Metams baigiantis, šalia daugybės 1863 metų sukilimo prieš Rusijos imperiją 150-ųjų metinių sukakties proga įvykusių renginių ir projektų reikia įrašyti dar vieną – tai Vytauto Didžiojo universiteto Socialinės antropologijos centro projektą „1863 m. sukilimo tremtinių kultūrinis paveldas ir lietuviškasis identitetas Rusijos Saratovo krašte“. Apie jau įgyvendintą šio projekto dalį – ekspediciją į 1863 metų sukilimo tremtinių lietuviškas vietas Rusijos Užvolgyje – gruodžio 16 d. papasakojo ekspedicijos sumanytojai ir dalyviai prof. Rimantas Sliužinskas (Klaipėdos universitetas) ir prof. Vytis Čiubrinskas (VDU).

Ekspedicija į Saratovo kraštą, kurią parėmė Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija ir Kazickų šeimos fondas, įvyko šių metų spalio mėnesį. Dešimties dienų kelionėje aplankytos kelios 1863 metų lietuvių sukilimo dalyvių tremties vietos: Jeršov, Čiornaja Padina, Tolovka, Litovka ir Kurilovka gyvenvietės. Jos metu atlikta 15 interviu, 4 fokus grupės interviu, užrašyti 3 atsiminimų pasakojimai (iš viso 21 val. audio įrašų). Ekspedicijos metu sukaupta net 550 nuotraukų, parsivežta 4 val. trukmės filmuotos medžiagos.
Pasak dr. Čiubrinsko, šio tyrimo esmė buvo, pasitelkus dienoraštinį ir žvalgybinį lauko tyrimą, atsekti Saratovo krašto lietuviškų kaimų, šeimų ir 1863 metų sukilimo atmintis, taip pat, einant paveldo kryptimi, užfiksuoti matomas katalikybės, amatų bei menų apraiškas.

„Tai pirmasis toks pabandymas pamatyti, kokios linijos gali būti atsektos iš senųjų laikų per žmonių atsiminimus, identitetus ir šių dienų žmonių požiūrį į Lietuvą ir lietuviškumą“, - sako VDU profesorius. Pasak dr. Sliužinsko, tą požiūrį nesunku buvo pajusti – „mes buvome lauktini svečiai, ten atvykę gavome gerą dozę žmogiškumo ir daug informacijos“.

Ekspedicijos dalyvius pasitiko ne tik šilti, bendravimo su tėvynainiais išsiilgę žmonės, bet ir švari aplinka. Pasak Klaipėdos universiteto profesoriaus, pagrindinėse gyvenviečių gatvėse – jokio popierėlio, nesimatė ir girtų žmonių. Ir nors tada, kai jie lankėsi, gatvės nuo lietaus buvo pažliugusios, užsukus į bet kuriuos lietuviškus namus viduje vyravo tvarka ir švara.

Šie ženklai tarsi dar kartą patvirtino požiūrį į ten ištremtus lietuvius – Saratovo krašte jie paliko itin gilų pėdsaką, iš vietinių išsiskyrę savo veržlumu ir verslumu. Dr. Čiubrinskas pastebi, jog nors Rusijos stepėse išgyvenimo sąlygos buvo itin sudėtingos – nei kuro, nei mums įprastų statybinių medžiagų, ten apsigyvenę lietuviai netruko atsistoti ant kojų. Daug padėjo ir derlinga stepių žemė bei Volgos upe vykstantis tranzitas, paskatinęs mainus ir tarpininkavimą. Lietuviai netruko išvesti naujas bulvių veisles, pradėjo geležimi kaustyti vežimus. Lietuvių pasiturėjimą rodo ir kapinėse pastatyti gero akmens antkapiai.

Negana to, pažymi antropologai, lietuviai keitė ir patį kraštovaizdį. Iki šiol vienas iš didžiausių tame krašte esančių tvenkinių yra vadinamas Lietuvišku tvenkiniu.

Ekspedicijos dalyviai pamatė ir kitų tiesioginių lietuviškos tapatybės bei kilmės atminties ženklų – tai namų puošyboje pastebima trispalvė. O vienas lietuvis savo namo garaže net įrengė Lietuvišką kambarį.

Krikščionišką 1863 metų sukilimo ainių atmintį Saratovo krašte liudija Šv. Katarinos koplyčia, pastatyta Jono Kazicko, 1863 metų sukilimo palikuonio, lėšomis. Šiandien koplyčioje pamaldos vyksta rusų kalba, pastovaus kunigo nėra, kartą per mėnesį šv. Mišių laikyti atvažiuoja lenkas kunigas.

Nors Saratovo krašte gyvena jau penktoji 1863 m. sukilimo dalyvių karta, pasak mokslininkų, ji labai gerai atsimena giminystę ir neretai atseka net trečios eilės gimines. Todėl kone kiekvieno ekspedicijos metu įrašyto interviu bene didžiausią dalį užima nuotraukų žiūrėjimas ir aiškinimas, kas jose nufotografuota. Pasak antropologų, ten gyvenantiems lietuviams jų giminystė yra itin svarbi, perduodama iš kartos į kartą.

Dr. Čiubrinskas ir dr. Sliužinskas džiaugiasi, jog šios ekspedicijos metu jie išsklaidė mitą, jog Saratovo krašte jau niekas nekalba lietuviškai. Jų padaryti audio ir video įrašai rodo, kad žmonės ne tik kalba, kai kurie jų dar yra išlaikę tarmę. Kelete įrašų girdėti ir lietuviškos dainos. Pasak Klaipėdos universiteto profesoriaus, dauguma kalbintų lietuvių tvirtino, jog nors šiandien jie sunkiai ar visai nekalba lietuviškai, vaikystėje jie kur kas dažniau vartojo lietuvių kalbą.

Mokslininkai apgailestauja, jog šios ekspedicijos metu jie aplankė ne visus Saratovo krašto lietuvius. „Nugraibėme grietinėlę, o reikėtų ten ilgiau pabūti“, - sako VDU profesorius. Jis ir jo kolega tikisi, jog jiems tai pavyks padaryti kitos ekspedicijos į šį Rusijos kraštą metu. O paskubėti būtina, mat per tą trumpą laiką, kai mokslininkai ruošėsi kelionei, Saratovo krašte mirė net šeši lietuviai.

Dalia Cidzikaitė