Adolfas Teresius

Evgenios Levin nuotrauka

Mano drožyba visų pirma prasidėjo, kai įsisąmoninau senąsias meno vertybes, kai suvokiau ir pajutau jų vertę, nykstančią, naikinamą tradiciją, kurios maža dalimi buvau aš pats“, – pasakoja Adolfas Teresius, vienas žymiausių medžio skulptorių, savo kūryboje derinančių sakraliąją, tradicinę skulptūrą bei modernius meninius sprendimus.

Kryžiai, koplytstulpiai, stogastulpiai, medžiuose kabinamos koplytėlės, kamerinės sakraliosios bei pasaulietinės skulptūrėlės – per beveik keturis dešimtmečius trunkančią kūrybinę kelionę šis itin įdomus ir paprastas savo natūra meistras jų yra padaręs nesuskaičiuojamą gausybę, puošiančių ne tik Lietuvos šventorius, sodybas, kryžkeles, parkus, Kryžių kalną, bet ir kitus kraštus.

Nuo pat vaikystės iš mamos gavęs tvirtus tikėjimo pagrindus, dar jaunystėje pradėjęs gelbėti senąją liaudies skulptūrą, kurios graži kolekcija šiandien puošia jo namus, skulptorius A.Teresius itin atsakingai žvelgia į savo darbą, kurį įvardija kaip tarnystę: „Negaliu padaryti tinkamo Nukryžiuotojo, neįsigilinęs į Kristaus kančią, ar kokio šventojo atvaizdo, neapmąstęs jo gyvenimo. Tik išgyvenus tai savy galima padaryti sakralų…“

Augote kaime, netoli Kelmės, pačiame sovietinės okupacijos įkarštyje – partizaninis pasipriešinimas sunaikintas, o komunistinė ideologija, rodos, apėmusi visas kasdienio bei visuomeninio gyvenimo sritis. Kokia buvo Jūsų namų aplinka?

„Šiam kryžiui, Viešpatie, aš per silpnas“, 1998 m.

Vaikystės namų aplinka labai svarbi tolesniems kiekvieno žmogaus apsisprendimams, jo gyvenimo keliui. Būna kuriozų – namuose viskas paduota, tačiau vaikelis nesugeba nieko iš to pasiimti, o būna – gyvenimas nepritekliuje, tačiau tai žmogui suteikia akstiną ieškojimams, pastangoms kabintis į gyvenimą ir kūrybingą požiūrį į pasaulį. Gimiau 1960 metais, tad mano vaikystė buvo pažymėta brežnevinės epochos ženklais. Pamenu, dar mažam mama aiškino, kad šiandien gyvename šalyje be Dievo, tačiau aš auklėjamas kitaip, mūsų gyvenimams Dievas yra labai svarbus. Kai reikėjo stoti į spaliukus, mokykloje pasakiau, kad mama neleidžia, į pionierius – suradau savo argumentų atsisakyti, o į komjaunuolius turbūt net nebūtų priėmę (juokiasi). Dabar tie dalykai skamba ir egzotiškai, ir gražiai, gal net herojiškai, bet tuo metu, kiek pamenu, menkas malonumas, kai tave nuolatos vadina davatkiuku.

Augau su dvejais metais vyresne seserimi, tad mama mus beveik kasdien suguldžiusi į medinį vežimėlį veždavosi į Kelmės bažnyčią, esančią už 5 kilometrų. Nors ir tėvelis be poterių nenueidavo gulti, tačiau mamos įtaka buvo kur kas stipresnė. Jos šeimoje buvo išvežtų į Sibirą, dalyvavusių Plechavičiaus armijoje, todėl giminės suėjimai niekuomet neapsieidavo be dainų, pasakojimų apie išgyvenimus tremtyje bei visuomet juntamą pasipriešinimo, nesusitaikymo dvasią. Tad mano vaikystės prisiminimuose Bažnyčia ir rezistencija visada ėjo šalia ir buvo tvirtai tarpusavyje suaugusios.

Tuo metu didelių linksmybių nebuvo, dar iki mokyklos pamenu save vis žaidžiantį su plastilinu. Sykį tėvą yra gerai nupurtę, kai iš elektros kištuko traukė mano ten prikištą plastiliną… Lipdžiau žirgus, motociklininkus, ir visi stebėjosi, iš kur tokie gabumai… Nuo mažens man rūpėjo ir net, sakyčiau, sekėsi tokius rankų darbus dirbti. Iš trečios ar ketvirtos klasės pamenu net gėdingą situaciją, kai mokytoja, paėmusi mano siuvinį, rodė visai klasei sakydama: „Štai kaip gražiai berniukas sugeba apsiūti…“ Tada buvo ir nepatogu, ir kažkaip keista – juk vyras ne tokiais darbais turėtų didžiuotis. Tačiau prieš prigimtį nepašokinėsi (juokiasi)…

„Palaiminimas Švenčiausiuoju Sakramentu“, 2012 m.

Minėjote, kad Bažnyčios gyvenimas ir rezistencijos dvasia nuo vaikystės Jums buvo tarpusavyje giliai suaugę.

Būdamas trylikos–keturiolikos buvau tarp pirmųjų jaunuolių, po ilgo laiko patarnaujančių Mišioms Kelmės bažnyčioje. Eidavau ne tik šventadieniais, bet ir paprastomis dienomis. Su jaunimu ypač gražiai ir daug dirbo iš lagerio sugrįžęs kunigas Albinas Budrikis, kuris mus ragino lankyti bažnyčią, susidomėjusius pamokydavo vargonais groti. Netrukus tas gyvenimas prie bažnyčios tapo dar intensyvesnis, nes šiauliečio disidento Mečislovo Jurevičiaus dėka Kelmėje prasidėjo Eucharistijos bičiulių veikla – buvo rengiamos rekolekcijos, susitikimai su kitų parapijų jaunimu, išvykos ir pažintys su įdomiomis asmenybėmis, kunigais ir vienuolėmis, kurie su džiaugsmu ir giliu išmanymu dalijosi savo tikėjimo bei gyvenimo patirtimi. M. Jurevičius turėjo išskirtinį pedagogo talentą, mokėjo sudominti, patraukti, uždegti veiklai, ir visi šie dalykai plėtė mūsų akiratį bei stiprino kasdienybėje. Tuomet net įžeidinėjimai mokykloje buvo ne tokie skausmingi, mat žinojau, kad esu ne vienas. Gyvenimas mokykloje buvo vienoks, o už jos ribų – visai kitoks. Matyt, dėl namų aplinkos, mamos gyvenimo bei tikėjimo pamokų, įdomių susitikimų bažnyčioje bei kelionių tas popamokinis gyvenimas atrodė daug vertingesnis. Žinoma, įtampa kasdienybėje buvo juntama, nuolatos kažką iš to rato suimdavo, nuteisdavo, net ir M. Jurevičiui kliuvo, tačiau jau tuomet žinojau, kurioje pusėje esu.

Pamenu ir religines eisenas iš Kelmės per Tytuvėnus į Šiluvą. Kai saugumas, norėdamas šias eisenas sustabdyti, Šiluvą paskelbė draudžiama kiaulių maro užkrato teritorija, tuomet maldininkai nuo Telšių, Klaipėdos, Šiaulių rinkosi mūsų namuose. Nors buvome gąsdinami, namus net apsupo, tačiau jaunimas nebūtų jaunimas – kas norėjo, tas prasibrovė. Juk jaunam žmogui draudimai, pasipriešinimas, adrenalinas tik dar labiau kaitina kraują… Iki mokyklos baigimo mūsų namuose tris kartus buvo atliekamos kratos, visos dėl mano sesers Reginos, kuri jau tuo metu aktyviai talkino pogrindžio spaudai.

Negi nejautėte pagundos sovietinėje santvarkoje gyventi, kaip dera, kaip dauguma?

Žinoma, pagundų būna visuomet ir visose srityse… Regis aštuntoje klasėje gavau šaukimą į karinį komisariatą, ir tai buvo pirmasis tiesioginis susitikimas su saugumo pareigūnais. Jie tiesiai šviesiai pasakė – jei būsi protingas, truputėlį bendradarbiausi, galėsi mokytis, kur norėsi. O jei ne, tuomet būsi davatkų pasiuntinuku, ir nieko daugiau… Dabar, praėjus šitiek laiko, matyt, pasimiršo ir ta priespauda, viską matai kaip per rūkelį, ir tas skausmas aprimo… Tačiau jaunam žmogui tai buvo didelis spaudimas.

Adolfas Teresius

Evgenios Levin nuotrauka

Mano sesuo pasirinko vienuolės kelią, o aš po armijos du kartus bandžiau stoti į kunigų seminariją, bet nebuvau priimtas. Po pirmojo stojimo naujasis Kelmės klebonas man tiesiai šviesiai pareiškė, kad saugumui negarantavo, jog būsiu lojalus tarybinei santvarkai. Tokie dalykai išmuša iš vėžių… Tiesa, sukandęs dantis pas tą patį kleboną kurį laiką dirbau zakristijono padėjėju, kiekvieną dieną čia turėjau veiklos. Tik vėliau supratau, kad taip jis mėgino mane kontroliuoti… Bet kai vieną kartą sučiupo už rankos vienam patarnautojui perduodant, berods, „Katalikų Bažnyčios kroniką“, tuomet nė neatsigręžęs išbėgau iš zakristijos. Kai antrą sykį važiavau į seminariją, klebonas mane išlydėjo su nieko gero nežadančia šypsena…

Tiesa, aš ir pats stojau, ir meldžiau, kad manęs nepriimtų, nes nebuvau tikras dėl savo pašaukimo. Tvirtai žinojau viena – kunigas, turėdamas didelę auditoriją, gali daug gero padaryti savo tautai. Būtent taip tuomet regėjau kunigystę. Dabar suprantu, kad to kunigystei nepakanka, visų pirma reikia tarnystės žmogaus sielai…

O kada pradėjote drožinėti?

Aštuntoje klasėje per vieną iš kelionių su Eucharistijos bičiuliais Telšiuose susipažinau su šviesaus atminimo vargonininku Alvydu Šeduikiu. Tai jis man padovanojo pirmuosius kaltelius ir taip pastūmėjo į drožybą paaiškinęs, kad labai daug galima padaryti per kultūrą, meną.

Vienas svarbiausių įvykių, nulėmusių mano pasirinkimą, atsitiko 1975 metais. Tuomet sovietų valdžia trečią kartą visiškai sunaikino Kryžių kalną. Pamenu, kai atvykome, kalnas dar rūko, visur mėtėsi sulaužytos kryžių dalys ir nuodėguliai. Po paros ar dviejų šiauliečiai su M. Jurevičiumi priešakyje suorganizavo talką, ir naktį mes iš nesudegusių kryžių dalių pastatėme naujus. Vieni tuo metu stovėjo žvalgyboje, kiti darbavosi kirviais… Sunku įvardyti šią patirtį. Tai nebuvo malda ar kokia religinė apeiga, labiau kultūrinė rezistencija, stengiantis išsaugoti tai, kas brangu, kas trukdo tarybinei santvarkai. Mane, jauną žmogų, labai stipriai paveikė tie kryžių griovimai. Aš nejaučiau darąs kažką blogo, todėl šie brutalūs veiksmai man žadino norą daryti dar daugiau. Žinoma, kai ką ir išgąsdindavo, įbaugindavo – toks buvo laikas…

„Šiluvos Marija“, 2013 m.

Mano drožyba visų pirma prasidėjo nuo senųjų meno vertybių įsisąmoninimo, jų vertės suvokimo, nykstančios, naikinamos tradicijos, kurios maža dalimi buvau aš pats, pajautimo. Prie to labai stipriai prisidėjo tėvas Stanislovas, su kuriuo supažindino A. Šeduikis ir pas kurį Paberžėje nuo keturiolikos metų nuolat lankydavausi. Jis padovanojo ir pirmuosius labai gerus kaltus, gautus per brolius kapucinus iš Vokietijos. Beje, šiuos įrankius kiek persidirbęs ir šiandien dar tebenaudoju.

Tėvas Stanislovas man nurodydavo baigiančius nuvirsti kryžius ar koplytstulpius pakelėse. Aš nuvažiuodavau, išmatuodavau, pasidarydavau ruošinį ir švintant pakeisdavau nauju, sutvirtindavau išklibusią dalį, sutvarkydavau stogelį ar prikaldavau naują Nukryžiuotąjį. Daug taip mano apvažiuota ir restauruota…

Gal tas nutikimas Kryžių kalne paauglystėje ir buvo Jūsų simbolinis įšventinimas į kryždirbius?

Labai gali būti. Tiesą sakant, ir šiandien labiausiai jaučiuosi esąs kryždirbys, nors darau ir mažąją skulptūrą, ir net nebūtinai sakraliąją. Tačiau būdamas paauglys mačiau žmonių, kurie iš nesavanaudiškų paskatų, rizikuodami savo pačių, savo šeimos gerove, atstatydavo tuos nuverstus kryžius, nes tai jiems buvo sakralu… Ir mano kūryba prasidėjo nuo noro išsaugoti tai, kas yra naikinama bei nyksta, taip pat iš vidinio troškimo padaryti gražiau, geriau. Matyt, kūryboje be to apskritai neįmanoma išbūti.

Kryžius statėme tikėdami, jog tai yra gera, patyliukais juos pašventindavome ir vylėmės, kad taip keičiame pasaulį. Juk jei kasdieniame žmogaus kelyje kur kelių kryžkelėje tarp vieno ir kito kaimo netikėtai išdygsta kryžius, tam žmogui tai būdavo ženklas, kad nėra taip jau ir blogai, jog komunizmas iki galo dar neįsitvirtino Lietuvoje, kažkas bruzda, juda, veikia. Statydami kryžius, mažinome baimę, visų pirma kaskart patys ją įveikdami savy, o ir duodami pavyzdį kitiems, jog tai įmanoma, kad tai verta tęsti.

Kokie buvo pirmieji Jūsų paties darbai?

Skulptūrėlės, kažkokie šventieji, dievukai. Dar prieš armiją ėmiausi drožinėti, o sukaupęs daugiau darbų atiduodavau juos A. Šeduikiui, kuris juos perduodavo, kaip mes tuomet vadindavome, kunigėliui Jonui, dabartiniam vyskupui Jonui Kauneckui, vežiodavusiam tas skulptūrėles žmonėms po kaimus. Pats vyskupas man yra pasakojęs, kad atvažiuodavo pas žmogų, netoli kurio namų kryžius stovi, užeidavo, pasikalbėdavo ir padovanodavo Nukryžiuotąjį ar kokią skulptūrėlę į kryžių įkelti, taip lyg išreikšdamas rūpinimąsi tuo kryžiumi. Bet tai, man rodos, tam žmogui reiškė kur kas daugiau, nei tik seno kryžiaus nudažymą ar papuošimą. Toks pokalbis, susitikimas anuomet taip pat turėjo rezistencijos dvasios. Džiaugiuosi, kad prisidėjau savo darbais…

Maždaug 1978 metų vasarą susipažinau su būsimu Nepriklausomybės akto signataru Liudviku Simučiu, kuris po 25 metų tremties sugrįžo į Lietuvą ir apsigyveno Žemaičių Kalvarijoje. Čia aš padariau pirmuosius didelius koplytstulpius. Juos pastatėme Panų kalne, netoli Žemaičių Kalvarijos, dar kelis restauravome. Tačiau netrukus kilo toks saugumo sujudimas, kad buvau priverstas sprukti, o kai tai pasiekė net Kelmėje, savanoriškai pasiprašiau priimamas į armiją (juokiasi)… O koplytstulpius Panų kalne netrukus nušlavė nuo žemės paviršiaus ir sudegino.

Evgenios Levin nuotrauka

Jūsų namuose stovi skulptūra, kurioje pavaizduotas žilabarzdis kunigas, apsivilkęs senovišku arnotu ir laikantis iškeltą monstranciją. Turbūt nesuklysiu sakydamas, kad tai – tėvas Stanislovas. Kuo Jums brangi pažintis su šiuo vienuoliu?

Mūsų pažintis intensyvi buvo nuo mano paauglystės iki pat Nepriklausomybės paskelbimo. Nuolatos pas jį Paberžėje svečiuodavausi ir darbuodavausi. Man jis buvo ne tik kunigas – savo tėvišku rūpesčiu paprastais žodžiais jis gebėjo perduoti labai svarbių dalykų. Viena tokių pamokų buvo apie uždarbį, kad nevalia gautus pinigus už šventą daiktą išleisti bet kaip, nes tai yra auka už šventą darbą – tai sakralūs dalykai, ir tuo nejuokaujama. Tokiuose jo buitiniuose, elementariuose pamokymuose slypėjo gelmė.

Tėvas Stanislovas su kiekvienu žmogumi bendravo asmeniškai ir labai kryptingai. Skirtingiausių meno sričių žmonės liudija tėvo Stanislovo įtaką ne tik jiems kaip žmonėms, bet net ir kaip menininkams. Tai neabejotinai buvo didis žmogus, o jo darbo vaisiai gyvi ir šiandien.

Būtent tėvas Stanislovas leido patikėti, kad aš galiu užsiimti vien tik drožyba ir eiti menininko keliu. Tiesa, pradžioje jis mane stabdydavo, bandė atkalbėti, sakydavo, jog užtenka būti geru staliumi, anot jo, labai daug darbų yra, kuriuos kažkas privalo nudirbti, visi tie virstantys, pūvantys kryžiai laukia gerų rankų…

Jokių drožybos mokslų nebaigėte, tad iš ko mokėtės?

Keletą metų teko talkinti vilniečiui skulptoriui Dominykui Čepui, ne tik medį drožiau, bet ir akmenis kalinėjau pas Vilių Orvidą jo tuo metu kuriamoje sodyboje. Žiūrėdamas, kaip jie dirba, klausdamas ir klausydamasis, tiesiog būdamas šalia mokiausi iš jų pavyzdžio.

O pagrindinius mokslus išėjau dirbdamas. Kiekvieną sykį darydamas kokią šventojo skulptūrą studijuoju jo vaizdavimo tradiciją, vartau anatomijos knygas, su pagarba ir susižavėjimu iki šiol žiūrinėju senųjų skulptorių darbų leidinius. Man visada yra įdomu padaryti kai ką naujo, kitaip, tad tas nenumaldomas ieškojimas ir gena vis į priekį. O kiek per tą laiką klaidų pridariau, kiek aplinkkelių perėjau, kol suvokiau elementarius staliaus pagrindus, kaip padaryti paprastai, bet gerai. Visa mano mokykla ir yra iš žiūrėjimo bei klydimo.

Man pasisekė, kad savo gyvenimo kelyje sutikdavau gerų žmonių, kuriems mano tarnystė darant šiuos darbus buvo reikalinga. Ir iki šiol džiaugiuosi, kai kas nors paskambina, teiraujasi, kaip geriau padaryti, nes tas dalijimasis teikia didelę prasmę. Juolab pastebėjau, kad dalindamasis ir pats geriau suprantu, kažkas atsiveria, ko nebuvau dar perpratęs…

Jūsų darbuose akivaizdi tradicijos tąsa, senųjų meistrų įtaka. Kuo jums vertinga ši senoji skulptūra, kryždirbystės tradicija?

Tai taip pat iš tėvo Stanislovo. Jis pats buvo neapsakomai didelis gerbėjas tikro, švaraus primityvo. Aš jau per daug žinau, o tas žinojimas, išmanymas trukdo primityviai raiškai. Tėvo Stanislovo surinktuose senuosiuose tapybos darbuose justi tas kerintis paprastumas, kylantis iš žmogaus širdies, asmeninio meistro suvokimo ir jo patirties. Tai pati žmogaus gelmė – neišmokta, neišskaityta iš knygų, o pati tikriausia. Tėvelis vis ragino mane atsigręžti į senąsias mūsų skulptūras, kurių mažą dalį dar galėjau matyti natūroje bei sovietmečiu išleistoje knygų serijoje „Liaudies menas“, kurio vienas tomas kaip tik ir buvo skirtas senajai skulptūrai. Tėvas Stanislovas vis klausdavo manęs: „Nu, Adai, mano brangusis, ar vartai tą knygą?“ – „Vartau, tėveli, vartau“, – atsakydavau jam. O jis vis pabrėždavo: „Vartyk, vartyk, ten dideli lobiai… O šventųjų gyvenimus skaitai?“ – „Pernai skaičiau.“ – „Ir vėl skaityk…“ – ragindavo tėvas Stanislovas.

„Šv. Kazimieras“, 2005 m. Arūno Baltėno nuotrauka

Visos šios pamokos man buvo labai vertingos. Seniai supratau, kad negaliu šventojo skulptūrėlės daryti šiaip sau, neįsigilinęs į jo gyvenimą, tarnystę, šventumą. Čia panašiai kaip režisieriui, kuris turi perprasti dramos veikėją, jo charakterį. Lygiai taip pat ir man – negaliu padaryti tinkamo Nukryžiuotojo, neįsigilinęs į Kristaus kančią ar kokio šventojo atvaizdą, neapmąstęs jo gyvenimo. Tik išgyvenus tai savy galima padaryti sakralų…

Ir dabar daug meistrų daro šventųjų skulptūras, dalyvauja parodose ar konkursuose. Rodos, viskas yra, bet nepatiki, kad tai šventojo atvaizdas. O štai prieškario meistrų darbai – minimalios, paprastos formos, nieko tokio įspūdingo, bet ir plika akimi matyti, jog tai – sakralus menas. Kodėl taip mums dabar nepavyksta? Gal mes nebetikime tuo, ką darome? Senasis meistras nekūrė meno, nesiekė nustebinti žiūrovo, jam buvo svarbu kuo tiksliau priartėti prie religinio siužeto ir padaryti personažą atpažįstamą, kad eidamas pro šalį žmogus niekieno neraginamas kepurę nukeltų. Žinoma, kiekvienas žmogus turi ambicijų, nemanau, kad jos buvo svetimos ir seniesiems meistrams, juk norisi padaryti gražiau nei pas kaimyną ir tai visiškai natūralu. Tačiau svarbiausia – tikėjimas. Iš čia medžio gabale ir pulsuoja gyvybė. Šie meistrai ir yra didieji mano mokytojai.

Dabar yra nemažai kolegų, kuriančių šventųjų skulptūras. Kai kuriems iš jų visiškai tas pat, ar daryti šventuką, ar velniuką. Neretai paskui žiūri, ogi rūpintojėlis raganiaus veidu…

O Jums ne tas pat, ką dirbti?

Kuo toliau, tuo labiau jaučiu, kad sakralų kūrinį turiu daryti kitaip, čia reikia ne tik pasiruošimo, bet ir dvasinio nusiteikimo. Negaliu daryti bet kaip žinodamas, jog tas darbas bus šventinamas. Tiesa, didelius balvonus, kaip vadinu pasaulietinės tematikos skulptūrą, padaryti daug lengviau ir paprasčiau, čia gali ir daugiau improvizuoti, ir žaisti, ir pokštauti. O sakraliajai skulptūrai reikia ne mandrumo, bet vidinio nusiteikimo.

„Šv. Petras išsiveda angelų drožėją“, 2009 m. Arūno Baltėno nuotrauka

Kodėl Jūsų šventieji dažniausiai tokiais ištįsusiais veidais, man rodos, labiau bylojančiais apie kančią nei džiaugsmą?

Mūsų sakralioji liaudies skulptūra visa tokia. Tai juk ne vokiški nykštukai ar italų dabar pamėgtos Marijos barbių veidais. Gal kam nors tai ir byloja apie prisikėlimą, bet man labiau kalba apie šiuolaikines madas ir jų diktuojamus standartus. Gal todėl esu pamėgęs šventuosius vaizduoti apkūnokus, ar Mariją – ne asketiškai sudžiūvusią, bet apvalių formų, lyg ką tik pagimdžiusią. Gražus man tas šventųjų žmogiškumas… Ir dabar pasižiūriu naujai paskelbtų šventųjų nuotraukas – retai kada pamatysi sudžiūvusių, persikreipusių. Ne kaulai rodo šventumą. Net priešingai, ta askezė, savęs kankinimas gali atskleisti neapsakomą puikybę ir egoizmą. Šventasis gyvena Evangelija – pasitenkina tuo, ką gauna šiandien, laimingas šiuo laikinu prieglobsčiu…

Klausiate apie vaizduojamą skulptūrų kančią, o aš galvoju, gal tai ne kančia, o tiesiog rimtumas. Pavyzdžiui, mūsų liaudies dainos taip pat labai rimtos, lyg raudos, lyg giesmės. Čia daugiau matyčiau ne liūdnumo, bet rimtumo, gilaus susikaupimo.

Beje, esu padaręs „Turgaus“ ciklą, kuriame visi personažai juokiasi, krykštauja. Man tai nesvetima, net smagu paieškoti, išbandyti, bet tai ne sakralioji skulptūra. Nedera man šventiesiems šypsena. Juk už šventojo slypi Amžinybė – turi numirti, kad taptum šventuoju. Gal todėl jiems labiau ir tinka rimtumas.

Kaip Jums tradicija dera su modernumu, šiuolaikiniu mąstymu? Turbūt joks senasis meistras nebūtų sau leidęs šv. Petro nimbą padaryti iš raktų, kaip kad vienoje kompozicijoje padarėte Jūs.

Daug kur esu keliavęs, lankiausi žymiausiuose muziejuose, bet tokio sprendimo nesu matęs. Vieniems tai kelia šypseną, kitiems – atrodo labai simbolinis sumanymas. Beje, galiu išduoti paslaptį – nimbą puošia ne mano išdrožti raktai (juokiasi). Jie tikri, kadaise atrakinę daug durų, o dabar tapę nereikalingi. Tad man tereikėjo juos gražiai sudėlioti virš šv. Petro galvos. Patinka man tokie netikėti sprendimai ir atradimai. Kai kam tai atrodo labai modernu. Bet palaukite, iki modernizmo man dar labai toli. Va, kai išdrošiu šv. Petrą, laikantį distancinį pultelį ar kurį šventąjį su mobiliaku už diržo, tuomet jau būsiu modernus. Tad man dar yra kur eiti…

Koplytėlė parke „Lietuvos tautos kančių takais“ Domeikavoje, Kauno r.

Tradicija man labai svarbi, ir tai neabejotinai yra mano kūrybos pagrindas. Tačiau aš modernus žmogus, gyvenu šiuolaikiniame pasaulyje, todėl taip pat turiu kai ką nuo savęs pasakyti. Juk labai greitai nueisiu į istoriją, o kas tada? Jei drožčiau tik kopijuodamas senuosius meistrus, tuos – iš sovietinių albumų, tik kartočiau tai, kas jau buvo, tuomet nieko nuo savęs nepalikčiau… Tradicija – vertybė, bet galvoti vis tiek savo galva tenka…

Prieš keletą metų buvau apsisprendęs nebekurti daugiau jokių rūpintojėlių ir šventųjų, maniau, gana. O paskui pagalvojau – kas gi aš be jų? Juk tai jie ir yra pagrindinė mano kūrybos dalis, mano vertybė, nes aš, jei ir būsiu per savo amželį kažką padaręs, tai tik tiek, kad pratęsiu tą kelis šimtmečius besitęsiančią sakralios skulptūros bei kryždirbystės tradiciją. Ir savo žvilgsniu į ją pažiūrėjęs.

O kaip tuomet su menininko ambicijomis? Juk norint sekti tradicija reikia atsisakyti savo ego.

Viskas gan paprasta – ambicijos man padeda kuriant pasaulietinę, ne sakraliąją, ne tradicinę skulptūrą. Senieji liaudies meistrai nekūrė kelių metrų balvonų, kuriose vaizduojami senovės žmonės ar menami pagoniški dievukai. Tai yra naujadaras. Anksčiau žmonės dažniausiai namuose kabindavosi kryžių, paveikslą, šventą abrozdėlį, Žemaitijoje – raižinį, o skulptūrėlėmis dažniausiai puošdavo koplyčias. Dabar – laikai kiti, mados naujos. Bet čia aš galiu džiazuoti pjūklu kaip tinkamas, visiška vaizduotės laisvė… Neseniai turėjau užsakymą – Kauno rajone, šalia mokyklos, gražioje kryžkelėje, pastatyti skulptūrą. Sugalvojau temą – „Metraštininkas“, o čia – daryk, ką nori. Formos ieškant yra daug džiaugsmo, ir man tai – kūrybinė atgaiva po tradicinės skulptūros.

Kūrybingesni menininkai šalia skulptūros užsiima ir tapyba, keramika ar kalvyste – tai savotiškas pabėgimas nuo vienos raiškos, galimybė pailsėti dirbant su kita medžiaga. Tai labai svarbu, nes sunku nuolatos išlaikyti kūrybos džiaugsmą – taip galima greitai ir užgesti. O aš neturiu kur pabėgti, nebent į pasaulietinę tematiką.

Vienas iš keliasdešimties A.Teresiasu pastatytų kryžių Kryžių kalne

Kartais sugalvoji įdomią temą, gerą kompoziciją, turi puikią medžiagą, bet niekas nepavyksta, o kartais – kokį mažmožį padarai, bet jauti, kad tai įvyko… Nežinau, kaip tai nutinka. Neseniai per radiją girdėjau psichiatro Aleksandro Alekseičiko mintį: „Vieni psichiatrai yra nuo Dievo, kiti – padėk Dieve, o treti – neduok Dieve.“ Tas pat tinka ir menininkams… Yra tokių, kurie niekur į viešumą nelenda, sėdi ramiai ir kuria, bet pamatęs jų darbus meldi, kad tik daugiau darytų. O kitas – ir veržiasi, ir daug padaro, bet… Nežinau, prie kurių turėčiau save priskirti… Būna, gaunu užsakymą, padarau darbą, pastatau – ir nesu dėl jo tikras. Galvoju, gal geriau būtų ten tuščia vieta likusi. Juk dabar kelis dešimtmečius tas darbas stovės, žmonės į jį žiūrės, kažką galvos… O prastas menas ir veikia prastai. Todėl nuolatos esu priverstas atlikti kūrybinę sąžinės sąskaitą…

Kaip manote, statyti kryžius, koplytstulpius, šventųjų skulptūras šiandien – ar tai sakralumo ilgesys, tradicijos tąsa, o gal tiesiog mada?

Man tai iki šiol yra paslaptis. Būna, atvažiuoja žmogus, akivaizdžiai matyti, kad finansiškai jis tvirtai ant kojų stovi ir prašo šventojo skulptūros. Turėjau iš storo ąžuolo kelių metrų „Pirtininką“ išdrožęs – nuogą vyrioką kubile su vanta nugarą sau perintį. Stovėjo toks kieme, prie namo. Sykį atvažiavusiam verslininkui ir pasiūliau jį, sakau, restorane pasistatysi, gražu bus. O jis man atsakė: „Tai, ką man siūlai, kasdien natūroje matau, o man tavo rūpintojėlio reikia…“ Ir likau išsižiojęs… Gal tik iš tūkstančio vienam to prireikia, bet jei prireikia, tai ne dėl šypsenų, mados, net ne dėl tradicijos, o sakralumo, užkoduotų šiuose šventuosiuose.

Man rodos, susidomėjimas tradicine skulptūra, koplytstulpiais dabar yra padidėjęs. Neretai tenka šalia namų, ant senolių žemės statyti koplytėles, į kurias sudedu tų namų ar giminės Amžinybėn iškeliavusių žmonių šventųjų globėjų skulptūrėles. Dažniausiai šeimininkai svečiams sodybą pradeda rodyti būtent nuo šios koplytėlės, nes tai jų istorijos dalis ir žmonės ima tai branginti bei vertinti.

Sutinku, kad laikas dabar kitas, kitaip ir žmonės žiūri, bet jei meno kūrėjai patys rimtai ir atsakingai žvelgs į savo darbą, jie padarys gerų darbų, kurie turės išliekamąją vertę ir kalbės šiuolaikiniam žmogui bei ateities kartoms.

Apie savo drožybą kalbate kaip apie tarnystę. Kodėl?

Aš gyvenu iš drožybos, į kurią, rodos, taip nuosekliai nuo pat jaunystės buvau vedamas visų pirma per mamos tikėjimą, pasišventusių žmonių pamokas bažnyčioje, pažintį su Eucharistijos bičiuliais, A. Šeduikio, tėvo Stanislovo pavyzdžius, tuos ankstyvuosius kryžių, koplytėlių remontavimus, atstatymus… Taip visą gyvenimą buvau kreipiamas. Todėl aš nedrožiu dievukų, kuriems reikia nusilenkti ar jiems melstis. Tik labai norėčiau, kad žiūrėdamas į mano darbus žmogus bent šiek tiek priartėtų prie kitos egzistencijos, kad per tuos šventuosius jam atsivertų kita perspektyva. Štai tokia ta mano tarnystė…

Kalbino Gediminas Kajėnas