darbų, susitikimų, švenčių ir jau niekaip savo vaikystės nuobodžia negalėčiau pavadinti.

Kunigas A. Budrikis ne tik drąsus ir pasiaukojantis žmogus buvo, bet ir turėjo puikų pedagogo talentą. Jis matė, kad turiu polinkį į muziką, kasdien lankau bažnyčią, bandau vargonais groti. Tai jis mane dar šiek tiek pamokė paprastų giesmelių ir vieną dieną man pasakė, kad vargonininkas susirgo, negalės per šv. Mišias vargonuoti, tai gal galiu pagelbėti. Spėju, kad jis specialiai taip su vargoninku susitarė, nes norėjo mane paskatinti. Bijojau, bet sutikau. Mokėjau mintinai groti giesmę „Marija, Marija“, tačiau, kai atėjo metas ją groti, pradėjau labai jaudintis, pabandžiau kartą, dar kartą – vis ne ta melodija, tai aš verkdama nubėgau nuo tų vargonų. Man buvo didžiulė gėda ir nusprendžiau bažnyčioje nesirodyti.

 Pirmiausia susirūpino mama, kuri niekada neversdavo mus eiti į Mišias, bet matydavo, su kokiu džiaugsmu mes ten kasdien lekiam. Tai atsakiau jai, kad turiu daug pamokų ir reikia mokslais labiau susirūpinti. Tačiau ji matė, kad priežastis ne ta, ir paragino mane neapleisti Mišių. Tada pasiryžau nueiti, bet atsistojau gale, kad galėčiau iš karto po Mišių išbėgti ir su kunigu nereikėtų susitikti. Tačiau tik išskubėjau po Mišių iš bažnyčios ir žiūrių kunigas stovi ir manęs laukia. Jis paklausė manęs, kas atsitiko, kodėl nebeateinu mokytis. Man vos ašaros iš akių vėl nepabiro, tačiau suradau drąsos atsakyti, kad man gėda dėl to, kas įvyko. Kunigas tik nusišypsojo ir pasakė, kad nieko čia baisaus, visiems pradžioje taip būna. Džiaugsmingai sutikau ir tikrai nemažai iš jo išmokau. Paskui gyvenime labai pravertė. Nors nebuvau baigusi jokios muzikos mokyklos, reikėjo imtis šio darbo, sovietmečiu labai trūko vargoninkų.

Buvau šeštoje klasėje, kai vieną popietę į Kelmę atvažiavo Mečislovas Jurevičius ir sesė Genutė Brūžaitė, kurie mus pakvietė dalyvauti slaptame susirinkime. Taip Kelmėje prasidėjo Eucharistijos bičiulių veikla ir mūsų „chebrytė“ buvo  vieni aktyviausių. Netrukus susipažinome ir su sese Gema Stanelyte, kurios paskaitėlės darė ypatingą įspūdį ir dvasinį augimą. Dažnai važiuodavome ir mes patys į susirinkimus, kurie vykdavo Šiauliuose, Telšiuose, Kaune, Užventyje ar net Kretingoje.

Eucharistijos bičiulių sąjūdis buvo labai svarbus impulsas mums visiems,  pradėjome daugiau bendrauti ir su kitų parapijų jaunimu, dalyvaudavome rekolekcijose.  Labai ryškios išliko kunigo Petro Našlėno vestos rekolekcijos. Jaunam žmogui viskas atrodė labiau romantiška nei pavojinga, nors būdavo atvejų, kai visus užklupdavo saugumas. Kartais pavykdavo išsilakstyti ar pasislėpti. Ne vieną kartą teko ir su „varanoku“ taip vadinosi saugumo mašina, pavažiuoti ir iki milicijos skyriaus, kad saugumiečiai išsiaiškintų dalyvių pavardes. Kas be ko, kartais tekdavo ir pamokas praleisti, bet susirinkimo – jokiu būdu. Mama visada apie tai žinojo ir mus palaikydavo, o mokykloje griebdavomės visokių gudravimų.

Kažkokio formalaus įsirašymo į Eucharistijos bičiulius nebuvo, tačiau visi žinojome pagrindinius bičiulių nuostatus, kasdien stengdavomės dalyvauti Mišiose ir atlikti kokį nors gerą darbą. Labai svarbu bičiuliams buvo susitikimas su Jėzumi adoracijos metu. Nebūdavo tada taip kaip dabar, kai paklūpi  prie Švč. Sakramento 15 minučių ir jau labai nuvargsta, mes valandą išklūpėdavome be jokių problemų, keisdavomės ir vėl adoruodavome. Vienas iš gražiausių prisiminimų – tai 40 valandų adoracijos.

Sovietmetis labai sujaukė tuos visus dalykus, ir šiandien jauniems žmonėms, kurie tokios praktikos neturėjo nuo mažų dienų, kurių šeimoje nebuvo gyvo tikėjimo, nėra paprasta visa tai išskleisti savo gyvenimuose.

Pašvęstasis gyvenimas

Nuo pat mažumės traukė muzika, bet dar didesnis buvo noras būti Bažnyčioje, Viešpaties artumoje. Todėl man kažkaip buvo natūralu, kai po aštuonių klasių tapau kandidate Dievo Apvaizdos seserų kongregacijoje. Kunigo A. Budrikio šeimininkė priklausė šiai kongregacijai, ir ji man pasiūlė dalyvauti seserų rengiamose rekolekcijose, džiaugsmingai sutikau, ir taip pradėjome bendrauti. Šis bendravimas dar padidino ryžtą rinktis pašvęstąjį gyvenimą. Tiesa, nelabai supratau skirtumo tarp kongregacijų. Jau tuo metu pažinojau ir sesę Gemą Stanelytę, ir sesę Genutę Bružaitę, tačiau net nelabai gilinausi, kad jos eucharistietės, ir kuo skiriasi šios kongregacijos. Po kažkiek metų net esu juokais sesei Gemai priekaištavusi, kodėl ji anuomet nebandė manęs patraukti į  šią kongregaciją. Tai ji tik numojo ranka, kad esą dar buvau visiškas vaikas ir su manimi dar anksti buvo apie vienuolystę kalbėti.

Viduklėje po noviciato.

Kai tik tapau kandidate, labai greitai supratau, kad vienuolystė yra mano kelias. Nors pašvęstąjį gyvenimą pasirinkau labai jauna, tačiau tvirtai galiu pasakyti, kad nė karto gyvenime neteko suabejoti, ar teisingas kelias pasirinktas. Svarbiausias ženklas, jog esi savame kelyje – tai širdies ramybė ir džiaugsmas, kurį jauti. Kiekvieną iš mūsų Dievas sukūrė laimei. Tik labai dažnai mes ją iškreiptai suprantame, nesuvokiame elementaraus dalyko, kad auka, dalijimasis yra ne grėsmės, kurių turime vengti, bet tikrojo džiaugsmo šaltiniai.  Šiandien, kai kalbuosi su jaunimu, neretai girdžiu skundą, jog  trūksta vieno ar kito dalyko, kad per mažai jie yra mylimi, tačiau didžiausia laimė yra ne būti mylimam, bet mylėti. Jėzus yra parodęs mums gyvenio kelią, kuris neatsiejamas nuo pasiaukojimo, atsisukimo į kitą, ir visa tai ne nuskurdina, bet suteikia gyvenimui džiaugsmo ir laimės.

Atlikau dvejų metų naujokyno laikotarpį, priėmiau laikinuosius įžadus ir buvau įsitikinusi, kad tai yra man skirta kongregacija. Tiesa, buvo ir nemaloni staigmena, kuri išaugo į ryžtą pereiti į kitą kongregaciją, pas eucharistietes, Kai pasiskundžiau apvaizdietėms, jog esu mokykloje prievartaujama stoti į komjaunimą, tai jų atsakymas mane pribloškė: esą turiu stoti, nes taip bus ramesnis gyvenimas ir valdžia mažiau kabinsis, mokytis galėsi. Man tokia pozicija atrodė, kaip sandėrio su Šėtonu, kovojančiu prieš Bažnyčią, pasiūlymas.  Ilgai svarsčiau, kas, kaip ir kodėl buvo taip pasakyta. Kadangi jau pažinojau Eucharistinio Jėzaus seseris, kurios drąsiai ir be kompromisų kovojo tiek už tikėjimą, tiek už tautos laisvę, atlikus rekolekcijas, pasimeldus ir išklausius patarimų, rįžausi palikti Dievo Apvaizdos seses ir pereiti pas Eucharistietes.

Artimiau su eucharistietėmis susipažinau per kunigą Juozą Zdebskį. Ši kongregacija man kėlė didžiulę pagarbą, nes jos sugeba derinti gilų, gyvą tikėjimą, meilę Dievui ir tarnystę Tėvynei. Supratau, kad  tai yra ir mano kelias. Teko iš naujo pas jas atlikti naujokyną, trejų metų laikinųjų įžadų laikotarpį, ir tada nedrąsiai pasiskundžiau sesei Geradai Šuliauskaitei, kuri tuo metu buvo vyresniąja šioje kongregacijoje, kad noriu ir aš amžinų įžadų. Ji dar kažkiek pamąstė ir leido man duoti amžinuosius įžadus. Man tai buvo didelė šventė. Šventėje dalyvavo kunigas Sigitas Tamkevičius ir priėmė amžinuosiusius įžadus. Tikiu, kad daugiau neteks blaškytis ir šioje kongregacijoje būsiu iki pat savo žemiškosios kelionės pabaigos.

 Kunigo J. Zdebskio talkininkė

Kunigas Juozas Zdebskis

Nors Dievo Apvaizdos sesės priekaištavo, kad mane būtent kunigas Juozas Zdebskis „iš kelo išvedė“, tačiau pas jį patekau išties per jas. Su kunigu J. Zdebskiu susipažinau jo vedamose rekolekcijose, į kurias važiavau  tik baigusi vidurinę mokyklą. Po rekolekcijų jo parapijoje buvo atlaidai, ir jis sutarė su apvaizdienčių vyresniąja, kad aš pasiliksiu porai savaičių jam padėti. Tos dvi savaitės tikrovėje virto šešeriais metais.

Praleistas laikas pas kunigą J. Zdebskį, bendravimas su juo ir jo aplinkos žmonėmis, galimybė bent keliais trupinėliais jam pagelbėti, buvo ypač svarbi dvasinė mokykla. Labai gerbiu visus ano meto veikliuosius kunigus, visi jie buvo tikėjimo ir drąsos pavyzdžiai, tačiau kunigas J. Zdebskis buvo ypatingas žmogus. Todėl jo taip valdžia ir bijojo, todėl su juo ir susidorojo. Jis buvo veiklios artimo meilės apaštalas. Valdžia į neviltį puldavo, nesuprasdama, kaip jis sugeba praktiškai po visą Sovietų Sąjungą per trumpą laiką prasisukti. Jis buvo veiksmo žmogus, kai kiti dar svarstydavo, ką nuveikus, jis jau darė ir negailėjo jėgų. Atrodė, kad jo energijos užtektų keliems žmonėms, tačiau ši energija – tai buvo labai stipri artimo meilės liepsna, kuri jame niekada neužgeso. Jam teko labai daug iškęsti, ir jis tikrai nusipelnė tikėjimo kankinio vardo ir, svarbiausia, patirti išbandymai, išdavystės, melagingi kaltinimai nesukietino jo širdies, bet tik didino ryžtą tarnauti ir padėti kiekvienam, nesvarbu, ar tai būtų prie kelio gulintis girtuoklėlis, ar ateistinės valdžios terorizuojamas kunigas.

Tiesa, reikia pripažinti, kad net ir bendražygiams kunigams nebuvo su kunigu J. Zdebskiu lengva, nes jam neegzistavo laiko sąvoka ar žodis „neįmanoma“. Jei reikėdavo padėti kitam žmogui, jis galėdavo nemiegoti naktį, važiuoti tūkstantį kilometrų, ir jam tikrai nebuvo svarbiausia, jog jo sutartą valandą laukia bičiuliai, kad jis pasirašytų svarbų dokumentą. Pavyzdžiui, visi susirinkę laukia kunigo J. Zdebskio kokiame nors susirinkime, į  kurį nelengva buvo visiems susirinkti, reikėjo saugumiečių sekimo atsikratyti, griežtai konspiracijos laikytis, kiekviena minutė brangi, o jo vis nėr. Visi jaudinasi, kad kas atsitiko, galbūt saugumas susekė, ką nors kunigui J. Zdebskiui padarė, gal jis jau suimtas, o paaiškėja, jog kunigo kelyje pasitaikė žmogus, kuriam reikėjo pagalbos, ir tada jau jis viską pamiršo ir prarado laiko nuovoką, kol neišsprendė problemos ar žmogaus bėdos, tol jam visa kita nerūpėjo.

Kita vertus, jei būdavo kokia nors itin pavojinga ir sunki misija, pavyzdžiui, kelionė į Maskvą, tai paprastai jos imdavosi būtent kunigas J. Zdebskis. Jis sugebėdavo padaryti, regis, stebuklingų dalykų. Jis gaudavo lėktuvo bilietą, kai būdavo sakoma, kad jau seniai bilietų nėra, sugebėdavo įkalbėti komunistą pareigūną padėti tikėjimo reikalams.  Jis turėjo daug šventųjų, kuriuos kviesdavosi į pagalbą, ir jie jam noriai talkindavo. Svarbiausia, kunigas J. Zdebskis be galo mylėjo Dievą, žmones ir buvo labai nuolankus, pasitikintis Dievo Apvaizda ir šventųjų užtarimu, jų pagalba.

Galiu papasakoti atsitikimą, kuris gerai atskleidžia kunigo J. Zdebskio asmenybę. Buvau tuomet Kaune pas sesę Juliją Kuodytę ir jau vėlai, apie dešimtą valandą vakaro, atvažiavo kunigas J. Zdebskis. Atsisėdome gerti arbatos, ir aš jam pradėjau pasakoti, kad Kauno klinikose guli labai sunkiai sergantis senukas, kuris savo jaunystėje nutolęs nuo Dievo, bet dabar, ilgiau su juo man pasikalbėjus, jame bunda Dievo artumos siekis ir galbūt vertėtų su juo pasikalbėti. Kunigas J. Zdebskis įdėmiai išklausė, paskui ryžingai pakilo, apsirengė striukę ir pasakė, kad privalome pas tą žmogų tuoj pat nueiti. Aš sutrikau ir pradėjau prieštarauti, kad jau labai vėlus metas, kad mūsų niekas neįleis. Tačiau jis buvo neperkalbamas, ir mes kartu keliavome į onkologinę ligoninę. Kai atėjome, jau buvo vienuolika valandų vakaro ir, aišku,viskas buvo uždaryta, jokių galimybių patekti į vidų. Pamatėme už stiklo valytoją. Tai kunigas J. Zdebskis išsitraukė penkių rublių banknotą (tais laikais valytojai tai buvo jau šis tas, nes mėnesio alga tik 60 rb.) ir pridėjo prie stiklo. Kai valytoja priėjo, kunigas įspaudė pinigėlį į delną ir paprašė mus įleisti. Įėjęs pašnibždėjo, kad niekam nepasakotų, jog buvo atėjęs kunigas, nes sovietmečiu kunigui į ligoninę eiti buvo draudžiama . Tas pacientas buvo vyr. gydytojo tėtis, kuris jau 60 metų nebuvo buvęs išpažinties, jei būtų saugumas susžinojęs, kad pas vyr. gydytojo tėtį lankėsi kunigas, tai jis iš karto netektų savo darbo vietos. Kunigas J. Zdebskis ilgai šnekėjosi  su ligoniu ir galiausiai tas senelis atliko išpažintį. Tikiu, kad per kunigo atkaklumą tą naktį Dangaus vartai atsidarė dar vienai sielai, nes vos sulaukęs ryto iškeliavo į amžinybę.

Pradėjus dirbti Šlavantuose, pas kun. J. Zdebskį, labai intensyviai mane bandė verbuoti saugumiečiai. Žadėjo aukso kalnus, kad tik jiems praneščiau apie jo planus, ką daro, kur vyksta, kas lankosi pas kunigą. Paskui, kai jau suprato, kad nieko nepasieks, nebekibo taip stipriai, nors aplink visada pasiųsdavo šnipų ir labai akylai bandė sekti.

Nelengva kunigui J. Zdebskiui buvo ir su anuometine sovietų valdžios kontroliuojama bažnytine vadovybe. Visaip bandė jį auklėti ar tramdyti. Kartais net kuriozinių atvejų būdavo.

Pavyzdžiui, kartą pas kunigą J. Zdebskį į Šlavantus atvažiavo dekanas  Vaclovas Strimaitis, kuris laikėsi pozicijos, kad Bažnyčia neturi priešintis valdžiai, ir kreivai žiūrėjo į veikliuosius kunigus. Didelis valdžios spaudimas visiems kunigams tada būdavo, ypač tiems, kurie į atsakingas pareigas patekdavo. Tai ir tą kartą kunigas V. Strimaitis atvyko kažkokiu reikalu paauklėti kunigo J. Zdebskio, o šis kaip tik laukė bičiulio Vytauto Vaičiūno, kuris turėjo nuvežti jį į stotį, nes buvo suplanuota kelionė į Karagandą. 

Matau, kad kunigas J. Zdebskis nežino, ką daryti. Pasitikau prie durų V. Vaičiūną ir klausiu, ar jis pažįstamas su kunigu V. Strimaičiu. Sako, kad nėra vienas kito iš arčiau matę. Tai apsidžiaugiau, kad gali pavykti planas ir garsiai pasakiau, kad abu kunigai girdėtų, jog atvyko vyras kviesti pas ligonį, kuris labai silpnas. Kunigas J. Zdebskis pradžioje nustebo, kas čia vyskta, nes pažino V. Vaičiūno balsą, bet paskui  suprato, tik paklausė, ar labai silpnas. Pasiėmė reikmenis, atsiprašė suglumusio kunigo V. Strimaičio, sėdo į V. Vaičiūno mašiną, į kurią slapta kitus reikalingus daiktus jau buvome sudėję, ir išvažiavo.

Dekanas dar bandė kiek palaukęs, pradėjo nervintis ir burbėti, kur tas kungias. Pyktelėjo, bet nieko nebeliko jam, kaip keliauti namo.

Dievo Apvaizda leido sutikti  kunigą J. Zdebskį, susipažinti su V. Vaičiūnu, tuomet jis dar nebuvo kunigas, bet buvo ištikimas kun. Juozo bendražygis, iš kurio daug mokiausi, kaip ir iš dar vieno didžio žmogaus – Mečislovo Jurevičiaus. Jį, kaip pasakojau, pirmą kartą susitikau dar būdama mokinė, bet paskui  daug bendravome keliavome eisenose, kartu kovojome, džiaugėmės pergalėmis, liūdėjome dėl Bažnyčios nesekmių. Vytautas ir Mečislovas man visa laiką buvo autoritetai ir bičiuliai, kuriais gali besąlygiškai pasitikėti.

Dirbant pas kunigą J. Zdebskį, gavau pravardę „Pykšt pokšt“, kuri vėliau prilipo. Kadangi kunigas daug važinėjo, neretai išvažiuodavo ilgesniam laikui, tai man tekdavo likti vienai tuščioje klebonijoje, kuri buvo atokiau nuo kaimo. Kad man būtų drąsiau, kunigas Juozas paliko startinį pistoletą. Jį stengdavausi turėti su savimi, nes bent jau kartą tai tikrai jis padėjo. Aplink kunigą J. Zdebskį ir visus, kas su juo bendradarbiavo, zujo agentai, neaiškūs tipai.  Kartą pajutau, kad esu sekama, paskui mano mašiną įkyriai važiavo automobilis su dviem vyrukais. Pamačiau, kad jie bando mane blokuoti, atidariau langą ir iššoviau į orą. To pakako, kad jie kaip vėjas dingtų.

Na, o pravardę man davė sesė Julija Kuodytė, kuri buvo labai greita tokiems dalykams. Kartą vakare, kai buvau viena klebonijoje, girdžiu kažkas beldžiasi, o už durų kažkokie žmonės. Tai aš pravėriau duris ir pykštelėjau iš startinio. O ten, pasirodo, sesuo Julija su dar dviem sesėmis atvažiavo manęs aplankyti.  Tai buvo visoms juoko, po to įvykio mane taip ir pradėjo vadinti „Pykšt pokšt“. Kartais atrodydavo, kad šia pravarde mane daugiau žmonių žino nei mano tikru vardu. Turbūt prisidėjo ir tai, kad pravardė labai atitiko mano charakterį. Iš tiesų buvau labai pasiutusi ir daug visokių aibių esu pridariusi, broliai saugumiečiai ne kartą turėjo už galvos griebtis.

Kenčiančiųjų stiprinimas

Viena iš svarbiausių mano veiklų buvo sovietinėje kariuomenėje esančių mūsų lietuvaičių vaikų lankymas. Impulsu tapo mano  brolio išėjimas į kariuomenę ir tai, kiek jis ten prisikentėjo. Jau prieš tai tarp Eucharistijos bičiulių buvo tradicija kiekvieną pažįstamą gražiai išlydėti į kariuomenę. Dažnai tą vakarą būdavo už išeinantįjį Mišios ir palaikymas, pasižadėjimas lydėti malda Už tai, kad turėjo Rožinį, ir atsisakė jį atiduot karininkui, kuris norėjo atimti, buvo sumuštas.Po šio įvykio kilo mintis, kad tiems jaunuoliams tiesiog būtinas palaikymas jų tarnybos metu, nes jie neturi galimybės susitikti bendraminčius, praktikuoti sakramentinio gyvenimo, dalyvauti šv. Mišiose ir panašiai.

Sovietinės armijos kareivių lankymas.

Aišku, niekas pas tuos vyrukus vieno kunigo nebūtų įleidęs. Dažnai prisistatydavau, kaip giminaitė, draugė, net kaip sesuo. Dažnai tai būdavo vos kelių valandų susitikimas, per kurį stengdavomės, kad jaunuolis spėtų atlikti išpažintį, kartu atšvęstume Eucharistiją. Dažnai visa tai tekdavo daryti paprastoje mašinoje, su kuria atvykdavome, kartais Mišios buvo švenčiamos ant akmens, kiek į atokesnę vietą nuvažiavus. Pamenu, kai, švenčiant Eucharistiją automobilyje, prie jo pradėjo artintis kažkoks sovietų karininkas, gal jam kažkas įtartina pasirodė, tai aš tik atidariau langą ir pro jį iškišau jau iš anksto paruoštą paketą, ir jis labai laimingas nuėjo.

 Kunigas Juozas buvo nepakeičiamas, šioje misijoje.  Tačiau po kunigo Juozo žūties dar ilgą laiką vyko ir kiti kunigai: Kąstytis Krikščiukaitis, Matulionis ypač kun. Rokas Puzonas. Esu skaičiavusi, kad teko aplankyti daugiau nei 50 jaunuolių, kurie tarnavo visoje Sovietų Sąjungos teritorijoje. Esu įsitikinusi, kad tai labai prisidėjo ir prie tų jaunuolių pašaukimo kunigystei sustiprinimo, nes iš jų labai gražus būrys kunigų išėjo, o vienas net – Arūnas Poniškaitis – vyskupas.

Visokiausių neįtikėtinų atsitikimų būdavo, ypač su kunigu J. Zdebskiu. Turime skristi į tolimą pakampę, tėra  vienas lėktuvo reisas, jau seniai nėra bilietų, tai kunigas Juozas pasimeldžia ir eina kalbėtis. Jis pažiūri į akis administratorei ir sako: „Jūs supraskite, mums labai reikia.“ Beviltiška, atrodo, bet jis sugebėdavo gauti bilietus. Taip pat, nors tai prieštaravo ano meto taisyklėms kariuomenėje, jis sugebėdavo gauti atskirą kambariuką susitikimams su kariuomenėje esančiu jaunuoliu ir ten net iškilmingas Mišias aukoti. Ne tik lankydavome tuos jaunuolius, bet ir stengiausi laiškais juos palaikyti, esu išsaugojusi  tų vyrukų laiškus, taip pat ir politinių kalinių, kuriuos taip pat stengėmės lankyti, kiek sugebame, nors laiškus rašydami. Retai, bet gaudavau kokį praslydusį pro KGB laišką ir iš jų. Jie nepaprastai šviesūs ir gilūs. Tai dar vienas įrodymas, kad sunkumai taurina žmogų, nuvalo ir išgrynina. Ypač Julius Sasnauskas nuostabius laiškus rašė. Gerai pamenu, kai teko jį aplankyti drauge su kunigu Roku Puzonu. Labai buvo sunku prasibrauti, nes teko skristi į Tomską, paskui niekaip negavome bilietų toliau, tai dvi dienas oro uoste turėjome prasitrinti, per didelius vargus pas jį nukeliavę ir radome Julių besišypsantį, energingą, su didžiuliais batais ir „fufaike“. Labai džiaugėsi namine duona ir lašiniais iš Lietuvos.

Gal net verta atskirai apie siuntinius į lagerius pakalbėti. Nemažas galvosūkis būdavo, nes ilgai keliaudavo ir būdavo griežtai ribojama, kad ne daugiau kaip dviejų kilogramų siuntinys dukart per metus. Jau kai į tremtį perkeldavo, tada apribojimų mažiau būdavo.

Negalima nieko mėsiško siųsti, negalima sviesto ar taukų, o jiems riebalų labai reikėjo. Tai čia mano mama buvo sugalvojusi. Ji iškepdavo labai riebų pyragą, tada jį sudžovinu ir išmirkau svieste, vėl išdžiovinu, dar kartą išmirkau svieste, išvolioju cukruje bei cinamone. Toks keistas pyragas nukeliaudavo pas kalinius ir prižiūrėtojams tai buvo galvosūkis, kaip jis nei sugenda, nei pelėsis jį puola. Toks sotus valgis vis tam tikra pagalba buvo.

(Bus daugiau)

Iš knygos LAISVĖ IR TIKĖJIMAS: katalikiški trileriai sovietmečiu, Vilnius, 2013.