Šią savaitę meldžiamės už krikščionių vienybę. Tačiau ar visi vienodai suprantame, kas yra ekumeninis judėjimas ir koks jo pagrindinis tikslas? Kokius klausimus reikia išspręsti, kad pasiektume šį tikslą ir su kokiomis krikščionių konfesijomis Katalikų Bažnyčią sieja glaudžiausias ryšys? Į visus šiuos klausimus atsako teologijos daktaras Valdas Mackela.

Ką reiškia krikščionių vienybė ir ekumenizmo sąvoka, koks jos pagrindinis tikslas?

Valdas Mackela

Terminas ekumenizmas, ypač būdvardis ekumeninis, yra vartojamas keliomis skirtingomis prasmėmis. Evangelijoje pagal Matą yra kalbama apie laikų pabaigą, kai „bus paskelbta ši karalystės Evangelija visame pasaulyje“ (Mt 24, 14) ir visas pasaulis graikiškame tekste yra vadinamas oikumene. Ilgą laiką šiuo žodžiu buvo suprantamas graikų arba romėnų kultūros pasaulis, o vėliau – suvienytas krikščionių pasaulis su dar nepadalinta Romos imperija. Todėl tuo žodžiu imta vadinti ir visuotinę Bažnyčią su bendru mokymu, būdingu Rytų ir Vakarų krikščionybei. Iš tų laikų išliko tokie posakiai, kaip ekumeninis patriarchas arba ekumeninis susirinkimas.

Labai dažnai ekumeniniais Bažnyčios susirinkimais yra vadinami pirmieji septyni visuotiniai Bažnyčios susirinkimai, įvykę iki didžiojo skilimo, bet Katalikų Bažnyčioje visuotiniais laikomi ir kiti keturiolika susirinkimų, sušauktų ir patvirtintų Romos popiežių. Protestantų bažnyčios ir bendruomenės įvairiai vertina susirinkimų svarbą. Taigi jau čia išryškėja skirtingi požiūriai. Ekumeninis judėjimas, kaip jį suprantame šiandien, ir prasidėjo kaip įvairių krikščionybės atšakų ieškojimas sutarimo mokymo, liturgijos ir praktikos klausimais. Šis siekis pirmiausiai kilo labiausiai susiskaldžiusiame protestantų pasaulyje, daugiausiai matant bendradarbiavimo būtinybę skelbiant Evangeliją ir veikiant visuomenėje.

Kristaus maldoje išsakytas troškimas: „tegul visi bus viena! Kaip tu, Tėve, manyje ir aš tavyje, tegul ir jie bus viena mumyse, kad pasaulis įtikėtų, jog tu esi mane siuntęs“ (Jn 17, 21) tapo ekumeninio judėjimo siekiu. Todėl dvidešimtojo amžiaus pradžioje terminas ekumenizmas imtas vartoti nurodant judėjimą už krikščionių vienybę, o konkrečia šio siekio išraiška tapo 1937 m. įsteigta Ekumeninė Bažnyčių Taryba. Tačiau negalima sakyti, jog nebuvo mėginama siekti krikščionių vienybės ir anksčiau – siekiu vienyti Rytų ir Vakarų krikščionis buvo paženklinti 1274 m. Lijono ir 1439 m. Florencijos susirinkimai, 1596 m. bažnytinė Brastos (Bresto) unija Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje.

Tačiau vienybės siekimas tuomet buvo nesėkmingas, nes labai dažnai vienybės atkūrimas buvo suvokiamas kaip perėjimas į kitą konfesiją. Vienybės siekiui trukdė ir kitų krikščionių laikymas „eretikais“ ar „atskilėliais“, panašiai kaip šiandien kartais yra vartojamas „sektantų“ epitetas. Būdavo pasitelkiami ir dar stipresni apibūdinimai laikant vieni kitus „antikristais“, „velnio surinkimu“ ir pan. Todėl II Vatikano Susirinkimo kreipinys į kitus krikščionis, kaip į „atsiskyrusius brolius“, buvo tikra revoliucija. Žodis ekumenizmas kartais klaidinamai vartojamas dar platesne prasme, kaip nuoroda į pastangą ieškoti vienybės tarp skirtingų religijų, tačiau čia yra tinkamesnis tarpreliginio dialogo terminas. Kitaip ekumenizmas taptų tik dar vienu žodžiu sinkretizmui – skirtingų religijų elementų maišymui nusakyti.

Dar viena klaidingo ekumenizmo forma vadinama irenizmu (nuo gr. taika, susitaikėliškumas), kai siekiama vienybės tiesos sąskaita. Apie tai puikiai yra rašęs ir A. Maceina „Niekšybės paslaptyje“, komentuodamas V. Solovjovo kūrinį „Trumpas pasakojimas apie antikristą“. Šiame kūrinyje skirtingas krikščionių tradicijas reprezentuoja popiežius Petras, senolis Jonas ir profesorius Paulius. Jie atmeta Antikristo, kuris pasirodo kaip didis ekumenistas, sušaukęs visuotinį krikščionių susirinkimą, siūlymą kai ką paimti iš kiekvienos Bažnyčios ir taip sukurti tariamą, bet ne tikrą vienybę be Kristaus.

Kodėl Bažnyčiai ir tikintiesiems rūpi krikščionių vienybė? Kodėl apskritai jos siekiame?

Todėl, kad tikintieji ir yra Bažnyčia. Pirmajame visuotiniame Bažnyčios susirinkime Nikėjoje suformuluotas Tikėjimo išpažinimas skelbia, kad tikime „vieną, šventą, visuotinę, apaštalinę Bažnyčią“. Vadinasi, Jėzus Kristus įsteigė ne daug bažnyčių, bet vieną, tačiau tikrovėje matome pasidalijimus, skilimus, nesutarimus, jau nekalbant apie vis dar pasitaikantį priešiškumą. Rūpestis dėl vienybės kyla iš skausmo, kad Kristaus kūnas yra padalytas. Jau apaštalas Paulius susidūrė su skilimais Korinto bažnyčioje į įvairias partijas ir dėl to sielvartavo: „Broliai, Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu maldauju jus, kad visi vienaip sutartumėte ir pas jus nebūtų susiskaldymų, kad būtumėte vienos dvasios ir vienos minties. Mat Chlojės namiškiai pranešė man apie jus, mano broliai, kad tarp jūsų esama kivirčų. Turiu omenyje tai, kad iš jūsų yra tokių, kurie sako: „Aš esu Pauliaus“, „aš – Apolo“, „aš – Kefo“, „o aš – Kristaus“. Argi Kristus padalytas?“ (1 Kor 1, 10–13).

Ir dabar turime tokią situaciją, kad dėl doktrininių skirtumų įvairūs krikščionys negali drauge švęsti Eucharistijos, kuri yra ir Jėzaus Kristaus mokinių vienybės šaltinis bei ženklas. Skaudu, kad vienos šeimos nariai negali valgyti prie vieno stalo. Todėl vadinamoji interkomunija (galėjimas dalyvauti kitų Eucharistijoje ir priimti Komuniją) yra vienas svarbiausių, bet ir sunkiausių ekumeninio siekio uždavinių. Tą labai gerai suprato ir brolis Roger, po Antrojo pasaulinio karo įkūręs Taizé bendruomenę, kurios tikslas buvo ne tik tapti dvasinės piligrimystės vieta įvairių konfesijų jaunimui, bet esminis siekis – sudaryti sąlygas augančiai krikščionių kartai susitikti, pažinti vieni kitus, bendrauti ir kas labai svarbu – melstis drauge. Panašaus siekio įkvėpta yra ir maldų dėl krikščionių vienybės savaitė, kurios metu ne tik bažnyčių vadovai susitinka bendrai maldai, bet ir visi tikintieji yra kviečiami melstis drauge. Net jei dar negalime visi dalintis eucharistine duona, mes galime melstis drauge, kad tai taptų tikrove. Taigi krikščionių vienybė jau esti, bet drauge tai ir siekiamybė.

Kita priežastis, kodėl krikščionių vienybė yra svarbi – siekimas sujungti pastangas bendram veikimui pasaulyje. Tai, kad krikščioniškos bažnyčios Lietuvoje bendru memorandumu paskelbė 2014-uosius Šeimos metais, yra reikšmingas ekumeninio bendradarbiavimo pavyzdys, nes šeimos klausimai ir patiriami iššūkiai yra bendras visų krikščionių rūpestis. Tam gerą pagrindą padėjo ir 2011 m. katalikų, stačiatikių, evangelikų liuteronų iniciatyva organizuota ekumeninė konferencija „Šeima – Bažnyčios ir valstybės pamatas“. Įvairių konfesijų krikščionys bendradarbiauja ir kitose srityse – aštuonių krikščioniškų konfesijų įsteigta Biblijos draugija 1999 m. parengė ir išleido ekumeninį Biblijos leidimą, kuriuo gali naudotis visų krikščioniškų bendruomenių tikintieji. Dar galima paminėti ir ekumeninius evangelizacinius renginius, tokius kaip „Vilties festivalis“ ar jau vienuolika metų vystančius krikščioniškosios muzikos festivalius „Sielos“.

Ar mes siekiame grįžti prie vienodo tikėjimo tiesų traktavimo ir liturgijos, ar rasti sąlyčio taškus ir lobius, kurie glūdi skirtingų konfesijų krikščionių bendruomenėse?

Krikščionių vienybės siekis prasideda nuo atsigręžimo vienų į kitus, troškimo bendrauti ir pripažinimo, kad mes jau turime daug bendro. Pirmiausia, kad mus vienija tikėjimas Jėzumi Kristumi, Jo pasauliui atneštu išganymu ir apreikšta dieviškąja Trejybe. Toliau, nors ir neneigiant skirtumų, galima ieškoti bendrų šaknų Rašte, bendroje mokymo bei maldos tradicijoje. Vatikano II Susirinkimas dekrete apie ekumenizmą moko, kad „katalikai privalo su džiaugsmu pripažinti ir branginti atsiskyrusiuosiuose broliuose tikrai krikščioniškas gėrybes, kylančias iš bendro paveldo“.

Ir galima sakyti, kad šis abipusis pažinimas jau duoda savo vaisių – katalikai mokydamiesi iš protestantų atranda asmeninio ir bendruomeninio Šventojo Rašto skaitymo svarbą, skaitomas nebe lotyniškas ir ne iš lotynų kalbos verstas, bet iš originalių graikų ir herbrajų kalbų, tam pagrindus padėjo M. Liuteris ir kiti reformatoriai. Galima sakyti, kad ekumeninio bendravimo su protestantiškomis bažnyčiomis pasekmė buvo ir bendruomeninio giedojimo ar spontaniškos maldos praktika. Savo ruožtu protestantiškos bendruomenės atranda dviejų tūkstančių metų krikščioniškąją tradiciją.

Rytų krikščionybė išsaugojo ankstyvąją krikščionišką religinio meno tradiciją ir ikonos jau ir daugelio katalikų Lietuvoje suvokiamos nebe kaip „rusiški“ atvaizdai, bet kaip bendras mūsų paveldas. Atrandamos ir giedamos giesmės, tokios kaip Akatistas Švč. Dievo Gimdytojai, kurios praturtina mūsų Mergelei Marijai skirtų šlovinimo giesmių lobyną, pamažu susipažįstama su stačiatikių šventaisiais, tokiais kaip Serafimas Sarovietis, Siluanas Atonietis, mielai skaitomi dvasiniai rašytojai Aleksandras Menis ar Antonijus Bliumas. Galima tik pasvajoti, kad gal kada turėsime ir į lietuvių kalbą išverstą Filokaliją. Ir tai tik maža dalelė Rytų bažnyčių dvasingumo turtų. Rytų krikščionys katalikų pavyzdžiu kuria savo teologiją, nebe taip skeptiškai žvelgia ir į kitas vakarietiškas „naujoves“, tokias kaip kritinės Šventojo Rašto studijos.

Su kuriomis krikščionių konfesijomis Katalikų Bažnyčią sieja glaudžiausias ryšys ir būtų lengviausia susijungti? Kokius klausimus reikėtų išspręsti siekiant šio tikslo?

Kai popiežius Paulius VI 1964 m. Jeruzalėje susitiko su ekumeniniu Konstantinopolio patriarchu Atenagoru ir buvo panaikintos 1054 m. paskelbtos popiežiaus bei patriarcho savitarpio ekskomunikos, krikščionių galutinės vienybės siekis daugeliui atrodė ranka pasiekiamas. Tačiau laikui bėgant teko pripažinti, kad iki tikros ir tvarios krikščionių vienybės reikia nueiti dar ilgą ir kartais nelengvą kelią.

Žvelgiant iš teologinės perspektyvos Rytų krikščionys ir Romos katalikai nedaug kuo ir skiriasi, skirtumai yra daugiau kultūriniai ir istoriniai, todėl, regis, ne taip sunkiai įveikiami. Tiesa, vis dar diskutuojama Šventosios Dvasios kilimo iš Tėvo (ar ir Sūnaus) klausimu, skirtingai suprantamas popiežiaus pirmumas, skiriasi požiūris į po pirmųjų ekumeninių susirinkimų priimtas dogmas bei kai kurie su liturgija susiję dalykai. Tai, kad vienybė įmanoma, liudija daug Rytų krikščionių bažnyčių Etiopijoje, Sirijoje, Indijoje, Egipte, kurios jau yra tikroje vienybėje su Romos Katalikų bažnyčia, nors išlaikė savo liturginį ir valdymo savitumą. Tačiau Rusijos stačiatikių bažnyčia, kuri, nors yra Pasaulio bažnyčių tarybos narė nuo 1961 m., į ekumenizmą žvelgia kur kas atsargiau nei Katalikų bažnyčia ar dauguma protestantų bažnyčių. Stačiatikiams visuomet buvo svarbi ne tik krikščionybės vienybė, bet ir ortodoksija, kaip grįžimas į senosios ir nepadalintos pirmųjų septynių ekumeninių susirinkimų bažnyčios bendrą tikėjimą. O vienybė yra matoma, kaip tautinių autokefalinių (savarankiškų) bažnyčių harmoninga simfonija. Jau galima pastebėti ir atvirumo ženklų bendraujant, labai daug vilčių dedama į galimą popiežiaus apsilankymą Rusijoje.

Protestantiškoje ir liuteronų, ir reformatų tradicijoje ekumeninė vienybė suvokiama, kaip tikėjimas „viena dvasia“ pagal Šventąjį Raštą skelbiant Evangeliją ir teikiant sakramentus. Išorinis vienybės aspektas yra svarbus, bet ne toks reikšmingas kaip Katalikų bažnyčioje. Labai svarbiu pasiekimu galima laikyti „Bendrą deklaraciją dėl nuteisinimo doktrinos“, 1999 m. Augsburge priimtą Pasaulinės Liuteronų Federacijos ir Katalikų bažnyčios atstovų. Nors kai kuriais klausimais likta prie savų nuomonių, bet iš esmės sutarta – toks yra santykis tarp nuteisinimo tik malone ir teisiojo gerų darbų.

Tiesa, skirtingas dialogas yra su tradicinėmis protestantų bendruomenėmis ir kitoks su naujosiomis protestantiškomis bendruomenėmis, pasižyminčiomis tam tikru radikalumu. Tačiau ir čia galima daug pasiekti, ką liudija charizminio atsinaujinimo judėjimas.

Daugeliu atžvilgiu labai artima Katalikų bažnyčiai yra Anglijos bažnyčia arba vadinamieji anglikonai, kurie (nepaisant istorijoje vykusių religinių karų tarp katalikų, protestantų ir reformacijos laikais, ir ką tik – Šiaurės Airijoje) mokymu, liturgija, šventųjų kultu, išsaugota vyskupų įpėdinyste ne daug kuo skiriasi. Tolesniam suartėjimui su Romos Katalikų bažnyčia didžiausias kliuvinys atsirado visai neseniai – 1993 m. pradėta į kunigus šventinti ir moteris.

Svarbiausia ieškoti ne to, kas skiria, bet to, kas vienija. Žinoma, nepamirštant ir savos tapatybės. Kita vertus kitų bažnyčių ir bažnytinių bendruomenių krikščionių tikėjimo mokymo, gyvenimo pažinimas labai dažnai priverčia apmąstyti savo tikėjimo turinius. Pažįstant kitą nebūtina perimti jo požiūrį, bet taip galima atsisakyti daugelio stereotipų ir labiau mylėti. Be tikros, Dievo duotos, iš Kristaus kylančios ir Šventosios Dvasios įkvėptos meilės negali būti ir tikros vienybės. Vienybė yra mūsų siekis, bet vien žmogiškomis priemonėmis neįmanomas, tai yra Dievo malonė, dovana. Tačiau mes galime kiekvienas asmeniškai bent pamėginti. Ir ne tik per vienybės savaitę.

Susirašinėjo Monika Midverytė OFS