Galima sakyti, kad krikščionybė ir vėl pasiekė vieną savo kryžkelių – kadangi baimių nepriklausyti daugumai mažėja, Vakarų pasaulyje netikinčiųjų skaičius didėja. Nepasigesti religinės bendruomenės ir krikščioniško gyvenimo būdo ar normų tampa vis labiau įprasta. Tikėjimas ir vertybės, kylančios iš jo, kritikuojamos vis drąsiau. Situacija keistoka – labai patogu kritikuoti krikščionybę, nors ji įtvirtino tokią žmogui palankią krikščioniškomis vertybėmis persunktą terpę, kaip demokratinė visuomenė, pagarbą žmogaus teisėms, apskritai pasaulėžiūrą, gerbiančią žmogaus vertę ir orumą. Tačiau diagnozavus problemas negalima užsidaryti savo pasaulyje. Dievo malonė kviečia nešti Gerąją Naujieną kitiems. Šiame rašinyje paminėsiu, kas galėtų padėti tikinčiajam kalbantis su netikinčiuoju.

Kalbėti paprastai. Derėtų suprasti, kad dažnai sąvokos, kurios tikinčiajam tokios mielos ir turiningos, kitam yra visiškai tuščios. Todėl verta pasistengti ir kai kuriuos dalykus aiškinti kantriai bei su meile, suprantamai tarsi penkiamečiam vaikui. Pvz., vietoj „esu nuplautas Avinėlio krauju“ geriau sakyti „man atleisti nusikaltimai“ ir panašiai.

Vartoti pačiam suprantamas sąvokas. Kartais kyla nereikalingų ginčų, pačiam tikinčiajam neįsigilinus į vartojamos sąvokos tikrąją reikšmę, tuo labiau pašnekovui ją blogai suprantant. Tikinčiajam vertėtų daugiau domėtis ir maldoje apmąstyti vartojamų svarbių sąvokų reikšmes.

Atsižvelgti į realybę. Dalydamasis savo tikėjimo patirtimi, tikintysis visada bus nusidėjėlis, besidalijantis su nusidėjėliu, elgeta su elgetaujančiu. Dėl to reikia vengti ir puikybės, ir žodžių, kurie klausytojui nesuprantami bei jį savotiškai „terorizuoja“.

Kalbėti apie tikras gyvenimo patirtis. Apie savo gyvenimą visada dera kalbėti sąžiningai – tiek apie kasdienes pergales, tiek apie pralaimėjimus. Jei tikintysis nori, kad jį ir jo žinią kitas adekvačiai priimtų, reikia duoti tam pagrindą. Nuoširdumą žmonės supranta, vertina ir gali atsakyti tuo pačiu.

Kiekvienas turi savą „naujojo gyvenimo“ istoriją. Ją vertą pasakoti paprastai, vengiant ypatingo sureikšminimo įspūdžiui sustiprinti. Reikia tiesiog pasidalyti gauta dovana, kuri pakeitė gyvenimą, palyginant, koks jis buvo prieš gyvą Dievo prisilietimą ir koks tapo po jo.

Pasitelkti humorą. Vietoje, laiku, „į temą“ ir tinkamai vartojamas humoras visada praskaidrina bendravimą. Kalbantis apie svarbius dalykus, ypač kai jie gali provokuoti įvairius jausmus, pašnekovui svarbu susidaryti teigiamą įspūdį.

Atsisakyti stereotipų. Jei norime, kad netikintysis matytų krikščionį ne vien kaip tam tikrų savybių „išklotinę“, reikia ir į kitus žvelgti tokiu pat būdu. Visais atvejais bandyti suprasti kitą. Iš anksto atsisakytigalimų nesutarimų, pykčių ir pažeminimų, verčiau stengtis tarpusavyje ieškoti bendražmogiškų vertybių. Yra žmonių ir situacijų, ypač reikalaujančių mūsų kantrybės. Konfliktai niekada nėra stiprioji pusė, greičiau priešingai – rodo stiprybės ir brandumo nebuvimą. Atsisakius stereotipų dialogas lengvėja.

Nemėginti „laimėti“ vien argumentais. Kartais norisi griebtis savo įsitikinimų, dvasingų argumentų ir jais užversti priešininką, ypač kai kyla pagunda jo nesiklausyti ir nebandyti suprasti. Verčiau stengtis į situaciją pažvelgti iš kitos perspektyvos ir nebijoti pasidžiaugti pašnekovo argumentuose esama tiesa, neatsižadant savosios. Derėtų niekada nepamiršti, kad diskusijos vyksta dėl visų žmonių gėrio. Noras pažinti kitą ir save, iš to mokytis ir liudyti gerą patirtį yra geresnis kelias nei šaltas argumentavimas. Sąžiningai klausti savęs, kokiais motyvais ar nuogąstavimais remiasi mano, kaip tikinčiojo, pozicijos.

Kalbėti už save. Kartais kyla pagunda per greitai „nukirsti“, teigiant, kad tai yra krikščioniškasis ar Bažnyčios mokymas. Noras pasislėpti už didesnio autoriteto, nepritaikius priimtos tiesos kasdieniame gyvenime, gali be reikalo didinti ginčus. Čia labiau praverstų gyvenimą puoselėjančios tiesos liudijimas.

Atskiri asmenys netapatintini su visuma. Dėl žiniasklaidos troškimo pabrėžti konfliktus gali susidaryti įspūdis, kad atskirų asmenų ar mažesnių grupių pasisakymai ir veiksmai atspindi visumos poziciją. Bet taip niekada nebūna. Gera yra pristatyti tikėjimo bendruomenės įvairumą ir skirtingumą, sykiu atskleisti jos grožį bei į netikinčiuosius nustoti žiūrėti kaip į tipinės grupės atstovus.

Gyventi pagal tam tikras taisykles yra privalumas, o ne prievolė. Gyvenimo standartai yra svarbūs ir, pažinus nuostabų krikščionio gyvenimo būdą, norisi, kad visi to siektų. Tačiau gali kilti pagunda siekti, kad visi gyventų pagal tą patį standartą. Kalbant apie Dievo pažadus ir Bažnyčios dvasinius turtus geriau juos pristatyti kaip puikų laisvą pasiūlymą, o ne kaip reikalavimą.

Kalbėtis ir išklausyti kitą ne vien dėl išganymo perspektyvos. Žinant, kad vienas pagrindinių tikslų evangelizuojant netikintį žmogų yra atskleisti išganymo kelią, gali kilti pagunda tiesiog „sumodeliuoti“ jam Dievo meilę, prabilti į jo sąžinę ir troškimus, pabrėžiant, kad tai – išganymo poreikis, kurį gali patenkinti tik tikėjimas į Dievą. Svarbu domėtis sutiktu žmogumi su visu jo kontekstu ir pasistengti pamatyti jo įvairiapusiškumą.

Melsti Šventosios Dvasios. Pagaliau visų svarbiausia – melsti Dvasios šviesos ir išminties, išgirsti Jos įkvėpimus, susiorientuoti situacijoje, pažinti žmones ir paklusniai kalbėti tai, ko nori Dievas, nes visada liks pagunda norėti laimėti vien savo jėgomis. Arba per greitai pasiduoti. Nepamirškime, kad tokiame pokalbyje svarbiausias Dievas ir Jo garbė.

Laiškai bičiuliams“, 2013 ruduo-žiema