„Nežinantys istorijos yra pasmerkti ją pakartoti“, – teigė vienas garsiausių XVIII a. filosofų Edmunas Burke. Nepanašu, kad žmonėms, šiandien atsakingiems už jaunimo švietimą, rūpi vaikų gaunamų žinių kokybė ar E. Burke mintys. Prieš porą savaičių mama paprašė, kad padėčiau broliui pasiruošti istorijos kontroliniui. Jis yra penktokas, tad paprašiau, kad parodytų savo vadovėlį, kadangi nežinojau, ko iš jo reikalauja programa.

Atsivertęs vadovėlį pakraupau – negi iš tokio lankstinuko, kurio liežuvis neapsiverčia pavadinti vadovėliu, šiandien mokosi jaunimas? Ko gero, kiekvienas sutiktų, kad dvi pagrindinės disciplinos, ugdančios vaikų patriotiškumą mokykloje, yra lietuvių kalba bei istorija. Nežinau, kokia situacija yra su lietuvių kalbos vadovėliais, tačiau istorijos pamokos mano broliui, ko gero, tampa tik ypatingo žanro pasakų skaitymu. 2008 m. išleisto vadovėlio „Kelias“ autoriai – Rimvydas Laužikas, Karolis Mickevičius, Živilė Tamkutonytė-Mikailienė bei Ignas Kapleris, vadovėlį puošia išdidus užrašas „Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos rekomenduota 2008 03 31“, verčiantis susimąstyti ne tik apie tai, kas gali parašyti tokį pasakų rinkinį vaikams, bet koks sveiko proto žmogus gali pripažinti šį vadovėlį kaip medžiagą, iš kurios verta mokytis penktokams?

Priminsiu, kad istorijos mokyklose mokoma nuo penktos klasės, tad mano broliui šis vadovėlis – pirma pažintis su Lietuvos istorija.

Metas, ko gero, pereiti prie konkrečių detalių, sukėlusių tokį mano pasipiktinimą švietimo sistema. Pradėti derėtų nuo paviršinių dalykų – kaip įmanoma išaiškinti Lietuvos istoriją nuo proistorės laikotarpio iki trečiojo ATR padalijimo per 87 puslapius? Ir anaiptol ne visa medžiaga yra tekstas,  kurį mokiniai skaito – kiekvienai temai yra skirti du puslapiai, kur dažniausiai bent puslapį užima nelabai prasmingos iliustracijos, pvz.:  „Grėsmingi Lietuvos kaimynai“ – iliustracija, primenanti stalo žaidimą „Risk“, kur ant skirtingų spalvų teritorijų žemėlapyje stovi po porą grėsmingai atrodančių kareivėlių, grasinančių vienas kitam; ar „Didysis kunigaikštis Gediminas savo pilyje Vilniuje diktuoja garsiuosius laiškus“ – paveiksliukas, visiškai primenantis pasakų iliustracijas: Gediminas mąsliai žvelgia į tolį ir galvoja, ką čia dar gali pasakyti Europai, greta jo priklaupęs viską sparčiai užsirašinėja, berods, vienuolis (dėl vadovėlio įrišimo jo praktiškai nematyti), o kiek tolėliau stovi megėjiškai nupiešti riteriai. Gyvenant XXI amžiuje, kai TV3 bent kartą per metus pasistengia parodyti tokius filmus kaip „Dangaus karalystė“, padedančius vaikams įsivaizduoti tą viduramžių kasdienybę, galbūt nederėtų iliustracijomis pakeisti vadovėlio teksto? Juolab, kai tai anaiptol nėra autentika, o tik keistokas bandymas parodyti Gedimino laikų Lietuvą. Galų gale – vaiko vaizduotė – turbūt galingiausias jo ginklas, niekada neleidžiantis pasiklysti. Kam atimti iš jo galimybę susikurti savitą LDK paveikslą, kai mes net patys tiksliai nežinome, kaip iš tiesų viskas tuomet atrodė?

 Pereinant prie turinio, pastabų galima rasti kas antroje temoje, ypač aiškinant LDK viduramžių istoriją. Pradėti norėtųsi nuo tokios ypač prasmingos temos, kaip kad „Švenčių ratas“. Nuoširdžiai nesuprantu, kam į istorijos vadovėlį, kuriame ir taip reikia kuo kompaktiškiau išdėstyti Lietuvos istoriją, reikia įdėti temą apie šventes: Vėlines, Kalėdas, Užgavėnes, Velykas, Rasas. Taip, tai neatskiriama žmogaus gyvenimo dalis, tačiau ar istorijos vadovėlis yra ta mokomoji priemonė, turinti skleisti informaciją apie įvairias šventes?  Mano nuomone, šiuos pagrindus vaikai puikiausiai perima iš aplinkos, juolab kai vadovėlis apie šventes pasakoja taip: „Stebėdami dangų, žmonės sukūrė kalendorių. Na, o koks gi kalendorius be švenčių!“ Galbūt atrodo, kad kabinėjuosi prie smulkmenų, tačiau, paskaitę toliau, suprasite, kokių spragų turi šis vadovėlis ir ar prasminga jas pildyti tokiomis temomis.

 Kalbant apie patį Lietuvos istorijos pateikimą, kabinėtis norisi jau prie tam tikrų detalių, aiškinant apie Lietuvos valstybės susikūrimą, tačiau jos dar taip baisiai akių nebado: galima padūsauti, jog penktokas dar nėra pakankamai subrendęs, kad jam būtų aiškinami visi Lietuvos istorijos niuansai. Tačiau kaip galima apie Saulės ir Durbės mūšius užsiminti tik keliais sakiniais? Saulės mūšis – pirmas didelis mūsų protėvių laimėjimas, o po Durbės mūšio prasidėjo Didysis prūsų sukilimas. Viskas! Pačiame pasakojime net mūšių datos neminimos, tik virš teksto išsiskleidusioje „laiko juostoje“ yra pažymėtas Saulės mūšis, tačiau greta jo Durbei vietos neatsirado.

Puikiai atsimenu, kaip penktoje klasėje vadovėlyje skaičiau apie tai, kaip sunkiai šarvuoti Kalavijuočių ordino riteriai buvo įvilioti į pelkes ir ten buvo sutriuškinti, ir kokį įspūdį man tuo metu paliko tas pasakojimas. Šio vadovėlio autoriai nemano, kad reikia bent kiek daugiau dėmesio skirti didžiausioms XIII amžiaus pergalėms prieš Ordinus. Vadovėlio perėjimas nuo Mindaugo Lietuvos prie Gedimino valdymo laikotarpio tam tikra prasme stebuklingas: užsimenama, kad XIII amžiaus antrojoje pusėje Lietuvos valstybės padėtis buvo nepavydėtina, Mindaugas buvo nužudytas, o kunigaikščiai pradėjo vidaus kovas dėl valdžios. Tada, pervertus puslapį, atsiduriame temoje, kurios pavadinimas „Paminklas Katedros aikštėje“ – ten jau pasakojama apie Gediminą ir Vilniaus įkūrimą bei kunigaikščio diplomatinius laimėjimus. Traideniui ar Vyteniui vadovėlis vietos neranda, tad maždaug 60 metų LDK istorijos apibūdinama vienu sakiniu – vyko vidaus kovos.

Vadovėlio autoriai nesibaimina ir perrašyti Lietuvos istorijos, į pasakojimą apie Vilnių įterpdami ir tokią mintį: „Vilnius augs, plėsis ir visada liks svarbiausias šalies miestas – Lietuvos valstybės sostinė.“ Gal čia ne iš piktos valios, gal žmonės iš tiesų nežino, kodėl Kaunas išdidžiai nešioja laikinosios sostinės titulą...

Vis dėlto didžiausią mano asmeninį pasipiktinimą kelia absoliutus Lietuvos istorijos suprimityvinimas. Citata iš vadovėlio, temos apie Lietuvos krikštą: „Pakrikštyti kraštą jau mėgino karalius Mindaugas, bet, jį nužudžius, šalis vėl tapo pagoniška. Godūs kryžiuočiai iš džiaugsmo trynė rankas ir visai Europai burnojo:

-Žiūrėkite, kokie kietasprandžiai tie lietuviai, nenori priimti geriausio pasaulyje tikėjimo. Mes juos priversime!“ Net nelabai turiu minčių, kaip galima pakomentuoti sprendimą taip paaiškinti LDK karus su Ordinais. Tokiomis mintimis šis vadovėlis atsisako savo statuso ir tampa geriausiu atveju tinginčio nuosekliai viską konspektuoti abituriento užrašais prieš valstybinį brandos egzaminą.

Dėmesio vertas ir Žalgirio mūšio aprašymas: „Ko tik nebūta Vytauto būriuose! Gerai ginkluoti lietuvių ir žemaičių pulkai, saviškai apsirengę Smolensko rusai, lengvai ginkluoti totorių raiteliai. (...) Sąjungininkų kariuomenė sutelkta stipri, bet ir kryžiuočiai, vis dar remiami daugelio Europos riterių, buvo laikomi puikiais kariais. O jų vadas didysis magistras Ulrichas fon Jungingenas jėga ir narsa nenusileido nei Vytautui, nei Jogailai. (...) Kovėsi vyras prieš vyrą, kalavijas prieš kalaviją, ietis prieš ietį. Geležiniai kryžiuočių pleištai neišardoma jėga skynėsi per lietuvių, lenkų, čekų, totorių ir rusų karių eiles. Staiga Vytautas mostelėjo kalaviju savo pulkams. „Lietuviai, traukiamės!” – reiškė šis ženklas. Lenkų karius pagavo baimė: nejaugi pralaimėjimas? Besivejantys lietuvius kryžiuočiai suardė savo pleištus. Kiekvienas atskirai ėmė persekioti lietuvius ir jau užtraukė pergalės giesmę. Bet per anksti. Atsitraukiant tarsi žemėn prasmegęs Vytautas iš užnugario jau artėjo su pailsėjusiais naujais lietuvių pulkais. Ordino riterių lūpose nutilo pergalės giesmė. Ją pakeitė nerimastingas šnabždesys: „Lietuviai grįžta...“ Išsiskirstę kryžiuočiai nespėjo suorganizuoti bendros gynybos ir buvo sutriuškinti. Žalgirio mūšį laimėti padėjo slaptas Vytauto mūšio planas. Supratęs, kad kryžiuočių jėga – vieningi karių pleištai, didysis kunigaikštis nusprendė apgaulingai atsitraukti ir taip suardyti priešų gretas. Tada staiga grįžo, apsupo ir sutriuškino juos.“ Manau, kad paskutiniai trys ar keturi sakiniai turėjo daugiau prasmės nei pats mūšio eigos aprašymas, virtęs tikrų tikriausia pasaka, o ne istorija.

 Kraipyti galvą mane verčia ir kitas fenomenas, kurio niekaip negaliu paaiškinti: Jogaila vadovėlyje įvardijamas kaip Jogailaičių dinastijos, XV–XVI amžiuje valdžiusios didžiąją Europos dalį, pradininkas, temoje, pasakojančioje apie Lietuvos krikštą (43 vadovėlio puslapyje). Gediminaičių dinastijos terminas vadovėlyje atsiranda gerokai vėliau: įvade į naują stambią temą, pavadinimu „Kartu su Lenkija“ (67 puslapyje).

 Kabinėtis galima būtų prie dar daug ko, tačiau pabaigai pasistengsiu išskirti esmines šio vadovėlio problemas. Visų pirma, jis neformuoja vientiso Lietuvos istorijos vaizdinio. Jame gausu skylių, kuriomis pasižymėjo ir sovietinė Lietuvos istoriografija. Be jau minėto stebuklingo perėjimo iš Mindaugo Lietuvos į Gedimino laikus ir Traidenio, Vytenio dingimo iš istorijos, pyktį kelia ir genialus istorijos iškarpymas: trumpai užsimenama apie Jogailos vaidus su Kęstučiu bei Vytautu, tačiau, anot vadovėlio, viskas išsisprendė po Krėvos unijos: Lietuva buvo apkrikštyta, o Jogaila, kaip jau minėjau, tapo Jogailaičių dinastijos pradininku. Kur dingo Vytautas su Kęstučiu – bent jau perskaitęs vadovėlį aš nesužinojau. Kaip Vytautas staiga tapo didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu ir 1410 m. jau vadovavo vadovavo Lietuvos kariuomenei – vadovėlio autoriams, ko gero, irgi yra mistika. Arba nereikšmingas dalykas, apie kurį užsiminti neverta.

Sakyčiau, kad į vadovėlį tikrai neįmanoma sutalpinti visos Lietuvos istorijos, tačiau drįstu teigti, jog įmanoma atskirti, kas svarbiau – ar Vytauto tapimas LDK valdovu, ar tokia pastraipa (tiksliau, antra dalis pastraipos): „XVII–XVIII amžiuje puošnūs barokiniai pastatai ėmė kilti ir kituose Lietuvos miestuose bei miesteliuose: Kaune, Pažaislyje, Jūžintuose, Antalieptėje. Pradėta tapyti, tokio pat stiliaus paveikslus, kurti skulptūras. Buvo gaminami to stiliaus baldai, siuvami gausiai išdabinti ir pūpsantys drabužiai. Pradėti nešioti puošnūs perukai. Panašus į baroką ir to meto didikų gyvenimas. Juos supo turtai, prabanga, perteklius. Dvaruose nesibaigė puotos ir linksmybės.“ Antra, gal netgi dar svarbesnė vadovėlio problema – jis visiškai neskatina mąstyti.

Susidaro įspūdis, jog autoriai tyčia stengėsi paredaguoti istoriją taip, kad jaunam žmogui nekiltų jokių klausimų – neduok Dieve, apkrauti jauną galvelę mąstymu. Dėl to nei vienam Žemaitijos užrašymui Ordinui, nei vienam Vytauto bandymui ieškoti paramos pas Ordiną čia nėra vietos. Net neužsiminta, kad Žemaitija nebuvo apkrikštyta kartu su visa Lietuva.

 Apibendrinant  bereikia džiaugtis, kad Lietuvoje dar yra istorijos mokytojų, kurie mąsto savo galva ir užpildo tokių vadovėlių spragas. Tačiau ką daryti tiems vaikams, kurie dėl sveikatos problemų ar dėl kokių kitų aplinkybių neturi galimybės kasdien eiti į mokyklą klausyti savo mokytojų, o yra priversti mokytis savarankiškai? Kokį Lietuvos istorijos vaizdą susiformuoja jie?  Puikiai suprantu, kad ne tik penktoje klasėje mokomasi istorijos, tačiau kuo žmogus yra jaunesnis, tuo jis imlesnis ir smalsesnis, be to, vaikystėje yra (ar bent jau turėtų būti) padedami pagrindai, o vėliau tik gilinamasi. Gerai pamenu, kad mano suvokimas apie LDK istoriją susiformavo jau penktoje klasėje, kai mokytoja nuo pat penktos klasės reikalaudavo ne tik žinoti pagrindinių mūšių datas, eigą bei parodyti jų vietas žemėlapyje, bet ir mokėti pagrindinės Gediminaičių atšakos geneologinį medį bei žinoti visus giminystės ryšius. Vėliau tas suvokimas tik plėtėsi. Čia, turbūt taikomas kitas principas, kasmet vaikams pasakoma – „pamirškite, ką mokėtės pernai, nes tame buvo daug netiesios“. Šiandien man atrodo, kad dirbama žalinga Lietuvai linkme – šiukštu neleisti mokiniams stresuoti ir versti juos skaityti daugiau nei po porą puslapių per dieną – neduok Dieve, pavargs; medžiagą reikia pateikti primityviai, kad nekiltų jokių klausimų ir neskatinti jokio domėjimosi. Todėl nenustebsiu, jei greitai mano brolis pareikš, jog Lietuvos istorija yra nuobodi.

Vienintelis dalykas, už ką galiu pagirti šį vadovėlį – pakankamai daug šaltinių, ir jie parinkti daugmaž prasmingai. Vis dėlto, jeigu kas nors iš jūsų artimųjų mokosi istoriją iš vadovėlių „Kelias“, siūlau nepatingėti ir patikrinti, ar vaikas neturi kokių nors spragų, nes vėliau jas užlipdyti gali būti sunku.