Praėjusį rugsėjį neįprastus mokslo metus pradėjo ir septyni vyrai, kurie per šv. Mišias Kauno arkikatedroje bazilikoje Dievo, savo šeimų ir visos bendruomenės akivaizdoje išreiškė pasiryžimą 4 metus rengtis nuolatiniam diakonatui. Bernardinai.lt jau rašė apie tai, kad Kauno arkivyskupija pirmoji Lietuvoje ėmėsi įgyvendinti šią pasaulyje gana plačiai gyvuojančią praktiką. Šįkart pasidomėjome, kaip vyksta pasirengimo programa, kaip konkrečiai atrodys nuolatinio diakono gyvenimas, turint omenyje, kad Lietuvoje žengiami dar tik pirmieji žingsniai šia linkme.

Siūlome pokalbį su Nuolatinių diakonų ugdymo centro vadovu kun. Kęstučiu Geniu bei programos koordinatore Aiste Balčiūnaite.

Praėjusį rudenį prasidėjo antrieji nuolatinių diakonų rengimo programos metai. Lietuvoje ši programa vykdoma pirmą kartą, ir tikriausiai nėra paprasta optimaliai ją suorganizuoti, kandidatams suderinti šeimos gyvenimą, darbą. Kaip sekėsi pirmaisiais metais? Kaip studijos tęsiasi šiemet?

Aistė. Nuolatinio diakonato programą sudaro du atskiri etapai. Pirmasis – tai įžanginis aspirantūros laikotarpis, skirtas tam, kad žmogus geriau suprastų pašaukimą ir įsitikintų ar tikrai Dievas jį tam darbui kviečia. Svarbu mintį brandinti kartu su savo šeima. Specialiai tam skiriami penki ugdymo savaitgaliai: kas antrą savaitgalį į užsiėmimus atvyksta visa šeima.

www.kaunoarkivyskupija.lt

Savaitgalių temos labai skirtingos: pašaukimas ir šeima, tarnystė, malda ir dvasinis palydėjimas. Per juos siekiama įvertinti diakono pašaukimą trimis lygmenimis: proto arba pažinimo; dvasiniu ir liturginiu bei sielovados aspektu.

Kadangi nuolatinis diakonatas labai naujas dalykas Lietuvoje, kol kas galime daugiau papasakoti tik teoriškai, nors gerai žinome, kad teorija, deja, ne tas pat kas praktika. Todėl pernai buvome pasikvietę svečių iš Anglijos bei Škotijos, kurie dalinosi savo patirtimi, kaip šis pašaukimas skleidžiasi jų kasdienybėje. Klausėmės įrašyto pokalbio su lietuviu diakonu, tarnaujančiu Kanados lietuvių parapijoje, ir jo žmona. Pastaroji pasakojo apie tai, kaip jai atrodo vyro pašaukimas, kaip ji prie to prisideda.

Vyko rekolekcijos, kurios buvo gera proga giliau pažvelgti į save, ypač per dvasinius pokalbius su dvasios vadovu. Kandidatai išsamiau susipažino su katekizmu, liturgija.

Po pirmųjų ugdymo metų kiekvienas rašė refleksiją, dalyvavo pokalbyje su komisija ir dar kartą apmąstė savo apsisprendimą. Beje, vedusieji į pokalbį turėjo atsinešti raštišką savo žmonos sutikimą.

Šį rudenį prasidėjo kitas etapas – kandidatūros laikotarpis, kuris truks ketverius metus.

Antraisiais studijų metais numatyti 7 ugdymo savaitgaliai, per kuriuos vyksta paskaitos, kurias dėsto lektoriai iš VDU Teologijos fakulteto. Didesnė dalis studijų vyksta nuotoliniu būdu – internetu.

Be intelektinio paruošimo, didelis dėmesys skiriamas ugdyti žmogiškąsias savybes, svarbias diakonatui, taip pat ir dvasinis ugdymas, kuris vyksta per pokalbius su dvasios tėvu, rekolekcijų savaitę. Buvo pasirinktos šv. Ignaco Lojolos dvasinės pratybos.Kol kas viskas eina sklandžiai, matome, kad programa duoda gražių vaisių.

Neretai nėra lengva paaiškinti teoriškai, kas yra nuolatinis diakonatas. Kokia šio pašaukimo esmė ir kaip jį atpažinti?

Kun. Kęstutis. Nuolatinis diakonatas – tai Dievo žodžio skelbimo, tarnystės ir artimo meilės sakramentas. Nuolatinis diakonatas labai praturtina Bažnyčios misiją. juk diakonams tenkančios pareigos yra nepaprastai reikalingos Bažnyčios gyvenimui. Ypač ši tarnystė pageidautina ir naudinga misijų kraštuose.

Bažnyčioje nuo seno galioja tradicija vyrus, kurie Bažnyčioje jaučiasi pašaukti į diakoniškąją tarnybą liturginiame ir pastoraciniame gyvenime, socialinių ir artimo meilės darbų srityje, „sustiprinti ir glaudžiau susieti su altoriumi iš apaštalų paveldėtuoju rankų uždėjimu, kad gavę sakramentinę diakonato malonę jie sėkmingiau atliktų savo tarnybą“ (pagal Katalikiškojo auklėjimo kongregacijos dokumentą 1998 m.)

Diakonato esmė yra šventimai ir Kristaus misija, kurioje diakonai pašaukti dalyvauti. Rankų uždėjimo ir įšventinamosios maldos dėka diakonas tampa šventuoju tarnautoju ir hierarchijos nariu. Tai lemia jo teologinį bei teisinį statusą Bažnyčioje. 

Šventimų sakramentas jį gaunantįjį „ypatinga Šventosios Dvasios malone daro panašų į Kristų, kad kaip Kristaus įrankis jis tarnautų Jo Bažnyčiai. 

Tad jei katalikų tikėjimą išpažįstantis vyras pajunta tokį pašaukimą per maldą ir tarnystės darbus bendruomenėje, gavęs tos pačios bendruomenės pritarimą, gali kreiptis į vietos ordinarą, prašydamas rekomendacijos į Nuolatinio diakonato ugdymo centrą.

Norėčiau atkreipti dėmesį, kad kol kas ruošiame nuolatinius diakonus tik Kauno arkivyskupijai. Teoriškai galėtų įsitraukti ir kitų vyskupijų žmonės, tačiau tai priklauso nuo kitų vyskupijų ganytojų sprendimo.

Minėjote, kad kandidatų šeimos taip pat įsitraukia į savitą ugdymo programą. Kokia jos esmė? Koks šeimos, ypač žmonos, vaidmuo šioje vyro tarnystėje?

Aistė.Šeimų ugdymo programa kaip tik tam ir skirta, kad žmona geriau pažintų vyro tarnystės esmę. Ji automatiškai netampa „diakoniene“ ar vyro pagalbininke. Žinoma, yra atvejų, kai žmona pamažu taip pat įsitraukia į parapijos tarnystę, tačiau tai neprivaloma, žmona yra visiškai laisva.

www.kaunoarkivyskupija.lt

Praktika rodo, kad žmona paprastai iš pradžių labiau rūpinasi šeimos gyvenimu, vėliau paaugus vaikams gali ir aktyviau įsitraukti į tarnystes Bažnyčioje. Tačiau, kartoju, nėra taip, kad jos taptų vyrų sekretorėmis. Labai svarbu išlaikyti pusiausvyrą, kad tai būtų dovana šeimai, o ne skilimo ar įtampos priežastis.

Pirmaisiais kandidatūros metais ugdymo savaitgalių sekmadieniai skirti ugdyti šeimą: vyksta paskaitos, po kurių vyras ir žmona atlieka specialias užduotis, kalbasi, suprasdami, kad santuoka yra pirminis sakramentas, ir labai svarbu aiškiai šitai įvardyti.

Kun. Kęstutis lanko šeimas kartu su mūsų kolege Virginija, atsakinga už šeimų ugdymą, nes labai svarbu pažinti šias šeimas kasdienėje aplinkoje, pasikalbėti apie tai, kuo jie gyvena.

Visi kandidatai vedę, turi šeimas, todėl pasirinkome nuotolinį ugdymą, kad kiekvienas galėtų įsitraukti savo ritmu. Kiekvienas turi profesijas, skirtingas galimybes ir užimtumą, tad šitoks metodas padeda lengviau derinti prioritetus.

Kokie pagrindiniai sunkumai iškyla ruošiantis diakonystei arba apskritai diakonato pašaukime?

Aistė. Vienas iš iššūkių, kaip minėjau – teisingai sudėlioti prioritetus. Atėjusieji ruoštis diakonatui paprastai jau būna įsitraukę į įvairias tarnystes, yra gana aktyvūs. Tad mes daug kalbame apie prioritetų susidėliojimą, kad įsitraukimas į veiklą neapiplėštų šeimos. Jie turi gerai žinoti, kas jų gyvenime svarbiausia: tai santykis su Dievu, su šeima, tik paskui – tarnystės. Tad siūlome pamąstyti, ko galėtų atsisakyti per šiuos pasirengimo metus. Aspirantūros metais papildomas krūvis dar nėra toks didelis. Kai prasideda paskaitos, reikia apgalvoti ir rasti per savaitę 15–6 valandų skaitymui, o tai nėra taip paprasta.

Pirmiesiems visada sunkiausia, nes neturi sektino pavyzdžio, tenka mokytis iš kitų šalių patirties. Tai – natūralūs iššūkiai. Kartu su dabartiniais studentais tarsi kuriame šią programą, kuri liks kitoms kartoms. Su jais tariamės, kas tinka, kas – ne. Matome, kad dvasinis ugdymas yra labai svarbus dalykas, nes jis sudaro pagrindą, kuriuo remiantis daug lengviau sudėlioti visus kitus dalykus.

Kokie veiklos barai laukia būsimų diakonų? Kuo diakonatas skirsis nuo šiaip aktyviai įsipareigojusio, šventimų neturinčio, pasauliečio tarnystės?

Kun. Kęstutis. Nuolatinio diakonato šventimus priėmusio asmens tarnystę aprašo konkretus Bažnyčios dokumentas („Directorium pro ministerio et vita diaconorum permanentium"), ir juo vadovaudamasis vietos vyskupas ordinaras paskiria diakoną pastoracinei tarnystei į konkrečią bendruomenę.

Gyventi vienybėje su Dievu, tęsti Kristaus misiją yra kiekvieno pakrikštytojo Katalikų Bažnyčios nario pareiga ir pašaukimas. Tačiau diakonas rankų uždėjimo ir įšventinamosios maldos dėka tampa šventuoju tarnautoju ir hierarchijos nariu.

Dekretu, kuriuo suteikiama tarnyba, vyskupas paskiria diakonui užduočių, atitinkančių jo asmeninius gebėjimus, jo celibatinio ar šeimyninio gyvenimo aplinkybes, jo ugdymą, amžių, dvasiniu požiūriu teisėtus troškimus. Taip pat būtina apibrėžti teritoriją ar asmenis, kuriems bus skirta jo apaštališkoji tarnystė; be to, reikia nurodyti, ar jis savo tarnybai skirs visą laiką, ar jo dalį.

Diakono misijinė veikla apima žodžio, liturgijos ir meilės tarnybą, kuri turi tąsą ir kasdieniame gyvenime. Vadinasi, ir kokioje nors pasaulietinėje profesinėje veikloje, iš kurios nuolatinis diakonas išlaiko savo šeimą.

Diakonas priima Šventimų sakramentą, kad kaip tarnautojas hierarchinėje bendrystėje su vyskupu ir kunigais tarnautų krikščioniškosios bendruomenės šventinimui. Jis dalyvauja Sakramentų  ir sakramentalijų šventime. 

Taip pat diakonai ruošia tikinčiuosius sakramentams bei rūpinasi jų tolesniu dvasiniu ugdymu bei palaikymu. Be jokios abejonės, diakonui pridera skelbti Šventąjį Raštą.

Diakonas dalija Komuniją per Eucharistijos šventimą ar už jos ribų, tai yra neša ją ligoniams. Jis taip pat yra ordinarinis Švenčiausiojo Sakramento išstatymo ir eucharistinio palaiminimo tarnautojas. Nesant kunigo, jam tenka vadovauti sekmadieniniam šventimui, vedant pamaldas. 

Diakonams galima patikėti ligonių pastoraciją: rūpintis katecheze rengiant asmenį priimti Ligonių sakramentą, padėti pasitikti mirtį nesant kunigo ir suteikti Komuniją, taip leidžiant  tikintiesiems pajusti Bažnyčios meilę.

Šv. Hermagoras teikia diakono šventimus šv. Fortunatui ir išgydo Aleksandros aklumą. XII a. freska, Akvilėjos bazilika.

Diakonams galima patikėti rūpintis šeimų pastoracija, už kurią pirmiausia atsako vyskupas. Ši užduotis apima moralinius ir liturginius klausimus, neišskiriant nė asmeninio ir socialinio pobūdžio problemų, kai prireikia palaikyti sunkumus ir kančią išgyvenančias šeimas. Ši užduotis gali būti vykdoma dieceziniu ar, vadovaujant klebonui, vietiniu lygmeniu, katechizuojant krikščioniškosios santuokos klausimais, asmeniškai rengiant būsimus sutuoktinius, vaisingai švenčiant sakramentą ir padedant sutuoktiniams po jungtuvių.

Diakonas taip pat gali, jei yra gavęs vietos klebono ar ordinaro leidimą, vadovauti jungtuvėms ir Bažnyčios vardu palaiminti santuoką.

Vedę diakonai gali būti labai naudingi skleidžiant Gerąją Naujieną apie santuokinę meilę bei ją apsaugančias vertybes ir įgyvendinant krikščioniškuoju bei žmogiškuoju požiūriu atsakingą tėvystę.

Diakonas taip pat gali teikti su bažnytiniu ir sakramentiniu gyvenimu artimai susijusius palaiminimus. Be to, jam tenka pareiga giedoti gedulines psalmes (egzekvijas), kai jos giedamos be Mišių, bei laidojimo apeigoms.

Diakonų tarnyba ypač vertinga krikščioniškojo auklėjimo srityje; rūpinantis asociacijų, bažnytinių jaunimo ir pasauliečių grupių gyvinimu; gyvybės apsauga visais jos etapais bei Evangelinių vertybių sklaida visuomenėje.

Bažnyčia nori, kad diakonai tarnautų visiems be jokio skirtumo, ypatingą dėmesį skirdami kenčiantiesiems ir nusidėjėliams. Būdami Kristaus ir Bažnyčios tarnautojai, jie turi mokėti pakilti aukščiau už bet kurią ideologiją bei grupinius interesus, kad nesusilpnintų Bažnyčios misijos jėgos – Kristaus meilės. Jų tarnyba tikrai turi leisti patirti žmonėms Dievo meilę.

Kodėl ši tarnystė skirta tik vyrams? Ką tuo norima pabrėžti?

Kun. Kęstutis. Nuolatinis diakonatas apima tarnystę ir konkrečią artimo meilę, tad iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad neturėtų būti jokių kliūčių atverti jį ir moterims. Juolab kad nuo pat Jėzaus viešojo gyvenimo pradžios Jį ir Jo mokinius lydėjo ne viena moteris, rėmusi savo patarnavimais. Šis aspektas galėtų būti suprastas kaip diakonatas siaurąja prasme.

Tačiau, kaip jau minėjau, reikia turėti omenyje, kad nuolatinio diakonato esmė yra šventimai ir Kristaus misija. O, kaip žinome, šią misiją jis perdavė apaštalams, vyrams, kurie savo ruožtu išskyrė ir tuos pirmuosius 7 vyrus, būsimus diakonus, Dievo žodžio ir artimo meilės tarnystei (plg. Apd 6, 5) Tad Bažnyčia ir toliau laikosi apaštalinio mokymo ir Tradicijos, kuri yra paremta patirtimi bei Šv. Dvasios vedimu.

Kur kreiptis norintiems plačiau sužinoti?

Aistė. Neseniai pasirodžiusi kun. Algirdo Jurevičiaus knyga „Diakonatas.Teorija ir praktika“ puikiai atskleidžia teorinį diakonato vaizdą. Kas domisi konkrečiau, turėtų kreiptis į savo parapijos kleboną, jo pritarimą gavus – siūlau kreiptis į savo vyskupą. Būtent vyskupai priima tokius sprendimus. Diakonai juk yra vyskupų pagalbininkai.

Šiuo metu ruošiama viena karta, dar nežinome, kada bus formuojama nauja grupė. Tie, kurie jaučia pašaukimą, raginami aktyviau įsitraukti į tarnystę savo parapijoje, tobulinti dvasinį gyvenimą ir asmeniškai gilintis į šį pašaukimą. Netrukus pradės veikti internetinis puslapis, kuriame nuolat teiksime naujausią informaciją.

Bendravo Saulena Žiugždaitė