Psichologė Indrė Kazlauskaitė rašo psichologinius straipsnius apie vaikų auklėjimą, šeimą, jai iškylančius sunkumus ir iššūkius. Šįkart kviečiame paskaityti jos straipsnį apie skyrybas šeimoje ir vaiko perspektyvą šioje sudėtingoje situacijoje. Ar įmanoma ją kaip nors palengvinti?

Tikriausiai nekyla abejonių, jog šeimos skyrybos visuomet daugiau ar mažiau paliečia ne tik besiskiriančius suaugusiuosius, bet ir įvairaus amžiaus jų vaikus. Atsižvelgiant į taip dažnai aptariamas tėvų skyrybų pasekmes vaikams, poveikį jų ateičiai, natūraliai iškyla klausimai: „Kaip besiskiriantiems sutuoktiniams naudingiausia elgtis? Kas galėtų palengvinti vaiko prisitaikymą prie tėvų skyrybų?“

Vaiko amžius ir išgyvenama tėvų skyrybų patirtis

Kadangi tėvų skyrybos, kaip ir kiekvienas įvykis gyvenime, visada turi savo priešistorę, lemtingus veiksnius skyrybų atsiradimui bei pasikeitusias aplinkybes po jų, labai svarbu į tai atsižvelgti siekiant padėti vaikams tėvų skyrybų atveju. Tikriausiai vienas aktualiausių besiskiriantiems tėvams iškylančių klausimų – kokio amžiaus vaikas mažiausiai pažeidžiamas skyrybų, kada jis patirs mažesnį neigiamą jų poveikį?

Deja, bet nurodyti tikslaus, specifinio skyrybas patyrusių vaikų amžiaus, kada jie yra mažiausiai pažeidžiami, negalima. Tačiau pastebima, jog vaikai ir paaugliai skirtingai įvertina, suvokia tėvų skyrybų faktą. Jaunesni vaikai, kitaip nei paaugliai, dažnai nesugeba realistiškai įvertinti skyrybų priežasčių bei pasekmių, jautriau patiria vieno iš tėvų išėjimą, yra linkę save kaltinti, mažiau pasinaudoja socialiniu palaikymu už šeimos ribų. Sukaupę dar labai ribotą patirtį, mažieji sunkiai gali suprasti, kodėl vienas iš tėvų turėjo palikti šeimą. Todėl jaunesni vaikai, patyrę tėvų skyrybas, kitaip nei paaugliai, paprastai turi didesnę elgesio problemų riziką. Nors teigiama, kad paaugliams tėvų skyrybų pasekmės mažesnės, viduriniosios paauglystės jaunuoliams (15-16 metų) dėl tėvų skyrybų labiau pasireiškia nerimo, depresijos simptomai. Tai labai susiję su viduriniojoje paauglystėje vykstančiomis intensyviomis paauglių artimumo už šeimos ribų paieškomis, siekiu įsipareigoti romantiniams santykiams, pasikeitimais jų asmeniniame gyvenime.

Visi šie paauglystės pokyčiai atitinkamai suaktyvina psichologinį stresą dėl išgyventų tėvų skyrybų. Taip pat tėvų skyrybos turi didesnę riziką paauglių, nei jaunesnių vaikų, akademinei sėkmei bei socialiniams santykiams (ypač su romantiniais partneriais). Akivaizdu, jog dėl aktyvaus identiteto formavimo, savirealizacijos paieškų papildomas šeimos iširimas paaugliui taip pat sunkiai pakeliamas.

Todėl, nepaisant vaiko amžiaus tėvams besiskiriant, jie turėtų pasirūpinti aiškiu, vaiko išsivystymą atitinkančiu skyrybų bei naujos šeimos modelio paaiškinimu. Tėvams kalbant su vaiku apie pasikeitimus šeimoje, naujas gyvenimo aplinkybes labai svarbu likti atviriems, atsakyti į visus vaikui rūpimus klausimus. Negavęs atsakymų į su skyrybomis susijusius klausimus, jaunesnio amžiaus vaikas bus linkęs pats fantazuoti (kas neatitiks realybės), jaus stiprų papildomą nerimą. Tuo tarpu vyresnis vaikas, nesulaukęs atsakymų į rūpimus klausimus, jausis atstumtas, nesuprastas tėvų šiuo šeimai sudėtingu laikotarpiu. Papildomos įtampos, nesutarimų tarp ir taip linkusio maištauti paauglio ir besiskiriančių tėvų vertėtų išvengti.

Šeimos aplinkybės po skyrybų ir vaiko prisitaikymas

Po skyrybų tėvai turi įvairių pasirinkimų dėl tolesnio vaiko, paauglio auklėjimo, priežiūros, jo gyvenamosios vietos. Žinoma, jog gyvenimas su motina ar tėvu po skyrybų turi skirtingą poveikį jų vaiko prisitaikymui.

11–16 metų paaugliai, po skyrybų gyvenantys su tėvu, labiau linkę į antisocialų elgesį, priklausomybę sukeliančių medžiagų vartojimą. Akivaizdu, kad motinos vaidmuo išlieka itin reikšmingas paaugliui prisitaikant prie stresą keliančių skyrybų. Juk šeimoje būtent mama paprastai labiau nei tėvas užtikrina vaikui emocinį saugumą, labiau įsitraukia, domisi jo elgesiu, pasiekimais, sunkumais mokykloje. Tėvas po skyrybų gali užtikrinti vaikui apgyvendinimą, finansinį aprūpinimą, bet tam tikrų, tik motinai būdingų, emocinių poreikių paprastai nepatenkina bei mažiau dėmesio skiria disciplinai namuose (prastesnė vaiko mityba, nereguliari dienotvarkė, nepalaikoma tvarka namuose). O ir vaiko priežiūra po skyrybų, kaip žinoma, atitenka tėvui dažniausiai tik tuo atveju, jei atimamos mamos globos teisės dėl vaiko nepriežiūros, netinkamo jos elgesio.

Be abejonės, aptariant vaiko prisitaikymą prie tėvų skyrybų, situacijos palengvinimą, didelis dėmesys nukreipiamas į tolesnį šeimą palikusio tėvo kontaktą su vaiku. Pastebima, kad vaikystėje tėvų skyrybas patyrę jaunuoliai dažnai atstumia bei kaltina šeimą palikusį tėvą. Šie jausmai ypač suintensyvėja per reikšmingas šeimos šventes, susitikimus (gimtadieniai, atostogos). Tačiau žinoma, jog paauglių kontakto su šeimą palikusiu tėvu dažnumas nėra reikšmingas jų pasitenkinimui gyvenimu bei vienišumui. Tuo tarpu santykių kokybė tarp paauglio bei tėvo, su kuriuo jis pasiliko gyventi po skyrybų, yra labai svarbi sumažinant paauglio vienišumą bei didinant pasitenkinimą gyvenimu. Su vaiku po skyrybų likęs tėvas prisideda prie lengvesnės savo vaiko adaptacijos, išvengiant jam papildomo streso po skyrybų, išlaikydamas kuo pastovesnę, nepakitusią tvarką, vaiko dienotvarkę namuose.

Palengvinant vaiko prisitaikymą prie tėvų skyrybų, naudinga atsižvelgti ir į brolių / seserų skaičių šeimoje. Paauglių vienišumas iš išsiskyrusių šeimų, turinčių keturis ar daugiau vaikų, skiriasi, palyginti su paaugliais, neturinčiais brolių / seserų ar turinčiais tik vieną, du. Išaugus vaikų skaičiui šeimoje, tėvų dėmesio paskirstymas kiekvienam iš jų mažėja, atsiranda didesnė konkurencija tarp vaikų. Dėl konkurencijos, atsiradusio priešiškumo tarp brolių / seserų skyrybų atveju, vaikas stokoja artimiausių žmonių paramos sunkiu metu, išgyvena stipresnį vienišumo jausmą.

Naujas biologinio tėvo partneris šeimoje po skyrybų

Kadangi paprastai išsiskyrus tėvams šeimoje anksčiau ar vėliau atsiranda patėvis ar pamotė, tėvai dažnai nerimauja, kaip jų vaikas prisitaikys prie naujo šeimos nario. Patėvis / pamotė šeimoje neabejotinai sukelia reikšmingų pokyčių vaiko gyvenime: jis ne tik turi psichologiškai prisitaikyti, jog namuose atsirado naujas narys (biologinio tėvo partneris), bet taip pat priimti asmenį, kuris įgis teisę reguliuoti jo kasdienę rutiną. Nors patėvis / pamotė gali palengvinti šeimos gyvenimą pasirūpindamas (-a) buitimi, tačiau kito atsiradimas reikšmingai nepagerina ar neapsunkina paauglių prisitaikymo prie skyrybų, palyginti su likusiais gyventi tik su tėvu ar motina.

Įprastai patėvis / pamotė, atsiradę paauglio gyvenime, neturi ketinimų pakeisti jo biologinius motiną ar tėvą ir negali užtikrinti tokių svarbių paaugliui emocinių, saugumo poreikių. Patėvis / pamotė vienišo tėvo šeimoje tik siekia tapti labiau atsakingas (-a) už organizacinius, buities, namų ruošos darbus, kuriuos dėl savo amžiaus, gebėjimų vyresnis vaikas ar paauglys jau pats gali įveikti.

Žinoti kryptis, kuriomis galima prisidėti prie lengvesnio vaiko, paauglio prisitaikymo prie tėvų skyrybų labai pravartu. Tėvams naudinga stebėti vaiko elgesį, jo netikėtus pasikeitimus, kas įprastai atskleidžia vidinę sumaištį, išgyvenamą skausmą po tėvų skyrybų. Žinoma, tėvams ne visada paprasta pasirinkti tinkamus veiksmus, padedant savo vaikui prisitaikyti konkrečiu skyrybų atveju. Esant komplikuotai situacijai naudinga pasikonsultuoti su specialistu ir atrasti veiksmingiausią sprendimą.

Vis dėlto pagrindine išsiskyrusių tėvų užduotimi lieka kalbėtis su vaikais ir nuraminti juos, jog gyvendami tik su vienu iš tėvų, jie nėra mažiau svarbūs ar vertingi, dėl ko dažnai mažieji gali išgyventi ilgai išliekantį menkavertiškumą. O tėvams pastebėjus netinkamą vaiko elgesį po skyrybų neskubėti jo teisti, taisyti, bet kuo dažniau pasikalbėti (nors kartais tai yra sunki užduotis) su vaiku apie jo savijautą.