Režisierius Luc Jacquetas. Nuotraukos šaltinis www.parcdesoiseaux.com/

Prancūzų režisierius Lucas Jacquetas (g. 1967) pastatė ne vieną dokumentinį filmą apie gamtą televizijai, tačiau labiausiai išgarsėjo juosta „Migruojantys paukščiai 2: Imperatoriaus kelionė“ (2005), 2006 m. pelniusia „Oskaro“ apdovanojimą geriausio dokumentinio filmo kategorijoje. Juosta iki šiol vadinama vienu sėkmingiausių dokumentinio kino pavyzdžių istorijoje. Po dvejų metų žiūrovams buvo pristatytas antrasis filmas „Mergaitė ir lapė“ (2007).

Naujausiame savo kūrinyje „Medžių paslaptis“ (2013) L. Jacqueto žvilgsnis krypsta į sparčiai nykstančius tropikų miškus. Pasak režisieriaus, sumanymo įkvėpėju tapo prancūzų botanikas Francis Hallé, savo gyvenimą paskyręs augalų tyrinėjimui, paties mokslininko manymu, nepelnytai nustumtam į antrą vietą po zoologijos. F. Hallé pasakoja „Medžių paslapties“ istoriją, o jo piešiniai virsta animaciniais intarpais, rodančiais sengirių gimimą, augimą ir nykimą.

Filme teigiama, kad būti medžiu – tai „gyventi nejudant“. Augalai nemezga tiesioginio kontakto – jų sėklos kartais ne vienerius metus glūdi žemėje, laukdamos tinkamo momento sudygti. Už miško architektūrą tampa atsakinga saulė, o jo dydis priklauso nuo gebėjimo žiedais ir vaisiais privilioti žvėris, išnešiojančius šių sėklas daugybės kilometrų spinduliu. Tuo tarpu kvapais šioje mikrovisatoje medžiojami gamtos priešai ir netgi iškviečiamas lietus.

Ankstesniuose Jūsų filmuose pagrindinius vaidmenis atlieka gyvūnai – „Imperatoriaus kelionėje“ imperatoriškieji pingvinai, „Lapėje ir mergaitėje“ – rudoji lapė. Dabar ėmėtės pasakoti tropikų sengirių evoliucijos istoriją. Kaip gimė mintis paversti medžius pagrindiniais filmo veikėjais?

Šiame filme toliau nagrinėju žmogaus ir gamtos santykį, taigi pagrindinė mano tema nepasikeitė. Visiškai naują pasaulį ir savitą visatą man atskleidė pažintis su botaniku Francis Hallé. Prieš susitikdamas su juo visiškai nepažinojau tropikų miškų! Tai, kaip šis žmogus stebi augalų pasaulį ir ką jame mato, paskatino mane susidomėti miškais.

Ar dokumentiniame filme išties reikėjo naudoti animaciją?

Statydamas šį filmą susidūriau su didele problema – miške galioja visiškai kitas laiko suvokimas. Negalime laukti ir filmuoti tol, kol pamatysime, kaip auga medis. Nepaisant to, turėjau rasti būdą pavaizduoti augimo procesą. Nenorėjau tiesiog rodyti, kaip atrodo pražystanti rožė arba besiskleidžiantis lapas. Norėjau parodyti tai, ką jaučiau mąstydamas apie šimtmečius trunkantį miško gyvenimo ciklą. Taip atsirado animaciniai intarpai.

Vadinasi, filme matome ne objektyvią realybę, o Jūsų asmeninę viziją?

Nekuriu nei grynai dokumentinio, nei grynai vaidybinio kino. Mano filmuose susipina ir viena, ir kita. Norėčiau remtis tikrove, tačiau fikcija leidžia man plėtoti pasakojimą.

Filmo eigoje miškas įgauna žmogiškų bruožų. Pasakojate, kaip medžiai kovoja tarpusavyje, vilioja, kalbasi, myli.

Miškas mano filme nėra sužmoginamas. Noriu parodyti, kad jis taip pat yra gyva būtybė, susidurianti su tokiais pačiais iššūkiais ir klausimais, kaip žmonės. Mes privalome saugotis ir maitintis, trokštame plėstis – visi šie poreikiai ir problemos būdingi ir žmogui, ir miškui.

Ar Jūsų istorija apie mišką yra alegorija apie žmogų?

Tikrai ne! Nors miškas susiduria su tokiais pačiais iššūkiais kaip žmogus, jis yra visiškai kitoks. Kitokios ir jo reakcijos. Tam tikra prasme miškas yra mūsų priešingybė.

Jūsų vaizduojamą mišką norisi ir užuosti.

Vaikščioti po Amazonės ir Gabuno miškus – tai tas pat, kaip įžengti į skirtingus kvapų pasaulius. Jie nuolat kinta. Deja, nėra kino, naudojančio kvapus.

Nepaisant to, girdime ropojančias skruzdes, ėdančius vikšrus ir besikalančias šaknis. Tai žavi ir verčia klausti: kaip Jums pavyko?

Kiekviena sekundė miške yra sklidina garso. Jį sudaro daugybė skirtingų balsų. Praktiškai neįmanoma jų atskirti. Mes pabandėme tai padaryti ir natūraliai įgarsinti pavienius veikėjus.

Kaip filmavote pačius medžius?

Nuo Europos miškų tropikų sengires skiria du dalykai: neaprėpiamas dydis ir neįtikėtina rūšių įvairovė. Sunkiausia buvo pavaizduoti medžių aukštį. Filmavimas truko 82 dienas, o kūrybinę komandą sudarė 60 žmonių. Tarp jų buvo ir profesionalūs laipiotojai medžiais. Išvystėme sistemą, kurią aš pavadinau AbraCam. Naudojantis ja, pavyko filmuoti apčiuopiant 200 metrų aukštį, plotį ir gylį. Norėdami išgauti žvilgsnį iš paukščio skrydžio, papildomai filmavome naudodami nepilotuojamą skraidyklę.

Filmu atskleidžiate miškų grožį, tačiau pagrindinė jo tema – jų naikinimas. Vis dėlto tiesiogiai neįvardijate kaltininkų, nerodote ekskavatorių ir lydiminės žemdirbystės pavyzdžių. Kodėl?

Netiesa! Kalbu apie tai labai aiškiai! Kaltininkai – tai mes. Žmonės naikina tropikų miškus.

Tačiau ši žinutė lieka labai abstrakti. Juk didžiausią grėsmę miškams kelia konkrečios pramonės šakos, kaip antai jaučių ar sojų auginimas.

Kaltinimų vardijimas neduoda jokių rezultatų. Tai buvo daryta jau šimtus kartų. Mano bičiulis Patrickas Rouxelas pastatė filmą „Green“ – jame nuo pirmos iki paskutinės minutės linksniuojama, kas yra atsakingas už tropikų miškų naikinimą. Tai gera, tačiau jokio atsako nesukelianti juosta. Aš noriu eiti kitu keliu. Savo žiūrovams žinias mėginu perduoti per emocijas. Tikėdamasis, kad tai privers juos permąstyti tam tikrus dalykus.

Pagal www.zeit.de parengė Lina Žukauskaitė