Gruodžio viduryje Romoje viešėjo Kauno Prisikėlimo parapijos savanorių grupė, vadovaujama parapijos klebono mons. Vytauto Grigaravičiaus. Ši kelionė – tai ir Advento rekolekcijos (trijų dienų piligrimystė, grupė kasdien dalyvavo Mišiose, klausė pamąstymų, lankė šventoves); tai ir piligrimystė prie pal. Jono Pauliaus II kapo (kitais metais vyks palaimintojo popiežiaus kanonizacijos iškilmė, tad tai proga pasimelsti prie jo kapo kanonizacijos „išvakarėse“). Tai ir savanorių paskatinimas, padėka jiems – vienoje didžiausių Kauno parapijų darbuojasi kelios dešimtys savanorių, jie yra įsitraukę į įvairių bendruomenės grupelių veiklą, o tokių grupelių parapijoje yra dvidešimt.

Kadangi radus finansavimą pasitaikė puiki proga išsiruošti pamatyti Vatikaną, kuriame daugelis nebuvo lankęsi, į kelionę išvyko net aštuoniolika parapijos aktyvistų. Savanorių daug, nes parapija didelė.

Gal ne visi žino, kad Kauno Kristaus Prisikėlimo parapija turi dvi bažnyčias: didžiąją šventovę ir mažąją. Tarpukario Lietuvoje buvo numatyta pastatyti didžiąją Kristaus Prisikėlimo bažnyčią kaip tautos padėkos ženklą už laisvę. Kol vyko pasirengimo darbai, 1924 m. pastatyta mažoji, laikinoji bažnyčia Aukštaičių gatvėje. Ji iki šių dienų ten stovi, labai mėgstama žmonių, sekmadieniais visada būna pilna.

Didžioji Prisikėlimo bažnyčia pradėta statyti 1934 m. ir buvo beveik pastatyta, tik nespėta jos įrengti, nes Lietuva buvo okupuota sovietų. 1953 m. Stalinas pasirašė raštą, kad šventovės pastatą reikia atimti iš Bažnyčios ir įrengti jame Radijo gamyklą, kuri ten ir veikė beveik penkiasdešimt metų. Nuo 1987 m., kai situacija ėmė keistis, žmonės pradėjo vis garsiau reikalauti, kad grąžintų bažnyčią; 1989 m. sulaukta rezultatų: pasiekta, kad pastatas būtų atiduotas Bažnyčiai. Nuo tada iki 2004 m. vyko restauracijos darbai, ir 2004 m. gruodžio 26 d. šventovė konsekruota, aukojamos Mišios.

Mons. Vytautas Grigaravičius klebonauja šioje parapijoje vienuolika metų, tad visos šventovės veiklos – jo ir bendražygių darbo vaisius. Pasak kunigo, ši piligrimystė su parapijos savanoriais – tai ir laikas pabūti kartu, kurio per savaitę pritrūksta, nes visi paskendę veiklose.

Jaukioje svečių namų „Villa Lituania“, kur jie buvo apsistoję, salėje kalbamės apie savanorystę šios piligriminės kelionės šviesoje.

Kas paskatina žmogų savanoriauti, tapti savanoriu?

Manau, kad pirmiausia į savanorystę žmogus eina per tikėjimą. Kaip Evangelija liudija – „jūsų tikėjimas be gerų darbų yra miręs“. Jei žmogus iš tikrųjų turi tikėjimą, ateina momentas, kai jis nori kažkuo prisidėti prie bendruomenės veiklos. Bažnyčioje mes tą praktikuojame kviesdami ateiti  prisidėti ne tik savo auka – nes žmonės įmeta auką ir galvoja, kad veikla vyks, bet esmė ne čia: svarbu, kad galėtum šiek tiek laiko padovanoti parapijos reikalams. Savanorystė išryškėja iš tų giliai tikinčių žmonių pavyzdžio – jie žino, kad neužtenka tik maldas kalbėti, reikia ir kai ką daryti.

Įdirbis nemažas – jau daugiau nei dešimt metų ugdome savo parapijiečius. Kokius trejus metus aiškinome žmonėms, kas yra savanorystė, kodėl parapijoje Gyvoji Bažnyčia svarbiausia. Kai atstatinėjome didžiąją Prisikėlimo bažnyčią, pirminis tikslas buvo atstatyti Gyvąją Bažnyčią. Dabar, po dešimties metų, jau matome tam tikrų vaisių. Pavyzdžiui, sekmadieniais po Mišių visi renkasi į parapijos konferencijų salę, kur po pamaldų vyksta įvairūs renginiai, susitikimai su meno, politikos, medicinos žmonėmis. Parapijiečiai ateina, jie vienas kitą gerai pažįsta, ir, tarkime, jei nėra Onutės, jau kas nors sako: o kur Onutė dingus, nematau jos – vis matydavau, o dabar nėra? Taigi toks geranoriškas rūpestis. Aš labai džiaugiuosi, kad žmonės pradeda ne tik Mišiose dalyvauti ir išsiskirsto kas sau, bet jau yra užsimezgęs ryšys. O per tai auga ir savanorystė.

Kitas dalykas – metinis parapijos susirinkimas, per kurį pristatome finansinę, ekonominę ataskaitą, aptariame sielovados situaciją. Tada, vienas kitas pasiklausęs, sako: „O gal ir aš galėčiau kur prisidėti?“ Bažnyčia tampa labai gyva, ir tai labai smagu. Žinote, kunigas gali būti parapijoje, bet jeigu nebus žmonių – tai nieko gero nebus.

Savanorystė turi senas tradicijas, tai vienas kertinių Bažnyčios akmenų?

Be abejo, taip. Beveik visas Bažnyčios gyvenimas remiasi savanoriška veikla. Mūsų parapija turi ir keliolioka etatinių darbuotojų, bet yra kita grupė – savanorių, kurie padeda, organizuoja, remia.

Savanoriška veikla, savo laiko ir jėgų dovanojimas stiprina ir bendruomenę, bendra veikla sujungia. Taigi ateina žmogus ir atsineša, pasiūlo tam tikrą įkvėpimą, idėją grupelei?

Veikiau reikia ieškoti žmogaus. Lietuviai dar labai kuklūs šioje srityje. Sakyčiau, kai pasibarti reikia, tai nekuklūs, bet kai reikia pasisiūlyti, tai kuklinasi. Tuos pirmuosius metus kiek reikėjo aiškinti, kviesti – jūs ateikite, pasisiūlykite, ką sugebate – čia parapijai, čia ne man. Aš išeisiu – pabūsiu kiek ir išeisiu, mane iškels į kitą parapiją, bet jūs patys turite tą daryti.

Daug metų turėjome problemą – nebuvo šeimų grupelės. Nors mūsų parapija didelė, yra apie dvidešimt penki tūkstančiai gyventojų, bet šeimų grupelės neturėjome, nepaisant to, kad visaip bandėme ją suburti. Ir štai atsirado savanorė – Staselė Raščiuvienė, kuri surinko grupelę žmonių, jau daug metų gyvenančių šeimoje, ir taip tas būrelis jau kelerius metus sėkmingai didėja. Dar yra kita grupelė – visai jaunų šeimų, kurią buria ses. Ramutė Budvytytė. O ilgai niekaip negalėjome tokios grupelės įsteigti. Paskui pagalvojau, kad vis tiek reikia išlaukti, viskam savas metas.

Savanorystė labai siejasi su misionieryste, apaštalavimu, kuriam visa Bažnyčia pakviesta. Ypač krikščioniška savanorystė: kai per veiklą, darbus, liudiji, daliniesi Gerąja Naujiena.

Taip, iš tikrųjų, nes jei savanoris nuoširdžiai dirba prisiimtą darbą, jis labai efektyviai liudija Bažnyčios gyvenimą, Evangeliją, net „užkrečia“ kitą žmogų (gerąja prasme) – kad kitas ne tik ateitų į Bažnyčią, bet ir prisidėtų veikla. Tai didelis apaštalavimas, nes žmonių nepritrauksi išėjęs į gatvę ir sakydamas – ateikit. Ne, tai vyksta per pažįstamus – aš jus pakviečiau, jūs pasikvietėte kitą, dar kitą, ir taip susidaro grupės. Kitaip visi sako – ne, aš neturiu laiko, aš nežinau, kaip man čia išeis, nepavyks. O per pažįstamus labai gražus apaštalavimas pavyksta, kai neužsidarai savo kiaute, bet ieškai, eini toliau. Savanorių užduotis tokia – jei grupė labai išaugs, skelsime į dvi dalis, kitą grupę formuosime, kad tik ateitų žmonių. Aišku, mes turime tam puikias sąlygas – yra konferencijų salė, kabinetai – sakyčiau, tai išskirtinė vieta.

Kiekviena grupelė turi kunigą, dvasios vadovą; mūsų parapijoje darbuojasi penki kunigai, tad visi atsakingi už kelių grupelių palydėjimą.

Parapija, kaip minėjote, didelė, sutinkate daug žmonių. Kas labiausiai šiandien slegia žmones, kokios visuomenės žaizdos pačios skaudžiausios?

Skaudžiausi dalykai – vienišumas ir socialinio teisingumo klausimas. Žmonės materialiai nėra vargšai, bet yra labai daug vienišų žmonių – vaikai išvažiuoja, ir jie lieka vieni tarp keturių sienų. Tai labai rimta problema. Kitas dalykas – socialinis neteisingumas, kur prasilenkia valstybės ir žmogaus gyvenimas. Tai sumažintos pensijos, maži atlyginimai – žmonės galą su galu vos suduria. Aš vadovauju ir miesto „Carito“ valgyklai, maitiname žmones, kurie neturi ką valgyti – ateina iki penkių–šešių šimtų žmonių per dieną.

Bažnyčia ką gali pasiūlyti, tą ir daro, stengiasi atsiliepti, tačiau visko negalime išspręsti.

Sakėte, naujoji bažnyčia jau įrengta. Kokie ateities planai?

Pagrindinis dalykas – gyvinti bendruomenę. Tai mūsų prioritetas, nemažą biudžeto dalį skiriame sielovadai, įvairiems susitikimams. Kaip minėjau, parapijoje dirba penki kunigai, turiu šaunius pagalbininkus, tad ir grupelės labai įvairios: tai ir senjorų klubas – trečiadieniais renkasi apie septyniasdešimt pagyvenusių žmonių, jie labai laukia tų susitikimų; tai ir Šventojo Rašto studijų grupė, kuriai vadovauja biblistas kun. Algis; vaikai ruošiami sakramentams. Ir kitos, tad visi išsibarstę po savo veiklas, o sekmadienį – bendrystės diena, kartu švenčiame Mišias.

Tad tai užduotis, kuri niekada nenutrūksta, nes žmonės keičiasi; norisi, kad jie taptų vis sąmoningesniais tikinčiaisiais.

Parengė Dalia Žemaitytė