EPA nuotrauka

Ar rašytojai gali išeiti į pensiją? Ar sulaukus tam tikro amžiaus galima pasakyti sau – neberašysiu daugiau, tai atima per daug jėgų ir, kas svarbiausia, to pažado griežtai laikytis? Pastaruoju metu vis pasigirsta tai vieno, tai kito pasaulinio garso rašytojo pareiškimai, kad jie meta rašyti. Garsiausias pastarųjų metų atvejis – Philipas Rothas. Pernai panašus pareiškimas nuskambėjo iš Nobelio premijos laureato Gabrielio Garcia Marquezo brolio lūpų. Jis teigė, kad G. Marquezas kenčia nuo silpnaprotystės ir vargu ar dar ką nors parašys. Tai, žinoma, svarbi priežastis. Bet sąmoningas, blaivus apsisprendimas nedaryti to, kas visą gyvenimą buvo jo prasmė, yra labai sunkus sprendimas. O gal džiaugsmingas? Gal rašymas ilgainiui (ypač romanų autoriams) tampa sunkia rutina ir reikia nemenkos stiprybės, kad išdrįstum sau ir kitiems prisipažinti nieko gero nebesukursiąs. Kartais, tiesą sakant, to norėtų ir skaitytojai, nusivylę vis silpnėjančiais vieno ar kito mėgstamo autoriaus kūriniais.

Skardinis būgnelis nutilo?

Toks įvadas šį kartą – ne veltui. Vienas garsiausių vokiečių prozininkų, 86-erių metų Nobelio premijos laureatas Günteris Grassas vokiečių laikraščiui „Passauer Neue Presse“ paatviravo, kad vargu ar beparašys dar vieną romaną. „Man jau 86-eri. Vargu ar susitvarkysiu su nauju romanu, – pasakojo Grassas. – Mano sveikata nebeleidžia imtis penkerius ar šešerius metus užtruksiančių projektų, o būtent tiek lako man reikia, norint surinkti medžiagą romanui.“

Vietoj to autorius pareiškė užsiimsiantis piešimu ir akvarele. „Iš šios kūrybinės veiklos jau atsiranda pirmieji tekstai“, – sakė rašytojas. Paskutinis G. Graso romanas, pasakojantis apie brolius Grimus, išėjo 2010-aisiais. Grassas pastaruoju metu išgarsėjo, parašęs skandalingą eilėraštį apie Izraelį. Jame branduolinį ginklą turintį Izraelį jis vadina „grėsme pasaulio taikai“. Supykusi Izraelio valdžia uždraudė Grassui įvažiuoti į šalį.

Praėjusį mėnesį G. Grassas kartu su 500 kitų pasaulio intelektualų ir rašytojų pasirašė ir viešą laišką, smerkiantį valstybes, šnipinėjančias savo piliečius su interneto ir naujųjų technologijų pagalba.

Praėjusį rudenį Grassas kritiškai atsiliepė ir apie socialinius tinklus. Jis teigė, kad jam nedaro įspūdžio, kai jo vaikai ir anūkai kalba apie „Facebook“. „Kai vienas iš jų sako esantis „Facebook“ ir turintis 500 draugų, žiūriu į tai skeptiškai. Tas, kas turi 500 draugų, paprastai neturi nė vieno“, – teigė Grassas, pridurdamas, kad šioje socialinių tinklų epochoje jis jaučiasi „kaip dinozauras“.

Pažaiskime Francą Kafką

Na, galbūt netrukus visi rašytojai turės išeiti į pensiją. Štai rusų kompanija „Yandex“ išbandė programą-robotą, kuri pagal paieškos užklausų tekstus kuria eilėraščius. Robotas veikia „Yandex“ sukurto lingvistinio algoritmo pagrindu. Algoritmas automatiškai, pagal kirčiuotų ir nekirčiuotų skiemenų seką sakinyje nustato jo ritmiką ir sudaro fonetinę transkripciją. Vėliau robotas derina šį sakinį su kitais panašiai skambančiais sakiniais. Taip sukuriami ritmiški, keisti, rimuoti, bet dažniausiai beprasmiškai skambantys tekstai. Rašydamas robotas tobulėjo: iš pradžių jis galėjo kurti tik klasikines „oneginiškas“ strofas, bet vėliau ėmė rašyti sonetus ir netgi haiku... Norinčiuosius paskaityti roboto-poeto kūrybos kviečiame užsukti štai čia.

Populiarėja ir klasikinės literatūros kūriniais besiremiantys kompiuteriniai žaidimai. Visai neseniai rašiau apie naują kompiuterinį žaidimą „Romanų rašytojas“, kuriame žaidėjas turi parašyti romaną ir pabandyti tuo pat metu išsaugoti gerus santykius šeimoje. Šį kartą nepriklausomas rusų žaidimų kūrėjas Denisas Galaninas, išgarsėjęs 2011 metų „Hamleto“ adaptacija, siūlo „The Franz Kafka Videogame“. Tai bus nuotykinis Kafkos kūrinių „Pilis“, „Metamorfozė“ ir „Amerika“ įkvėptas žaidimas, kuriame teks spręsti įvairias mįsles ir galvosūkius.

D. Galanino „Hamletas“ buvo gerai įvertintas kritikų, tiesa, jie pastebėjo, kad žaidimas turi nedaug ką bendra su klasikine pjese. Esama tikimybės, kad taip nutiks ir su žaidimu Franzo Kafkos kūrinių motyvais. Šis kompiuterinis žaidimas turėtų pasirodyti šiemet. Kam įdomu, galite pasižiūrėti jo anonsinį filmuką.

Kaip įsiamžina norvegai

Dar šiek tiek skaitmeninių naujienų – Norvegijos nacionalinė biblioteka ketina suskaitmeninti visas joje saugomas knygas norvegų kalba – nuo viduramžių leidinių iki šiuolaikinių. Šis projektas pradėtas 2006-aisiais, bet jo sumanytojai sako, kad darbas užtruks mažiausiai 20 metų. Šio projekto vizija paprasta – biblioteka turi tapti nacionaliniu atminties ir duomenų banku. Taigi, bus prieinama visa, netgi 20 amžiaus literatūra, saugoma autorinių teisių. Tekstus, kurių nesaugo autorinės teisės, bus galim ir parsisiųsti.

Tai pirmas tokio masto valstybinis projektas pasaulyje. Kažką panašaus buvo užsimoję padaryti amerikiečiai, taip pat ir „Google“, bet susidūrė su autorių pasipriešinimu, teismais ir autorinių teisių apsaugos keblumais. Kaip šią kebeknę sprendžia norvegai, deja, neparašyta. Aišku tik tiek, kad Norvegijos Nacionalinė biblioteka derasi su leidyklomis, kad norvegiškus IP adresus turintys interneto vartotojai galėtų nemokamai skaityti ir autorinių teisių saugomus kūrinius.

Įsivaizduokite ateities skaitmeninius archeologus, atkasančius ankstyvojo 21 amžiaus duomenų centrą ir staiga randančius ne kažkokių neaiškių nuoplaišų, o visą norvegų literatūrą! Galbūt kokiems 27 amžiaus žmonėms norvegai taps tuo, kuo Renesansui tapo antikinė literatūra ir kultūra. Na, tai iš fantastikos srities, bet kodėl nepasvajojus. O pas mus kol kas – sujudimas dėl bibliotekų įstatymo keitimo, neaiškus lietuviškų elektroninių knygų statusas ir autorinių teisių dalykai.

Dar vieną puikią iniciatyvą sugalvojo ukrainiečiai. Traukiniuose, važiuojančiuose maršrutu Kijevas–Varšuva–Kijevas“ imtas vykdyti kultūrinis projektas „Knygų kelionės“. Šia kryptimi važiuojančiuose traukiniuose atsirado pirmosios nemokamos bibliotekos. Traukinyje keleiviams siūlomos ukrainiečių rašytojų, Džozefo Konrado premijos laureatų Tanios Maliarčuk, Serhejaus Žadano, Nataljos Sniadanko ir Taraso Prochasko knygos. Be to, traukinių bibliotekose bus į ukrainiečių kalbą verstų lenkų rašytojų knygos ir nauji žurnalo „Krytika“ numeriai lenkų kalba.

Šios iniciatyvos ėmėsi Lenkų institutas Kijeve. Organizacijos darbuotojų manymu, tai labai perspektyvus dalykas. Juk kelionė traukiniu su gera knyga – vienas smagiausių ir paprasčiausių malonumų. Galbūt panaši iniciatyva praverstų ir Lietuvoje? Tiesa, traukinyje Šeštokai–Varšuva storo romano perskaityti nespėtum, bet nedidelę apysaką ar eilėraščių knygelę tikrai galima suspėti perskaityti.

Rašytojai, ar norite apsigyventi Detroite?

Sako sūris būna nemokamas tik pelėkautuose, bet rašytojams sekasi, jie nemokamai gali gauti netgi namą. Aš nekalbu apie totalitarinių režimų dainius, kuriems valdžia skiria „dačias“, automobilius ir prabangius butus. Nauja pelno nesiekianti organizacija „Write a House“, įsikūrusi merdėjančiame JAV pramoniniame Detroito mieste, siekia atgaivinti šio miesto kūrybinę bendruomenę ir siūlo rašytojams nemokamus namus.

Menininkų rezidentūros programų pasaulyje daug. Paprastai viskas vyksta taip: menininkai ir rašytojai pateikia paraiškas ir, jeigu jos priimamos, gali atvykti į vieną iš rezidencijų tam tikram laiko tarpui ir rašyti, kurti muziką, tapyti. Vėliau jie išvyksta ir atvyksta kiti.

„Write a House“ programos kūrėjai nori, kad atvykęs rašytojas pasiliktų gyventi ir siūlo jam namus. „Mes baiminomės, kad rašytojai nesusidomės. Juk spaudoje apie Detroitą dažniausiai rašoma tik blogai“, – sakė šios programos sumanytojas Toby Barlow. Bet jis baiminosi be reikalo. Praėjus vos parai, projektu jau buvo susidomėję daugiau nei 200 rašytojų.

Namai, į kuriuos siūloma įsikelti rašytojams, buvo gyventojų apleisti, bet savanoriai juo suremontavo. Taigi, programai atrinkti rašytojai turės persikelti į Detroitą ir gaus beveik 100 kvadratinių metrų ploto namus su dviem miegamaisiais. Namai bus beveik įrengti, pats rašytojas galės padėti nudažyti juos iš vidaus ir iš išorės bei padėti sutvarkyti dar keletą smulkmenų. Rašytojai turi pasižadėti likti mažiausiai dvejus metus, tada jiems įteikiami namų dokumentai. Jie taip pat turi sumokėti namo draudimą ir mokesčius. Šie mokesčiai nesiekia 500 dolerių (apie 1200 litų) per mėnesį. Projekto organizatoriai tikisi, kad pasibaigus dvejiems metams, rašytojai norės pasilikti ir prisidėti prie Detroito kūrybinės bendruomenės. Projektas bus tęsiamas šiais ir kitais metais, visi norintieji (nebūtinai JAV piliečiai) galite kreiptis štai čia.

Nuodugniai susipažinęs su medžiaga

Pabaigai – pora keistesnių ir liūdnesnių naujienų. Amerikiečio Alarico Hunto parašytas debiutinis detektyvinis romanas „Cuts Through Bone“ (Perkerta net kaulą) buvo toks geras, kad „The Private Eyes of America“ (Amerikos detektyvų rašytojų gildija) nutarė įteikti jam apdovanojimą – 10000 JAV dolerių ir sutartį su leidykla.

A. Hunto romanas pasakoja apie karo veteraną, neteisingai apkaltintą savo draugės nužudymu. Konkurso žiuri gyrė pasakojimo tikroviškumą, netikėtą požiūrį į detektyvo žanro klišes. Kai premijos teikėjai pabandė susisiekti su autoriumi, paaiškėjo, kad šis nuo 1988 metų sėdi Pietų Karolinos valstijos kalėjime už žmogžudystę. Jis nužudė 23 metų studentę, taip pat buvo kaltinamas padegimais ir apiplėšimais. A. Huntas buvo nuteistas iki gyvos galvos.

Sėdėdamas kalėjime jis susidomėjo literatūra – Hemingvėjaus kūryba, antikine filosofija, moksline fantastika. Savo romane A. Huntas rašo apie Niujorką, kuriame nė karto nėra buvęs. Niujorko aprašymus jis skolinosi iš TV laidų, serialų, perskaitytų knygų.

Nepaisant šio skandalingo fakto, A. Hunto knyga bus išleista. Leidyklos teisininkai gina savo klientą, teigdami, kad knyga nesiremia jo padarytu nusikaltimu. „Jis nerašo atsiminimų apie savo padarytus nusikaltimus ir nesistengia iš to uždirbti“, – tvirtina jie.

Supleškėjo biblioteka

Labiausiai knygoms ir literatūrai kenkia tamsumas ir fanatizmas. Tai sena tiesa, bet šiais laikais ji nuolat liūdnai primenama. Visai neseniai Libane esančiame Tripolio mieste islamistai padegė istorinę biblioteką. Šalies saugumo pajėgos teigia, kad pražuvo apie 78 000 knygų, įskaitant unikalius senovinius musulmonų ir krikščionių tekstus bei rankraščius.

Vietinė islamistų gauja Al Saeho biblioteką padegė dėl visiško menkniekio: vienoje iš bibliotekos knygų tariamai rasta paslėpta brošiūra, įžeidžianti pranašą Mohamedą.

Minėtosios brošiūros autoryste islamistai apkaltino bibliotekos saugotoją, graikų stačiatikių šventiką Ibrahimą Sarroują. Bet šis kreipėsi į šalis musulmonų lyderius ir kaltinimai nuslopo.

Libano ministras pirmininkas Najibas Mikati pasmerkė išpuolį. O vienas garsiausių Libano tinklaraštininkų Elie Faresas rašo štai ką: „Visa šalis liepsnoja, nėra ko jaudintis dėl bibliotekos. Nemažai žmonių taip ir pasakytų. Bet ši biblioteka buvo nacionalinis lobis, dauguma šių knygų unikalios, jų esama vos keletas egzempliorių ir dauguma jų, kaip ironiška, apie islamą. Mes ką tik praradome 78 000 knygų. Per keletą dienų mes taip pat netekome nemažai nekaltų žmonių gyvybių. Ar buvo verta?

Aš nesu musulmonas, bet iš tikrųjų esu didesnis musulmonas už tuos pamišėlius, kurie padegė biblioteką.“

P. S. Paprastai paskutinis praėjusiųjų metų ir pirmas naujųjų metų mėnesiai skirti literatūrinėms sąskaitoms suvesti. Tai, kas įvyko ar išleista per metus, bandoma įsprausti į įvairaus pobūdžio sąrašus. Keletą įdomesnių pateiksiu ir čia. „Wall Street Journal“ skelbia dažniausiai geriausiųjų sąrašuose minimų anglų kalba parašytų grožinės literatūros kūrinių sąrašą. Interneto puslapis „brainpickings.org“ sudarė geriausių 2013 metų dokumentinių, mokslinių, filosofinių, literatūros vaikams ir pan. knygų sąrašą. Taigi, jei ko nepastebėjote ar ieškote ko nors kokybiško ir įdomaus, jums jis pravers. Dar pora nuorodų norintiems sužinoti, kas gero 2013 metais įvyko arabų ir Afrikos literatūrose. Taip pat neblogas geriausios anglų kalba išleistos literatūros dešimtukas rusiškai ir kritikų sudarytas geriausių 2013 metų knygų sąrašas. Sąrašą dėsningai užbaigia 2014 metų „Guardian“ sudarytas literatūros įvykių ir naujienų kalendorius.

Na, ir šiek tiek įvairenybių: retas Samuelio Becketto balso įrašas, rašytojų produktyvumo ir jų miego valandų santykio grafikas ir garsių žmonių testamentai. Sėkmės jums visiems naujais metais ir gerų knygų!

P. P. S. Šios Kronikos – jau paskutinės. Nesakau „deja“, nes galbūt sugalvosiu ką nors nauja ir įdomaus Bernardinai.lt skaitytojams. Ačiū visiems, kurie skaitėte, man buvo smagu jums rašyti.