Bute, kuriame apsilankydavau kiekvieną šeštadienį, buvo trys kambariai. Svečiams skirta patalpa buvo kiek didesnė nei likę kiti du kambariai. Joje prie sienos stovėjo didelė spinta su įlinkusiom lentynom nuo knygų gausos ir kartkartėmis dėl to silpnai sutraškėdavo. Atsargiai išsitraukdavau kokią nors vieną knygą ir iš lėto vartydavau senu popieriumi kvepiančius puslapius. Ir niekaip negalėdavau atsitokėti: kiek reikia turėti išminties, drąsos ir ištvermės, kad sugebėtum plunksnakočiu primarginti tiek puslapių. O vakarais, kai saulė imdavo leistis, kambarys prisipildydavo keistos šviesos. Sėdėdavau sename odiniame krėsle ir žiūrėdavau į knygų spintą, kuri vakaro šviesoje suskambėdavo įvairiausiomis spalvomis. Dabar suprantu, kad tai buvo ne tik mano meilės pradžia knygai, bet ir pirmoji kontempliacinė patirtis.

Šis mano gyvenimo etapas ir jame patirtos emocijos vis dar gyvos manyje. Kiekvieną kartą man esant tarp knygų minėti išgyvenimai atgimsta. Todėl ir šiandiena mėgstu knygas. Net labai. Knyga man jau seniai tapo ir interjero dalimi, ir gyvybiška būtinybe. Be jų neįsivaizduoju savo gyvenimo. Kiekvieną vakarą skaitau. Po truputį. Kad nepersisotinčiau. Kad patirčiau estetinį ir intelektinį, emocinį ir dvasinį pasitenkinimą.

Kiekvienas skaitytojas, kaip ir rašytojas, turi savo skaitymo ritualą. Mano skaitymo ypatumai gal ir nėra originalūs, bet man būtini ir neišvengiami. Mėgstu skaityti gulėdamas lovoje ant nugaros. Šalia būtinai turi būti puodelis šiltos arbatos. Vienoje rankoje laikau knygą, o kitoje – pieštuką. Pastarasis turi būti gerai pasmailintas, nes mėgstu pasibraukti man svarbias eilutes arba ištisas pastraipas, o paraštėse pasižymėti pastabas ir savo mintis. Dėl to man ir patinka turėti nuosavų knygų, būti jų šeimininku, nes su jomis gali elgtis, kaip tik nori. Tiesa, visų norimų knygų įsigyti tiesiog neįstengiu. Tad kartais tenka ir pasiskolinti. Maloniai nustembu, kai skolintame veikale aptinku pabrauktų eilučių, kurios visai netikėtai leidžia vogčiomis pažvelgti į knygos savininko portretą; sužinoti tai, kas svarbu ir aktualu jam ir jo vidiniam pasauliui. Jei pasiskolintas veikalas mane prakalbina ar suintriguoja, artimiausiu metu būtinai pats jį įsigyju.

Šiandien apsilankius knygyne ir pamačius tokią gausybę knygų apima dvejopi jausmai. Pirma, smagu, kad tematikos spektras itin platus ir įvairus – nesunkiai gali išsirinkti veikalą, kurį bus malonu ir naudinga perskaityti. Antra, truputėlį pikta, nes dabar rašo visi, kas tik nori – nuo puikių poetų iki televizijos išpūstų žvaigždžių. Beje, knygų kainoraštis pirkėjus truputėlį glumina. Kita vertus, knygai jos kaina suteikia orumo. Knygos ir turi brangai kainuoti. Juk knyga – tai meno vertybė, kaip tapybos ar skulptūros darbas. Čia trumpam ir stabtelėkime. Pasvarstykime apie meno ir pinigų santykį. Sunki ir nepatogi tema, Lietuvoje mažai eskaluojama.

Pamatę meno kūrinio kainą, mes dažnai nustembame. Kažkas mūsų viduje sutrinka. Jaučiame pasipriešinimą ne dėl to, kad mums būtų nepriimtina kaina, bet pats faktas, jog reikia mokėti už meno kūrinį. Esam įpratę už daug ką šiame gyvenime nemokėti, gauti veltui. Tai greičiausia sovietinės epochos rudimentas. Kapitalistinis požiūris mus išmokė į viską žiūrėti kaip į prekę – taip pat ir meną. Tai irgi nėra išeitis. Nes menas nėra įprasta prekė. Reikia išlaikyti pusiausvyrą; reikia vengti kraštutinių požiūrių ir vertinimų. Mano galva, menas pats savaime nėra prekė, bet kai jis atsiduria parodų salėse, knygynų lentynose ar aukcione, tada jis tampa preke. Ir būtina išmokti jį įkainoti.

Ir pabaigai. Kai atsirado televizija, buvo pradėta jaudintis, kad spektakliai nebesusilauks reikiamo dėmesio, o teatras kaip meno rūšis gali visai išnykti. Ačiū likimui, bet taip nenutiko. O kai atsirado internetas, būkštaujantys asmenys ir vėl pradėjo nuogąstauti, kad knyga nepasitrauktų iš visuomeninio gyvenimo. Tačiau situacija pasikartojo – knyga, jos autoriai bei skaitytojai ir toliau gana sėkmingai gyvena savo gyvenimus.