Siūlome Mildos Kauneckaitės pokalbį su Kauno vyskupu Kęstučiu Kėvalu. Apie tai, kad širdies šilumos nepakeis jokios dovanos.

Ar jau pripratote prie kreipinio Jūsų Ekscelencija?

Metai po įšventinimo vyskupu prabėgo taip greitai, kad kreipinys "ekscelencija" kaip pradžioje, taip ir dabar man skamba neįprastai. Norisi dar dairytis aplinkui, kai kas pašaukia: „Ekscelencija“. Gal pro šalį eina koks vyskupas. (Juokiasi.)

 Tokios pareigos jums tekusios vos sulaukus 40 metų tikriausiai buvo labai netikėtos? Juk Kauno bendruomenė, ypač jaunimas, jus pažįsta kaip labai šiuolaikišką, daugelyje pasaulietinių renginių dalyvaujantį  kunigą. O dar ir esate kunigų muzikos grupės „Sacerdos“ narys.

 Taip, šios mane „ištikusios“ pareigos buvo netikėtos, be abejo, ypač dėl amžiaus. Tapau paskyrimo dieną trečiu jauniausiu tada dar nominuotu vyskupu pasaulyje. Tai nėra įprasta būti tokio amžiaus vyskupų kolegijoje. Nors kunigas Karolis Voityla (vėliau popiežius Jonas Paulius II) gavo kvietimą būti vyskupu būdamas 38 metų ir suabejojo, ar nebus per jaunas tokiam žingsniui, vyskupas, kuris įteikė jam skyrimą, „nuramino“ jį, kad šis nebijotų, nes šiuo „trūkumu“ greitai atsikratysiąs.

Man gera dirbti su jaunais žmonėmis, nes jaučiu, jei jaunas žmogus atras bendrystę Dievu, visas tolesnis gyvenimas bus pažymėtas viltimi ir meilės troškimu. Tokių žmonių mūsų Tėvynei labai reikia. Norisi kuo daugiau sričių pažinti, nes giliausia prasme taip mes pažįstame savo Kūrėjo pėdsakus, kuriuos yra džiaugsmas atrasti pačiam, o kitas džiaugsmas savo atradimu pasidalyti su kitais. Grupėje „Sacerdos“ groju tik dėl tos priežasties, kaip čia paliudijus Viešpaties atradimo džiaugsmą jauniems žmonėms.

 Ar kunigystė seniai tapo jūsų pašaukimu?

 Sakyčiau, kad pašaukimas į kunigystę atėjo man šiek tiek pavėluotai. Vaikystės ir paauglystės metais apie tai negalvojau, o jei kas būtų siūlęs tapti kunigu, būčiau giliai nusistebėjęs. Spėjau pasimokyti Kauno technologijos universitete radioelektronikos specialybės. Būdamas 21 metų tapau Kauno kunigų seminarijos pirmakursiu. Buvau vienas iš vyresnių. Džiaugiuosi, kad mano stojimas į seminariją sutapo su popiežiaus Jono Pauliaus II atvykimu į Lietuvą. Tai buvo ypatingo pakilimo ir įkvėpimo laikas. Čia praleistas studijų laikas ir sutikti žmonės yra vieni iš gražiausių mano gyvenimo patyrimų.

 Esate kaunietis, čia gimęs, augęs Šančiuose. Kas jums buvo dvasingumo pavyzdys ir kada atradote tikrąjį kelią pas Dievą?

  Mano pirmieji tikėjimo mokytojai buvo tėvai. Jie buvo man ir tikėjimo pavyzdys. Tyliai, be didelių aiškinimų, per daug įsakmiai neragindami, jie mane vedėsi sekmadieniais į bažnyčią. Taip buvo padėtas tikėjimo pamatas. Toliau ryškus impulsas mano kelionėje Dievo link buvo Pirmosios Komunijos pamokos. Jos tada, tarybiniais laikais, buvo rengiamos slaptai, viename name netoli bažnyčios. Man, vienuolikamečiui, tai labai patiko: ir paslapties intriga, ir mūsų katechetės pranciškonės seselės pasakojimai apie evangelijų istorijas ir drąsių žmonių tikėjimo žygdarbius. Jaudinantis išgyvenimas būdavo stebėti Švč.Sakramento procesijas. Atrodė, kad žygiuoja, plevėsuodama vėliavomis, kokia nors karaliaus armija, grįžtanti iš laimėto mūšio. Giesmės, palydėtos vargonų drebinamo oro, barstomos gėlės, smilkalai ir varpeliai, priklaupimas praeinant nešamai monstrancijai sustiprino mano vaikystės tikėjimo patirtį. Nors tada būdamas paauglys šiek tiek vengiau viešumos eidamas į bažnyčią, tas Dievo slėpinys traukė drąsindamas vis sugrįžti. Kunigiškas pašaukimas atėjo gana netikėtai, net, sakyčiau, staiga, televizijos laidoje išgirdus vyskupo Antano Vaičiaus kvietimą jaunuoliams pagalvoti apie kunigystės kelio galimybę.

 Prisiminkite savo įsimintiniausias Kalėdas, dovanas.

 Įsimintiniausios Kūčios buvo, kai kažkuriais vaikystės metais po vakarienės namuose ėjome per girgždantį sniegą vėlų vakarą Šančių gatvėmis į bažnyčią, kur stovėjo jauki prakartėlė, apdėta šiaudais, ir šalia žybsėjo eglė. Aišku, liko didžiulis įspūdis ir vaikystės klausimas, kaip Kalėdų Senelis palieka dovanas po egle ir iš kur jis gauna mandarinų. Įsimintiniausia Kalėdų dovana man buvo Kalėdų Senelio paliktas vadinamasis konstruktorius. Neatsistebėjau, kaip jis taip pataikė, ko aš labai norėjau.

 Labai gaila, kad šiais laikais Kalėdų dovanos nesusijusios su dvasingumu.

 Jei žmogus perka kitam dovaną ir nori jam gera padaryti, tai yra dvasingumo pradžia. Dovanos, ypač Kalėdų, esmė yra priminimas, kad aš noriu dovanoti dalelę savęs, tu man rūpi, kaip kad Dievas dovanoja save žmonijai iš meilės. Manau, kad labai svarbus yra advento laikas, kuris būtų skirtas susikaupimui, o ne išmainytas tik į lakstymą prieš Kalėdas po parduotuves.

 Prasideda Šeimos metai. Ar Bažnyčia ir jūs asmeniškai turite kokių nors stebuklingų galių ir intencijų stiprinti šeimas, paakinti, kad daugiau būtų santuokų, o ne skyrybų ir susimetusių gyventi kartu porų? Juk Dievas sukūrė Adomą ir Ievą tam, kad vaikai turėtų abu tėvus.

 Stebuklingų galių stiprinti šeimas turi Dievas, kuris yra ir santuokos ir šeimos autorius. Šias galias poros gali naudoti, jei jos yra priėmusios Santuokos sakramentą. Kitu atveju jos gyvena iš „savų resursų“, ir kadangi žmogus yra labai ribotas, tai ir jo pastangomis sudarytos įvairios sąjungos – ribotos. Susimetusios poros save nuskriaudžia, nes partnerių atsidavimas vieno kitam yra sąlyginis. Ypač nukenčia moterys. Negali „išbandyti“ santuokos be santuokos.  

Ar per begalę darbų, per tą beprotišką XXI amžiaus tempą bent jau per adventą pavyksta rasti laiko sau, pamąstyti, pabūti su savo mintimis apie būtį, tikėjimą, Aukščiausiojo pagalbą kenčiančiajam, stichijos ir politikų žaidimų nuskriaustiesiems?  

Labai svarbu savo gyvenime praktikuoti stabtelėjimo meną. Tam yra skirti sekmadieniai, šventės, Bažnyčios praktikoje advento ir gavėnios laikas. Šiandienos gyvenimas mus verčia bėgti ilgas distancijas be poilsio. Tačiau svarbu turėti sustojimo apmąstymui ir meditacijai ritmą. Kažkuris filosofas yra pasakęs: „Neapmąstytas gyvenimas nevertas gyventi“. Kaip yra svarbus apmąstymas, svarstymas, malda! Kiek daug neapgalvotų, skubotų ir nereikalingų užsiėmimų galėtų išlaisvinti mums laiko šiam dvasiniam poilsiui. Tai sakydamas taikau ir sau. Aš pats stengiuosi kas kiek laiko išvykti į „dykumos dieną“, kaip aš ją vadinu, kur nors į kontempliatyvų vienuolyną ir pabūti Dievo akivaizdoje, apmąstyti, kaip sekasi, ką turėčiau keisti savo gyvenime. Tai dvasinė higiena. Be jos, manau, žmogus praranda gyvenimo džiaugsmą, o su ja atranda polėkį naujiems darbams. Jei puošiame namus Kalėdoms, tai tuo labiau turime ruošti širdis.